Keturis vaikus užauginusi dr. A. Landsbergienė pristato savo naujausią knygą „Sveiko proto motinystė“, kurioje nagrinėja svarbias temas, aktualias šiuolaikinėms mamoms. Knyga nagrinėja prieraišiąją motinystę, dirbančių mamų iššūkius, technologijų vaidmenį vaikų auklėjime, santykių svarbą šeimoje, vaikų potencialo atskleidimą, emocijų valdymą, disciplinos ugdymą, šeimos rutinos ir tradicijų kūrimą.
„Kai paklausau, kaip Austėja pasakoja apie vaikų auklėjimą, sakau sau: „Būk labiau Austėja!“ Ji tikrai yra ta moteris ir mama, kuri turi daug žinių ir sveiko proto ir sugeba pakelti daug diskomforto, o tai, manau, yra labai svarbus įgūdis šiame pertekliaus pasaulyje...“ - knyga „Sveiko proto motinystė“ džiaugiasi knygų autorė, laidų vedėja Beata Nicholson.
„Šiais socialinių tinklų koučerių laikais taip svarbu, kad prieitų empatiškas profesionalas, paplekšnotų per petį ir primintų, jog esu geriausia mama savo vaikui. Austėja jau penkerius metus man (ir mano Kristijonui) yra blaivaus proto ir aukščiausios prabos žinių pavyzdys, padedantis atsilaikyti kritinėmis mamystės akimirkomis. Šia savo knyga ji tik dar labiau įtvirtina savo pozicijas mano širdies stalčiuje „būsiu dėkinga amžinai“.“ - taip apie A. Landsbergienės naująją knygą sako mama ir kūrybininkė Dovilė Filmanavičiūtė.
Meilė vaikui: ar ji gali būti protinga?
Apie tai, ar meilė savo vaikui gali ir turi būti protinga, autorė kalbasi su žurnaliste Laisve Radzevičiene. „Nerašyčiau apie sveiko proto motinystę, jei manyčiau, kad tai nėra suderinama. Kita vertus, apie tai nereikėtų rašyti, jei būtų labai paprasta! Vadinasi, įmanoma, tačiau nėra lengva“, - šypsodamasi teigia A. Landsbergienė.
Tėvų meilės skirtumai ir visuomenės lūkesčiai
Kalbėdama apie meilės skirtumus tarp mamų ir tėčių, dr. A. Landsbergienė pastebi, kad pati meilė, tikėtina, yra tokia pati, tačiau jos raiška ir visuomenės lūkesčiai mamoms yra kitokie. Dėl to mamos dažnai patiria didesnį spaudimą ir išgyvena didesnį kaltės jausmą nei tėčiai.
Baimė - didžiausias motinystės ir tėvystės protą aptemdantis veiksnys
„Baimė. Baimė būti nepakankamam. Baimė padaryti kažką blogo, - ne iš piktos valios, žinoma! Baimė klysti. Baimė nuvilti. Tų baimių - devynios galybės“, - apie veiksnius, kurie aptemdo protą motinystėje ir tėvystėje, kalba A. Landsbergienė. Ji pabrėžia, kad itin svarbu mokytis reflektuoti ir, tam tikra prasme, pasikalbėti su savimi. Šiandien savigalbos knygos, grupės ir net apsilankymai pas specialistus nebėra tabu, todėl svarbu išnaudoti tai, kas pasiekiama.
Motinystės mokymosi kelias
A. Landsbergienė dalijasi, kad motinystės mokomės visų pirma iš savo tėvų, tęsdami tai, kas patiko, ir atsisakydami to, kas ne. Pati ji motinystės mokėsi studijuodama asmens ir šeimos psichologiją, stebėdama, analizuodama ir kalbėdamasi su kolegomis darbe, be galo daug skaitydama ir, žinoma, per patį gyvenimą. „Tad iš tiesų tai buvo didžiulė mozaika, didžiulė dėlionė, kuri padėjo atrasti savąjį motinystės kelią“, - teigia ji.
Daug vaikų ir kelias į „Madam Tobulybės“ atsisakymą
Nors iš pradžių galvojusi, kad nori vieno vaiko, vėliau, sutikusi vyrą, su kuriuo sutarė, kad nori daug vaikų, A. Landsbergienė prisipažįsta, kad karjeros pradžioje stengėsi būti tobula mama. Išsivaduoti iš „Madam Tobulybės“ vaidmens padėjo daug vaikų, intensyvus darbas, nesibaigiančios studijos ir, žinoma, pats gyvenimas. Apskritai pastebiu, kuo daugiau patirties, tuo dažniau atsisakau griežtumo ir pradedu svarstyti: na, priklauso.
Mama ar pedagogė: neatskiriami vaidmenys
A. Landsbergienė netiki, kad galima atskirti mamos ir pedagogės vaidmenis. Uždarę darbo duris, šios asmenybės pusės neuždarome, o uždarę namų duris - neužveriame anos. Nors gyvenime yra daug vaidmenų, jie vis vien persipina ir vienas kitam daro didžiulę įtaką.
Kompensuojamas dėmesio trūkumas ir kaltės jausmas
„Žinoma, kad persistengia - apie tai daug ir kalbu, ir rašau“, - apie tėvus, kurie mėgina kompensuoti dėmesio trūkumą vaikams, sako A. Landsbergienė. Ji pabrėžia, kad visoje žmonijos istorijoje tėvai tiek dėmesio neskirdavo savo vaikams ir... nejautė tiek kaltės jausmo, kad skiria per mažai! Jai pačiai padėjo žinios - žinojimas, kad skiria daug laiko, nors tai nereiškia, kad kartais nepasireikšdavo jausmas, jog skirti reikia daugiau.
Darželis ir traumos: faktai prieš mitus
A. Landsbergienė paneigia mitą apie vaikų traumavimą darželyje. „NĖRA pasaulyje tyrimo, įrodžiusio, kad darželio lankymas traumuoja“, - teigia ji. Nors pradėjusiam lankyti darželį vaikui padaugėja kortizolio, streso hormono, jo dar daugiau padaugėja, kai gimsta brolis arba sesė. Vaikus traumuoja fizinis bei emocinis smurtas, todėl svarbu kalbėti apie tai, kad artimoje vaiko aplinkoje to smurto mažėtų. Kai žinome faktus, reikia mažiau skaityti straipsnių ir rečiau leisti laiką su žmonėmis, kurie kalba netiesą.
Amžiaus tarpsnių ypatumai ir auklėjimo klaidos
Klaida, kai vaikai išauga į manipuliuojančius tironus, anot A. Landsbergienės, įvyksta, kai tėvai pamiršta, kad yra svarbu amžiaus tarpsnių ypatumai ir juos atliepiantis tinkamas bei būtinas auklėjimas.
Taisyklių nustatymas ir ribų išlaikymas
Kiekvienam būna, kai nepavyksta laikytis taisyklių. Svarbu kalbėti apie tai, kodėl nepavyko arba net kodėl sąmoningai nebuvo laikomasi. Tai nėra pasaulio pabaiga - svarbu žinoti, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip. Nebijoti kartais atsiprašyti: taip parodysime, kad ir mes klystame, kad klysti yra normalu.
„Pūkuotukų“ kartos atsiradimo priežastys
„Grįžtu prie to, ką jau sakiau: kai tėvai pamiršta amžiaus tarpsnių ypatumų svarbą. Ir dar dėl tos baimės. Ir dėl to, kad nori būti geriausiais tėvais savo vaikams. Taigi, noras buvo nuostabus, tačiau dėl to nebebuvome tėvais, kurių atsakomybė - ir vaiko auklėjimas“, - aiškina A. Landsbergienė, kodėl išaugo nemažai lepūnėlių.
Iššūkiai kaip laimės ir prasmės šaltinis
„Man padeda nuolatinis kartojimas sau, kad tik įveikęs iššūkius žmogus jaučiasi iš tiesų laimingas. Ir ne tik laimingas. Taip jis jaučia, kad jo gyvenimas turi prasmę, o prasmės jausmas - vienas pamatinių žmogaus siekių“, - dalijasi A. Landsbergienė. Suprasdama, kad atima iš vaiko šį jausmą už jį darydama tai, ką jis gali padaryti pats, ji supranta, kad turi atsitraukti ir būti šalia, jei jam reikės pagalbos.
Pastangos ir darbas siekiant tikslų
A. Landsbergienė akcentuoja, kad vaikui būtina įdiegti suvokimą: jei nori ko nors pasiekti, turi įdėti pastangų ir darbo. Jei vaikas sako, kad nenori dirbti tiek, kiek dirba tėvai, kad nori būti laisvas pasaulio pilietis, svarbiausia neatbėgti ir negelbėti jo, kai vieną dieną panorės. „Tegul pradeda savo kelią įdėdamas pastangų ir darbo. O jeigu niekada nenorės?! Irgi gerai! Bet turi aiškiai suprasti, kad nebus taip, jog gyvena tėvų namuose, žaidžia kompiuterinius žaidimus, burba ant valstybės ar valdžios, o mama jam dar gamina pietus ir vakarienę“, - aiškina ji.
Auginti, o ne užauginti: kelionė kartu
„Stebuklingo recepto nėra - čia yra didžiausia motinystės ir tėvystės magija. Jeigu jis būtų, visi gyventų ilgai ir laimingai - kaip pasakose. Bet gyvenimas yra ne pasaka: jis daugiabriaunis, įvairialypis ir nepaprastai margas. Negana to. Gyvenimas yra kelionė, o ne tikslas. Kai tą supranti, sieki ne užauginti, o auginti, ne užaugti, o augti drauge su vaikais ir visa šeima. Ir tada pradedi mėgautis procesu - su visais jo džiaugsmais ir skausmais. Juk be didelio skausmo nė nesuprasi, kokie nepaprasti džiaugsmai slypi tiesiog kasdienybėje“, - baigdama pokalbį sako dr. A. Landsbergienė.
tags: #landsbergienes #vaiku #darzelis
