Istorija dažnai išlieka gyva per asmenines patirtis, kurios atskleidžia ne tik praeities įvykius, bet ir žmogaus stiprybę, drąsą bei atsparumą. Laimos Raziene gyvenimo kelias yra ryškus to pavyzdys, persipynęs su Kauno geto tragiškais įvykiais ir vėlesniais išbandymais. Jos pasakojimas - tai liudijimas apie sunkų vaikystės laikotarpį, išlikimo kovą ir ilgalaikį „ne“ jausmą, lydėjusį ją per visą gyvenimą.
Atsidūriau gete šešių savaičių amžiaus. Kai man buvo du metai, su tėvais pabėgome iš geto. Mus slėpę lietuviai mirtinai rizikavo: buvau labai smalsus, pirmas bėgdavau atidaryti durų, neištardavau „r“, kartą įėjusį vokiečių karininką paklausiau „Vos“?. Žydų kalba tai reiškė „Kas“? Vos ne pirma frazė, kurią išgirdau vaikystėje, kai jau sugebėjau suvokti kas yra sakoma: „Geke lozt nit“. Žydų kalba tai reiškė - „Gekė neleidžia“. Gekė buvo geto sargybinis ir jis neleisdavo. Kuomet aš valgydavau musę arba chuliganiškai elgdavausi, o greta miegojo iškankinti suaugusieji, mama sakydavo: „Gekė neleidžia“. Kai norėdavau prieiti prie spygliuotos vielos geto tvoros, girdėjau - „Gekė neleidžia“. Norėjau pažiūrėti, kaip vokiečių kareiviai valgo žirnių sriubą: „Gekė neleidžia“. Norėdavau užlipti ant stogo - „Gekė neleisdavo“. Tai buvo toks draudžiamasis užkeikimas. Man dabar atrodo, kad ir vėliau, per visą mano gyvenimą, ši frazė visur mane lydėjo. Kai tik ką nors bandydavau daryti, mane vis sudrausdavo: „Kama, ramiau, Gekė neleidžia“. Visomis kalbomis: lietuviškai, rusiškai, angliškai, švediškai ir suomiškai. Norėjau būti aktoriumi - „Gekė neleidžia“. Norėjau studijuoti režisiūrą - tas pats. Norėjau dirbti pagal savo mėgiamą specialybę - „Gekė neleidžia“. Norėjau išvažiuoti į užsienį, norėjau, kaip ir visi būti laimingu, norėjau, norėjau... „Neleido Gekė“. Šiandien ne vieną iš tų dalykų, kurių kažkada norėjau, aš turiu, tačiau visa tai pasiekta per tą bauginantį - „ne“. Nors, galbūt, žmogui reikia žinoti, kad gyvenime yra daug dalykų, kurių neleidžia Gekė... Negali būti aukštesniu, nei užaugai, gyventi ilgiau, būti sveikesniu. Jei gimei tamsiaplaukiu, negali būti blondinu. Jei gimei žydu, negali ir neprivalai būti lietuviu. Negali būti talentingesniu, protingesniu ir gražesniu, nei esi. Esi toks, koks esi.
Nors Laima Raziene pati tiesiogiai nepasakojo apie savo vaikystės prisiminimus iš karo laikų, jos šeimos istorija yra neatsiejama nuo Kauno geto išgyvenimo. Mano vaikystė ir jaunystė praėjo nuolat girdint suaugusiųjų pasakojimus apie karą, okupaciją, kaip mūsų šeima ir draugai išsigelbėjo iš Kauno geto. Pas mus pastoviai užeidavo žmonės - tie kurie išsigelbėjo, ir tie, kurie mus išgelbėjo. Mūsų gelbėtojai - ne visi (kai kurių, mes net ir nežinojom, su kai kuriais vėliau pasimetėm), tačiau daugelis jų tapo ne tik mūsų draugais - jie tapo mūsų giminėmis. Kuomet iš Leningrado supažindinti su tėvais atvežiau savo jauną žmoną, buvo savaime suprantama, kad reikia ją supažindinti ir su Sofija Binkiene, tuomet jau senyva moterimi, mano ir mano tėvų gelbėtoja. Mūsų šeimos gyvenimo įvykiai - tapo ir jos gyvenimo įvykiais, o visi jos šeimos gyvenimo įvykiai ir sunkumai tapo mūsiškiais. Praėjus daugeliui metų, kai gimdė Sofijos Binkienės anūkė, paaiškėjo, kad jos kraujo grupė su rezus minus faktoriumi. Tai buvo mirtinai pavojinga. Reikėjo vaistų. Ir štai žmonės, kuriuos Binkienė išgelbėjo per karą, randa galimybę gauti tuos vaistus Izraelyje. Tačiau 60-aisias, bet kokie kontaktai su Izraelio piliečiais buvo nepageidaujami.
Šis pasakojimas atskleidžia ne tik tragiškus karo įvykius, bet ir pasiaukojančius žmones, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo kitus. Tarp jų - ir kunigas Bronius Paukštys bei bibliotekininkė Ona Šimaitė, kurių istorijos yra svarbios ne tik kaip atskiri pasakojimai, bet ir kaip dalis platesnio pasipriešinimo ir humanizmo konteksto.
Kunigas Bronius Paukštys: Nuo Kaimo Mokytojo Iki Žydų Gelbėtojo
Bronius Paukštys gimė 1897 metų vasario 15 d. Kurynėje, Zapyškio parapijoje, Broniaus šeimoje, būdamas devintuoju vaiku. Baigęs mokyklą, jis įgijo kaimo mokytojo cenzą ir nuoširdžiai rūpinosi kaimo žmonių švietimu. B. Paukštys dirbo ne tik su mokiniais, bet ir su kaimo jaunimu, ruošė jiems kursus, mokė visus, kas tik norėjo išmokti skaityti ir rašyti, platino lietuvišką spaudą.
Kelias Į Saleziečius
Sulaukęs 28 metų, B. Paukštys, platindamas spaudą, sužinojo apie saleziečius. Ilgai galvojo, ar neišvykus pas juos į Italiją. Susipažinęs su kun. A. Po dviejų metų B. Paukštys buvo priimtas į noviciatą, o 1928 metais tapo saleziečiu. Užbaigęs filosofijos studijas, tris metus praktikavosi: vienerius metus praleido Borgo Manero (Novara) įstaigoje, likusius dvejus - Turine, kur talkino klier. 1931-1935 metais B. Paukštys tarptautiniame teologijos institute Turine, kartu su kitais aštuoniais lietuvaičiais, studijavo teologiją. 1935 metų liepos 7 d. buvo įšventintas kunigu.
Veikla Lietuvoje
Kun. B. Paukštys ne tik redagavo, bet ir pats daug rašė. 1937 metais kun. Bronius Paukštys sugrįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Lietuvos saleziečių centro Vytėnuose administratoriumi. Kartu saleziečių mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Po to kun. Bronius Paukštys vienerius metus apaštalavo saleziečiams pavestoje Saldutiškio parapijoje, iš kur buvo atšauktas į Kauną, į Švenč. Iš Kauno grįžo į Vytėnus nuodėmklausio pareigoms. Esant reikalui, atvykdavo į Kauną: vedė rekolekcijas Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, sakė pamokslus įvairiose parapijose, savo galingu balsu visus kviesdamas prie Dievo.
Tarnystė Karo Metais
Kai 1942 metų pradžioje Kauno Švenč. Trejybės parapijos klebonas kun. dr. Pranas Petraitis buvo paskirtas Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektoriumi, kun. Bronius Paukštys tapo Švenč. Trejybės parapijos klebonu. Vokiečių okupacijos metais kun. Bronius Paukštys užsiėmė ne tik ganytojiška veikla, bet ir drąsiai globoti ir gelbėti žydus. 1980 metais Jeruzalėje pasirodė Grosmano ir Erenburgo „Juodoji knyga“, kurioje paskelbtas poeto Hiršo Ošerovičiaus straipsnis apie kun. Bronių Paukštį. Jame rašoma, kaip kun. Bronius Paukštys gelbėjo žydus, parūpindamas jiems suklastotus pasus, metrikas. Straipsnyje paminėti jo išgelbėti dr. Persekiojimas Ir MirtisAntrojo bolševikmečio pradžioje, 1946 metų rugpjūčio 2 d., kun. Bronius Paukštys buvo suimtas ir jam teko iškentėti 10 metų katorgą, kur prarado sveikatą, nors ir buvo augalotas, nuo jaunystės nebijojęs jokio sunkaus darbo. 1966 m. gruodžio 17 d. kun. Bronius Paukštys mirė Kaune. 1977 m., jau po mirties, kun. Kunigo Broniaus Paukščio biografija sudaryta pagal Kun. Dr. Krizanto Juknevičiaus knygą „Lietuvių Saleziečių istorija“.
Ona Šimaitė: Bibliotekininkė, Rizikavusi Gyvybe Dėl Žmoniškumo
Ona Šimaitė gimė 1894 m. sausio mėn. 6 (18) d. Akmenėje, tuometinėje Mažeikių apskrityje, bežemių Kazio ir Onos (Daujotaitės) Šimų šeimoje. Nepriteklių spaudžiami tėvai persikelia į Rygą, tėvas pradeda dirbti vagonų fabrike. Aštuonerių į Rygą išvyko ir Onutė su mama. Ona Šimaitė lankė pradžios mokyklą Rygoje prie lenkų katalikų vienuolių bažnyčios, vėliau baigė gimnaziją.
Gyvenimas Ir Studijos Rusijoje
Pirmojo pasaulinio karo metais visa šeima atsidūrė Rusijoje. Kelerius metus O. Šimaitė praleido Maskvoje, mokėsi ir dirbo įvairius darbus. Lankė D. Tichomirovo pedagoginius, vėliau žymaus rusų defektologo V. Kaščenkos vaikų auklėjimo kursus, prof. Bielskio ir Gerneko paskaitas universiteto Teisės fakultete, darbavosi auklėtoja beglobių vaikų Maskvos kolonijoje. Po Spalio perversmo lankė A. Lunačarskio paskaitas apie baletą. Tai buvo sunkūs, bet džiugūs metai, leidę plačiai pažinti jai rusų meną, kultūrą, susipažinti su M. K.
Grįžimas Į Lietuvą Ir Darbas Bibliotekoje
1922 m. O. Šimaitė grįžo į Lietuvą, Kauną. Kurį laiką mokytojavo Kauno žydų pradžios mokykloje. 1924 metais įstojo į Kauno universitetą studijuoti humanitarinių mokslų. 1922-1937 metais (su neilgomis pertraukomis) dirbo vertėja Sovietų Sąjungos atstovybėje, vertė kai kuriuos straipsnius iš Lietuvos spaudos į rusų kalbą. Ji aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rinko lėšas politiniams kaliniams šelpti. Ona Šimaitė nepriklausė jokiai partijai (iki pat mirties), tačiau pagal pažiūras, įsitikinimus buvo kairioji liaudininkė (eserė). Prieškaryje artima draugystė siejo O. Šimaitę su poete Salomėja Nėrimi, tarpukario ir karo metais - su rašytoju Kaziu Boruta, rašytoju ir poetu Kaziu Jakubėnu, kraštotyrininke bei bibliotekininke M. 1937 metais Ona pradėjo bibliotekininkės kelią. Dirbo Kaune žinomoje Balošerio bibliotekoje, ,,Lietuvos vaikų“ draugijos skaitykloje-bibliotekoje, dar po metų - Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. 1940 m. sausio mėnesį kartu su savo kitomis kolegėmis ji perkeliama į Vilniaus universiteto biblioteką. Rudenį paskiriama Senų spaudinių skyriaus vedėja, o po mėnesio - į bibliotekos sekretorės pareigas.
Pasipriešinimas Okupacijai Ir Pagalba Žydams
Prasidėjus karui, Ona Šimaitė tęsė darbą Vilniaus universiteto bibliotekoje: 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d. ji skiriama skyriaus vedėja, 1942 m. balandžio 1 d. - vyr. bibliotekininke, nuo spalio 1 d. užima bibliografės etatą. Oną Šimaitę iki širdies gelmių sukrečia prasidėjęs karas, nacių okupacija, žmonių žudynės, kultūrinių vertybių naikinimas. Ona - geto ryšininkė, atnešanti ir išnešanti laiškus, išsirūpinanti nelegalius pasus, slepianti pabėgusius, ieškanti slapstymo vietų žydų vaikams, rizikuojanti gyvybe ir nešanti į getą ginklus ir šaudmenis. Ateidama į getą, neva universiteto bibliotekos reikalais, stengdavosi atnešti įkalintiems žmonėms kiek galima daugiau būtiniausių daiktų, o išeidama išnešdavo vertingą žydams archyvinę medžiagą - dokumentus, rankraščius, retas knygas. Tuos vertingus dalykus Ona išslapstydavo universitete. Visus pinigus, gaunamus už darbą bibliotekoje, ji leisdavo produktams, kuriuos nešdavo ir perduodavo žydams.
Areštas Ir Koncentracijos Stovykla
„Kiek žmonių Ona Šimaitė išgelbėjo, padėjo likti gyviems, vargu kas gali tiksliai pasakyti. Dažną geto lankytoją, Oną Šimaitę, vokiečiai ėmė įtarti. Apie gręsiantį pavojų jau 1942 metų balandį ją įspėjo geto komendantas Jokūbas Gensas. Ona Šimaitė buvo suimta tris kartus, bet universitetui vis pavykdavo ją išvaduoti. 1944 metų pavasarį kažkas įskundė O. Šimaitę slepiant dešimtmetę žydaitę savo bute. Balandžio 28 dieną ji suimama darbe, universiteto bibliotekoje. Tą pačią dieną buvo suimta ir sesers dukra Aldona Stasionytė. Vokiečių okupacinė valdžia O. Šimaitę nuteisė mirties bausme. Vilniaus universiteto profesorių ir tarnautojų surinktomis lėšomis pareigūnai buvo papirkti ir mirties bausmė pakeista koncentracijos stovykla. Nedaug kas žinoma apie žiaurius gestapo tardymus. Vėliau Ona rašys J. Urbšiui, paskutiniam tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui: Būnant gestapo požemiuose, tardymo metu aš labai bijojau (juk žmogus vien esu), kad neištarčiau kieno nors pavardės. Visą laiką aš save taip treniravau, kad supainiočiau ir pamirščiau visas pavardes, visus adresus. Kada buvau vežama stovyklon, Kaune traukinys stovėjo kelias paras. Lenkai man siūlė nueiti pas mano gimines, draugus, kad jie ateitų pasimatyti ir atsisveikinti su manimi.
Iš pradžių O. Šimaitė buvo išvežta į Dachau, vėliau perkelta į koncentracijos stovyklą Elzase-Lotaringijoje, Prancūzijos teritorijoje. Po sunkaus vagonų iškrovimo darbo, trukusio truputį daugiau nei keturis mėnesius, ją, sunkiai sergančią, 1944 m. rugsėjo 10 d. išvaduoja Sąjungininkų armija.
Gyvenimas Po Karo Ir Įvertinimas
Onos sveikata atsistato labai sunkiai. Pradžioje ji gyvena Rhone, vėliau išvyksta į Paryžių, kurį laiką dirba skalbykloje, paskui siuvykloje siuva lėles, pagaliau įsidarbina bibliotekininke, Prancūzijos valdžia paskiria nedidelę pensiją. 1953 m. gruodžio mėnesį Ona Šimaitė atvyksta į Izraelį. Naujojoje respublikoje žmonės ją sutinka su ypatingu džiaugsmu ir pagarba, gėlėmis ir plojimais. Izraelio Vyriausybė jai skiria pensiją, tačiau O. Šimaitė nėra laiminga - kultūrinio gyvenimo sąlygos čia prastesnės nei jos svajonių mieste Paryžiuje. 1956 m. Ona sugrįžta į Paryžių, kur gyvena iki mirties. Iš pradžių Courcelles gatvėje 38, septynaukščio namo palėpėje, nedideliame kambarėlyje, laiminga, kad visas Paryžiaus gyvenimas šalia: gali lankyti teatrus, parodas, muziejus, žiūrėti kino filmus. 1965 metais priversta persikelti į rusų senelių prieglaudą Paryžiaus Cormeilles priemiestyje, kuriuose 1970 m. sausio mėn. 17 dieną, po pietų, miršta po širdies priepuolio. Žydų tauta nepamiršo Onos Šimaitės žygdarbių atliktų holokausto metais. Vienai iš pirmųjų lietuvių Onai Šimaitei 1966 m. kovo 15 dieną suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas. Apdovanojimą Izraelio ambasadoje Paryžiuje 1967 m. lapkričio 30 d. O.
Istorija apie Laimos Raziene šeimos pabėgimą iš Kauno geto, kartu su pasakojimais apie kunigo Broniaus Paukščio ir Onos Šimaitės pasiaukojimą, atskleidžia sudėtingą ir tragišką praeitį, bet kartu ir žmoniškumo bei drąsos triumfą.
Minimos Kauno geto įkūrimo 80-osios metinės: skaidžius laikus primena atminimo ženklai
Tėvai suprato - reikia bėgti. Įdomus niuansas: per vieną gelbėtoją tėvams pasiūlė atiduoti mane bevaikei vokiečių šeimai, pasirengusiai įsūnyti vaiką su viena sąlyga: šeima išvyks į Vokietiją ir kontaktai su sūnumi bus nutraukti visam laikui. Į ką mano motina - jauna, graži moteris atsakė: „Kad jis užaugęs nekęstų žydų? Niekada! Kaip pabėgome?.. Miglotai prisimenu bulvių maišą, į kurį mane įgrūdo, prieš tai sugirdę migdomųjų, nes aš buvau nesuvaldomas berniukas (čia irgi buvo kažkokie niuansai, migdomieji, berods, nesuveikė). Pagal vieną versiją - maišą su bulvėmis ir su manimi permetė per tvorą, o patys, matyt, praėjo pro vartus, sargybinis buvo papirktas. Kai tik išėjom iš geto, mama užsidėjo skybėlaitę su tankiu vualiu. Ji buvo gražuolė, jai, tamsiaplaukei, didžiulėmis žydiškomis akimis, pačiai tikriausiai žydų gražuolei, buvo sudėtinga apsimesti lietuve, nors lietuviškai ji kalbėjo puikiai. Bet viskas baigėsi gerai. Aš tikiu stebuklais. Stebuklų mano gyvenime būta daug. Ir tada, ir vėliau. O mama visada sakydavo, kad pats laimingiausias mūsų šeimai skaičius - 13. Tryliktą dieną mes išėjome iš geto. Kuomet 2005-ųjų balandį, su spektakliu „Rotšildo smuikas“ buvau gastrolėse Kaune, pažiūrėti spekatklio atėjo buvę mano bendraklasiai, bendrakursiai. Ir staiga atsidaro durys, įeina mano amžiaus žmogus, šypsosi. Galvodamas, kad tai kažkuris iš mano bendraklasių, kurio aš negaliu atpažinti ir aš džiaugsmingai šypsausi. Manęs klausia: „Ar jūs žinote, su kuo sveikinatės?“ - „Ne“. Pasirodo, kad šio žmogaus vežimėlyje mane išvežė iš geto. Štai kaip. Koks susitikimas... Jam tada buvo vieneri, o man dveji metai. Jų namuose mes pernakvojom, kai pabėgom iš geto. Ir štai mes Binkių šeimos namuose. Vėliau buvo ir kiti „persiuntimo punktai“. Ilgai vienoje vietoje neužsisėdėdavome - dieną, dvi, savaitę, mėnesį.
