Vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. Tai yra svarbus juridinis faktas, leidžiantis nustatyti už vaiko teisių įgyvendinimą atsakingus asmenis, vaiko tėvus.
Tėvystė yra teisinis tėvo ryšys su vaiku, kuris reiškia socialinį ir teisinį vaiko ir tėvo ryšio pripažinimą. Nagrinėjant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kokie yra susiklostę santykiai tarp vaiko ir tėvo. Jeigu vaikas gimė santuokoje, vaiko tėvu laikomas jo motinos sutuoktinis, tačiau tėvystės prezumpcija gali būti nuginčyta.
Asmuo, įrašytas vaiko tėvu, paneigdamas savo ir vaiko kraujo ryšio faktą, nutraukia ir teisinį santykį su vaiku, vadinasi, vaikas lieka be tėvo. Atsižvelgiant į būtinumą apsaugoti vaiko interesus ir užtikrinti jo statuso apibrėžtumą, yra nustatyta trumpa ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo senatis.
Civilinio kodekso (CK) 3.152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.
Pabrėžtina, kad informacijos slėpimas ar manipuliavimas vaikui svarbia informacija, visų pirma, pažeidžia vaiko interesus, nes tėvyste grindžiamos ne tik vaiko ir tėvo tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos, bet ir įstatymo nereglamentuojami asmeninio pobūdžio psichologiniai, socialiniai vaiko ir tėvo santykiai. Tėvystės nuginčijimu gali būti siekiama ne tik nutraukti egzistuojantį vaiko teisinį santykį su tėvu įrašytu asmeniu, bet ir nustatyti tikrąją vaiko kilmę, biologinį vaiko tėvą.
Ieškiniams dėl tėvystės nustatymo ieškinio senaties terminas netaikomas. Todėl tokio pobūdžio bylose, kai yra pareiškiamas dvigubas reikalavimas - nuginčyti ir nustatyti tėvystę, teismas ieškinio senaties termino taikymo klausimą turėtų vertinti ne kiekvienam pareikštam reikalavimui atskirai, o kartu, prioritetiškai atsižvelgdamas į vaiko interesus.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylose dėl tėvystės nustatymo kasacinis teismas yra nurodęs, jog DNR ekspertizės išvados yra patikimas ir objektyvus mokslinis įrodymas, patvirtinantis arba paneigiantis vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. Tėvystei nustatyti pakanka vien šio įrodymo, netgi nesant jokių kitų tėvystės faktą patvirtinančių duomenų.
Visgi nei CK, nei kiti teisės aktai neįtvirtina priverstinės spėjamo vaiko tėvo ekspertizės atlikimo galimybės. CK 3.148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė atsakovui atsisakius ekspertizės, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, vertinti tokį atsisakymą kaip tėvystės įrodymą. Tokiu atveju teismas turėtų vertinti atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių svarbą, kitų byloje esančių įrodymų objektyvumą ir patikimumą, jų įrodomąją reikšmę byloje reikalingiems faktams nustatyti ir kt.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra pabrėžęs, kad šio pobūdžio bylose apsvarstymas to, kas atitiktų geriausius vaiko interesus, turi esminę reikšmę. Vaiko geriausi interesai, priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo, gali nusverti tėvų interesus.
Sprendžiant apie vaiko interesą žinoti savo kilmę, paminėtina, kad EŽTT sprendimu ypač sureikšmino vaiko teisę žinoti tiesą apie savo šaknis (kas gali būti itin svarbu suprantant savo gyvenimo istoriją ir formuojant tapatybę), netgi šiam to nepageidaujant.
EŽTT yra nurodęs bendrąjį principą, kad tėvystės nustatymo bylose asmenys turi Konvencijos saugomą gyvybiškai svarbų interesą gauti informaciją, būtiną atskleidžiant tiesą apie svarbų jų asmens identiteto aspektą. Privataus gyvenimo gerbimas reikalauja, kad kiekvienas galėtų nustatyti savo kaip atskiro žmogaus identiškumą apibūdinančius faktus - asmens teisė į tokią informaciją yra svarbi dėl šios informacijos poveikio asmenybės formavimuisi. Šiame kontekste svarbi asmens galimybė ne tik žinoti savo kilmę, bet ir galimybė ją teisiškai pripažinti.
Pagal EŽTT jurisprudenciją, kai tėvystė negali būti nustatyta DNR tyrimais (teisinėje sistemoje neįtvirtinta priemonių dėl priverstinio tyrimų atlikimo), asmens, siekiančio tėvystės nustatymo, interesai turi būti apsaugomi. Procesinių priemonių priversti tariamą tėvą paklusti teismo nutarčiai (dėl DNR tyrimų atlikimo) stoka atitinka proporcingumo principą tik tada, kai yra nustatytos alternatyvios priemonės, leidžiančios nepriklausomai institucijai greitai išspręsti tėvystės nustatymo klausimą.
Išlaikymo pareigos
Latvijos nacionalinės teisės aktuose nenustatyta išsami išlaikymo sąvokos apibrėžtis, tačiau yra bendras supratimas konkrečiais su kito asmens išlaikymu susijusiais klausimais. Vaiko išlaikymas - tai vaiko išlaidos, kurias turi apmokėti kiekvienas iš tėvų, nepaisant jo finansinės padėties. Minimalų vaiko išlaikymo dydį nustato vyriausybė.
Bendras supratimas įvairiais su išlaikymo prievolėmis susijusiais klausimais yra pagrįstas teismo sprendimuose išplėtota teismų praktika. Vaiko tėvai turi prievolę išlaikyti vaiką iki to laiko, kai jis gali pats savimi pasirūpinti. Todėl vaiko išlaikymo prievolė nepasibaigia vaikui sulaukus pilnametystės.
Teismas gali įvertinti, ar išlaikymo reikalavimą reikėtų patenkinti, jeigu vaikas yra pilnametis, tačiau nesimoko aukštojoje ar profesinėje mokykloje ir gali savimi pasirūpinti susirasdamas apmokamą darbą, tačiau to nedaro. Tėvų išlaikymo prievolė vaikams turi būti proporcinga tėvo (motinos) finansinei padėčiai. Vis dėlto kiekvienas iš tėvų turi prievolę mokėti minimalią vyriausybės nustatytą išlaikymo išmoką, nepaisant tėvo (motinos) finansinės padėties.
Vaikų prievolė išlaikyti savo tėvus vienodai priklauso visiems vaikams. Jeigu santuoka pripažįstama negaliojančia ir jos sudarymo metu tik vienas iš buvusių sutuoktinių žinojo, kad santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, sutuoktinis, kuris apie tai nežinojo, turi teisę reikalauti iš kito sutuoktinio mokėti lėšas, proporcingas pirmojo sutuoktinio finansinei padėčiai, kad užtikrintų savo ankstesnį pragyvenimo lygį.
Jeigu tėvų nėra arba jie negali išlaikyti vaiko, ši prievolė vienodai priklauso abiem seneliams. Senelių išlaikymo prievolė prireikus taip pat vienodai priklauso visiems vaikaičiams.
Išlaikymo susitarimai ir fondas
Šalys gali susitarti mokėti išlaikymą pagal išlaikymo susitarimą. Pagal išlaikymo susitarimą viena šalis moka kitai šaliai tam tikrą materialinę išmoką (grynaisiais pinigais arba natūra), o kita šalis įsipareigoja išlaikyti pirmąją šalį visą jos gyvenimą, išskyrus atvejus, kai nustatoma kitokia trukmė.
Jeigu asmuo, turintis prievolę išlaikyti kitą asmenį, miršta dėl patirtų sužalojimų, prievolė pereina asmeniui, atsakingam už sužalotos šalies mirtį. Tokios kompensacijos dydį teismas nustato savo nuožiūra, atsižvelgdamas į mirusio asmens amžių, gebėjimą save išlaikyti iki mirties ir galiausiai - asmens, kuriam turi būti teikiamas išlaikymas, poreikius.
Norėdamas užsitikrinti bet kokios formos išlaikymą, ieškovas turi kreiptis į teismą Civilinio proceso įstatyme nustatyta tvarka. Vaiko tėvai gali sudaryti notariniu aktu tvirtinamą susitarimą, kuriame nustatomos kiekvieną mėnesį mokamos išlaikymo išmokos. Toks susitarimas yra laikomas civiliniu sandoriu, sukeliančiu teisines pasekmes, kurios reiškia, kad abi šalys privalo paisyti teisiškai sudarytos sutarties nuostatų ir jų laikytis.
Latvija įsteigė Išlaikymo garantijų fondą, kurio paskirtis - mokėti nepilnamečiams vaikams išlaikymą iš centrinio vyriausybės biudžeto. Fondą valdo Išlaikymo garantijų fondo administracija.
Taip, įgaliotas atstovas reikalavimą gali pareikšti giminaičio arba artimo asmens vardu. Nepilnamečių vaikų vardu reikalavimą gali pareikšti jų teisiniai atstovai.
Išlaikymo priteisimas ir vykdymas
Spręsdamas vaiko išlaikymo išieškojimo klausimą, teismas įvertina visas aplinkybes ir įrodymus byloje ir nustato išlaikymo dydį. Priteisus išlaikymą, bet kokie išmokos dydžio ir periodiškumo pakeitimai ir pareigos mokėti išlaikymą panaikinimas atliekami suinteresuotosios šalies prašymu.
Skolininkas išlaikymą privalo mokėti kreditoriui. Jeigu ieškinį nepilnamečio vaiko vardu pareiškia vienas iš jo tėvų arba globėjų, išlaikymas mokamas ne vaikui, o tam vienam iš tėvų arba globėjui. Jeigu skolininkas savanoriškai nemoka išlaikymo, asmuo, kuriam buvo priteistas išlaikymas, iš bylą nagrinėjusio teismo turi gauti vykdomąjį raštą. Minėtą vykdomąjį raštą arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje išduotą vykdomąjį raštą reikia perduoti vykdyti antstoliui per 10 metų nuo teismo sprendimo arba teisėjo nutarties įsiteisėjimo dienos, išskyrus atvejus, kai taikomi kiti senaties terminai.
Antstolis pradeda priverstinę vykdymo procedūrą remdamasis šalies, siekiančios įvykdyti sprendimą, rašytiniu prašymu. Antstolis privalo priimti vykdomąjį raštą, jeigu skolininko gyvenamoji arba jo turto ar darbo vieta yra antstolio apygardoje. Antstolis taip pat gali priimti kitus vykdomuosius raštus, vykdytinus apygardos teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontora, jurisdikcijoje.
Pagal Civilinio proceso įstatymą išieškimo negalima nukreipti į skolininko turtą, jeigu skolininkas dirba, gauna pensiją arba stipendiją, o išieškoma suma neviršija tos mėnesio pajamų dalies, kurią galima išieškoti pagal įstatymą. Civilinio proceso įstatyme nustatytos konkrečios turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, kategorijos.
Pagal Civilinio proceso įstatymą vykdymo dokumentus priverstiniam vykdymui galima pateikti per 10 metų nuo teismo arba teisėjo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu įstatyme nenustatyti kiti senaties terminai.
Pagal Išlaikymo reglamentą asmuo gali kreiptis į Išlaikymo garantijų fondo administraciją, kad išieškotų išlaikymą iš Latvijoje nebegyvenančio skolininko. Išlaikymo garantijų fondo administracija gali veikti vaiko išlaikymo skolininko vardu, jeigu paskelbiama, kad teismo sprendimo, kuriuo priteisiamas išlaikymas, neįmanoma įvykdyti pagal taikomą civilinę procedūrą, arba jeigu skolininkas laikosi teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo, tačiau nemoka vyriausybės nustatytos minimalios išlaikymo sumos.
Jeigu išlaikymą moka fondo administracija, ji turi teisę išieškoti sumokėtas sumas, įskaitant įstatyme nustatytus delspinigius. Jeigu skolininkas gyvena užsienyje ir Latvijoje neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, ieškovas prieš kreipdamasis į Išlaikymo garantijų fondo administraciją turėtų pateikti teismui sprendimą, kad jis būtų pripažintas ir įvykdytas atitinkamoje užsienio šalyje.
Išlaikymo garantijų fondo administracija vykdo centrinės institucijos funkcijas reglamento įgyvendinimo tikslais. Jeigu išlaikymo kreditorius yra kitoje ES valstybėje narėje, o išlaikymo skolininkas - Latvijoje, kreditorius pagal Išlaikymo reglamentą gali kreiptis į savo gyvenamosios šalies centrinę instituciją. Prašyme gali būti prašoma priimti arba sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo Latvijoje, kurioje gyvena skolininkas, arba sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo tėvystės nustatymo byloje Latvijoje, arba sprendimą dėl užsienio teismo sprendimo, kuriuo priteisiamas išlaikymas, paskelbimo vykdytinu, arba sprendimą dėl užsienio sprendimo vykdymo.
Užsienio centrinė institucija pagal reglamentą atlieka reikalingus oficialius veiksmus ir perduoda kreditoriaus prašymą pagal reglamentą įsteigtai Latvijos centrinei institucijai. Pagal Išlaikymo reglamentą asmuo turi kreiptis į savo gyvenamosios vietos šalies centrinę instituciją.
Latvija privalo laikytis 2007 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio išlaikymo vaikams ir kitų šeimos narių išlaikymo išieškojimo. Latvijoje teisinę pagalbą užsienio ieškovams arba atsakovams, turintiems teisę ją gauti pagal Išlaikymo reglamentą, teikia pagal reglamentą įsteigta centrinė institucija, t. y. Išlaikymo garantijų fondo administracija.
Latvija iš dalies pakeitė keletą nacionalinių įstatymų ir taisyklių, kad leistų pagal Išlaikymo reglamentą įsteigtai centrinei institucijai vykdyti 51 straipsnyje nustatytas funkcijas. Iš dalies pakeistais Latvijos įstatymais ir taisyklėmis užtikrinamas teisinės pagalbos teikimas tarpvalstybinių bylų kreditoriams ar pareiškėjams, turintiems teisę gauti teisinę pagalbą, kaip nustatyta reglamente.
Siekiant nustatyti skolininko arba kreditoriaus gyvenamąją vietą Latvijoje arba gauti informacijos apie skolininko ar kreditoriaus pajamas ir bet kokio jiems priklausančio turto buvimo vietą Latvijoje, Latvijos centrinė institucija, t. y. Išlaikymo garantijų fondo administracija, turi tiesioginę prieigą prie įvairių Latvijos registrų, kuriuose pateikiama tokia informacija. Informacija, kurią centrinė institucija gali gauti tiesiogiai iš atitinkamų registrų, gali sudaryti sąlygas gauti dokumentus ir įrodymus. Siekdamas iškelti ar palengvinti bylą, užtikrinti reikalingų laikinųjų priemonių apsaugą ir gauti įrodymų, fondo administracija turi teisę atitinkamų ieškovų ar pareiškėjų vardu kreiptis į Latvijos teismus.
