Kurtuvėnų dvaras - vienas pirmųjų XV a. Lietuvoje susikūrusių dvarų. Dvaras ir parkas žinomas nuo 1495 m. Bajorų sodyba išaugo į turtingą dvarą, kuris daugiau nei 450 metų buvo regiono ekonominis ir kultūrinis centras. Kurtuvėnų dvaras priskiriamas prie pačių seniausiųjų Lietuvos dvarų. Rašytiniai šaltiniai mini, kad 1498 m. bajoras Mikalojus Jaugėlavičius (Jawgielowicz) bažnyčiai padovanojo kaimą su 6 gyventojais. Fundacijos dokumentuose M.Jaugėlavičius save tituluoja Kurtuvėnų tėvoniu (haeres de Curtowiany). Kurtuvėnų dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas 1498 m., kai dvaro savininkas Mikalojus Jaugelavičius kuriamai Kurtuvėnų bažnyčiai ir parapijai padovanojo kaimą su šešiais gyventojais.
Dvarą įvairiais laikotarpiais valdė garsios Lietuvos didikų giminės: Kęsgailos, Skačevskiai, Nagurskiai, Tiškevičiai, Karpiai, Pliateriai. 1717 m. Kurtuvėnus įsigijo ir pavertė juos svarbiausia giminės rezidencija Pranciškus Vladislovas Nagurskis. Ypač miestelį išpuoselėjo jo sūnus Jokūbas Ignotas Nagurskis (g. apie 1734 - m. po 1796 m., palaidotas Kurtuvėnuose). Paskutinieji dvaro valdytojai grafai Pliateriai-Ziberkai įrengė dešimtis tvenkinių, kuriuose iki šiol auginami karpiai. 1852 m. dvarą įsigijo Henrikas Pliater-Zybergas (1811-1903), senų rūmų vietoje pastatė mūrinius, pertvarkė parką. Jo sūnus Liudvikas (1853-1939) įrengė 400 tvenkinių, rūpinosi miestelio reikalais, įkūrė kultūros centrą. Liudviko sūnus Steponas Pliater-Zybergas (1891-1943) buvo fotografas, artistas, dailininkas.
Kurtuvėnų dvarvietę supa senas geometrinio-peizažinio planavimo parkas. Pirmosios žinios apie Kurtuvėnų dvaro sodus pasirodo 1674 m. dvaro inventoriuose. Nuo 1716 m. iki pat XVIII a. pabaigos Kurtuvėnuose šeimininkavo Nagurskiai. Yra pagrindo manyti, kad dabartinis parkas pradėtas kurti XVIII a. pabaigoje. Išliko 1796 m. Kurtuvėnų dvaro šeimininko sutartis su žinomu ano meto Vilniaus sodų architektu Kazimieru Bolmanu. Spėjama, kad tuo metu Kurtuvėnuose buvo suformuotas geometrinis parkas. Tokio parko liudininkės - iki mūsų dienų išlikusios geometriniams parkams būdingos tiesios medžių alėjos. Nuo 1862 m. Kurtuvėnų žemės buvo Henriko Pliaterio nuosavybė. Pliateriai sumaniai šeimininkavo, rūpinosi miestelio gerove. XIX a. pabaigoje vietoje senųjų dvaro rūmų pastatyti nauji. Pertvarkytas ir juos supęs parkas. Po rekonstrukcijos jis įgavo peizažinio parko, kuriame vyrauja geometrinio parko elementai, bruožų.
1996 m. atliktų tyrimų metu nustatyta, kad iš vietinių medžių ir krūmų čia auga paprastieji ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, blindės, drebulės, paprastosios eglės, baltieji gluosniai, kalninės guobos, paprastosios ievos, paprastieji klevai, paprastieji šermukšniai, paprastieji uosiai, paprastieji lazdynai, karpotieji ožekšniai, kalniniai serbentai. Iš introdukuotų medžių augo 7 rūšys: paprastieji kaštonai, didžialapės liepos, europiniai maumedžiai, Duglaso pocūgės, vakarinės tujos, kvapiosios tuopos, rūgštieji žagreniai.
Dvarvietėje seniausias ir vertingiausias pastatas ilgą laiką buvo apie 1796-uosius metus be jokios vinies pastatytas medinis svirnas (stačiakampio plano, dviejų aukštų su pastoge ir keturšlaičiu mansardiniu stogu, su kolonomis ir ornamentuotomis durimis). Svirną 2002 m. sudegino nežinomi piktadariai. Prieš gaisrą svirnas buvo restauruotas - atlikti jo konservavimo ir restauravimo darbai. Dar XIX a. dvarininkas Nagurskis, apsilankęs užsienyje, sugalvojo savo svirne įkurti baudžiauninkų teatrą. Čia baudžiauninkai šokdavo ir dainuodavo, dvaro svečiams buvo rodomi spektakliai.
Kurtuvėnų dvaras istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti dar XVI a. pirmoje pusėje. Išlikusiuose 1592 m. dvaro inventoriuose apie sodybos želdinius dar nieko neužsimenama. 1592 m. Kurtuvėnų dvaro sodybą sudarė per 20 medinių pastatų, iš kurių 5 buvo gyvenamieji. Inventorius ne tik parodo, kaip atrodė Kurtuvėnų sodyba, bet ir atspindi bendrą visų to meto stambių bajorų sodybų vaizdą. Aprašytas dvaras, miestelis ir kaimai: sodybai priklausė 27 pastatai, sugrupuoti trijuose pagrindiniuose kiemuose - dvare, dvarelyje ir kluonienoje bei gamybinėje dalyje. Kurtuvėnų dvaro inventorius atspindi ankstyvąjį medinių dvaro namų laikotarpį. Šiuo laikotarpiu dvaro pono šeima gyveno ir naudojosi ne vienu pastatu. Svečių priėmimai, kasdienis gyvenimas ir reprezentacinės funkcijos buvo išskirstytos per keletą pastatų. Vienas namas, skirtas suėjimams, buvo vadinamas stalų namu. Tokį pavadinimą galėjo lemti tai, kad pagrindinė šio namo patalpa buvo didžiulė menė, kurioje stovėjo stalai. Stalų menė buvo daugiafunkcė patalpa, skirta ir laisvalaikio leidimui, ir žaidimams, ir bendravimui, ir oficialiems susirinkimams. Tai buvo bendroji erdvė, kurioje yra viskas, išskyrus virtuvę. Paruoštą maistą dažnai pašildydavo viename iš didžiųjų kaminų ir vėliau patiekdavo menėje. Tokiame name vienoje pusėje buvo didžioji menė, kitoje - apartamentai. Kitas pastatas buvo gyvenamasis, jis turėjo būti sausas ir šiltas. Stovėjo ant vadinamojo pakličio - tai truputį žemesnis iš rąstų suręstas aukštas, kuriame buvo podėlis arba kuriame gyvendavo tarnai. Patekimas į namą paprastai būdavo į pagrindinį aukštą virš pakličio iš lauko pusės per prieangį su laiptais. Iš pagrindinės priemenės vienoje pusėje buvo patenkama į apartamentus, kitoje - į menę. XVI a. vyravo tokių dviejų namų statymo tradicija, taip pat fiksuojama ir XVII a. stambiųjų bajorų užmiesčių dvaruose. Tačiau keičiantis gyvenimo būdui, kito ir reikalavimai. XVII a. viduryje rašiusiųjų apie namų statybą knygose reikalaujama, kad visos patalpos būtų viename name, o ne išdalintos per keletą namų. Inventoriuje minima, kad tarp dviejų pagrindinių pastatų taip pat stovėjo lobynas, dar vadintas pavalušu. Jame buvo saugomi išliekamąją vertę turintys daiktai. Mediniame dvare grėsė nemenkas gaisro pavojus, todėl norint apsaugoti brangenybes imta jas laikyti atskiroje visada rakinamoje patalpoje. Dvaro sodyboje taip pat stovėjo bravoras su gyvenamosiomis patalpomis, skirtomis gyventi aludariui. Inventoriuje minima, kad prie šeimyninės visada stovi sūrinė. Sudėtis labai panaši į ūkvedžio namą, tik toje dalyje, kur yra butas, gyvena ne ūkvedys, o šeimininkė. Ji rūpinasi gyvulių ūkiu ir valdo visus jį aptarnaujančius žmones. Sūrinė buvo skirta lietuviškiems sūriams džiovinti. Gavėnios ar pasninko laikotarpiais, kai sūrio negalima vartoti, šiuos produktus reikėjo kažkur laikyti ir išsaugoti vėlesniam laikui. Sūrinės sienos statytos su plyšiais ar skylutėmis, kad košiantis vėjas džiovintų ant lentynų sudėtus sūrius. Sūrinė dvaruose buvo būtinas elementas ir net laikytas simboliniu lietuviško dvaro statiniu. Jos išnyko tik XIX a. Virtuvė paprastai būdavo dviejų dalių. Pagrindinėje, kitaip vadinamoje kūchnia, būdavo padas, ant kurio buvo kuriami laužai ir kepamas maistas. Virš kūchnios dažnai suręsdavo pašiūrę dūmams surinkti ir išvesti juos pro kaminą arba tiesiai į lauką. Kitame virtuvės gale gyvendavo virėjas. Jo gyvenamosiose patalpose dažnai būdavo įtaisomas langelis, kad galėtų prižiūrėti labai ilgą gaminimo procesą.
Kurtuvėnų dvaras išsiskiria unikalia keturių tvenkinių sistema - ji supo pagrindinio kiemo prieigas ir buvo skirta žuvims veisti. Veikiausiai grafai Pliateriai pratęsė jau XVI a. dvare buvusią tradiciją, nes jau tada dvarą supo tvenkinių sistema, kurioje buvo veisiamos žuvys. Per keturias savaitės dienas turėjo būti prigaudoma nemažai žuvies, todėl galima manyti, kad žuvys buvo tiekiamos ne tik šiam, bet ir kitiems dvarams. Vandens lygį pagrindiniame didžiajame tvenkinyje palaikė malūno užtvanka, pats malūnas buvo gerai techniškai įrengtas ir turėjo kai kurias geležines mechanizmo dalis.
Sovietmečiu dvaro teritorija priklausė kolūkiui, o 1993 m. centrinė Kurtuvėnų dvaro sodybos dalis buvo priskirta 1992 m. įsikūrusiam Kurtuvėnų regioniniam parkui. 1997 m. gruodžio 31 d. architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti Kurtuvėnų dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G112K). Jos kompleksui dabar priklauso parkas, oficina, karvidė, arklidė, virtuvė, daržinė, rūsys, du kumetynai.
Autentiškai atkurtą dvaro sodybos kompleksą sudaro parkas su tvenkiniais, oficina, ratinė, Gyvojo žirgo muziejaus arklidės, kumetynai, sodininko namas, tvartai, kalvės ir kt. Kompleksą papildo šalia esantis Kurtuvėnų piliakalnis, mūrinė XVIII a. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia su senaisiais parapijos pastatais. Vertingiausias pastatas yra unikalus XVIII a. barokinis medinis svirnas. Dvaro sode veikia kempingas "Kurtuvėnai", įrengtos tinklinio, kroketo, vaikų žaidimų aikštelės. Arklidėse veikia jojimo paslaugų centras, o dvaro oficinos pastate įsikūrusi regioninio parko direkcija.
Kurtuvėnų dvaro Žirgynas vs Prospektus papildai Žirgams
Kurtuvėnų dvaras - ir kultūros židinys, ir architektūrinis šedevras. Išlikusiose dvarų sodybose atsispindi dramatiška politinė, socialinė ir kultūros istorija, todėl didžiausias dėmesys krypsta į fizinį nuolat kitusį dvaro pavidalą. Šiandien Kurtuvėnų dvaro pramogų komplekse gausu įvairiausių dvariškų pramogų ir paslaugų. Lankytojai gali pasimėgauti ir puikiu vietiniu maistu, tradiciniais renginiais.
