Kumeliuko krikštynos - tai sena lietuvių liaudies šventė, kuri šiuo metu išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose. Ji buvo švenčiama trečiąją žiemos mėnulio jaunatį ir buvo skirta pažadinti naują gyvybę gamtoje.
Šventės Kilmė ir Simbolika
Tikėta, kad žemės augmenijos gyvybei didelę įtaką daro požemių gyventojai - žalčiai. Senovėje lietuviai šią dieną parsinešdavo žalčius į trobas, tikėdami, kad jie turėtų tarsi pašventinti valgius. Be to, egzistavo įsitikinimas, kad gyvačių karalius sugeba pasiversti kumeliuku. Būtent dėl šios priežasties šventė ir buvo pavadinta Kumeliuko krikštynomis.
Gyvatė, o ypač žaltys, buvo laikomas gyvybės išraiška. Pažadinus žaltį ir padėjus jį ant stalo, stebėta, kaip šis šliaužiodamas tarp patiekalų liežuviu juos „ragauja“. Toks apuostinėjimas buvo laikomas pašventinimu, nes maistą paliesdavo pats Gyvatės pradininkas ir pirmuonis. Gyvatės ir žalčiai senovėje buvo laikomi protėviais, todėl jų nebuvo leidžiama skriausti.
Gyvačių valdovas ŠEŠAS buvo laikomas visos gyvasties Žemės planetoje atstovu. Jis, kaip ir Mėnulis su savo potvyniais ir atoslūgiais, gebėjo valdyti gyvasties apraiškas. Gyvatės susiejimas su Mėnuliu nėra atsitiktinis, todėl tampa suprantamas ir jo pasivertimo kumeliuku arba žirgu motyvas. Virsmas į kitą lygmenį ir formą įmanomas tik šventenybei, kuriai pavaldi gyvasties esmė. Žirgas tapo simboliu išnykus tikrojo mokymo aiškinimui.
Tradiciniai Valgiai ir Papročiai
Tradicinis krikštynų valgis - „kamukai“. Tai rutuliukų formos pyragėliai, kepami iš aguonų, kanapių, žirnių ir medaus. Juos gamindavo netekėjusios merginos, kurios sukviesdavo nevedusius bernus į vakarėlį. Bernai, atėję į tokias vaišes, atsinešdavo degtinės, kurią virindavo su medumi. Šios saldžiosios vaišės paprastai trukdavo kone iki vidurnakčio.
Dar XIX amžiaus antrojoje pusėje vyskupas Antanas Baranauskas yra aprašęs Aukštaitijoje dar gyvavusį Kumeliuko krikštynų ritualą: „…apie Gromnyčias jaunos merginos iš įvairių miltų suvoliodavo su medumi saldžius rutulėlius, vadinamus „kamukus“, priruošdavo ir kitokių saldumynų. Į tas vaišes pakviesdavo vaikinus. Pastarieji ateidami atsinešdavo degtinės, kurią virindavo su medumi. Saldžiosios vaišės vykdavusios kone iki vidurnakčio.“
Per dzūkišką Krikštų šventę jaunimas taip pat naktį eidavo linksmintis ir deginti laužų ant netoli kaimo esančios kalvos, ką liudija frazė „nakcu aina krikštavoc“.
Gyvybės Žadinimo Papročiai
Šventė buvo skirta pažadinti naują gyvybę. Senovėje kiekvienas sodžiaus gyventojas žinojo, kad laikas papurtyti apsnigtas obelų ir kitų sodo medžių šakas, pabelsti miegančioms bitutėms į avilius. Toks gyvybės žadinimas beldimu išliko iki šiol įvairiuose prietaruose, kai, norint išvengti nelaimės, sakoma, reikia pabelsti į medį. Tai gyvybės pažadinimo reliktas.
Žadinant anapusines Kūrėjo galias, imituojamas beldimas. Beldimą ir jo garsą girdime iš kiaušinio, kai prasikalsta gyvybė, pradedant lašėti nuo varveklių tirpstančiam ledui. Paukštelių beldimas į langą buvo suprantamas kaip žinia iš vėlių pasaulio, iš protėvių, vėliau virtusi tiesiog laiško atėjimo ženklu. Beldimo sakralaus veiksmo ištakas galime rasti ir mirusiųjų papročiuose.
Ryšys su Kinų Kultūra ir Naujaisiais Metais
Kinijoje Naujųjų metų naktį, be dievų ir protėvių pagerbimo, apeiginių vaišių ir jaunesniųjų nusilenkimo vyresniesiems ritualo, buvo įprasta atlikti ir vadinamąjį „pirmąjį išėjimą“. Šis paprotys kai kuriose Kinijos srityse reikšdavo nueiti vos keletą dešimčių metrų nuo namų „sėkmės“ kryptimi, tačiau kitur kelionė būdavo ilgesnė, žmonės aplankydavo ir vietinę šventyklą. Šiaurės Kinijoje, kur pagrindinė susisiekimo priemonė buvo arklys, į pirmąją kelionę išvažiuodavo vežimu. Tokį išvažiavimą galima sugretinti su daug kur Lietuvoje per Užgavėnes paplitusiu pasivažinėjimu arklių tempiamomis rogėmis.
Mandžiūrijos valstiečiai kinai apeiginį naujametės nakties išvažiavimą vadino „auksinio kumeliuko vijimusi“. Liaudyje šis paprotys aiškinamas taip: kartą per Naujuosius metus vargšas valstietis lauke pagavęs kumeliuką, o ryte pamatęs, kad tasai yra iš gryno aukso. Šis auksinis kumeliukas tyrinėtojų laikomas viena iš kinų folklore paplitusio „arklio, atnešančio turtus“, atmainų. Tačiau, žinant lietuvišką medžiagą, kad Mėnulis vadinamas Dievo kumeliuku, o prieš Grabnyčias buvo švenčiamos Kumeliuko krikštynos, galima daryti prielaidą, kad ir kinų „auksinio kumeliuko“ vaizdiniu nusakomas jaunas Mėnulis, kurį per šią šventę išeiti pasitikti seniau buvo privaloma.
Šiuolaikinės Kumeliuko Krikštynos
Nors senovės Kumeliuko krikštynos jau nebešvenčiamos, šiuolaikiniai žirgų mylėtojai puoselėja panašius papročius. Pavyzdžiui, Šeduvos TVM skyriaus mokiniai ir darbuotojai organizuoja naujai gimusių Žemaitukų veislės kumeliukų krikštynas. Po gimimo paskelbiamas vardų rinkimo konkursas, o pagal tradicijas eržiliukams vardas suteikiamas pagal tėvo vardo pirmąją raidę, kumelaitėms - pagal motinos. Šventės metu mažieji kumeliukai - krikštukai - papuošiami ir leidžiami pasidžiaugti šilta diena ir šviežia žole.
tags: #kumeliuko #krikstynos #image
