Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, platesnei auditorijai žinoma kaip Žemaitė, gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukantės palivarke, esančiame netoli Plungės. Nors jos šeima priklausė smulkiajai bajorijai, gyvenimo sąlygos buvo artimos valstiečių buičiai. Tėvai, Antanas Beniuševičius (1812-1878) ir Julijana Sciepuraitė (1814-1874), gyveno neturtingai, tėvas ėjo urėdo pareigas grafo Pliaterio Bukantės dvarelyje, o motina buvo šeimininkė. Julija turėjo tris seseris: Emiliją (1841/1842-1897), Petronėlę (1843/1844-?) ir Juzefą (1844-?).
Tėvų požiūris į mergaičių išsilavinimą buvo gana konservatyvus - aukštesnis lavinimasis nebuvo laikomas būtinu. Julija, kaip ir jos seserys, nuo mažumės padėjo motinai buities darbuose: ganė žąsis, lesino paukščius, o vėliau - melžė karves ir gamino sūrius. Žiemą tėvas mokė dukteris skaityti ir rašyti lenkiškai, skatino jas kalbėti šia kalba, o žemaitiškai kalbėti draudė. Beniuševičių šeimoje vyravo lenkiška dvasia, dukros buvo auklėjamos laikantis lenkų kultūros tradicijų. Motina, nors ir nebuvo raštinga, labai vertino savo bajorišką kilmę ir lenkų kalbą, skatino dukras laikytis šių tradicijų.
Būsimoji rašytoja vaikystę ir mokslus prisiminė savo „Autobiografijoje“. 1856 m. rudenį, būdama vienuolikos metų, Julija išvyko mokytis į Šėmų dvarą (Telšių r.), pas savo dėdienę, bajorę. Ten ji kartu su dar penkiomis mokinėmis mokėsi prancūzų kalbos, aritmetikos, geografijos, gilino skaitymo ir rašymo žinias. Mokytoja buvo dėdienės duktė, kuri turėjo baigusi Vilniuje mergaičių pensioną. Mokslai Šėmose truko trejus metus. Vasaromis Julija visuomet grįždusi namo, o per šventes kartais likdavo pas dėdienę. Mokė jas įvairaus mandagumo, elgesio taisyklių, manierų ir šokių.
Mokytojai susirgus, dėdienė pasamdė naują mokytoją iš Vilniaus, lenkę, baigusią vienuolyno mokyklą. Laikui bėgant, Julija vis daugiau įsitraukė į dvaro ūkio darbus: tarnavo panelės padėjėja, šeimininke, pasiuntine, siuvėja. Ji turėjo atlikti įvairius darbus, nuo patarnavimo svečiams iki daržovių rinkimo, bičių priežiūros, uogų virimo ir drabužių siuvimo. Laiko skaitymui ar rašymui likdavo tik vakarais, o jei atvažiuodavo svečių, tekdavo dalyvauti ir bendrose pramogose, šokti.
1863-1864 m. sukilimo metu Šėmų dvaras tapo aktyviu sukilėlių rėmimo centru. Dėdienės šeima nuolat aprūpindavo kovotojus maistu ir kitais reikalingais daiktais. Julija savo „Autobiografijoje“ detaliai aprašė tuos neramius laikus, kai naktimis nuolat kas nors atvykdavo su svarbiais pranešimais ar nurodymais. Teko budėti, gaminti maistą, saugoti informaciją nuo aplinkinių.
Po sukilimo Šėmų dvaro finansinė padėtis pablogėjo, ir 1864 m. Julija išvyko. Ji gavo tarnybą dvarponių Gorskių dvare Džiuginėnuose (netoli Telšių), kur jai buvo patikėta prižiūrėti mažąją dukrytę ir patarnauti ponios seseriai. Darbo buvo nedaug, o maistas buvo geras, tiesiai nuo ponų stalo. Šiuo laikotarpiu ji daug skaitė ir savarankiškai mokėsi.
Džiuginėnų dvare Julija susipažino su dvaro medžioklės prievaizdu, „laučuoju“, dvaro eiguliu Laurynu Žymantu. Jis buvo kilęs iš baudžiauninkų, vaikystėje patyręs daug vargo. Jo pasakojimai apie sunkų likimą ir patirtą neteisybę sukėlė Julijai gailestį ir norą jam padėti. Nepaisant tėvų, ypač motinos, nepritarimo, Julija 1865 m. rugsėjo 20 d. ištekėjo už Lauryno Žymanto. Tėvas, nors ir nepritarė motinos prašymui atsisakyti sužadėtinio, pats buvo labiau linkęs sutikti su dukters pasirinkimu, jei tik Laurynas būtų geras ir darbštus žmogus.
Po vedybų Žymantai pradėjo savarankiškai ūkininkauti. Jiems buvo leista laikinai ūkininkauti ant tėvo nupirkto sklypo su apgriuvusiais trobesiais. Neturėdami nuosavos žemės, Žymantai apie 30 metų nuomojosi ją ir keldavosi iš vienos vietos į kitą, bandydami įsitvirtinti ūkininkaudami Kolainių, Laukuvos, Varnių, Užvenčio apylinkėse. Šeima užaugino septynis vaikus: penkias dukteris ir du sūnus (viena dukra mirė kūdikystėje). Sūnus Kazimieras pabėgo į Ameriką, vengdamas tarnybos carinėje kariuomenėje, ir nuo to laiko šeima neturėjo apie jį žinių. Antrasis sūnus taip pat emigravo į JAV.
Lemtingas posūkis Žemaitės gyvenime įvyko 1884 m., kai šeima apsigyveno Ušnėnų kaime (dabartinio Kelmės rajono teritorijoje). Čia jie susipažino su kaimynų sūnumi Povilu Višinskiu, kuris buvo aktyvus lietuvių tautinio atgimimo dalyvis. Višinskis susitikdavo su Julija, duodavo jai skaityti knygų ir draudžiamos lietuviškos spaudos. Sužinojęs, kad ji turi rašytojos talentą, paskatino ją rašyti lietuviškai, kurti ir įsijungti į tautinį judėjimą, skelbė jos kūrinius spaudoje.
Paskatinta Povilo Višinskio, Žemaitė 1894 m. Ušnėnuose parašė savo pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“. Šis apsakymas, parašytas žemaičių tarme, buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. J. Jablonskis pasiūlė autorei Žemaitės slapyvardį. Nuo to laiko Žemaitė aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, tarpininkaujant P. Višinskiui susipažino su kitais to meto lietuvių inteligentais ir rašytojomis, tokiomis kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.
1898 m. liepos 24 d. mirė rašytojos vyras Laurynas Žymantas. Po jo mirties Julija nutarė visiškai atsisakyti ūkininkavimo. Vaikai jau buvo užaugę ir nebereikalavo nuolatinės priežiūros. 1900-1906 m. Žemaitė dirbo šeimininke Graužikų dvare (Kelmės r.). Vėliau, 1906-1911 m., ji gyveno Puziniškyje (Panevėžio r.) pas rašytoją ir visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kuriai talkino ūkio valdyme. Čia ji susipažino su Kazimieru Petrausku, kuris vėliau tapo jos dukters Juzefos Vincentos vyru.
1907 m. Žemaitė dalyvavo Lietuvos moterų I suvažiavime Kaune, kurio metu pasisakė apie kaimo moterų vargus. 1908 m. dalyvavo Rusijos moterų I suvažiavime Sankt Peterburge. 1912 m. apsigyveno Vilniuje. 1913-1915 m. ji buvo laikraščio „Lietuvos žinios“ atsakingoji redaktorė. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1916 m., kartu su advokato Andriaus Bulotos šeima ji išvyko į JAV. Gyvendama Amerikoje, Žemaitė lankėsi lietuvių kolonijose, sakė kalbas, pasakojo apie Lietuvos žmonių vargus ir karo baisumus, rinko aukas nukentėjusiems nuo karo, surinkdama per 30 tūkst. dolerių.
1917 m. Žemaitė įstojo į Lietuvos socialistų sąjungą. 1921 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje pas Bulotų šeimą. Čia ji tęsė kūrybinį darbą, taisė anksčiau parašytus kūrinius. Žiemą, vykdama į Kauną tvarkyti svarbių reikalų, autobusas sugedo, ir jai teko nakvoti laukuose. Stipriai sušalusi, Žemaitė susirgo plaučių uždegimu. Gydymas nepadėjo, ir 1921 m. gruodžio 7 d. rašytoja mirė Marijampolėje.
Žemaitės kūryba, apimanti apie 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, vaizdelių, keliolika pjesių, pasakojimų apie vaikystę ir jaunystę, publicistinių straipsnių, davė pradžią naujųjų laikų lietuvių prozai ir realizmo srovei literatūroje. Jos darbai, parašyti artima liaudžiai kalba, išryškino valstiečių gyvenimo realybę, moterų padėtį ir socialines neteisybes. Žemaitės vardu pavadintos gatvės, mokyklos, o Bukantės dvarelyje įkurtas memorialinis muziejus.
Bukantės dvaras Plungės rajone, kuriame gimė rašytoja Žemaitė, buvo restauruotas ir pritaikytas turizmui. Restauruotame dvare, vadinamame „ponų namu“, atkurti tvartas ir svirnas, tapo svarbiu kultūros paveldo objektu.
| Įvykis | Data |
|---|---|
| Gimimas | 1845 m. birželio 4 d. |
| Mokslai Šėmų dvare | 1856-1859 m. |
| Vedybos su Laurynu Žymantu | 1865 m. rugsėjo 20 d. |
| Apsigyvenimas Ušnėnuose, pažintis su P. Višinskiu | apie 1884 m. |
| Pirmasis apsakymas „Rudens vakaras“ | 1894 m. |
| Vyro mirtis | 1898 m. liepos 24 d. |
| Dalyvavimas pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime | 1907 m. |
| Išvyka į JAV | 1916 m. |
| Grįžimas į Lietuvą | 1921 m. |
| Mirtis | 1921 m. gruodžio 7 d. |
