Kalbėdami apie priklausomybes vis dar dažniausiai galvojame apie alkoholį ar narkotikus. Tačiau šiuolaikinė realybė diktuoja naujus iššūkius, o gydytojas Robertas Badaras, jau kelis dešimtmečius Lazdynų ligoninėje gelbstintis gyvybes, aktyviai prisideda prie šių problemų sprendimo. Jo kelias medicinoje prasidėjo Vilniuje, kur jis gimė ir augo.

Būsimojo klinikinės toksikologijos gydytojo vaikystė prabėgo Vilniuje. „Esu iki kaulų smegenų Žirmūnų berniukas. Mama buvo mokslininkė, tėvas dirbo praktinį darbą. Tačiau giminėje buvo du medicinos autoritetai: Vilniaus universiteto auklėtinis dėdė Povilas Ručinskas ir teta Marijona Ručinskaitė.“ Dėl šeimos ištrėmimo turėjęs palikti Vilnių, R. Badaro dėdė išvyko į Jurbarką ir ten visą gyvenimą dirbo Ginekologijos skyriaus vedėju. Teta dirbo Vilniuje, Raudonojo Kryžiaus ligoninės Traumatologijos ir ortopedijos skyriaus operacinėje. Ją pažinojusių žmonių atmintyje išliko kaip „Marytė iš operacinės“. Ji visada buvo griežta tvarkos gerbėja, pareigos ir stropumo pavyzdys ne tik darbe, bet ir gyvenime. „Šių žmonių jau nebėra. Tačiau jie parodė man, kad mediko profesija tikrai yra absoliučiai išskirtinė.“

R. Badaras mokėsi dabartinėje Žirmūnų gimnazijoje ir iki šiol stebisi, kad iš 11 jo klasės draugų 10 įstojo į mediciną (beveik visi iki šiol dirba gydytojais). Studijos prabėgo tarsi viena diena, o po jų R. Badaras pradėjo dirbti Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (buvusi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė) Ūminių apsinuodijimų skyriuje, vadovavo Priėmimo skyriui, nuo 2010 m. yra šios ligoninės Toksikologijos skyriaus vadovas.

Toksikologija jam visada atrodė paslaptingas mokslas. „Studijų laikais teko laimė būti neregėtos intuicijos toksikologijos korifėjaus Antano Jovaišos ne tik profesinių, bet ir gyvenimo principų mokiniu. Būtent tada aš supratau - toksikologija yra kosmosas. Supratau, kad žmonijos istorija yra nuodų istorija. Tu nematai nuodingų medžiagų, bet kaip koks Miunhauzenas kartais per 30 sekundžių turi pasakyti, kas tai. Ir šis kryžiažodžių sprendimas man buvo kažkokia terra incognita. Tačiau niekada nė sekundės nesu pasigailėjęs, kad pasirinkau šią profesiją“, - teigia R. Badaras.

2014 m. doc. dr. R. Badaras gavo Vilniaus universiteto rektoriaus premiją kaip geriausias Medicinos fakulteto dėstytojas. Pagrindinis jo dėstymo principas: „Artes liberales“ - laisvieji menai. Psichoaktyvių medžiagų poveikį sveikatai kaip laisvai pasirenkamąjį dalyką dėstantis medikas atskleidžia savo paskaitų, kuriose kaskart susirenka iki 400 klausytojų, populiarumo receptą. Jis niekada nežymi studentų lankomumo ir niekada nereikalauja iš jų daugiau, nei reikalautų iš savęs panašioje situacijoje. Dėstytojo nuomone, studentų mokymasis yra jų laisvas pasirinkimas. Be to, svarbu medžiagą jiems pateikti taip, kad būtų ne tik naudinga, bet ir įdomu, gaunant grįžtamąjį ryšį - gyvą dialogą, audringus ginčus, diskusijas.

„Vilniaus universitetas yra aukščiausio lygio mokymo įstaiga. Jis yra gyvybiškai svarbus Lietuvai. Su visa pagarba kitoms aukštojo mokslo mokykloms drįstu teigti, kad analogo mūsų universitetui nėra. Tai ypatinga vieta, kur žmonės siekia žinių. Tai visada buvo ir bus diskusijų vieta - iš čia kilo filomatai ir filaretai. Artėjantis Vilniaus universiteto 440 metų jubiliejus, pasak R. Badaro, verčia susimąstyti, suvokti save kaip mažą gabalėlį dideliame Vilniaus universiteto istoriniame kontekste ir į viską pažiūrėti kitaip. „Universiteto reikšmė pasaulyje yra tolygi lietuvių kalbos reikšmei“, - tvirtina itin studentų mylimas dėstytojas.

Visada išliekantis optimistu gydytojas yra tvirtai įsitikinęs, kad šiuolaikiniai universiteto studentai nėra nei geresni, nei blogesni už kitų, ankstesnių, laikų studentus, jie tiesiog yra kitokie. „Rezidentai, kurie dabar ateina pas mus, pagal savo galimybes yra visa galva aukštesni už mus - išsilavinę, protingi, motyvuoti“, - džiaugiasi toksikologas. Pasak jo, būti geru mediku padeda visumą sudarančių dalykų triumviratas: žinios, patirtis, nuostatos. Tačiau jis neabejoja, kad tikras profesionalas turi mokėti ir ilsėtis. Dėstytojas savo atatostogas mėgsta leisti su šeima, aktyviai ir įdomiai keliaudamas, sportuodamas.

Naujosios psichoaktyviosios medžiagos: „Cheminė ataka“

„Cheminė ataka“ - taip šios dienos situaciją apibūdina Toksikologijos centro vadovas, klinikinės toksikologijos gydytojas, anesteziologas reanimatologas, Vilniaus universiteto medicinos fakulteto profesorius dr. Robertas Badaras. Nors nuolat kalbame apie klasikinius narkotikus, šiandien iškyla nauja realybė - pasaulyje gausu naujų psichoaktyviųjų medžiagų (NPS). Apie naująsias, nors jų įvairovė sunkiai įsivaizduojama, o ir prieinamos lengvai, informacijos trūksta.

Anksčiau „pirmoji fronto linija“, kur susiduriama su psichoaktyviosiomis medžiagomis, buvo suaugę žmonės, dabar ji pasiekė jaunuolius ir net vaikus. Taigi, dabar pirmieji naujas psichoaktyviąsias medžiagas išbando net ne jauni žmonės, o vaikai. Vis dar kalbama apie klasikines narkotines medžiagas, vadinamąsias „šešias seses“: kokainą, heroiną, amfetaminą, metamfetaminą, MDMA („ekstazį“) ir LSD. Bet jau metas jas užmiršti, nes šios medžiagos nebekelia tokių didelių problemų kaip NPS. Dabar didžioji rinkos dalis orientuojasi į jaunąją kartą ir siūlo jiems įvairių formų haliucinogenų ir stimuliantų. Jų, Europos Sąjungos narkotikų agentūros duomenimis, praėjusių metų rudenį jau registruota per 1000 rūšių. Dabar, ko gero, vien tik ištirtų turime dar daugiau.

Kai sakome „tie narkotikai“ ir turime omenyje „šešias seses“, jau kalbame apie akmens amžiaus ar neolito gyvenvietes. Ne, nes žodžio „narkotikai“ žmonės bijo, o baimė neleidžia adekvačiai spręsti problemos. Mes turime vertinti, planuoti ir daryti, tačiau jeigu bijai - tavo veiksmas yra bijojimas. Iš esmės „narko“ yra graikų kalbos žodis, reiškiantis „slopinantis“, „stingdantis“, o visos naujosios medžiagos nei slopina, nei stingdo. Prisiminkime geometriją: visi kvadratai yra keturkampiai, bet ne visi keturkampiai yra kvadratai. Jei sakome, kad visos psichoaktyviosios medžiagos yra klasikiniai narkotikai, klystame.

Na taip, anksčiau buvo heroinas, apie kurį vis dar kalbama, nors Lietuvoje penkti metai jo niekas neranda. Tuo metu, kai Europoje diagnozuojami nitazenai, mes esame it apsaugota sala - rezervatas, kuriame jų nėra, nors Latvijoje, Estijoje mirčių nuo šių medžiagų daugėja kartais per metus. Ar važiuodami iš Lietuvos į Latviją matėte didžiulę sieną? Kalbu su liūdesiu ir sarkazmu, nes Lietuvoje nediagnozuojame šios grupės medžiagų, o ji Europoje net tarp opioidų laikoma pačia baisiausia. Nors jau dešimt metų Vilniuje turime laboratoriją, kuri leistų tiksliai identifikuoti NPS, atrandam kliūčių, o gal priežasčių jos nenaudoti.

Taip, netgi heroiną. Antrojo dešimtmečio pradžioje, kai pradėjo mirti intraveninių narkotikų vartotojai, visi kalbėjo apie „stipresnį heroiną“. Heroinas negali būti stipresnis už heroiną, kaip vanduo negali būti šlapesnis už vandenį. Į rinką atėjo fentaniliai, bet mes jų nediagnozavome. Ir kai pradėjome diagnozuoti, staiga pasipylė… Lygiai tas pats bus, kai pradėsime diagnozuoti nitazenus - pasirodys, kad jie jau valdo didžiąją dalį rinkos. Nes Europoje jie, nebe fentaniliai, kurių dar nepradėjome bijoti, jau sudaro didžiąją naujų medžiagų dalį. Keičiasi ne atskiros medžiagų grupės, o sistemos.

Pateiksiu pavyzdį: jau seniai dirbu su dviem savo bendrakursiais. Anksčiau, kai atveždavo pacientą, jei jį apžiūrėjęs iš trečio karto nepasakai diagnozės - koks tu specialistas? Be to, šiuo metu paplitęs naujas vartojimo formatas. Anksčiau, jeigu būdavo vartojami stimuliantai - tai stimuliantai, jei slopinamieji - tai slopinamieji, o dabar vartojami mišiniai, kuriuos vadinu „šaltibarščiais“. Neseniai teko bendrauti su San Francisko analitinės laboratorijos vedėju daktaru Roy‘umi Gerona. Jie tyrė žmones, kurie manė vartoją vieną medžiagą, o laboratoriniai tyrimai parodė vidutiniškai šešias medžiagas, daugiausiai - dešimt. Šioje laboratorijoje nustatyta apie 1470 skirtingų psichoaktyviųjų medžiagų iš biologinių terpių (o Lietuvoje nustatomas jų skaičius vos dviženklis). Apie tai, kad vartotojas nežino, ką vartoja, nėra net kalbos. Bėda, kad pardavėjai nežino, ką parduoda. Senųjų medžiagų tradicijos tęsėsi dešimtmečiais ar šimtmečiais, o dabar vyksta taip: prieš pusmetį sugalvojo, prieš du mėnesius pagamino, užvakar pardavė, šiandien - ligoninėje. Ką galima žinoti apie poveikio specifiką? Juolab kad negalima tos medžiagos išgryninti. Gaudome katę tamsiame kambaryje - ir gal net katės ten nėra, gal peliukai ar šuniukai.

Paminėjote, kad dabar daugiau vartojamos stimuliuojančiai veikiančios psichoaktyviosios medžiagos. Dėl ko įvyko toks pokytis? Nesutinku. Ką dabar visi daro? Skrolina. Rezultatas turi būti greitas. Jeigu nerado, ko ieškojo pirmame puslapyje, antrame niekas nebeieško. Ne veltui juokaujama, kad į klausimą, kur geriausiai saugoti valstybės paslaptis, atsakoma: antrame Google puslapyje, nes ten niekas nežiūri. Anksčiau vartotojai sakydavo: „noriu pakaifuoti“, „apsinešti“, „atsipalaiduoti“. O dabar vartojamas tik vienas terminas - „daužtis“, „apsidaužti“. Terminologija daug pasako apie vartojimo priežastis. Informacinė intoksikacija šiandien yra tokia didelė, kad žmonės pasąmonėje nori „nusidaužti“. Kaip tos trys beždžionytės - užsidengti akis, ausis, burną, izoliuotis nuo visų informacijos srautų ir „daužytis“. Senųjų medžiagų veikimas bent jau prognozuojamas, o naujųjų - gąsdina. Jeigu ateidavo alkoholio ar heroino vartotojas, žinai, kad jis jau turi tam tikrą „stažą“, patirtį. Dabar pagalbos kreipiasi tie, kurių „stažai“ itin trumpi, beveik visiems diagnozuota gretutinių, dažniausiai psichinių ligų. Ar galime prognozuoti, kur tai nuves? Sakyčiau, kad prasidėjo naujas etapas, kurį pavadinčiau „šaltibarščiais“ - vartojama bet kas. Aš nesu geras virėjas, bet žinau, kad į šaltibarščius dedama kiaušinių, burokėlių, svogūno, kefyro, agurkų, vandens ir krapų. O čia - kas nors įmeta kopūstų, dešros, lašinių. Kiekvienas daro savo mišinius. Nebeliko siužetinės linijos. Lieka tik tikslas - „daužtis“. Kažkas panašaus į Brauno dalelių judėjimą. Todėl ir poveikis gali būti slopinantis, tada staiga stimuliuojantis ir vėl slopinantis. Vartojantys NPS nardo kaip delfinai: iš komos į sujaudinimą, iš sujaudinimo į komą. Būna, atveža vartotojus, ištiktus tokios psichozės, kad laiko žmogų ne dviese, ne keturiese, o šešiese ar aštuoniese. Vieną kartą dešimt vos išlaikė… Tai žvėriškas protrūkis, kai pasireiškia nesuvokiama prigimtinė jėga, kai protas visiškai nevaldo žmogaus, net balsai keičiasi. Anksčiau sakydavau, kad vartotojai nenaudoja agresijos be tikslo. Dabar taip nebėra: žmogus gali susimušti su automobiliu, su stulpu, su stiklais, veidrodžiais… Socialiniuose tinkluose galima rasti vaizdo įrašų, kaip žmogus laksto po gatvę, puldinėja mašinas, bando jas stumdyti, kandžioti. Toks yra tipiškas sintetinių katinonų poveikis. Tokiems žmonėms reikia ne policijos, o gydymo. Po tokių psichozių lieka labai nedaug laiko gelbėti sveikatą ir gyvybę, jau nekalbant apie mąstymo kokybę. Labai retai. Pažįstu nemažai vartojančių žmonių, vienas iš jų, po to, kai išbandė įvairių medžiagų, dabar kartais sau leidžia tik „žolę“. Jis sako: „Net man, veteranui, sunku Vilniuje rasti švarios žolės.“

Iškyla neišvengiamai kylantys klausimai: o kaip atpažinti? Ką daryti? Tiesiog neliesti tų medžiagų. O tėvai dažnai daro didelę klaidą. Jie mato, kad vaikui blogai, juk psichozės nepaslėpsi, bet bijo pasekmių - kas nutiks, jei pakvies pagalbą, jaudinasi dėl šeimos garbės, dėl ateities.

Ką galime padaryti, kad kiltų mažiau tokių problemų? Labiausiai man suprantamas vadinamasis „Zero Vision“ - Skandinavijos nulinės tolerancijos principas - visomis teisinėmis galiomis priešintis vartojimui. Tokia nuostata turi būti deklaruojama garsiai, ne kaip „savaime suprantama“. Kitas dalykas - reikia bijoti mokyklų, kuriose „viskas gerai“, kuriose „to nėra“. Nes nėra Lietuvoje mokyklos, kurioje nebūtų problemų dėl NSP vartojimo. Labai nustebčiau ir džiaugčiausi, jeigu klysčiau. Iš mokyklos, kur sakoma: „Pas mus viskas gerai“, reikia kuo greičiau bėgti. Jei žmonės nemato problemos, ilgai jos ir nematys. Žinau mokyklą, kuri per keletą metų patyrė didelių pokyčių - iš „labai geros“ tapo „labai bloga“, o dabar vėl kyla aukštyn. Reikia suprasti, kad kalbant apie NSP nėra renkamasi tarp gero ir blogo, bet tarp sudėtingo ir labai pavojingo. O sudėtinga situacija reikalauja sudėtingų sprendimų, kurie nebūtinai bus malonūs.

Elektroninės cigaretės ir priklausomybė nuo vaistų

Didžioji pasaulio valstybių dalis taiko elektroninėms cigaretėms įvairius draudimus su labai retomis išimtimis vienai ar tai medžiagai. Lietuvoje mokyklos jau kelinti metai imasi labai sėkmingų priemonių. Pagrindinė forma, per kurią ateina naujos psichoaktyviosios medžiagos, yra elektroninės cigaretės ir visi nelegalūs jų priedai. Reikia užmiršti tuos nusikalstamus melus, kad draudimai neveikia.

Būtent per elektronines cigaretes visame pasaulyje jau 10 metų paaugliai ir jauni suaugusieji vartoja įvairiausias medžiagas. Dažniausiai tai - sintetiniai kanabinoidai. Taip daro reklamų aukos. Jie priima pardavėjų brukamus sprendimus ir galvoja, kad nusprendė patys. Visų pirma, jokių įrodymų, kad elektroninių cigarečių žala mažesnė, nėra. Jau dabar apie žalos mažinimą net politikai nebešneka. Be to, Europos pediatrijos akademija padarė išvadą: vienkartinis elektroninės cigaretės vartojimas vaikui yra pavojingesnis negu vienkartinis klasikinės cigaretės vartojimas. Antras jų teiginys: elektroninės cigaretės jokiu būdu nėra saugesnės kalbant apie ilgalaikį vartojimą. Kodėl? Pas pediatrus atveža vaikus su psichozėmis, apalpimais, traumomis. Taigi, elektroninių cigarečių „sveikumas“ - jau nebe pasakos, o paprasčiausias melas.

Turbūt sunku patikėti, kad elektroninės cigaretės gali daryti tokią žalą - saldu, skanu, negi gali būti blogai? Galiu pateikti šio technologinio klystkelio pavyzdį - tai fenomenas EVALI. 2019 m. JAV pasirodė pranešimų apie pirmąsias mirtis, kurias sukėlė elektroninės cigaretės: 68 mirusieji, vidutinis amžius - 22 m. Paaiškėjo, kad dėl to kaltas vitaminas E, be kurio paprastai mes neišgyventume. Taigi, gamintojai, norėdami gero, į elektronines cigaretes pridėjo vitamino E. Jie manė, kad nebūtinai turime valgyti vitaminus, galime juos inhaliuoti. Šis eksperimentas kainavo 68 gyvybes. Kodėl? Pasirodo, įkvėptas vitaminas E sukelia negrįžtamų pakitimų plaučiuose ir žmogus žūsta. Kai iš cigarečių buvo pašalintas vitaminas E, mirtys liovėsi.

Visi kalba, kad elektroninės cigaretės yra naujas išradimas. Tai melas. Pirmasis patentas Herbertui Gilbertui duotas 1965 m. rugpjūčio 17 d., net mano tėvai pažymą apie mano gimimą gavo vėliau. Gilbertas sukūrė aparatą su glicerinu, jis leido dūmus kaip diskotekoje, bet jo niekas nepirko. Tik po 40 metų, 2003-iaisiais, su Gilbertu susisiekė kinų vaistininkas Hon Likas, kuriam šis ir padovanojo visus savo išradimus. Kinai į elektronines cigaretes pridėjo nikotino, skonių ir kvapų. O vietoj glicerino, kuris buvo per brangus, ėmė papildomai naudoti propilenglikolį. Iš dviejų blogybių protingas žmogus renkasi mažesnę, ne toks protingas - didesnę. Skamba ne itin viltingai.

Aš sunkiai pasiduodu. Dar viena problema - priklausomybė nuo vaistų. Pagal raminamųjų vaistų vartojimą Lietuvos moksleiviai daugiau negu du kartus lenkia Europos vidurkį - tai atskleidžia tyrimai. Kodėl? „Daužomės“, o po to raminamės? Vaikai „daužosi“, tėvai raminasi? Kas duoda tuos raminamuosius vaikams? Juk mažai tikėtina, kad tokiais kiekiais moksleiviams juos skiria gydytojai. Gal tai vyksta todėl, kad dažnai manome ir sakome, kad narkotikai - blogis, o vaistai - gėris, ir kuo daugiau vaistų, tuo daugiau sveikatos? Gal tai paaiškintų ir nuo 2014 m. Vėl kyla klausimai: iš kur tų vaistų gaunama, kur yra tie nelegalūs tiekimo šaltiniai? Internetas, Kalvarijų turgus, „patikimi“ draugų draugai? Europoje iki ketvirtadalio nelegaliai parduodamų vaistų yra padirbti.

Nutraukti vaistų, ypač raminamųjų, vartojimą, kur kas sunkiau nei heroino ir opioidų tiek dėl biochemijos, tiek dėl psichologinės vergystės, vadinamojo Stokholmo sindromo: „Čiagi vaistai. Man juos gydytojas išrašė.“ Taip, gydytojas juos gal ir skyrė prieš penkerius metus, tačiau dabar kur juos perkate? Čia panašiai kaip su karu Ukrainoje - dabar yra toks laikas, kai negali išlaikyti neutralumo ir sakyti: „Manęs tai neliečia.“ Tai liečia visus. Šiandien vyksta cheminis karas ir turi pasirinkti, kurioje pusėje kovoji. Visuomenė yra brandi tiek, kiek gali apginti savo silpniausius. Vis girdžiu: „Tai mūsų neliečia“ arba „Mano vaikas protingas.“ Atsakau, kad šiuo atveju būtų geriau, jei tie vaikai būtų durni. Kodėl? Kai kurios studijos rodo, kad paaugliams, kurių IQ 15 balų aukštesnis nei vidutinis, rizika pradėti vartoti psichoaktyviąsias medžiagas yra dvigubai didesnė. Taigi, ne matematika yra pagrindinis rodiklis, o mokyklos bendruomenės požiūris į vartojimą. Jei mokykla laikosi aktyvios pozicijos ir turi vartojimo prevencijos veiksmų planą - viskas gerai.

Alkoholio vartojimo kaina ir mitai

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vedėjas Robertas Badaras mano, kad lietuviai nežino elementariausių faktų apie alkoholį ir leidžiasi klaidinami, bei pažymi, kad dėl alkoholio vartojimo valstybė patiria 343 mln. nuostolių.

Vadovų konferencijoje „Lūžio taškas“ R. Badaras pasakojo, kad Lietuvoje visi labai gerai išmano krepšinio, politikos ir alkoholio temas. Apžvelgdamas faktus, R. Badaras pateikia tokius duomenis: „JAV alkoholio vartojimas padaro žalos valstybei už 223,5 mlrd. JAV dol. Net 72,2 proc. alkoholio nuostolių yra patiriama dėl produktyvumo kritimo. 11 proc. netenkama dėl sveikatos apsaugos draudimo, 9,4 proc. dėl nusikalstamumo ir 7,5 proc. dėl kitų priežasčių“, - sako R. Badaras. Jis pastebi, kad panašus tyrimas buvo atliktas ir Lietuvoje. 2016 metais Lietuvos sveikatos tyrimų institutas paskaičiavo, kad šalyje dėl alkoholio vartojimo kasmet patiriama 343 mln. nuostolių, o akcizų dėl tiesioginių pajamų tyrimo metu buvo surinkta 250 mln.

R. Badaras teigia, kad 2008-2010 metais pagal alkoholio suvartojimą vienam žmogui Lietuva buvo prizininkė pasaulyje ir užėmė trečią vietą. Mus lenkė tik Baltarusija ir Moldova. „Žinoma, reikia sutarti, kad ta statistika yra inertiška. Ji publikuojama su kelerių metų uždelsimu. Tai yra inertiška informacija, todėl nebūtinai atspindi dabartinę tendenciją“, - pastebi R. Badaras. Jis teigia, kad 2017-2018 metais alkoholio suvartojimo kiekiai jau buvo mažesni. „Sumažėjo, bet koks skirtumas, ar mes pirmi, ar treti, ar penkti. Mes daug geriam. (...) Jūs man pasakykite, ar matėte kažkur pasaulyje, kad žmogus gertų langų skystį? Ko gero, ne.“

Konferencijoje toksikologas R. Badaras apžvelgia ir „širdies lašų“ problemą: „Tai yra mūsų paveldas. Kaip kryždirbystė, kaip sutartinės. Visiškai nesuvokiama, kaip mes iškovojome nepriklausomybę 1990 metais, laimėjome Žalgirio mūšį, nes tuo metu širdies lašų lyg ir nebuvo. Dabar jie parduodami visur, visada ir visiems“, - sako R. Badaras. Anot jo, esame įsitikinę, kad širdies lašai yra tik vaistai, tačiau juose yra net 61 proc. gryno alkoholio. „Ten nėra jokio medicininio pagrindo. Galime paklausti kardiologų. Jis prisimena, kaip jo kolega kartą nuvyko pas vyresnio amžiaus moterį į namus, kuri skundėsi širdies skausmu. Į namus nuvykęs daktaras rado net 72 buteliukus širdies lašų. „Kai paklausi, kodėl pacientai juos vartoja, išgirsti: pigu, 24 valandas per parą gali gauti, vaistinėse visada yra ir širdžiai sveika. Manau, kad tai yra produktas, kuris daro labai daug žalos“, - savo nuomonę pateikia R. Badaras. „Aš galiu paprašyti, kad mane paduotų į teismą. Jau labai seniai ten buvau ir norėčiau sudalyvauti. Jeigu ten yra 61 proc. alkoholio nuo 40 mililitrų, tai visai nesunku suskaičiuoti, kad penki buteliukai per dieną bus tolygu pusei butelio degtinės“, - pastebi R. Badaras.

Daktaras pastebi, kad, pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenis, pagrindinis sveikatos rizikos faktorius Rytų Europoje buvo alkoholis. „Ne antsvoris, ne cholesterolis, o alkoholis“, - sako R. Badaras. O Vakarų valstybėse vyrauja kitokios tendencijos. Ten alkoholio suvartojimas pagal rizikas yra tik penktoje vietoje.

„Aš nesikišu į politiką. Kai buvo pradėtos priemonės, mažinančios prieinamumą, mokesčių didinimas, visi sakė, kad tai neveiks. Tačiau tai veikia. Lietuva nėra išskirtinė šalis, kurios tai neveiktų. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad niekada nevedę vyrai turėjo 1,9 karto didesnę tikimybę mirti dėl alkoholio vartojimo sukeltų pasekmių.

R. Badaras pastebi, kad niekas nežino, kiek alkoholio nekenkia organizmui, o kada jau yra padaroma žala. Jis teigia, kad, matuojant išgerto alkoholio kiekį, verta atkreipti dėmesį į standartinio alkoholio matavimo vienetą. Vidutinis rizikos lygis: vyrui - 29-42 standartiniai matavimo vienetai, moteriai - 15-28. Aukštas rizikos lygis: 43-66 vyrui ir 29-42 moteriai. „Tačiau tai nereiškia, kad tokie kiekiai gali būti suvartojami per vieną dieną ir nieko nenutiks.

R. Badaras siūlo atkreipti dėmesį į šešis mitus apie alkoholio vartojimą, kurie klaidina mūsų pasaulėžiūrą.

Pirmasis mitas: „Dažnai girdima frazė - aš geriu, ir čia ne jūsų reikalas. Tačiau yra įrodyta, kad iš visų medžiagų alkoholis yra ta, kuri aplinkinius veikia labiau nei patį vartotoją. Visos kitos labiau veikia patį vartotoją. Gali badytis, uostyti, leistis į veną, tai bus tavo reikalas, tačiau, kalbant apie alkoholį, tai bus ir visuomenės reikalas“, - mano R. Badaras.

Antrasis mitas - kad nuo alkoholio priklausomi yra tik degradavę žmonės. Vis dėlto nustatyta, kad dažniausiai alkoholį vartoja daktarai. Trečiasis mitas - vaikai neserga priklausomybe nuo alkoholio. Tai netiesa. Vaikai serga ir yra atvejų, kada jau 18 metų miršta nuo kepenų cirozės.

Dar vienas mitas - saikingai gerti alkoholį sveika visiems. Penktasis mitas - brangūs gėrimai mažiau žalingi sveikatai. „Prisimenu, atėjo pas mus prieš daug metų pacientas, o jam buvo nuo alkoholio ūminis pankreatitas. Tas žmogus buvo iš verslo sektoriaus. Pas jį atėjo du draugai: oranžiniai švarkai, blizgantys batai, grandinėlė, platūs pečiai. Jie atėjo ir sako: daktare, jis negalėjo susirgti, jis gėrė tokius gėrimus, kokių jūs gyvenime nematęs.

Šeštasis mitas - nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. R. Badaras taip pat trumpai apžvelgia ir priežastis, kurios lemia priklausomybę nuo alkoholio. Pirmoji - genetika. Kiti faktoriai - aplinka, elgesys ir fiziologija. „Vienas iš didžiausių rizikos faktorių taip pat yra emociškai šalti tėvai“, - pastebi toksikologas R. Badaras.

tags: #kur #gime #gydytojas #robertas #badaras

• Laikiklis vaikiškos lovytės baldakimui
• J.R.R. Tolkienas
• Kaip padėti vaikui, kuris skriaudžia kitus darželyje?
• Darijaus Mickaus muzikinė kelionė
• Pereiti nuo institucinės globos prie šeimyninio principo