Leonardo da Vinci (1452 m. balandžio 15 d. - 1519 m. gegužės 2 d.) - tai ne tik italų renesanso tapytojas, architektas, poetas, skulptorius, muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas ir filosofas, bet ir viena iš visų laikų garsiausių istorinių asmenybių. Jo kūryba ir daugiaplanė veikla leido vėlesniems istorikams jį praminti archetipiniu „renesanso žmogumi“, jį laikant vienu iškiliausių renesanso epochos humanistų ir polimatu. Dvi jo drobės, „Mona Liza“ ir „Paskutinė vakarienė“, yra tarp pačių žinomiausių Vakarų kultūroje.
Leonardo gimė 1452 m. balandžio 15 d. Ankjano kaimo vietovėje netoli Vinčio miestelio Toskanoje. „Vinčis“ tuomet jau buvo giminės pavardė, o ne, kaip įprasta renesanso menininkams, pravardė, nurodanti kilmės vietą. Jo senelis Antonijus dienoraštyje užrašė: „1452-ieji. Balandžio 15 dieną, šeštadienį, trečią valandą nakties man gimė vaikaitis, mano sūnaus sero Piero sūnus.“ Leonardo buvo nesantuokinis vaikas ir augo tėvo notaro Ser Pjero da Vinčio šeimoje. Tėvas dirbo Florencijoje, kaip ir daugelis giminės ankstesnių atstovų, žinomų nuo Dantės laikų. Senelis Antonijus, teikdamas duomenis apie gimimą valdžios įstaigoms, mini, kad Leonardas buvo valstietės Katerinos vaikas. Kas buvo jo motina Katerina, lieka spėjimų klausimu. Populiarios versijos teigia, kad ji buvo valstietė arba žymios šeimos duktė, kurios pavardės nebuvo galima atskleisti. Tačiau vėliau, 1493 m., Leonardas priėmė gyventi į savo namus Milane moterį, vardu Katerina, ir išlaikė ją iki jos mirties po dvejų metų. Italų istorikas Carlo Vecce, remdamasis aptiktais beveik 600 metų senumo dokumentais, teigia, kad Leonardo motina Caterina, tuo metu dar paauglė, buvo pagrobta iš savo namų prie Juodosios jūros, Šiaurės Kaukaze (istoriniame Čerkesijos regione, dabartinės Rusijos teritorijoje), o paskui išsiųsta į Veneciją ir galiausiai atsidūrė Toskanoje. Jei šie dokumentai bus moksliškai patvirtinti, tai reikštų, kad Leonardas da Vinci - vienas žymiausių Italijos Renesanso dailininkų ir mokslininkų - buvo pusiau italas, pusiau kaukazietis. C. Vecce savo tyrimo detales pateikė knygoje „Il Sorriso di Caterina“ („Katerinos, Leonardo motinos, šypsena“).
Apie 1468 m. Leonardas paliko Vinčį ir prisijungė prie tėvo Florencijoje. Jis jau tuomet parodė talentą piešimui. Dž. Vazario teigimu, Ser Pjeras da Vinčis parodė keletą sūnaus piešinių Andrėjai del Verokjui, vienam įtakingiausių Florencijos menininkų ir Ser Pjero draugui. Andrėja del Verokjas buvo priblokštas jaunojo Leonardo talento ir priėmė jį tobulintis į savo dirbtuves. Leonardo da Vinci jose buvo apmokytas ne vien tapybos ir skulptūros, bet ir supažindintas su naujausiomis renesanso mokslo ir pasaulėžiūros idėjomis. Verokjo dirbtuvėse mokėsi ar su jomis buvo susiję daugelis žymiausių Italijos XV a. menininkų.
1472 m. Leonardas da Vinčis buvo įtrauktas į Florencijos Šv. Luko vardo tapytojų gildijos sąrašus, pažymėtas „meistru“ (maestro). 1472 m. datuojamas Leonardo anksčiausias žinomas kūrinys - piešinys „Arno upės slėnis“, nupieštas iš Vinčio apylinkių Montalbano kalvos. 1474 m. Leonardas prisidėjo prie užsakymo Verokjo dirbtuvėms - paveikslo „Kristaus krikštas“ atlikimo. Pasak Dž. Vazario, pamatęs, kaip tapo Leonardas (jis nutapė kairįjį angelą paveiksle), Andrėja del Verokjas metė tapyti iš apmaudo, kad jaunas mokinys suprato tapybą geriau už jį. Po „Kristaus krikšto“ Leonardas sukūrė pirmą savarankišku laikomą savo kūrinį „Geroji naujiena“.
Leonardo da Vinci tapyboje sukėlė tikrų tikriausią perversmą. Kai kuriuose menininko paveiksluose atsiveria tokia erdvė, ką dabar mes vadiname 3D formatu. Meno legenda eksperimentavo ir su dažais. Tiesa, ne visada sėkmingai. Tarkim, vienas žymiausių jo paveikslų „Paskutinė vakarienė“ dėl netinkamos dažų kombinacijos prašėsi skubiai restauruojamas dar tada, kai L. Kūryboje naujai traktavo kompoziciją, pradėjo taikyti piramidinę, portretuojamųjų psichologizmą, taikė naujas tapybos technikas (chiaroscuro, sfumato).
Kitas šedevras - „Mona Liza“ jam pasisekė geriau. Paveikslas, turėjęs būti paprasčiausiu portretu, pavergė visą pasaulį. Paryžiuje Luvro muziejuje prie jo nuolat būriuojasi minios smalsuolių. Bėgant metams, šio kūrinio populiarumas ne tik kad neblėsta, bet vis auga. Apie paveikslą sklando gausybė mitų ir legendų. Netgi kalbama, kad „Mona Liza“ yra energijos vampyrė. Esą Luvro darbuotojai yra pastebėję, kad ilgiau prie jo pabuvus pasidaro silpna, o tuo metu, kai šedevras būna nepasiekiamas lankytojams, ima blankti. Kalbama ir apie tai, kad Mona Liza iš tiesų gali būti paties da Vinci autoportretas. 1503 m. Florencijoje Leonardas da Vinčis nutapė garsiąją „Moną Lizą“ („Džokondą“) - vieną gražiausių portretų pasaulio meno istorijoje. Modelio tapatybė ginčijama, tačiau labiausiai tikėtina hipotezė - tai Mona Liza, vieno Florencijos didiko žmona. Mįslinga Monos šypsena ir aiškus žvilgsnis atveria žiūrovui daugiareikšmį moters charakterį, o fone besidriekiantis peizažas išryškina moters grožį. Nuo 1506 m. gyveno Milane, o nuo 1513 m. Romoje, tačiau ten, kitaip nei Michelangelo ir Raffaelis, nesulaukė nė vieno didelio užsakymo.
1482-1499 m. Leonardo dirbo Milane L. Sforzos dvaro tapytoju, skulptoriumi ir karo inžinieriumi. Suprojektavo fortifikacinių, karinių įrenginių, tiltų, Milano katedros kupolą (1487, neįgyvendintas), parengė idealaus miesto projektų. Sukūrė raito F. Sforzos paminklą (neišliko, liko tik raitelio statulėlių parengiamieji modeliai, piešiniai). 1483 m. Milane Leonardas buvo Sforzų dvaro linksmintoju, švenčių ir maskaradų rengėju, dekoracijų dizaineriu, scenografu, rašė eiles. 1490 m. „Rojaus šventei“ jis sukonstravo specialią teatro mašiną su judančiomis iliuminuotomis žvaigždėmis ir planetomis. Maždaug tuo metu sukūrė du moterų portretus: Čečilijos Galerani („Dama su šermuonėliu“, apie 1491) ir „Gražioji Feronjė“ (tikriausiai Beatričės d’Estė portretas). Po 1490-ųjų Leonardas teikė daugiau dėmesio žmogaus kūno anatomijos ir judesio studijavimui, tuo metu sukurtas garsusis Leonardo piešinys, demonstruojantis žmogaus kūno proporcijas - „Vitruvijaus žmogus“. 1495 m. Leonardas sukūrė savąjį šedevrą „Paskutinė vakarienė“. Prie šio kūrinio didysis menininkas dirbo iki 1498 m. Freska buvo nutapyta Švč. Marijos Maloningosios vienuolyne, netoli Milano ant valgyklos sienos. „Paskutinė vakarienė“ - labai įstabus Leonardo da Vinci kūrinys. Geometriškai paveikslas sukomponuotas tobulai, bet mokiniai kairėje ir dešinėje paskirstyti netolygiai, vieni yra žemiau, kiti - aukščiau. Leonardas sugebėjo atgaivinti kiekvieno žmogaus individualybės unikalumą, sielos išskirtinumą. Apaštalų veiduose galima matyti meilę, išgąstį, graužatį, o kiekviena smulkiausia kūrinio detalė rodo neįtikėtiną kruopštumą. Monumentalią simetriškos kompozicijos freską „Paskutinė vakarienė“ (Švč. Mergelės Marijos Maloningosios vienuolyno valgomajame Milane, 1497) sukūrė, kurioje subtiliai perteikė vaizduojamųjų psichologinę charakteristiką, vidinius išgyvenimus, judesių įvairovę.
1500-1506 m. (su pertraukomis) gyveno Florencijoje, 1502-1503 m. dirbo C. Borgios dvare karo architektu ir inžinieriumi. Nubraižė žemėlapių, irigacinių ir fortifikacinių įrenginių projektų. 1500 m. Da Vinčis grįžo į Florenciją, čia nutapė paveikslą „Šv. Ona su Mergele Marija ir Kūdikiu Jėzumi“. 1512-1516 m. gyvendamas Romoje sukūrė Autoportretą.
Menas toli gražu nebuvo vienintelė sritis, kuria domėjosi L. da Vinci. L. da Vinci priklauso daugybė išradimų. Jis sukonstravo ventiliatorių, monetų kaldinimo mašiną, įvairių skraidančių mechanizmų ir dar daugybę to laikmečio žmonėms nesuvokiamų prietaisų. Bene labiausiai jį masino anatomija. Tais laikais daryti skrodimus laikyta baisiu nusižengimu, tačiau nieko nepaisydamas menininkas juos darė. Ne šiaip tyrinėjo žmogaus sandarą - viską kruopščiai fiksavo popieriuje. Leonardo da Vinci eksperimentinio tyrinėjimo principu savarankiškai studijavo fiziką, matematiką, astronomiją, botaniką, hidrauliką, geologiją, žmogaus ir gyvūnų anatomiją. Suprojektavo oro balioną, parašiuto, sraigtasparnio, tanko, povandeninio laivo prototipus, medžio apdorojimo, knygų spausdinimo, audimo ir kitokių staklių, nubraižė žemėlapių (Imolos).
Leonardo da Vinci paminklas Milane.
Išliko italų kalba veidrodiniu principu (iš dešinės į kairę) Leonardo da Vinci parašytų rankraščių, kuriuose (be skraidymo aparatų, mašinų piešinių, pasakėčių) dėstomos mintys apie tapybą. Iš jų Leonardo da Vinci mokinys F. Melzi parengė Traktatą apie tapybą (Trattato della Pittura 1651); jame išdėstyti kompozicijos sudarymo principai, pavartota sąvoka lokalioji spalva. Kiti žymesni kūriniai: „Madona Benua“ (dar vadinama Madona su gėle, 1478), „Madona Lita“ (1490-91), „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Ona“ (1510).
Amžininkų Leonardo da Vinci apibūdinamas kaip patrauklus, stotingas vyras. Tačiau beveik nėra jokių žinių apie tai, kad jis būtų turėjęs romanų su dailiosios lyties atstovėmis. Niekada nebuvo sukūręs šeimos. Visa jo šeima buvo mokiniai. Apskritai didžiojo menininko seksualinė orientacija iki šių dienų yra diskusijų objektas.
Gyvenimo saulėlydį, tiksliau, paskutinius trejus gyvenimo metus, L. da Vinci praleido Prancūzijoje. Jame atsidūrė paties Prancūzijos karaliaus Francis I kvietimu. Monarchas taip susižavėjo menininko darbais, kad pakvietė jį apsigyventi savo šalyje ir netgi padovanojo prašmatnią pilį Clos Lucé netoli karališkosios rezidencijos. Pasaulį genialusis kūrėjas apleido sulaukęs 67-erių. Legenda byloja, kad L. da Vinci mirties akimirką pats karalius laikė jo galvą. Biografų manymu, tai tėra legenda: šalia buvo artimiausias draugas bei mokinys Francesco Melzi. Pastarajam menininkas testamentu skyrė ir didžiąją dalį savo turtų, tarp jų visas knygas, instrumentus, piešinius ir vertinguosius užrašus apie meno paslaptis ir pan. Daugelis šių užrašų parašyti ypatingu stiliumi - iš dešinės į kairę.
Nuo 1516 m. dirbo Ambuaze Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I dvare rūmų dailininku, architektu. Nutapė biblinės tematikos paveikslą Šv. Jonas Krikštytojas (1516), sukūrė piešinių seriją Tvanas (apie 1516), daug etiudų, studijų.
Leonardo da Vinci vaikams | Sužinokite viską apie vieną garsiausių visų laikų menininkų
Leonardo da Vinci (1452 m. balandžio 15 d. - 1519 m. gegužės 2 d.) - tai ne tik italų renesanso tapytojas, architektas, poetas, skulptorius, muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas ir filosofas, bet ir viena iš visų laikų garsiausių istorinių asmenybių. Jo kūryba ir daugiaplanė veikla leido vėlesniems istorikams jį praminti archetipiniu „renesanso žmogumi“, jį laikant vienu iškiliausių renesanso epochos humanistų ir polimatu. Dvi jo drobės, „Mona Liza“ ir „Paskutinė vakarienė“, yra tarp pačių žinomiausių Vakarų kultūroje.
Leonardo gimė 1452 m. balandžio 15 d. Ankjano kaimo vietovėje netoli Vinčio miestelio Toskanoje. „Vinčis“ tuomet jau buvo giminės pavardė, o ne, kaip įprasta renesanso menininkams, pravardė, nurodanti kilmės vietą. Jo senelis Antonijus dienoraštyje užrašė: „1452-ieji. Balandžio 15 dieną, šeštadienį, trečią valandą nakties man gimė vaikaitis, mano sūnaus sero Piero sūnus.“ Leonardo buvo nesantuokinis vaikas ir augo tėvo notaro Ser Pjero da Vinčio šeimoje. Tėvas dirbo Florencijoje, kaip ir daugelis giminės ankstesnių atstovų, žinomų nuo Dantės laikų. Senelis Antonijus, teikdamas duomenis apie gimimą valdžios įstaigoms, mini, kad Leonardas buvo valstietės Katerinos vaikas. Kas buvo jo motina Katerina, lieka spėjimų klausimu. Populiarios versijos teigia, kad ji buvo valstietė arba žymios šeimos duktė, kurios pavardės nebuvo galima atskleisti. Tačiau vėliau, 1493 m., Leonardas priėmė gyventi į savo namus Milane moterį, vardu Katerina, ir išlaikė ją iki jos mirties po dvejų metų. Italų istorikas Carlo Vecce, remdamasis aptiktais beveik 600 metų senumo dokumentais, teigia, kad Leonardo motina Caterina, tuo metu dar paauglė, buvo pagrobta iš savo namų prie Juodosios jūros, Šiaurės Kaukaze (istoriniame Čerkesijos regione, dabartinės Rusijos teritorijoje), o paskui išsiųsta į Veneciją ir galiausiai atsidūrė Toskanoje. Jei šie dokumentai bus moksliškai patvirtinti, tai reikštų, kad Leonardas da Vinci - vienas žymiausių Italijos Renesanso dailininkų ir mokslininkų - buvo pusiau italas, pusiau kaukazietis. C. Vecce savo tyrimo detales pateikė knygoje „Il Sorriso di Caterina“ („Katerinos, Leonardo motinos, šypsena“).
Apie 1468 m. Leonardas paliko Vinčį ir prisijungė prie tėvo Florencijoje. Jis jau tuomet parodė talentą piešimui. Dž. Vazario teigimu, Ser Pjeras da Vinčis parodė keletą sūnaus piešinių Andrėjai del Verokjui, vienam įtakingiausių Florencijos menininkų ir Ser Pjero draugui. Andrėja del Verokjas buvo priblokštas jaunojo Leonardo talento ir priėmė jį tobulintis į savo dirbtuves. Leonardo da Vinci jose buvo apmokytas ne vien tapybos ir skulptūros, bet ir supažindintas su naujausiomis renesanso mokslo ir pasaulėžiūros idėjomis. Verokjo dirbtuvėse mokėsi ar su jomis buvo susiję daugelis žymiausių Italijos XV a. menininkų.
1472 m. Leonardas da Vinčis buvo įtrauktas į Florencijos Šv. Luko vardo tapytojų gildijos sąrašus, pažymėtas „meistru“ (maestro). 1472 m. datuojamas Leonardo anksčiausias žinomas kūrinys - piešinys „Arno upės slėnis“, nupieštas iš Vinčio apylinkių Montalbano kalvos. 1474 m. Leonardas prisidėjo prie užsakymo Verokjo dirbtuvėms - paveikslo „Kristaus krikštas“ atlikimo. Pasak Dž. Vazario, pamatęs, kaip tapo Leonardas (jis nutapė kairįjį angelą paveiksle), Andrėja del Verokjas metė tapyti iš apmaudo, kad jaunas mokinys suprato tapybą geriau už jį.
Leonardo da Vinci tapyboje sukėlė tikrų tikriausią perversmą. Kai kuriuose menininko paveiksluose atsiveria tokia erdvė, ką dabar mes vadiname 3D formatu. Meno legenda eksperimentavo ir su dažais. Tiesa, ne visada sėkmingai. Tarkim, vienas žymiausių jo paveikslų „Paskutinė vakarienė“ dėl netinkamos dažų kombinacijos prašėsi skubiai restauruojamas dar tada, kai L. Kūryboje naujai traktavo kompoziciją, pradėjo taikyti piramidinę, portretuojamųjų psichologizmą, taikė naujas tapybos technikas (chiaroscuro, sfumato).
Kitas šedevras - „Mona Liza“ jam pasisekė geriau. Paveikslas, turėjęs būti paprasčiausiu portretu, pavergė visą pasaulį. Paryžiuje Luvro muziejuje prie jo nuolat būriuojasi minios smalsuolių. Bėgant metams, šio kūrinio populiarumas ne tik kad neblėsta, bet vis auga. Apie paveikslą sklando gausybė mitų ir legendų. Netgi kalbama, kad „Mona Liza“ yra energijos vampyrė. Esą Luvro darbuotojai yra pastebėję, kad ilgiau prie jo pabuvus pasidaro silpna, o tuo metu, kai šedevras būna nepasiekiamas lankytojams, ima blankti. Kalbama ir apie tai, kad Mona Liza iš tiesų gali būti paties da Vinci autoportretas. 1503 m. Florencijoje Leonardas da Vinčis nutapė garsiąją „Moną Lizą“ („Džokondą“) - vieną gražiausių portretų pasaulio meno istorijoje. Modelio tapatybė ginčijama, tačiau labiausiai tikėtina hipotezė - tai Mona Liza, vieno Florencijos didiko žmona. Mįslinga Monos šypsena ir aiškus žvilgsnis atveria žiūrovui daugiareikšmį moters charakterį, o fone besidriekiantis peizažas išryškina moters grožį. Nuo 1506 m. gyveno Milane, o nuo 1513 m. Romoje, tačiau ten, kitaip nei Michelangelo ir Raffaelis, nesulaukė nė vieno didelio užsakymo.
1482-1499 m. Leonardo dirbo Milane L. Sforzos dvaro tapytoju, skulptoriumi ir karo inžinieriumi. Suprojektavo fortifikacinių, karinių įrenginių, tiltų, Milano katedros kupolą (1487, neįgyvendintas), parengė idealaus miesto projektų. Sukūrė raito F. Sforzos paminklą (neišliko, liko tik raitelio statulėlių parengiamieji modeliai, piešiniai). 1483 m. Milane Leonardas buvo Sforzų dvaro linksmintoju, švenčių ir maskaradų rengėju, dekoracijų dizaineriu, scenografu, rašė eiles. 1490 m. „Rojaus šventei“ jis sukonstravo specialią teatro mašiną su judančiomis iliuminuotomis žvaigždėmis ir planetomis. Maždaug tuo metu sukūrė du moterų portretus: Čečilijos Galerani („Dama su šermuonėliu“, apie 1491) ir „Gražioji Feronjė“ (tikriausiai Beatričės d’Estė portretas). Po 1490-ųjų Leonardas teikė daugiau dėmesio žmogaus kūno anatomijos ir judesio studijavimui, tuo metu sukurtas garsusis Leonardo piešinys, demonstruojantis žmogaus kūno proporcijas - „Vitruvijaus žmogus“. 1495 m. Leonardas sukūrė savąjį šedevrą „Paskutinė vakarienė“. Prie šio kūrinio didysis menininkas dirbo iki 1498 m. Freska buvo nutapyta Švč. Marijos Maloningosios vienuolyne, netoli Milano ant valgyklos sienos. „Paskutinė vakarienė“ - labai įstabus Leonardo da Vinci kūrinys. Geometriškai paveikslas sukomponuotas tobulai, bet mokiniai kairėje ir dešinėje paskirstyti netolygiai, vieni yra žemiau, kiti - aukščiau. Leonardas sugebėjo atgaivinti kiekvieno žmogaus individualybės unikalumą, sielos išskirtinumą. Apaštalų veiduose galima matyti meilę, išgąstį, graužatį, o kiekviena smulkiausia kūrinio detalė rodo neįtikėtiną kruopštumą. Monumentalią simetriškos kompozicijos freską „Paskutinė vakarienė“ (Švč. Mergelės Marijos Maloningosios vienuolyno valgomajame Milane, 1497) sukūrė, kurioje subtiliai perteikė vaizduojamųjų psichologinę charakteristiką, vidinius išgyvenimus, judesių įvairovę.
1500-1506 m. (su pertraukomis) gyveno Florencijoje, 1502-1503 m. dirbo C. Borgios dvare karo architektu ir inžinieriumi. Nubraižė žemėlapių, irigacinių ir fortifikacinių įrenginių projektų. 1500 m. Da Vinčis grįžo į Florenciją, čia nutapė paveikslą „Šv. Ona su Mergele Marija ir Kūdikiu Jėzumi“. 1512-1516 m. gyvendamas Romoje sukūrė Autoportretą.
Menas toli gražu nebuvo vienintelė sritis, kuria domėjosi L. da Vinci. L. da Vinci priklauso daugybė išradimų. Jis sukonstravo ventiliatorių, monetų kaldinimo mašiną, įvairių skraidančių mechanizmų ir dar daugybę to laikmečio žmonėms nesuvokiamų prietaisų. Bene labiausiai jį masino anatomija. Tais laikais daryti skrodimus laikyta baisiu nusižengimu, tačiau nieko nepaisydamas menininkas juos darė. Ne šiaip tyrinėjo žmogaus sandarą - viską kruopščiai fiksavo popieriuje. Leonardo da Vinci eksperimentinio tyrinėjimo principu savarankiškai studijavo fiziką, matematiką, astronomiją, botaniką, hidrauliką, geologiją, žmogaus ir gyvūnų anatomiją. Suprojektavo oro balioną, parašiuto, sraigtasparnio, tanko, povandeninio laivo prototipus, medžio apdorojimo, knygų spausdinimo, audimo ir kitokių staklių, nubraižė žemėlapių (Imolos).
Leonardo da Vinci paminklas Milane.
Išliko italų kalba veidrodiniu principu (iš dešinės į kairę) Leonardo da Vinci parašytų rankraščių, kuriuose (be skraidymo aparatų, mašinų piešinių, pasakėčių) dėstomos mintys apie tapybą. Iš jų Leonardo da Vinci mokinys F. Melzi parengė Traktatą apie tapybą (Trattato della Pittura 1651); jame išdėstyti kompozicijos sudarymo principai, pavartota sąvoka lokalioji spalva. Kiti žymesni kūriniai: „Madona Benua“ (dar vadinama Madona su gėle, 1478), „Madona Lita“ (1490-91), „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Ona“ (1510).
Amžininkų Leonardo da Vinci apibūdinamas kaip patrauklus, stotingas vyras. Tačiau beveik nėra jokių žinių apie tai, kad jis būtų turėjęs romanų su dailiosios lyties atstovėmis. Niekada nebuvo sukūręs šeimos. Visa jo šeima buvo mokiniai. Apskritai didžiojo menininko seksualinė orientacija iki šių dienų yra diskusijų objektas.
Gyvenimo saulėlydį, tiksliau, paskutinius trejus gyvenimo metus, L. da Vinci praleido Prancūzijoje. Jame atsidūrė paties Prancūzijos karaliaus Francis I kvietimu. Monarchas taip susižavėjo menininko darbais, kad pakvietė jį apsigyventi savo šalyje ir netgi padovanojo prašmatnią pilį Clos Lucé netoli karališkosios rezidencijos. Pasaulį genialusis kūrėjas apleido sulaukęs 67-erių. Legenda byloja, kad L. da Vinci mirties akimirką pats karalius laikė jo galvą. Biografų manymu, tai tėra legenda: šalia buvo artimiausias draugas bei mokinys Francesco Melzi. Pastarajam menininkas testamentu skyrė ir didžiąją dalį savo turtų, tarp jų visas knygas, instrumentus, piešinius ir vertinguosius užrašus apie meno paslaptis ir pan. Daugelis šių užrašų parašyti ypatingu stiliumi - iš dešinės į kairę.
Nuo 1516 m. dirbo Ambuaze Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I dvare rūmų dailininku, architektu. Nutapė biblinės tematikos paveikslą Šv. Jonas Krikštytojas (1516), sukūrė piešinių seriją Tvanas (apie 1516), daug etiudų, studijų.
