Neretai naujos mamos sutrinka ir išsigąsta, kai mažylis pradeda dažniau rodyti alkio ženklus, ar krūtys, kelias savaites vis prisipildydavusios iki kietumo, ir, regis, po žindymo dar vis likdavę pilnos, po kurio laiko tampa minkštesnės. Vertinant iškilusį klausimą ” ar man trūksta pieno?” yra vertinama visuma. Ne tik mamos laktacija, bet ir žindymo technika, su mažylio gebėjimu efektyviai žįsti susijusios problemos, kiti faktoriai. Visgi, kalbant apie laktaciją dažnai kai kurie požymiai yra klaidingai priskiriami ne fiziologijai (kaip dažniausiai ir yra), o „pieno trūkumui”.
Pieno gamybos procesas ir jo pokyčiai
Po 6-12 savaičių galima pastebėti, kad krūtys tarp žindymų taip neprisipildo, o po žindymo būna minkštesnės. Net jeigu krūtis minkštesnė ir mažylis toliau noriai žinda, nereikia baimintis - pienas gaminasi žindymo metu. Kai mažylis apžioja krūtį ir pradeda žįsti, moters organizmas sureaguoja išskirdamas hormonus, tokius kaip oksitocinas, atsakingą už pieno tekėjimą ir prolaktiną, atsakingą už pieno gamybą. Prolaktino koncentracija, pradėjus žįsti, išauga dvigubai, o piką pasiekia po 45 minučių nuo žindymo pradžios - tada pieno gamyba būna aktyviausia. Tad minkštos krūtys ne visada parodo, kokie procesai gali vykti viduje ir kokia efektyvi yra pieno gamyba. Visgi, jeigu per nėštumą ir po gimdymo krūtys visai nesikeičia, nepilnėja - reikia laktacijos specialisto konsultacijos.
Žindymas padažnėja esant augimo šuoliams - kelių dienų laikotarpiui, kai mažylio apetitas išauga, o kartu akivaizdžiai priaugama ūgio ir svorio. Taip pat vystymosi šuoliams, kurių metu mažylis vysto naują įgūdį. Žindymai gali padažnėti ir mažyliui patiriant tam tikrą stresą (nauja aplinka, žmonės), esant karštoms dienoms.
Po žindymo mažylis gali išgerti papildomai pieno iš buteliuko. Keista, tiesa? Bet žindymas nėra vien pasisotinimas. Tai - ir čiulpimo poreikio patenkinimas. Tad kartais mažyliai dar gali pasiūlius gerti iš buteliuko, bet ne būtinai todėl, kad yra nepasisotinę, o todėl, kad kai žindukas paliečia gomurį, yra sužadinamas čiulpimo refleksas ir mažyliui nebelieka nieko kito, tik gerti.
Nuo 6 paros normalu yra šlapintis bent 6 kartus per parą, skaidriu šlapimu. Naujagimis iki 6 tos gyvenimo paros turi pasišlapinti bent tiek kartų, kiek jam yra parų (2-ą parą 2 kartus, ketvirtą- keturis ir t.t.).
Pirmasis pasituštinimas įvyksta mekonijumi - pirmą parą naujagimis pasituština į dervą panašia mase, kuri yra visa, ką jis nurijo su vaisiaus vandenimis augdamas gimdoje (epitelis, lanugo, gleivės ir t.t.). Tuomet išmatos tampa vis šviesesnės, kol maždaug 5 parą pasiekiamos garstyčių spalvos išmatos (kartu su gleivėmis, gumulėliais), kuriomis naujagimis turėtų tuštintis bent 2 kartus per parą (galimi net iki 12) iki maždaug 6 savaičių. Tai dar vadinama žarnyno kataru. Sulaukus tokio laiko išmatos keičiasi, nes šiek tiek keičiasi pieno sudėtis - padaugėja kazeino, kuris virškinamas ilgiau. Nuo šešių savaičių kūdikiai turi jau sau būdingą, retesnį tuštinimąsi, ir taip, tada kartais gali pasituštinti ir ne kasdien. Gali nesituštinti ir iki 10 parų. Svarbu atsižvelgti į bendrą būklę.
Po gimdymo naujagimio svoris krenta. Ir tai - visiškai normalu! Naujagimis, visą laiką prabuvęs vaisiaus vandenyse, turi papildomų skysčių, bei mekonijaus žarnyne, kurie po gimdymo natūraliai pasišalina - tai yra tas svorio kritimas, kurio mes tikimės. Visgi, jeigu svorio kritimas yra daugiau, nei 7 procentai - rekomenduojama įvertinti žindymo efektyvumą, kitus rodiklius. Tačiau pastebima, kad vaisius „atsineša“ savyje daugiau skysčių ir svorio kritimas gali būti kiek didesnis, kai gimdymas būna labai ilgas. Svoris turi pradėti AUGTI 3-5 parą. Paprastai prarastą svorį mažylis atgauna per 14-16 dienų (ar anksčiau).
Pirmosiomis dienomis, kai yra priešpienis, rijama po kelių patraukimų. Esant priešpieniui ne visuomet girdimas garsus rijimas, tačiau galima stebėti, kaip rijimo momentu naujagimis sulaiko kvėpavimą. Atsirandant pienui normalu, kad mažylis patraukia kelis kartus - kol pienas yra „atleidžiamas“, ir tuomet rija kas 1-2 patraukimus. Tad vertinant laktaciją, labai svarbu požymių visuma. Ar krūtys minkštesnės, bet girdisi rijimo garsas ir svoris toliau auga puikiai? O gal mažylis žinda dažnai, yra irzlus, o žindymo metu nesigirdi rijimo garso?
Pieno sudėtis ir jos pokyčiai
Per paskutiniuosius 50 metų medicinos mokslas išsiaiškino labai daug apie žmogaus pieną, ypač imunologijos srityje. Mamų, kurios pagimdė anksčiau (turėjo priešlaikinį gimdymą), pienas skiriasi nuo tų mamų, kurios savo kūdikius pagimdė laiku. Žurnale „Womanly Art of Breastfeeding“ („Moteriškas žindymo menas“) teigiama, kad dvi mamos negali pagaminti identiško pieno. Pieno sudėtis keičiasi kasdien ir kelis kartus per dieną. Žmogaus pienas yra įvairus, susidedantis iš vystymuisi būtinų medžiagų, kurios yra pagrindas ir yra būtinos naujagimio gerai sveikatai ir optimaliam vystymuisi.
Anna Edgar (2005) teigia, kad nėštumo hormonai (estrogenas, progesteronas, prolaktinas ir kt.) lemia įvairius pokyčius krūtyse. Kiekvienas hormonas daro savo indėlį, ruošiant kūną žindymui. Pats pagrindinis pokytis, kurį akivaizdžiai mato dažna moteris, tai krūtinės padidėjimas ir jos jautrumas.
Laktogenezė yra terminas, apibūdinantis laktacijos (pieno gamybos) kilmę, jos atsiradimą. I laktogenezės etapas prasideda maždaug likus 12 savaičių iki gimdymo, kuomet pieno liaukos pradeda gaminti ir išskirti priešpienį. Krūtinė dar labiau padidėja, nes alveolės prisipildo priešpieniu, tačiau aukštas hormono progesterono lygis moters kraujyje slopina pieno gamybą iki pat gimdymo. K. Bonyata taip pat teigia, kad šiame etape pieno gamyba neprasideda nuo „pasiūlos ir paklausos“ proceso. Per nėštumą ir pirmąsias dienas, pieno gamybą lemia hormoninė (endokrininė) sistema.
II laktogenezės etapas prasideda po gimdymo, kuomet yra pašalinama placenta. Progesterono lygis krenta, o prolaktino lygis išlieka aukštas. Prolaktinas yra pagrindinis hormonas, atsakingas už laktaciją. Prolaktiną kontroliuoja kiti slapti hormonai: skydliaukės, antinksčių, kiaušidžių ir kasos. Po gimdymo, į krūtis daugiau cirkuliuoja kraujas, atnešdamas deguonies. Po dviejų ar trijų dienų po gimdymo pradeda „ateiti“ pienas. Pagaminto pieno kiekis staigiai padidėja ir jo sudėtis palaipsniui pasikeičia iš priešpienio į pieną. Piene mažėja natrio, chlorido ir baltymų kiekis, tačiau pradeda didėti laktozės ir kitų maistinių medžiagų lygis. Spalva palaipsniui pasikeičia iš auksinės geltonos (priešpienio spalvos) į melsvai baltą. Kol hormonai vykdo šį procesą, krūtys pradeda gaminti pieną, neatsižvelgiant į tai, ar mama žindo naujagimį ar ne. Šioje laktogenezės stadijoje yra labai svarbu kuo dažniau žindyti (ir/arba ištraukti, jeigu naujagimis negali pats žindyti), nes dažnas žindymas pirmąją gimimo savaitę padidina prolaktino receptorių kiekį krūtyse. Šių receptorių paskirtis yra atpažinti ir sureaguoti į konkretų hormoną.
III laktogenezės etapas yra dar žinomas kaip laktacija. Tai yra brandaus pieno gamyba. Šiame etape pieno gamyba pasikeičia iš endokrininės (hormoninės) į autokrininį (vietinį). Tai reiškia, kad tolimesnė pieno gamyba priklausys nuo to, kiek pieno išžįs kūdikis (ar ištrauks mama, jei kūdikis žįsti negali), o nebe nuo to, kiek hormonų cirkuliuos kraujyje. Prasideda „pasiūlos ir paklausos“ principo taikymas. Kuo dažniau bus žindomas kūdikis, tuo daugiau pieno gamins mama. Jei mama žindo mažiau, tuomet pieno gamybos lygis taip pat sumažės (Edgar, 2005). Anot K. Bonyata, suvokdami kaip veikia autokrininė (vietinė) pieno gamyba, galima reguliuoti pieno gamybą.
Mokslininkai S.E.J. Daly, R.A. Owens ir P.E. Hartmann teigia, kad „suvokimas kaip gaminasi mamos pienas, gali padėti pačiai mamai būti užtikrintai, kad jos pieno pakanka kūdikiui. Pavyzdžiui, kartais mamos jaučiasi, lyg kūdikis būtų visiškai ištuštinęs jų krūtis ir kad jose nebėra pieno, o kūdikis vis dar nori žįsti. Žinojimas, kad alveolėse pienas gaminasi nuolat, duoda mamoms pasitikėjimą savimi ir duoti kūdikiui žįsti netgi tada, kai atrodo, jog krūtys visiškai tuščios.“ Tyrimais įrodyta, kad kūdikis per 24 val. pasiima iš mamos krūtų tik apie 76 proc.
D.J. Wilde teigia, kad krūtų tuštinimas yra būtent tai, kas padeda gamintis pienui. Kūdikio žindymas siunčia žinutę smegenims, kurios išskiria hormoną oksitociną. Oksitocinas sukelia raumenų ląstelių, esančių aplink alveoles, susitraukinėjimą, kurie stumia pieną žemyn pieno latakėliais į spenelius. Toks pieno judėjimas žemyn latakėliais vadinamas pieno išstūmimo refleksu. Moterys šiuo momentu gali justi dilgčiojimą ar patį pieno tekėjimą - todėl tai vadinama „atleidimu“. Šiuo momentu alveolės yra tuštinamos ir pienas teka kūdikiui per spenelius. Kuomet alveolės yra tuščios, jos duoda signalą, kad reikia gaminti daugiau.
Atliktas tyrimas parodė, kad specialus baltymas mamos piene, vadinamas grįžtamuoju laktacijos inhibitoriumi (GLI), reguliuoja pieno gamybą. Kuomet yra labai daug pieno krūtyse, GLI stabdo alveoles, kad gamintų mažiau pieno. Kuomet pienas yra išžindomas/ištraukiamas iš krūtų - ir GLI nestabdo pieno gamybos - alveolės būna užimtos ir gamina daugiau pieno.
Moterims dažnai rūpi ir krūtų dydžio klausimas, kokį pieno kiekį gali turėti skirtingo dydžio krūtys. Kartais mažas krūtis turinčios mamos nerimauja, kad jos negebės pakankamai pagaminti pieno savo kūdikiams, tačiau pieno gamybos procesas prisitaiko prie krūtų dydžio. Mažesnės krūtys mažiau geba sukaupti pieno tarp žindymų, nei didesnės, tačiau jei jos yra pakankamai dažnai ištuštinamos, tuomet jos pagamins pieno tiek, kiek kūdikiui reikės. Moterys su didesnėmis krūtimis ir didesne pieno kaupimo galimybe, gali žindyti rečiau nepakenkiant pasiūlai. Kita vertus, moteriai su mažesne krūtine, gali tekti dažniau žindyti, nes jų krūtys greičiau prisipildo ir pieno gamyba lėtėja, nes alveolės tampa pilnos. Ar mamoms reikia žinoti kiek pieno telpa jų krūtyse, kad žinoti kiek dažnai joms reikia žindyti kūdikį? Ne. Sveikas kūdikis su gerais žindymo įgūdžiais pasiima pieno tiek, kiek jam reikia ir kada jam reikia. Tačiau žinojimas kaip vyksta visas procesas, gali padėti mamoms išspręsti problemas, susijusias su pieno tiekimu. Tai taip pat padeda mamoms nekreipti dėmesio į susidariusius mitus apie žindymą. Pavyzdžiui, mama žinos, kad jai nereikia laukti, kol krūtys prisipildys tarp maitinimų - krūtyse visuomet yra pieno kūdikiui. Mama taip pat žinos, kad jei jos kūdikis atrodo alkanas ar patiria augimo šuolį, dažnas žindymas iškart pagreitins jos pieno gamybą.
Medžiagų patekimas į motinos pieną
K. Zeretzke teigia, kuomet moteris vartoja vaistus ar valgo maistą, medžiagos paprastai keliauja virškinamuoju traktu žemyn ir molekulės dydžio medžiagų komponentai yra absorbuojami į kraują. Kai šios molekulės patenka į kapiliarus, esančius šalia krūties audinio, jos juda per ląsteles, kurios yra apgaubusios alveoles ir patenka į pieną. Tokiu būdu pieno gamybai reikiami ingredientai patenka į pieną. Lygiai taip pat patenka vaistai ir kitos medžiagos. Tačiau labai daug veiksnių įtakoja kuri medžiaga ir koks jos kiekis patenka į pieną.
Pirmosiomis dienomis po gimdymo, esant tarpeliams tarp laktocitų, ląstelės gaubiančios alveoles praleidžia arba blokuoja medžiagų patekimą. Esant tarpeliams reiškia, kad pirmomis dienomis po gimdymo, medžiagos lengviau ir greičiau patenka į mamos pieną. Difuzijos procesas suteikia daug gerų dalykų, pavyzdžiui antikūniai daug lengviau patenka į priešpienį ir brandųjį pieną. Antikūniai yra baltymų rūšis esanti kraujyje, kuri padeda kovoti su infekcijomis. Didžiausia antikūnių koncentracija mamos piene būna žindymo pradžioje ir pabaigoje. Vienas labai svarbus antikūnas, sekrecijos imunoglobulinas A (angl. SIgA), krūtyse yra susintetinamas ir saugomas. SIgA sudaro apie 50 įvairių antibakterinių medžiagų, iš kurių daugelis per mamos kraują patenka į pieną. Tai vienas didžiausių žindymo privalumų.
Tačiau kitokios medžiagos taip pat patenka į mamos pieną difuzijos metu. Vienas labai senas dalykas, kuriuo tiki moterys, yra kad jei mama valgo maistą, kuris sukelia dujas, pvz. brokoliai ar kopūstai, vadinasi kūdikiui pūs pilvuką. Ar tai tiesa? Ne. Dujos iš mamos žarnyno trakto negali patekti į jos kraują ir tokiu būdu patekti per pieną kūdikiui. Tačiau kai maistas yra virškinamas, kai kurie baltymai patenka į kraują ir pereina į pieną. Kai kurie kūdikiai yra jautrūs konkrečiam baltymui ir į tai reaguoja dujomis ar nervingumu. Jei kūdikis visuomet reaguoja į mamos suvalgytą konkretų maistą, mamai gali tekti išimti iš savo raciono būtent tą maistą, bet svarbu atsiminti, kad daugeliui nervingų ir pilvukus pučiančių kūdikių problemos kyla dėl kitų priežasčių, o ne dėl mamos pieno.
Alerginės reakcijos į medžiagas, esančias mamos piene, gali lemti odos, kvėpavimo ar žarnyno problemas. Vaistai taip pat gali patekti į mamos pieną per kraują, kurio dėka patenka į laktocitus ir galiausiai į alveoles. Pagal T.W. Hale (2004), yra keletas veiksnių, įtakojančių medikamentų patekimą į kraują. Vienas svarbiausių veiksnių yra medikamentų lygis mamos kraujyje. Kuomet koncentracija kraujyje yra didelė, vadinasi tuo daugiau medikamentų pasklis mamos piene, kur jų lygis yra mažiausias. Difuzija stengiasi išlaikyti vienodą medžiagų koncentraciją abiejose pusėse. Taigi, jeigu medžiagų koncentracija mamos kraujyje pradeda mažėti, tuomet medžiagos iš pieno keliauja atgal į kraują, todėl jų koncentracija piene taip pat mažėja.
Pasak autoriaus, kalbant apie alkoholio patekimą į pieną, mamos galvoja, kad išgėrus taurę vyno, alkoholis pasilieka piene tol, kol pienas bus pašalinamas ir krūtų. Dėl šios priežasties jos vengia žindyti arba nusitraukia pieną ir išpila jį. Iš tiesų, alkoholio lygis piene krenta, kuomet jo lygis kraujyje pradeda kristi. Reikia apie 2-3 val, kad 60 kg sverianti moteris pašalintų iš savo kūno išgertą stiklinę vyno ar alaus. Autorius teigia, kad daugelis vaistų yra suderinami su žindymu. Tačiau jeigu tam tikri vaistai nėra suderinami, tuomet visada yra alternatyvių būdų.
Medicinos mokslas jau labai daug pateikia informacijos apie laktacijos procesą. Mes galime suprasti krūtų struktūrą, kaip visa tai veikia. Lyginant su senesnėmis kartomis, dabar mes galime suprasti kaip medžiagos patenka į mamos pieną.
Lochijos: kas tai ir kada kreiptis į gydytoją?
Pagimdžiusios moters organizme toliau vyksta daug pokyčių. Vienas tokių - gimdos valymasis po gimdymo. Tuo metu, kai moters gimda valosi, iš jos išteka išskyros su kraujo ir placentos likučių priemaišomis. Dar kitaip vadinamomis lochijomis. Kraujavimas po gimdymo yra būdingas nuo 4 iki 6 savaičių. Pirmomis dienomis kraujavimas būna intensyvesnis ir išskyros skaisčiai raudonos spalvos. Apytiksliai per parą pasišalina nuo 150 iki 300 ml. lochijų.
Po gimdymo kraujavimas ties 3 savaitė pradeda mažėti ir lieka patepliojimas ar lengvesnis kraujavimas, kuris labai panašus į besibaigiančias mėnesines. Šis laikotarpis gali trukti iki 6 savaitės.
Kraujavimas po gimdymo: stadijos
- Pirma para po gimdymo. Lochijos būna gausios ir ryškiai raudonos. Gali pasitaikyti su krešulių priemaišomis panašiomis į vynuogės dydžio.
- 1 savaitė po gimdymo. Išskyrų spalva blanksta ir jos tampa tamsiai rudos spalvos ar šviesiai rožinės. Gausumas mažėja lyginant su pradžia. Kraujavimas gali būti kaip per gausias mėnesines.
- 2 savaitės po gimdymo. Išskyrų (lochijų) kiekis ženkliai mažėja, per dieną gali prireikti vos kelių paketų. Gali pasitaikyti intensyvesnis kraujavimas po didesnio fizinio krūvio.
- 3-4 savaitė po gimdymo. Išskyros tampa balkšvos spalvos. Nežindančios mamos šiuo metu gali sulaukti pirmųjų menstruacijų.
- 6 savaitės po gimdymo. Išskyros gelsvos, balkšvos arba jų nebėra iš viso.
Svarbu neišsigąsti, jeigu kraujavimas po gimdymo - krešuliai pasirodo dydžio su lyg vynuoge ar šiek tiek didesni. Sunerimti ir pasirodyti prižiūrinčiam akušeriui - ginekologui reikia, kai krešuliai tampa didesni nei citrinos dydžio, jaučiami stiprūs gimdos skausmai.
Taip pat svarbu pastebėti ir nurimti, jeigu kraujavimas po gimdymo - šviežias kraujas pasirodo po intensyvesnio fizinio krūvio, greitesnio vaikščiojimo. Rekomenduojama daugiau ilsėtis atsistatymo metu ir į sportą grįžti palaipsniui ir palengva.
Kada reikėtų kreiptis pas prižiūrintį akušerį - ginekologą?
- Sumažėjus lochijų kiekiui pasirodo vėl šviežias ir raudonas kraujas;
- Atsiranda pūlinių ir nemalonus kvapas;
- Atsiranda kraujo krešulių didesnių nei slyvos dydžio;
- Atsiranda šaltkrėtis ir karščiavimas;
- Atsiranda stiprus skausmas pilvo apačioje;
- Po gimdymo visiškai nėra lochijų;
- Paketą reikia keisti dažniau nei kas valandą;
- Atsiranda pykinimas, bendras silpnumas ir svaigsta galva.
Jeigu jaučiate bent vieną iš šių simptomų, nedelsdami kreipkitės pas artimiausią gydytoją. Šie požymiai rodo gimdos uždegimą, kuris negydomas gali progresuoti ir sukelti dar didesnių komplikacijų.
Svarbu pastebėti ir nepainioti gimdos skausmų su vykstančia involiucija (gimdos susitraukimais) po gimdymo. Tai natūralus reiškinys, kurio intensyvumas dažniausiai priklauso nuo gimdymų skaičiaus. Pastebima, kad kuo daugiau moteris yra turėjusi gimdymų, tuo labiau ji jaučia gimdos susitraukimus. Dažniausiai jie yra jaučiami žindant kūdikį.
Hormonų vaidmuo žindyme ir gimdos atsigavime
Kai kūdikis apžioja krūtį ir pradeda žįsti, hipofizė smegenyse išskiria oksitocino, kuris sukelia pieno tekėjimą arba pieno atleidimo refleksą. Oksitocinas priverčia susitraukti mažas raumenų ląsteles, esančias apie alveoles, pieną gaminančius maišelius. Dėl šios priežasties pienas gali tekėti iš krūties. Oksitocinas skiriamas į kraują pulsuojančiu ritmu, su krauju keliauja per kūną ir pasiekęs krūtį joje sužadina pieno tekėjimą. Pienas, susikaupęs alveolėse, suspaudžiamas ir stumiamas į latakus, latakais keliauja iki spenelio ir iš spenelio teka į valgančio kūdikio burnytę. Daugelis moterų jaučia spaudimą, dilgčiojimą ar šilumą kai pienas ima tekėti iš krūties. Ultragarso tyrimo metu matyti, kad pienui pradėjus tekėti, šių pojūčių metu, latakų skersmuo padidėja.
Oksitocinas yra labai svarbus tam, kad galėtume žindyti savo vaikus. Jo dėka kūdikis gali ištuštinti krūtį, o jeigu pieno tekėjimas nėra sukeliamas, kūdikis negali ištraukti pieno, esančio krūtyje. Jeigu krūtis neištuštinama, pieno gamyba stoja ir, laikui bėgant, pienas gali nustoti gamintis.
Kai kūdikis pradeda žįsti krūtį, praėjus minutei oksitocinas išsiskiria į kraują, o kai baigia žįsti, praėjus 6 minutėms nuo valgymo pabaigos oksitocino kraujyje nebelieka.
Oksitocinas taip pat sutraukia ir gimdos raumenis. Taip oksitocinas gelbsti mamas po gimdymo nuo nukraujavimo ir padeda gimdai po gimdymo greičiau susitraukti iki įprasto dydžio. Gimda reaguodama į oksitocino ritmingai susitraukinėja ne tik žindymo metu, bet dar 20 minučių žindymui pasibaigus. Pirmomis dienomis po gimdymo šie susitraukimai gali būti skausmingi, ypatingai daugiau vaikučių gimdžiusioms mamoms. Vėliau gimdos susitraukimai kai kurioms mamoms gali kelti ir malonių pojūčių.
Oksitocinas praplečia kraujagysles ir pagerina periferinę kraujotaką nedidindamas kraujo spaudimo. Štai kodėl žindymo metu mamos krūtinės temperatūra pakyla ir sušildo odos kontakte esantį kūdikį. Mamos šį pokytį kūne pajunta kaip šilumos bangą, užliejančią kūną, o kai kurioms tai atrodyti kaip karščio bangos, verčiančios prakaituoti. Pirmomis savaitėmis oksitocino veikimą atpažinsime ir iš lašančio ar tekančio pieno iš laisvos krūties, kai kūdikis žinda. Oksitocino išsiskyrimą ir pieno tekėjimą sukelia ne tik tiesioginis krūties ir spenelio stimuliavimas, bet ir tai, kokius vaizdinius, mintis sukuria mamų smegenys, tai, ką mamos mato ir girdi. Kūdikio ar jo nuotraukos regėjimas, mintys apie kūdikį, kūdikio verksmo girdėjimas gali paskatinti oksitocino išskyrimą ir pieno tekėjimą. Šilumoje taip pat pienas gali imti tekėti. Daugelis mamų pirmųjų mėnesių laikotarpiu naudoja įdėkliukus į liemenėlę, kad sugertų tokį spontaniškai ištekėjusį pieną. Kartais padeda tiesiog fiziškai prispausti krūtinę - sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, ar tiesiog priglaudus delnus prie spenelių.
Oksitocinui išsiskyrus ir pienui patekėjus pasikeičia kūdikio žindimas. Kol pienas neteka, kūdikis žinda greitais ir trumpais judesiais (du čiulpimo judesiai per sekundę), o kai pienas ima tekėti, žindimo judesiai pasikeičia į lėtesnius judesius su pauzėmis (vienas patraukimas per sekundę ir nurijimas, sekantis iš karto po jo, kartais du patraukimai ir nurijimas). Kiek daug pieno kūdikis suvalgė priklauso nuo to, kiek daug pieno atleidimo refleksų įvyko, o ne nuo to, kiek laiko kūdikis praleido prie krūties. Kuo greičiau teka pienas, tuo lėtesni yra kūdikio žindimo judesiai ir priešingai, kuo lėčiau teka pienas, tuo intensyviau kūdikis stengiasi čiulpti. Per pirmąjį mėnesį kūdikiai įgunda kontroliuoti suvalgomo pieno kiekį patys, priklausomai nuo apetito, ir apie 40 proc. Kai pienas jau teka, kūdikis savo traukimo jėga gali reguliuoti ir pieno tekėjimo greitį (kiek sunkiau tai sekasi kūdikiams, kurių mamos turi gerokai per daug pieno, nei jiems reikia ar kurių refleksyvus pieno tekėjimas yra labai spartus).
Mamos išskirtas oksitocinas taip pat patenka į pieną ir kūdikis jį suvalgo, tačiau nėra žinoma, ar kūdikio organizme mamos oksitocinas turi kokį nors poveikį. Oksitocino išskyrimas gali tapti toks jautrus, kad vien pagalvojus apie kūdikį gali pradėti tekėti pienas. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad mamoms, kurios papildomai primaitina kūdikį dirbtiniu istu, išsiskiria mažesni oksitocino kiekiai. Išimtinai žindančioms mamoms oksitocino kiekiai laikui bėgant išsiskiria vis didesni: 15 - 24 žindymo savaitėmis mamų kraujyje buvo fiksuojami didesni oksitocino kiekiai nei 2-4 ir 5-14 žindymo savaites.
Kai kurios moterys žindymo metu gali jausti pykinimo jausmą ir kartais netgi prieiti iki vėmimo. Oksitocino nosies purškalas tyrimo Švedijoje metu pasirodė esanti priemonė, padedanti greičiau pasveikti nuo mastito. Kai kurios moterys, ypatingai pagimdžiusios pirmąjį vaiką, gali jausti pulsuojantį skausmą pieno tekėjimo metu. Pradžioje, kol pieno tekėjimas smarkus, skausmas didesnis, o tekėjimui silpstant, silpsta ir skausmas. Dažniausiai taip nutinka pirmąjį mėnesį ir laikui bėgant skausmas mažėja. Moterys, kurios jautė tokio pobūdžio skausmą žindydamos pirmąjį vaiką, gali jo nebejausti su antruoju. Kartais kai kurios antrąjį vaiką pagimdžiusios moterys irgi jaučia tokio pobūdžio skausmus. Šis skausmas siejamas su latakų prasiplėtimu tam, kad pienas galėtų tekėti sparčiau ir tai aiškiausiai jaučiasi pirmaisiais mėnesiais, kol latakai „prasitampo“. Kai pienas teka labai sparčiai, pirmąjį mėnesį mamai galėtų būti lengviau, jeigu ji paskatintų pieno tekėjimą pati, prieš duodama kūdikiui žįsti. Kai jau pienas teka, kūdikiui nereikės aktyviai stimuliuoti krūties, todėl jis žįs kiek švelniau, ramiau ir tai gali sumažinti mamos jaučiamą skausmą.
Oksitocinas, išsiskirintys lytinių santykių metu, gali paskatinti pieno tekėjimą. Jeigu tai kelia nepatogumų, galima pabandyti prieš santykius pažindyti kūdikį ar ištraukti šiek tiek pieno, kad jis nepradėtų tekėti spontaniškai. Kūdikiai užtrunka apie 54 sekundes, kad mamai sužadintų pieno tekėjimą, tačiau traukiant pieną rankomis ar pientraukiu, tam gali prireikti iki 4 minučių. Galima sukurti ritualus, kurie sukurs sąlyginį oksitocino išsiskyrimo refleksą, prieš žindymą ar pieno ištraukimą atliekant tam tikrus veiksmus - pvz., pamasažuojant krūtį, giliai įkvepiant ir iškvepiant, pašildant krūtį ar išgeriant puodelį arbatos, atsisėdant į tam skirtą vietą, pasidžiaugiant kūdikiu, jį pauostant ar pamyluojant.
Žindymo pagrindai ir pieno vertė
Žindymas pirmąją parą po gimdymo stimuliuoja naujagimio ieškojimo, čiulpimo ir rijimo refleksus. Jei pirmas maitinimas neįvyko pirmąją valandą po gimimo, tikimybė, kad maitinimas krūtimi bus sėkmingas, mažėja. Žindymas per pirmąsias 24 val. Tuojau po gimdymo pridėtų prie krūties naujagimių net ir silpnas žindimas skatina hormono oksitocino išsiskyrimą, kuris skatina gimdos raumenų susitraukimą, t. y. Žindymas pirmomis paromis arba pieno ištraukimas, jei naujagimis negali žįsti, padeda laktacijos pagrindus, t. y. kontroliuoja prolaktino gamybą, oksitocino refleksą ir inhibitoriaus veikimą.
Tik ką gimusiam kūdikiui motinos organizmas pagamina nedaug, bet labai tiršto, kaloringo, su daug baltymų ir antikūnų pieno, vadinamo krekenomis, kuris patenkina visus naujagimio maisto ir gėrimo poreikius.
Nenustatinėkite sau diagnozės, kad neturite pieno. Motinos pienas yra biologiškai specifinis, jo sudėtis kinta pagal mažylio poreikius. Neišnešiotą naujagimį maitinančios motinos pieno sudėtis gerokai skiriasi nuo maitinančios išnešiotą kūdikį. Net 98 proc. traumuotų spenelių priežastis žindant kūdikį - netaisyklingas jų apžiojimas ir netinkama žindymo padėtis. Taisyklingas maitinimas - svarbiausias sėkmingo žindymo veiksnys. Motinos piene yra 400 medžiagų, kurių nėra jokiame pieno pakaitale. Žindymas turi teigiamą poveikį motinos ir naujagimio psichikai. Maitindama krūtimi naujagimį, motina užmezga gilų, artimu fiziniu kontaktu ir emociniu pasitenkinimu paremtą ryšį. Dažnas bei artimas motinos ir vaiko kontaktas žindant ramina abu.
Kartais motinos rūpinasi, ar jų pienas nėra „liesas“. Motinos pienas niekuomet nebūna „liesas“. Pieno sudėtis kinta kiekvieno maitinimo metu. Maitinimo pradžioje kūdikis gauna pirminį pieną, iš kurio gauna reikiamą skysčių kiekį. Todėl kūdikiams iki 6 mėnesių nereikia duoti papildomai gerti net karštą vasaros dieną, jei jie maitinasi tik iš krūties. Maitinimo pabaigoje pienas tampa tirštesnis, riebesnis ir, be abejo, sotesnis.
Nėra abejonių, kad motinos piene gausu maisto medžiagų, kurios ne tik aprūpina kūdikį visomis būtinomis medžiagomis, bet ir apsaugo. Tačiau ne visos mamos žino, kad laikui bėgant pieno sudėtis kinta. Motinos pieno sudėtyje visų pirma aptinkama būtiniausių maisto medžiagų - angliavandenių, baltymų ir riebalų, taip pat vandens, patenkinančio mažylio skysčių poreikį, ir kt. Motinos piene aptinkamų komponentų sąrašas yra ilgas, be to, nuolat atrandama ir naujų sudedamųjų dalių. Oligosacharidai (kitaip dar vadinami prebiotikais) - tai netirpūs organiniai junginiai, priskiriami angliavandeniams. Baltymai padeda kūdikiui augti ir vystytis. Jie aktyvina vaikelio imuninę sistemą, saugo smegenų neuronus. Motinos pieno sudėtyje aptinkami baltymai yra sudaryti iš amino rūgščių. Mamos piene šių junginių yra per 20. Fermentai. Motinos pieno sudėtyje aptinkama daugiau nei 40 fermentų. Gyvos ląstelės. Hormonai siunčia informaciją į audinius ir organus bei tokiu būdu padeda jiems veikti tinkamai. Mikro-RNR molekulių grupė nuslopina tam tikrus ląstelės genus ir stabdo jų koduojamų baltymų sintezę. Šios molekulės svarbios formuojantis imuniniam atsakui (puoselėja kūdikio imunitetą), kancerogenezei (t. y.
Po gimdymo krūtyse pradeda gamintis priešpienis. Šis tirštas, lipnus skystis dažnai vadinamas „skystuoju auksu“ - ne vien tik dėl gelsvos ar geltonos spalvos, bet ir dėl savo savybių: jis labai svarbus maitinant ir nuo neigiamo poveikio saugant trapius ir pažeidžiamus naujagimius. Pirmąją (pirmąsias) paras po gimdymo išsiskiria vos iki 40-50 ml priešpienio, dažnai - ir dar mažiau. Priešpienyje yra daugiau antikūnų, baltųjų kraujo kūnelių: jie svarbūs apsaugai nuo infekcijų, kai kūdikis iš beveik sterilios aplinkos patenka į terpę, kurioje gali būti patogeninių mikroorganizmų. Priešpienis tam tikra prasme veikia kaip vidurius laisvinantis maistas, padedantis iš žarnyno greičiau pasišalinti mekonijui - pirmosioms naujagimio išmatoms, sudarytoms iš kraujo, odos, gleivių, vaisiaus vandenų ir kt. Priešpienį ima keisti pereinamasis pienas (priešpienio ir brandaus pieno mišinys), iš gelsvos į vis baltesnę kinta ir jo spalva. Pieno gaminasi vis daugiau: kūdikio skrandukas trečiąją gyvenimo parą jau yra maždaug graikinio riešuto dydžio, o vienu metu kūdikis suvalgo apie 25 ml pieno. Pereinamajame piene daugiau riebalų, kalorijų ir laktozės (natūralaus cukraus), todėl tai idealus maistas greitai augančiam naujagimiui. Praėjus apie dviem savaitėms nuo gimimo, pereinamąjį pieną pakeis brandusis. Dabar jis šviesesnis, baltas ar net melsvas. Taigi, svarbu, kad kūdikis žįstų vieną krūtį ilgėliau ir ne tik atsigertų, bet gautų ir riebesnio, sotesnio pieno. Nemažai žindančių mamų kyla klausimas, ar pienas išliks toks pats vertingas žindant 6 mėn. ir ilgiau. Tačiau medikų bendruomenė ragina nenuvertinti motinos pieno reikšmės, kaip ir Pasaulio sveikatos organizacija, pateikianti rekomendaciją žindyti iki 24 mėn. Tiesa, kūdikiai kietu maistu padedami primaitinti nuo 6 mėn.
