Peteris Paulius Rubensas (gim. 1577 m. birželio 28 d. Zygene, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, Vokietijoje - m. gegužės 30 d. Antverpene) - vienas žymiausių pasaulio dailininkų, baroko epochos atstovas, taip pat pasižymėjęs kaip diplomatas.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Peteris Paulius Rubensas gimė 1577 m. birželio 28 d. Zygene, Vokietijoje. Jo tėvas Janas Rubensas, teisininkas, dėl religinių pažiūrų buvo priverstas su šeima pasitraukti iš Flandrijos į Vokietiją. Po tėvo mirties 1587 m., dešimtmetis Peteris kartu su motina ir broliais bei seserimis persikėlė į Antverpeną. Berniukas mokėsi jėzuitų mokykloje, kur atsiskleidė jo gabumai kalboms. P. P. Rubensas laisvai kalbėjo olandiškai, prancūziškai, lotyniškai, itališkai, taip pat mokėjo ispanų, vokiečių ir anglų kalbas. 1590 m. trylikametis Peteris pradėjo tarnauti pažu pas grafienę, kur susipažino su aukštuomenės kultūra ir etiketu. Po metų jis pareiškė motinai norįs tapti dailininku. Peteris mokėsi pas kelis flamandų tapytojus, tarp jų ir Otą van Veną, kuris buvo baigęs mokslus Italijoje ir žavėjosi antika. Nuo 1598 m. P. P. Rubensas buvo Šv. Luko gildijos narys Antverpene.
1591-1598 m. P. P. Rubensas tapybos mokėsi Antverpene pas vietinius dailininkus. Nuo 1598 m. buvo Šv. Luko gildijos narys Antverpene. Vėliau studijavo filologiją, teologiją, gamtos mokslus, antikinį meną, mokėjo šešias kalbas.
Kelionės ir kūrybos pradžia
1600 m. P. P. Rubensas išvyko į Italiją, kur praleido aštuonerius metus. Pakeliui aplankęs Paryžių, dailininkas pasiekė Veneciją. Nuo 1601 m. Mantujoje jis buvo hercogo Vincenzo I Gonzagos rūmų dailininkas. Čia jis kopijavo žymių meistrų, tokių kaip Koregijus, Karavadžas, Anibalis Karačis, Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis, darbus. P. P. Rubensas užmezgė ryšius su jėzuitais ir nutapė altorių paveikslų bažnyčioms (Mantujoje, Genujoje, Romoje). 1603-1604 m. kaip flamandų diplomatas lankėsi Ispanijoje, kur sukūrė įspūdingą raito Lermos hercogo portretą. Vėliau jis grįžo į Italiją ir 1608 m. išvyko namo, į Antverpeną. Nors žadėjo grįžti į Italiją, dailininkas daugiau niekada jos nepasiekė.
1600-1608 m. gyveno Italijoje, nuo 1601 m. Mantujoje, buvo hercogo Vincenzo I Gonzagos rūmų dailininkas, vėliau jo išsiųstas studijuoti į Romą. Čia kopijavo Koregijaus, Karavadžo, Anibalio Karačio, Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio paveikslus. P. P. Rubensas užmezgė ryšius su jėzuitais, nutapė altorių paveikslų bažnyčioms (Mantujoje, Genujoje, Romoje). Kaip flamandų diplomatas lankėsi Ispanijoje (1603-04, 1628-29), Olandijoje (1627), Anglijoje (1629-30).
Kūrybos branda
1609-1621 m. P. P. Rubensas dirbo Nyderlandų valdytojo Alberto ir jo žmonos Izabelės rūmų dailininku. Šiuo laikotarpiu jis sukūrė dvariškių ir karališkosios šeimos portretų, pavyzdžiui, „Infantė Isabella Clara Eugenia“ (1615 m.). Jo kūrybai įtakos turėjo Nyderlandų dailininkų, tokių kaip Piteris Bruegelis Vyresnysis, ir Renesanso epochos Romos bei Venecijos dailininkų, ypač Ticiano ir Tintoretto, darbai. Rubensas sukūrė pirmuosius stambius barokinius religinės tematikos kūrinius - Antverpeno katedros altorinius paveikslus „Kryžiaus pakėlimas“ (1610 m.) ir „Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1611 m.). Taip pat nutapė mitologinių kompozicijų, medžioklės scenų ir portretų, tokių kaip „Samsonas ir Dalila“ ir „Sausmedžio paunksnėje“ (abu 1609-10 m.), „Keturi filosofai“ (1611-12 m.).
P. P. Rubensas greitai išgarsėjo didelių formatų paveikslais, sukurtais religine, mitologine, istorine ir medžioklės tematika. Jo siužetai kupini aktyvaus, dinamiško veiksmo ir įtempto judesio. Figūros komponuotos didelėje erdvėje, jo paveiksluose gyvybingai nutapyti raiškūs nuogų moterų kūnai, naudojamas kontrastingas apšvietimas. Dažnos temos - Nukryžiavimas, Paskutinis teismas, dramatiškos kovos (pvz., „Begemoto ir krokodilo medžioklė“, apie 1616 m.; „Didysis Paskutinis teismas“, 1617 m.; „Leukipo dukterų pagrobimas“, „Amazonių mūšis“, abu apie 1618 m.).
1611 m. P. P. Rubensas suprojektavo ir 1618 m. pasistatydino Antverpene puošnius namus su parku, kurie nuo 1947 m. tapo P. P. Rubenso muziejumi. Jis surinko didelę paveikslų, antikinio meno, medalių ir gemų kolekciją. Dėl didelio užsakymų skaičiaus iš visos Europos, didelių formatų teminių kompozicijų atskirus motyvus (žmones, gamtovaizdžius, gyvūniją) jis pavedė atlikti kitiems meistrams, tarp jų - J. Jordaensui, J. Wildensui, F. Snydersui, J. Bruegeliui ir kitiems. 1617 m. Antverpene įkūrė dailės dirbtuvę, kurioje turėjo daug mokinių, tarp jų ir A. van Dycką. Pats, manoma, nutapė apie 500 paveikslų.
Maždaug iki 1620 m. susiformavo būdingas Rubenso stilius, kurio požymiai - gyvybe trykštančios figūrų formos, aistringi judesiai ir vaiskios spalvos.
Flesh and Oil: The Trademark Techniques of Sir Peter Paul Rubens
Tarp žymiausių jo kūrinių šio laikotarpio yra altoriniai paveikslai Antverpeno katedrai - „Kryžiaus pakėlimas“ (1610 m.) ir „Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1611 m.).
Vėlyvoji kūryba
Vėlesnioji P. P. Rubenso tapyba tapo jausmingesnė, spalvingesnė, būdingas ramesnis, nekontrastingas apšvietimas ir mažiau dramatiški judesiai. Tarp šio laikotarpio darbų - „Karo ir Taikos alegorija“ (apie 1630 m.), triptikas „Šv. Ildefonsas“ (1630-32 m.), „Išminčių pagarbinimas“ (1634 m.).
P. P. Rubensas nutapė intymių šeimos portretų, tokių kaip „Autoportretas“ (1623 m.), „Izabela Brant“ (1626 m.), „Albertas ir Nikolas Rubensai“ (apie 1627 m.). Taip pat sukūrė portretų savo antrosios žmonos (nuo 1630 m.), Elenos Furmen, pavyzdžiui, „Helena Furmen su vaikais“ (1636 m.) ir „Helena Furmen su karieta“ (apie 1639 m.). Ją dailininkas vaizdavo ir teminėse mitologinėse kompozicijose, tokiose kaip „Meilės sodas“ (1630-35 m.), „Trys gracijos“ (1635 m.), „Pario teismas“ (apie 1639 m.), „Helena Furmen su kailiniu apsiaustu / Venera“ (1639 m.).
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu P. P. Rubensas gyveno Steeno pilyje netoli Antverpeno. Jis daugiausia tapė peizažus, tokius kaip „Peizažas su vaivorykšte“ (1636 m.) ir „Steeno pilis“ (1637 m.). Kartais šiuose peizažuose jis vaizdavo teatrališkas figūras („Parkas prie Steeno“, 1635-40 m.) ar buitines scenas („Mugė“, apie 1636 m.).
Kitos veiklos sritys ir palikimas
Be tapybos, P. P. Rubensas sukūrė piešinių (pvz., „Sūnaus Nikolo portretas“, apie 1620 m.), raižinių, gobelenų kartonų, skulptūrų, teatro dekoracijų ir iškilmingų švenčių projektų. Jis parengė vario raižytojų, kurie jo kūrinių grafines kopijas platino visoje Europoje. Rubenso kūryba turėjo didelę įtaką daugeliui vėlesnių Vakarų Europos dailininkų, ypač XVIII a. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos dailės raidai.
Peteris Paulius Rubensas savo kūryboje derino italų ir Nyderlandų dailės tradicijas, įtvirtino naujus moterų ir vaikų, vešlios floros ir faunos, bakchanalijų motyvus bei alegorinius įvaizdžius.
| Aspektas | Informacija |
|---|---|
| Vardas | Peteris Paulius Rubensas |
| Gimimo data | 1577 m. birželio 28 d. |
| Gimimo vieta | Zygene, Šiaurės Reinas-Vestfalija, Vokietija |
| Mirties data | 1640 m. gegužės 30 d. |
| Mirties vieta | Antverpenas |
„Rubenso formų moteris“ - šį posakį esame girdėję visi. Putlus moters kūnas, disonuojantis su šiuolaikinės mados industrijos išaukštintu lieknumu, regimas įvairių baroko epochos tapytojų paveiksluose. Visgi būtent flamandų dailininko Peterio Pauliaus Rubenso darbai laikomi klasikiniu baroko epochos moters grožio sampratos etalonu. Tai atspindi jo siekį vaizduoti gyvybingumą, sveikatą ir vaisingumą.
Peteris Paulius Rubensas buvo apsišvietęs, apsiskaitęs žmogus, kolekcionavęs antikines monetas, skulptūras ir kitus dirbinius. Jis aukštino žmogaus kūną, grįžusį į meną Renesanso epochos dėka. Jo kūriniuose, nors ir gausu apnuogintų kūnų, nėra vulgarumo. Teigiama, kad jis pozuotojų paslaugomis naudojosi tik tapydamas veidus. Vyrai jo darbuose - raumeningi, plačiapečiai. Putlus, kartais net apkūnus moters kūnas buvo laikomas to meto grožio etalonu, simbolizuojančiu sveikatą, gerą mitybą ir vaisingumą.
