Albertas Einšteinas, vienas ryškiausių XX amžiaus mokslininkų, gimė 1879 m. kovo 14 d. Ulmo mieste, Pietų Vokietijoje.
Jo tėvas, Hermanas Einšteinas, buvo prekybininkas ir inžinierius, valdęs nedidelę elektros prietaisų krautuvę. Nepaisant proto ir geraširdiškumo, verslas jam sekėsi sunkiai. Netrukus po Alberto gimimo, šeima persikėlė į Miuncheno priemiestį, kur tėvas kartu su broliu valdė elektros prietaisų dirbtuvę ir krautuvę. Šeimos galva buvo motina, rūpestinga ir atkakli, tačiau kartais pikta ir despotiška.
Pamačiusi savo pirmagimį su didele kampuota galva, motina išsigando, kad sūnus nebūtų apsišaukėlis. Tačiau berniukas vystėsi normaliai, nors kalbėti pradėjo vėliau nei kiti vaikai. Motina stengėsi, kad Albertas, priešingai nei tėvas, išaugtų savarankiškas ir valingas, todėl jau 3-4 metų vaikas buvo siunčiamas vienas vaikščioti Miuncheno gatvėmis.
Albertas buvo lėtas ir ramus, mėgo žaisti vienas, dažniausiai statydamas sudėtingas pilis iš trinkelių. Penkerių metų, sirgdamas, jis gavo dovanų iš tėvo kompasą ir labai susidomėjęs stebėjo, kaip jo rodyklė visada atsisuka ta pačia kryptimi. Motina, būdama muzikali, stengėsi lavinti ir Albertą.
Septynerių metų Albertas buvo atiduotas į katalikišką pradinę mokyklą. Jis lėtai kalbėjo ir sunkiai įsisavindavo naują informaciją, todėl mokytojai jį laikė negabiu, o bendraklasiai neretai erzindavo. Albertas netapo pirmūnu ir gimnazijoje - nemėgo vokiškos mokyklinės disciplinos, žinių demonstravimo, o sportiniai pratimai jam tiesiog nesisekė. Užtat dvylikametis Einšteinas labai susidomėjęs perskaitė Euklido „Pradmenis“.
Kai A. Einšteinas perėjo į priešpaskutinę gimnazijos klasę, jo tėvai išsikėlė į Šiaurės Italiją, tačiau jaunuolio kartu nesivežė. Jį, nusamdę kambarį, paliko vieną baigti mokyklą. Tai Albertą stipriai sukrėtė. Po pusmečio, neapkęsdamas disciplinos ir bijodamas šaukimo į karinę tarnybą, jis metė mokslą ir išvyko pas tėvus.
Pasimokęs savarankiškai, Einšteinas bandė stoti į Šveicarijos federalinę politechnikos mokyklą Ciūriche, tačiau gerai išlaikė tik tiksliųjų mokslų egzaminus ir nebuvo priimtas. Taigi jam teko grįžti į vidurinę mokyklą, bet jau Šveicarijoje, Aarao mieste. Po metų antras bandymas įstoti į Politechnikos mokyklą buvo sėkmingas.
Politechnikos mokykloje Einšteinas irgi nepasižymėjo stropumu, lankė tik kai kurias jam patinkančias paskaitas. Užtat jis daug dirbo savarankiškai, studijavo Bolcmano, Helmholco, Lorenco, Maksvelo ir kitų žymių fizikų veikalus. Didelį įspūdį jam paliko fiziko ir filosofo E. Macho darbai.
Dvidešimtmetis Einšteinas buvo išvaizdus jaunuolis: maždaug 1,70 m ūgio, taisyklingų bruožų, gana tvirto stoto. Atkreipdavo dėmesį išraiškingos rudos akys, juodi neklusnūs plaukai ir dabitiški ūsiukai. Einšteinas buvo labai savarankiškas, kupinas originalių minčių, sąmojingas ir ironiškas, tad nenuostabu, kad būtent jis atkreipė vienintelės savo kurso merginos, serbės Milevos Marič, dėmesį. Ji buvo trejais metais vyresnė už Einšteiną, nedidukė, šluba, tačiau protinga ir atkakli. Jie kartu rengdavosi paskaitoms, Einšteinas pasakodavo Milevai savo apmąstymus apie šviesą ir eterį - tos pradinės idėjos vėliau virto specialiąja reliatyvumo teorija.
1900 m. vasarą jie laikė baigiamuosius egzaminus. Albertas gavo gerus pažymius, o Mileva - prastesnius, ir jai diplomas nebuvo išduotas. Tačiau ir Einšteinas negavo tikėtos asistento vietos fizikos katedroje. Matyt, neigiamą atsakymą lėmė nepriklausomas ir netgi įžūlus jo elgesys studijų metais, keli konfliktai su dėstytojais. Taigi Milevai teko grįžti pas tėvus, o Albertas bandė ieškoti darbo. Jis siuntinėjo laiškus į Vienos, Leipcigo, Getingeno ir kitų miestų universitetus, tačiau gaudavo neigiamus atsakymus, todėl iš pradžių vertėsi privačiomis pamokomis, o vėliau laikinai pakeitė išvykusį mokytoją vienoje provincijos mokykloje.
Mileva bandė laikyti egzaminus antrą kartą, bet ir vėl nesėkmingai. 1902 m. pradžioje ji pagimdė nesantuokinę jųdviejų dukterį. Tuo metu Einšteinas, tarpininkaujant draugo tėvui, pagaliau gavo trečios klasės eksperto vietą Berno patentų biure. Į nesantuokinį vaiką, juo labiau valstybės tarnautojo, tuo metu žiūrėta gana neigiamai, tad greičiausiai Einšteino iniciatyva mergaitė buvo kažkur atiduota ir visi jos pėdsakai dingo (ta Einšteino paslaptis paaiškėjo tik paskelbus išlikusius jo ir Milevos laiškus).
1903 m. Patentų biure Einšteinas turėjo tikrinti išradimų paraiškas. Darbas nebuvo nuobodus, reikalavo įvairių žinių, netgi keldavo minčių, nors mažai siejosi su Einšteino tuo metu sprendžiamomis mokslinėmis problemomis. Vakarais Einšteinų namuose neretai rinkdavosi draugai: bendrakursis matematikas Konradas Gabichtas bei filosofas Morisas Solovinas. Jie su Einšteinu buvo sudarę trijulę, vadintą „Akademija Olimpija“ ir kartu nagrinėdavo filosofijos, gamtos mokslų bei grožines knygas, diskutuodavo. Einšteinas, kaip pripažintas lyderis, buvo laikomas draugijos prezidentu. Mileva irgi klausydavosi jų pokalbių, bet į diskusijas nesikišdavo. 1904 m. ji pagimdė sūnų Hansą Albertą.
Atrodo, tokiomis sąlygomis buvo neįmanoma intensyviai dirbti mokslinį darbą. Tačiau 1905 metai - patys kūrybingiausi Einšteino gyvenime, „auksiniai“ jo metai. A. Einšteinas ne tik apgynė daktaro disertaciją, bet ir paskelbė keturis straipsnius, kurių kiekvienas buvo labai reikšmingas fizikai.
Kovo 17 d. Einšteinas užbaigė straipsnį, kuriame buvo iškelta šviesos kvantų hipotezė ir paaiškintas fotoefektas. Palyginti su Planku, Einšteinas žengė didelį žingsnį į priekį - padarė drąsią prielaidą, kad šviesa yra ne tik spinduliuojama bei sugeriama kvantais, bet ir sudaryta iš kvantų, kurie vėliau buvo pavadinti fotonais.
Balandžio 30 d. Einšteinas baigė rašyti disertaciją „Naujas molekulių matmenų nustatymo būdas“. Joje išplėtota silpnų tirpalų teorija, kuri leido ištirpintos medžiagos molekulės skersmenį išreikšti Avogadro skaičiumi bei medžiagos ir tirpalo savybes nusakančiais dydžiais. Disertacija buvo įteikta Ciuricho universitetui ir, gavus dvi teigiamas recenzijas, patvirtinta, suteikiant jos autoriui daktaro laipsnį.
Praėjus vos vienuolikai dienų po disertacijos užbaigimo, „Annalen der Physik“ redakcija gavo naują Einšteino straipsnį, kuris sudarė jo disertacijos tąsą ir aprašė netvarkingą mažų dulkelių judėjimą skystyje, pirmą kartą stebėtą anglų botaniko R. Brauno ir vadinamą Brauno judėjimu. Einšteinas parodė, kad jį sukelia skysčio molekulių smūgiai.
Birželio pabaigoje redakciją pasiekė didelis trisdešimties puslapių Einšteino rankraštis, kuriame buvo išdėstyta specialioji reliatyvumo teorija, apibūdinanti judėjimą greičiais, artimais šviesos greičiui. Joje teigiama, kad erdvės ir laiko savybės bei kūno masė priklauso nuo stebėtojo judėjimo greičio, atmesta hipotezė apie eterio egzistavimą ir kt. Straipsnis neturėjo literatūros sąrašo, kas, matyt, liudijo, kad Einšteinas savarankiškai nuo pradžių sukūrė šią teoriją. Tai pareikalavo tokio jėgų įtempimo, kad jis porai savaičių atgulė; Mileva atidžiai perskaitė straipsnį, patikrino formules ir pasakiusi, kad tai puikus darbas, išsiuntė jį redakcijai.
Kaip galima paaiškinti tokį nepaprastą Einšteino, tuo metu buvusio vos 26-erių, kūrybingumą? Visų pirma, tie rezultatai vainikavo jo daugelio metų - nuo studijų laikų - apmąstymus ir ieškojimus. Einšteinas nuolat galvojo apie tai, jo smegenys, matyt, gebėjo lygiagrečiai spręsti įvairias problemas: jam atliekant kitą darbą, šnekantis, nagrinėjant paraiškas patentams, Einšteino sąmonėje ar pasąmonėje vyko kūrybinis procesas. Apie tai liudija ir jo jaunesniojo kolegos atsiminimas, tiesa, atitinkantis vėlesnius metus, kai jau buvo gimęs antrasis sūnus: „Jis sėdėjo savo kabinete, prieš jį buvo sukrauta daugybė lapų, išrašytų formulėmis. Kartkartėmis spaudoje atgyja sensacinga, bet mokslo istorikų paneigta hipotezė, kad A. Einšteino 1905 m. darbų, ypač specialiosios reliatyvumo teorijos, pagrindinė autorė buvo jo žmona Mileva. Kaip pats Einšteinas yra sakęs: „Visa, ką aš padariau, ir ką aš pasiekiau, esu dėkingas Milevai“ ir pan. Einšteinas iš tikrųjų aptarinėjo savo idėjas su žmona, ji netgi, kaip fizikė, padėjo jam tikrinti formules, tačiau nei tuo metu, nei vėliau, išsiskyrusi su vyru, neparengė nė vieno mokslinio darbo.
Einšteinas tikėjosi klasikės fizikos šalininkų kritinės, netgi piktos reakcijos į originalius savo rezultatus, tačiau garsūs mokslininkai tiesiog nekreipė dėmesio į nežinomo atradėjo darbus, palaikę juos nepagrįstomis hipotezėmis. M. Plankas nepritarė jo paties iškeltos kvantų idėjos tolesniam plėtojimui, tačiau vienas iš nedaugelio įžvelgė specialiosios reliatyvumo teorijos svarbą. Jo asistentas M. Laujė buvo pirmasis fizikas, atvykęs pas Einšteiną aptarti šios teorijos. Ja susidomėjo ir buvęs Einšteino dėstytojas H. Minkovskis; atsižvelgdamas į nustatytus erdvės ir laiko sąryšius, jis įvedė keturmatę erdvę - erdvėlaikį, kas įgalino suteikti specialiajai reliatyvumo teorijai grakščią matematinę formą.
1908 m. Nekreipdamas dėmesio į vėluojantį pripažinimą, Einšteinas aktyviai dirbo toliau. 1907 m. jam atėjo į galvą, jo paties žodžiais tariant, „pati laimingiausia mintis gyvenime“: „Aš sėdėjau Berno patentų biure ir staiga pagalvojau: jeigu žmogus laisvai krinta, tai jis nejaučia savo svorio. Aš buvau sukrėstas. Ši paprasta mintis padarė man didelį įspūdį.“ 1908 m. Einšteinas buvo priimtas privatdocentu į Berno universitetą, o po metų tapo profesoriumi ir dirbo Ciūricho bei Prahos universitetuose, taip pat Ciuricho politechnikos mokykloje. Jo autoritetas tarp fizikų augo, 1911 m. Einšteinas buvo pakviestas į žymiausių fizikų susitikimą - I Šlovės kongresą, kur atkakliai gynė fotonų hipotezę.
Kylantis darbų pripažinimas suteikė Einšteinui tikėjimo savo jėgomis ir savąja moksline misija. Antra vertus, atsirado distancija tarp jo ir aplinkinių, netgi artimiausių žmonių. Tuo metu Einšteinas dėjo titaniškas pastangas, kurdamas bendrą gravitacijos teoriją - bendrąją reliatyvumo teoriją. 1913 m. M. Plankas ir V. Nernstas atvyko į Ciūrichą, kviesdami Einšteiną vadovauti katedrai Berlyno universitete. Jie žadėjo suteikti jam visišką laisvę, netgi nereikalavo skaityti paskaitų. Einšteinas atsakė jam įprastu originaliu būdu - pasiūlė jiems pasižvalgyti po Ciuricho apylinkes, o jam leisti pagalvoti; jei sprendimas bus teigiamas, jis sutiksiąs juos stotyje, mojuodamas balta nosine, ką Einšteinas ir padarė. Jo sutikimą lėmė ne tik pasiūlytos puikios sąlygos mokslinei kūrybai, bet ir susižavėjimas savo pussesere Elze, gyvenusia Berlyne.
Karo metais Einšteinas buvo vienas iš nedaugelio mokslininkų, išdrįsusių atvirai smerkti karą. Jis sugebėjo atsiriboti nuo jį supusių tragiškų įvykių ir po ilgų paieškų 1916 m. pagaliau baigė formuluoti bendrąją reliatyvumo teoriją. Vainikavęs aštuonetą metų trukusius ieškojimus, Einšteinas savaitę buvo apimtas ekstazės, tačiau greit vėl ėmėsi darbo. 1917 metais, remdamasis bendrąja reliatyvumo teorija, jis pradėjo kurti kosmologiją - mokslą apie Visatą. Nuo amžių pasaulis atrodė esąs amžinas ir nekintamas, o iš Einšteino lygčių išplaukė, kad Visata, veikiama visuotinės traukos jėgos, turi keistis. Nedrįsdamas atsisakyti įsigalėjusios nuomonės, jis pridėjo nežinomą stūmos jėgą ir sukūrė nekintančios, bet uždaros - dėl erdvės kreivumo - Visatos modelį. Jis nežinojo, kad tuo metu astronomai jau buvo gavę duomenų, jog tolimi kosminiai objektai tolsta nuo mūsų, kas liudijo apie Visatos plėtimąsi. Lygčių sprendinius, aprašančius kintančią Visatą, po kelerių metų surado rusų matematikas A. Fridmanas.
Bendroji reliatyvumo teorija buvo pripažinta 1919 m., kai pasitvirtino jos numatyta išvada, kad žvaigždės spindulys užlinksta eidamas pro Saulę. Tai nustatė anglų astronomai visiškos Saulės užtemimo metu. Šia teorija bei jos kūrėju susidomėjo žurnalistai. Vietoj sauso standartinio mokslininko jie aptiko įdomią asmenybę, nepaisančią įprastų elgesio normų, kupiną sąmojo ir ironijos, įvairiais klausimais turinčią savo originalią nuomonę. Nors Einšteino teoriją mažai kas suprato, bet kreiva erdvė bei iškrypęs spindulys veikė vaizduotę ir kėlė žavėjimąsi. Tad 1920 m. A. Einšteinas staiga tapo pasaulio garsenybe. Aišku, kartu atsirado pavyduolių ir priešų.
Tiek nuo gerbėjų, tiek nuo priešų Einšteiną aktyviai saugojo antroji jo žmona Elzė, su kuria jis susituokė 1919 m. Už sutikimą skirtis Einšteinas savo pirmajai žmonai ir sūnums pažadėjo atiduoti būsimąją Nobelio premiją. Trečiojo dešimtmečio viduryje grupė jaunų talentingų fizikų, vadovaujama N. Boro, sukūrė kvantinę mechaniką. Einšteinas tik pateikdavo kritinių pastabų, ypač kai buvo pasiūlyta atsisakyti griežto mikrodalelių judėjimo aprašymo ir apsiriboti tikimybių nustatymu. Tuo metu Einšteinas visas jėgas skyrė grandiozinei problemai - bendrosios lauko teorijos, vienijančios dvi tuo metu žinomas fundamentines sąveikas (gravitacinę ir elektromagnetinę), kūrimui.
Einšteinas nusipirko žemės sklypą Berlyno apylinkėje prie ežero, ir jo žmonos rūpesčiu čia buvo pastatytas namas. Mokslininkui buvo įrengtas atskiras kabinetas, į jį neturėjo teisės įeiti net jo žmona, tik kartą per savaitę, jam nesant, tarnaitė nuvalydavo dulkes.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Vokietijoje ėmė aktyviai reikštis nacionalsocialistų partija, prasidėjo žydų mokslininkų persekiojimas. 1933 m., kai Hitlerio šalininkai paėmė valdžią, Einšteinas su žmona viešėjo JAV. Jis nebegrįžo į Vokietiją ir tų metų rudenį pradėjo dirbti Prins-tono perspektyviųjų tyrimų institute. Ši mokslo įstaiga buvo įkurta mažame universitetiniame miestelyje Niū Džersio valstijoje. Siekiant sudaryti garsiausiems mokslininkams idealias darbo sąlygas, iš jų nebuvo reikalaujama jokių planų ar konkrečių rezultatų.
Einšteinas gyveno savitą, gana uždarą gyvenimą, vengė jį persekiojusių žurnalistų ir gerbėjų. Jis atkakliai kūrė bendrąją lauko teoriją, kelis kartus buvo patikėjęs sėkme, bet, deja, tikslas liko nepasiektas, problema pasirodė esanti per daug sudėtinga, neįveikiama to meto mokslo priemonėmis. Tuo tarpu nuo kitų svarbių fizikos problemų Einšteinas nutolo.
Einšteinas reguliariai rėmė savo pirmąją žmoną ir vaikus. Jo santykiai su sūnumis buvo gana sudėtingi. Einšteinas jais nuoširdžiai rūpinosi, bet kartu ir slėgė savo autoritetu bei dvasiniu uždarumu. Vyresnysis sūnus Hansas Albertas tapo inžinieriumi hidrologu, vėliau emigravo į JAV, dirbo profesoriumi Berklio universitete, garsėjo kaip puikus savo srities specialistas.
Gyvendamas JAV, Einšteinas nemėgo savo pirmosios tėvynės Vokietijos, visus vokiečius laikė kaltais dėl fašizmo piktadarybių, tačiau jis nepriėmė ir amerikietiško gyvenimo būdo, čia paplitusio pragmatizmo bei klestinčio žmogaus kulto. Savo dvasine tėvyne Einšteinas laikė Izraelį.
Gyvenimo pabaigoje Einšteinas tapo gyvu klasiku, XX a. mokslo simboliu, net savo išvaizda priminė Senojo testamento pranašą. 1948 m. Einšteinui prasidėjo širdies aortos liga, reikėjo daryti operaciją, bet jis atsisakė. Einšteinas mirė ligoninėje 1955 m. balandžio 18 d. Laidotuvėse dalyvavo tik dvylika artimiausių žmonių.
Pagrindiniai faktai apie Albertą Einšteiną:
- Vardas, pavardė: Albertas Einsteinas
- Gimimo data ir vieta: 1879 m. kovo 14 d., Ulmas, Vokietija
- Mirties data ir vieta: 1955 m. balandžio 18 d., Princetonas, JAV
- Šeima: gimė Vokietijos žydų šeimoje; tėvas Hermannas Einsteinas (1847-1902) - pirklys ir inžinierius, motina Pauline (1858-1920) - namų šeimininkė; Albertas turėjo brolį ir seserį.
- Šeiminė padėtis: 1903-1919 m. pirmoji santuoka su Mileva Maric (1875-1948); 1902 m. susilaukė nesantuokinės dukters Lieserl, kuri buvo įvaikinta, vėliau - sūnaus Hanso Alberto (1904-1973) ir Eduardo (1910-1965); 1919-1936 m. buvo vedęs pusseserę Elsą Lowenthal (1876-1936); Albertas įsivaikino dvi jos dukras iš pirmosios santuokos.
- Pasiekimai: vokiečių fizikas, sukūręs reliatyvumo teoriją; nemažai nuveikė kvantinės ir statistinės mechanikos bei kosmologijos srityse; 1921 m. Albertui skirta Nobelio premija; vienas iš geriausiai žinomų XX a. mokslininkų.
Albertas Einšteinas vaikams | Mokslininkas ir išradėjas
Albertas Einšteinas gimė 1879 m. kovo 14 d. Ulmo mieste, Vokietijoje, nereligingų aškenazių žydų šeimoje. Tėvas Hermanas Einšteinas buvo pirklys ir inžinierius, vėliau ne visai sėkmingai valdęs elektrocheminę gamyklą, motina - Pauline Koch-Einštein buvo išsilavinusi namų šeimininkė, kartais buvusi ir vyro verslo partnerė. Būdamas dvylikos jis nepriklausomai atrado savo paties Pitagoro teoremos įrodymą. Namų mokytojo Makso Talmudo teigimu, šis dvylikamečiui Albertui Einšteinui davęs geometrijos vadovėlį ir po trumpo laiko Einšteinas „įsisavino visą knygą. Dėl to jis ėmėsi aukštosios matematikos. Būdamas trylikos rimtai susidomėjo filosofija ir muzika. Šiuo laikotarpiu Albertas perskaitė Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“. Kantas tapo jo mėgstamiausiu poetu.
Kadangi mokslai, ypač tikslieji, sekėsi gerai, neturėdamas vidurinio išsilavinimo 1895 m. bandė įstoti į universitetą, bet neišlaikė pagrindinės stojamųjų egzaminų dalies (nors labai gerai išlaikė matematikos ir fizikos egzaminus). Per metus įgijo vidurinį išsilavinimą (matura) ir 1896 m. įstojo į Federalinę politechnikos mokyklą Ciuriche, kurią 1900 m. baigė.
Po universiteto baigimo A. Einšteinas, dirbdamas Šveicarijos patentų biure, tyrinėjo fizikos problemas ir 1905 m., dažnai laikomais Einšteino annus mirabilis, išspausdino keturis straipsnius, kuriuose suformulavo specialiąją reliatyvumo teoriją, paaiškino fotoelektrinį efektą, Brauno judėjimą bei paskelbė žymiąją energijos lygtį, kurioje energija E lygi m (masei), padaugintai iš šviesos greičio (c) kvadrato. Ši lygtis rodo, koks didžiulis energijos kiekis gali išsiskirti suskaldžius atomo branduolį. Tai vėliau buvo pritaikyta kuriant atominę bombą. Nuo 1946 m. Albertas Einšteinas apibūdino savo specialiąją reliatyvumo teoriją kaip bandymą suderinti mechanikos dėsnius su elektromagnetizmo dėsniais. Straipsnis, išspausdintas 1905 m. birželį, pakeitė požiūrį į visatą, suformuluotą dar Izaoko Niutono. Teorija linijinį laiko supratimą pakeitė daug sudėtingesniu modeliu. Einšteinas teigė, kad, jei visiems stebėtojams šviesos greitis vienodas, neatsižvelgiant į jų judėjimą šviesos šaltinio atžvilgiu, tuomet visos kitos laiko ir erdvės dimensijos negali būti absoliučios, jos turi skirtis, atsižvelgiant į stebėtojo ir stebimų kūnų judėjimą. Jis įrodė, kad laikas ir erdvė yra susiję tarpusavyje, kad laiko tėkmė ir net įvykių seka bei kūnų matmenys priklauso nuo atskaitos sistemos pasirinkimo. Einšteino teorija buvo suformuluota šveicarų fizikos žurnale, jam dirbant Šveicarijos Patentų biure trečios klasės patentų ekspertu, ir sulaukė mažai dėmesio.
Specialioji reliatyvumo teorija buvo vienas iš trijų išspausdintų Einšteino novatoriškų straipsnių 1905 m. Tačiau tik jam užėmus svarbius postus Prahoje ir Berlyne ir 1916 m. po šių darbų A. Einšteinas buvo pripažintas. 1915 m. A. Einšteinas publikavo darbą „Bendroji reliatyvumo teorija“. 1933 m. naujoji Vokietijos valdžia priėmė įstatymus, kuriais žydams uždrausta dėstyti universitetuose. Be to, Einšteino darbai tapo vienu iš Vokietijos studentų sąjungos taikiniu knygų deginimo akcijoje, nacių vadovybės propagandos ministrui Jozefui Gebelsui paskelbus, kad „žydų intelektualizmas mirė“. Vienas vokiečių žurnalas net įrašė Einšteiną naujojo Vokietijos režimo priešu ir siūlė 5000 JAV dolerių premiją už galvą. Dėl šių priežasčių Albertas Einšteinas iš Berlyno persikėlė į JAV, kur vėliau gavo pilietybę ir toliau dirbo mokslinį darbą. Laiške savo draugui fizikui Maksui Bornui, jau anksčiau persikėlusiam iš Vokietijos į Angliją, Einšteinas rašė esąs apstulbęs dėl „jų brutalumo ir bailumo lygio“.
Persikėlęs į JAV, Einšteinas knygų deginimus apibūdino kaip „spontaniškus emocinius protrūkius“, „tų, kurie vengia liaudies nušvitimo“ ir kurie „daugiau nei ko kito pasaulyje nepriklausomų protų įtakos“. Prieš išvykdamas į JAV kurį laiką gyveno Belgijoje, o 1933 m. vasarą šešias savaites praleido Anglijoje, kur jam pavyko susitikti su Vinstonu Čerčiliu, Ostenu Čemberleinu ir buvusiu premjeru Loidu Džordžu. Susitikimų metu siekė išgelbėti Vokietijos žydų akademikus nuo nacių persekiojimų. Čerčilis Einšteino prašymą priėmė ir pažadėjo Britanijos universitetuose įdarbinti Vokietijos žydų. 1933 m. rugsėjį Einšteinas parašė laišką Turkijos premjerui Ismetui Ineniui, kurio taip pat prašė įdarbinti bedarbius Vokietijos žydų mokslininkus. 1935 m. 1939 m., pasigirdus kalboms, kad Trečiasis Reichas kuria atominį ginklą, Einšteinas, kartu su kitais europiečiais imigrantais Leo Silardu, Edvardu Teleriu ir Judžinu Vigneriu parašė laišką JAV prezidentui Teodorui Ruzveltui, kuriame siūlė JAV skirti dėmesį atominio ginklo kūrimui ir jį sukurti anksčiau nei vokiečiai. Vėliau Einšteinas šio žingsnio labai gailėjosi. 1954 m. Einšteinas savo senam bičiuliui Linusui Polingui rašė padaręs „didžiausią klaidą savo gyvenime“ pasirašydamas prezidentui Ruzveltui adresuotą laišką, kuriame rekomendavo „kurti branduolinius ginklus. Kita vertus, yra pateisinimas dėl pavojaus, kad juos anksčiau pagamins vokiečiai.“
1955 m. Albertas Einšteinas mirė 1955 m. balandžio 18 d. 1903 m. vedė serbų fizikę Milevą Marič, su kuria susilaukė dukters Lyzerl ir dviejų sūnų - Hanso Alberto ir Eduardo. 1914 m. pora su vaikais persikėlė į Berlyną. Vedęs Einšteinas turėjo romaną su savo pussesere Elsa Lioventhal. Apie tai sužinojusi Mileva kartu su vaikais grįžo į Ciurichą. Einšteinas su savo simpatija susirašinėjo dar 1910 m., kuomet žmona Mileva Marič laukėsi jų sūnaus Eduardo. Oficialiai išsiskyrė 1919 m. ir tais pačiais metais susituokė su Elsa Lioventhal. 1933 m. persikėlė į JAV. 1936 m. Einšteinas reikšmingai prisidėjo prie Jeruzalės hebrajų universiteto steigimo 1925 metais. Einšteinas buvo vienas iš gubernatorių tarybos narių. Chaimas Veicmanas vėliau tapo pirmuoju Izraelio prezidentu. 1952 m. 1918 m. Einšteinas buvo vienas iš liberalios Vokietijos demokratų partijos steigėjų, tačiau vėliau Einšteino politinės pažiūros sukairėjo ir jis kritiškai pasisakydavo apie kapitalizmą. Einšteinas apie dvasingumą yra rašęs savo laiškuose ir užrašuose bei užklaustas interviu. Iš pradžių Einšteinas tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek JAV priklausė nereliginėms humanistų ar etinės kultūros grupėms: buvo pirmosios Niujorko humanistų bendrijos patariamosios valdybos nariu ir Racionalistų asociacijos Britanijoje narys. Per 75-ąsias Niujorko Etinės kultūros bendruomenės metines, Einšteinas pareiškė, kad etinės kultūros idėja įkūnijo jo paties koncepciją apie tai, kas vertingiausia ir ilgalaikiškiausia religiniame idealizme. 1954 m. sausio 3 d. filosofui Erikui Gutkindui adresuotame laiške rašoma: Dievo vardas man yra nieko daugiau kaip žmogaus silpnumo išraiška ir rezultatas, o Biblija - gerbtinų, bet vis dėlto primityvių ir labai vaikiškų legendų rinkinys. Nė viena, net subtiliausia interpretacija (man) to fakto negalėtų pakeisti. <…> Žydų religija, kaip ir visos kitos religijos, man yra vaikiškiausių prietarų įsikūnijimas. Ir žydų tauta, kuriai aš džiaugiuosi priklausydamas ir kurios mentalitetas man toks giminingas, man nėra nė kiek vertingesnė nei visi kiti žmonės. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Einšteinas perėjo prie vegetariškos mitybos, didžiąja dalimi dėl gydytojų rekomendacijų dėl jo paties sveikatos. 1953 m. jis rašė: „valgydamas gyvūnų mėsą visuomet jaučiu šiokią tokią kaltę“, o 1954 m. kovo 30 d.: „Gyvenu be riebalų, be mėsos, be žuvies, tačiau jaučiuosi gan gerai. Nuo pat 1919 m., kuomet buvo patvirtinta jo bendroji reliatyvumo teorija, Einšteinas tapo vienu populiariausių mokslininkų įžymybių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą „The New Yorker“ rašė, kad Einšteino Amerikoje būta tokio populiaraus, kad jį stabdydavę praeiviai, prašydami jiems paaiškinti „tą teoriją“. Dėl to bėgant laikui Einšteinas smalsuoliams išmokęs atsakyti „Dovanokite!“.
tags: #kuriais #metais #gime #albertas #einsteinas
