Kiekvienas kraštas, miestas ar sodžius turi savo istoriją. Tauta pažįsta save per ją. Istorijai pažinti negalime tenkintis vien užrašytais faktais, jų interpretavimu, biografijomis. Reikia pirmiausia pažvelgti į mūsų senelių, prosenelių gyvenimą, būdą, kultūrą, tikėjimą, jų darbus ir rūpesčius.

Kad ir kaip mes studijuotume žmonių praeitį, ji vis tiek mus sugrąžina prie pačių pagrindų - tėvo, motinos ir vaiko. Šis nuo amžių gyvuojantis trikampis yra šeima, kurios pagrindinis tikslas - tęsti gyvybę pasaulyje.

Tradicijos ir papročiai - sudėtingos žmogaus bei tautos dvasinės savimonės dalys, be jų išnyksta tauta. Papročių veiklos sfera įvairiopa - tai ir moralė, grožio samprata, požiūris į darbą, tėvus, tėvynę. Papročiai vienaip ar kitaip liečia žmones, juos jungia, formuojasi bendra veikla. Ši savybė labai svarbi, ypač žmonių grupei, kuri yra atitrūkusi nuo savo tautos kamieno ir atsidūrusi svečioje aplinkoje - tremtyje arba emigracijoje.

Tradicijos - tai tautos išmintis ir patirtis, kuri perduodama iš kartos į kartą gyvu žodžiu bei praktiniais veiksmais. Kur nėra tradicijų,- nėra ir pilnesnio, gyvesnio dorinio jautrumo bei dorinės pedagoginės atsakomybės. Iš tradicijų galima spręsti ir apie tautos dorinį lygį. Papročiai ugdo tautos vieningumą, artimumą, pasitikėjimą. Jų dėka žmogus žino, kaip jo tautietis vienomis ar kitomis aplinkybėmis elgsis, nes ir kiti taip daro. Šita vieningumo sąmonė, šitas elgsenos bendrumas teikia ypatingos atramos, atsidūrus neturinčiame savų tradicijų krašte arba tokioje aplinkoje, kurioje žmonės laikosi kitokių tradicijų.

Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstančius metų nemažai paveikė socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidą. Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kuriose, nedaug pakitusios, buvo perduodamos iš kartos į kartą. Nors tokia standartizacija skatino rutiną ir atsilikimą, tačiau padėjo išlikti ilgų šimtmečių liaudies materialinės ir dvasinės kultūros laimėjimams. Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos yra liaudies kultūros saugotojai ir gali būti tam tikri istorijos šaltiniai, padedantys atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros pažangą.

Apeigas gimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis. Moterys per ilgus tūkstantmečius kūrė šeimos apeigas - gimimo bei vardo suteikimo, santuokos ir laidotuvių, - plėtojo gimininės, vėliau - šeimyninės bendruomenės papročius, kolektyvo gyvenimo, elgesio, moralės ir teisines normas. Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų, su apeigomis susietos tautosakos tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos nuo ankstyvosios bendruomeninės santvarkos turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį, gyvenimu, santuoka bei išėjimu iš šio pasaulio, nuo senų senovės vyravo prosenių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas. Žmonės tikėjo, kad visose svarbiausių gyvenimo momentų apeigose drauge su gyvaisiais dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Jei kas jas užmirštų, sulauktų didelės bausmės. Kiekviename pamokyme, draudime, prietare ir pan. slypėjo idėja, kuri padėjo ugdyti dorą žmogų. Jų pagalba mes galime pamatyti, kokie žmogaus poelgiai buvo skatinami, o kokie peikiami. Taip pat galima teigti, kad kiekviena tauta, norėdama išlaikyti savitumą, individualumą, tautos savimonę, niekada nepamiršta savo tautos šaknų, papročių, kurie išskiria mus iš kitų tautų.

Kūdikio laukimas ir pasiruošimas

Pasiekęs brandos amžių, jaunimas susirūpindavo būsimu šeimyniniu gyvenimu, vaikais. Ypač šioje srityje aktyvios buvo merginos. Beveik kiekvieną dieną jos domėjosi savo ateitimi: kada ištekės, kas bus jos vyras, kiek turės vaikų ir pan. Toks savo lemties spėjimas galėjo būti burtai ir prietarai, kuriuos galima laikyti liaudies išminties pasireiškimo forma. Ypač šiems dalykams sužinoti buvo parankūs burtai, tam tikri tikėjimai ir jais pagrįsti veiksmai, kuriais žmogus savo valia nori palenkti jį supančią aplinką, gamtinį ir antgamtinį pasaulį priversti tarnauti žmonių reikalams.

Norėdama sužinoti ar šiais metais mergina ištekės, turėdavusi Kūčių naktį apglėbti kiek gali tvoros pagalius arba paimti malkų glėbį ir po to suskaičiuoti: jei skaičius lyginis - ištekės, jei ne - tai liks netekėjusi. Tą naktį šildydavo vašką, jį liedavo į šaltą vandenį, po to žiūrėdavo kas išeis, jei susidarydavo forma panaši į vyro bruožus - vadinasi ištekėsi, jei į vaiką ar lopšį - susilauksi kūdikio, jei nei šis nei tas - gyvensi taip, kaip gyvenai. Mergina, norėdama sužinoti, kiek ji turės vaikų, smalsumą galėjo patenkinti suraukdama kaktą - kiek ištisinių raukšlių susidaro, tieks teks vaikų auginti.

Glaudžiausias buvo motinos ryšys su savo vaikais. Nepaprastas, gilus meilės jausmas savo kūdikiui, pasireiškia dar nėštumo metu. Jau tada jis buvo apsupamas gražiausiomis svajonėmis, nepaprastais vaizdiniais. Tautosakoje motinos meilė atsispindi lopšinėse ir vaikų dainose. Lopšinės žodžiai buvo skirti ne tik vaikeliui užmigdyti, bet pranašauti mažyliui gerą, laimingą ateitį. Lopšinėse motinos išsakydavo ne tik savo meilę, bet tarsi savo pageidavimus, kuo vaikas turėtų būti užaugęs. Tai lyg užkalbėjimas, kuris turėjo nepaprastą galią. Įvairūs užkalbėjimai siekia tolimus senovės laikus. Jie buvo siejami su tikėjimu, kad ištarti žodžiai turi didelę galia ir išsipildo. Čia žodis - tarsi kūrybos pradžia, nes senovės filosofija žodį laikė dieviškosios dvasios įsikūnijimu, tarpininku tarp Dievo ir žmogaus.

Kiekviena moteris, nešiodama kūdikį savo įsčiose, išgyvena giliausią dvasinį ryšį. Kūdikis, tai tarsi antroji motinos širdis, kuri plaka jos viduje, todėl natūraliai patys gražiausi žodžiai, mintys, jausmai būna skirti tai mažai sielai, kuri dar neatėjo į šį pasaulį. Kūdikio laukimas yra išskirtinis laikas moters gyvenime, kurio niekada niekas nepakartos.

Be burtų ir spėliojimų savo ateitį buvo galima nulemti ir tam tikru elgesiu, nes prietarai - tai tikėjimas į tam tikras paslaptingas gamtoje veikiančias jėgas, kurios turi įtakos ir jo likimui, atitinkamu elgesiu galima išvengti šių jėgų blogos įtakos ir iš to sekančių nelaimių. Ištekėjusi moteris su rūpesčiu ir nerimu laukė atsakingo gyvenime momento - gimdymo. Šiam tikslui taip pat tarnavo - tikėjimai. Koks tai bus išbandymas: sunkus ar lengvas, ji galėjo sužinoti žvilgtelėjusi į vyro kaktą: jei aukšta kakta - tai laukia sunkus gimdymas, jei žema - tai gimdys lengvai.

Laukiant kūdikio, moteris turėjo pasirūpinti ne tik juo, bet ir savimi. Pirmiausia ji turėjo tinkamai maitintis, norėdama sėkmingai išnešioti ir pagimdyti sveiką kūdikį. Juo labiau, kad gimdymas buvo atsakingas momentas gyvenime. Dėl to, kad jis vyko be kvalifikuotos medikų pagalbos pavojingas tiek gimdyvėms, tiek kūdikio gyvybei, todėl moteris turėjo būti pasirengusi tiek fiziškai, tiek morališkai, nes kiekvienai gimdymas buvo balansavimas tarp gyvybės ir mirties. Būsimai motinai būtina pasirūpinti kūdikio kraiteliu: drabužėliais ir vystyklais. Kraitelį motina siuvo iš nešiotos drobės. Buvo tikima, kad pirmą kartą vystyti kūdikiui reikia vystyklų, siūtų iš senos drobės, nes tada vaikui drabužiai neplyš, mokės juos gražiai dėvėti.

Mūsų senoliai vaiko auklėjimu ir būsimuoju jo gyvenimu rūpinosi dar jam negimus. Būsimojo kūdikio savotišką auklėjimą motina pradėdavo metu: griežtai laikydavosi tradicinių papročių, magiškų veiksmų, būrimų, draudimų, paveldėtų iš tolimų papročių. Nėščia moteris stebėdavo aplinką, kontroliuodavo savo elgesį, vengdavo nusižengti Dievui, žmonėms, ypač artimiesiems. Tai darė todėl, kad jos kūdikis - būsimasis žmogus - būtų fiziškai ir moraliai visavertis, doras, teisingas, gero būdo, gražus bei sveikas. Žmonių nuomonė apie nėščios moters elgesį taip pat atsispindi ir dainose.

Bevaikių šeimų padėtis

Tuo laiku buvo manoma, jeigu šeima negali susilaukti vaikelio, tai dėlto kalta tik moteris, todėl jos imdavosi įvairiausių būdų ištaisyti šią padėtį. Liaudyje buvo žinoma įvairiausių natūralių bei mistinių būdų.

XX a. 3 - 5 dešimtmetyje, kaip liudija etnografinių tyrinėtojų medžiaga į bevaikes šeimas aplinkiniai jau mažiau kreipė dėmesio: pakito vyravęs toks griežtas ankstesnis požiūris. Be to, moterys turėjo daugiau galimybių kreiptis į gydytojus, kurie sugebėdavo labiau pagelbėti. Bevaikių šeimų kaime buvo nedaug. Nesulaukusios vaikų, šeimos problemą spręsdavo įvaikindamos juos. Retai kada bevaikė šeima specialiai paimdavo iš prieglaudų svetimus vaikus. Dažniau augindavo giminių ar neturtingųjų šeimų. Neretai šeimos priglausdavo ir išaugindavo merginų pavainikius. Atsitikdavo ir taip, kad šeima rasdavo „pamestą“ kūdikį. Kartais nuskriaustoji mergina kūdikį palikdavo jo tėvui. Vadinasi, bevaikės šeimos neretai tapdavo prieglobsčiu našlaitėms bei pamestinukams.

Buvo manoma, kad nuo to kaip elgsis moteris nėštumo metu priklausys kūdikio fizinės, psichinės bei dorovinės savybės. Lietuvių šeima laikė garbe turėti daug vaikų. Neturėti vaikų - didelė nelaimė, taip pat gėda prieš kaimynus ir gimines, Dievo bausmė ne tik šiame gyvenime, bet ir po mirties. XIX - XX a. pirmoje pusėje šeima kuri turėjo daugiau vaikų buvo labiau gerbiama, nes Dievo ir žmonių pagirta. Daug vaikų turėti vengė turtingieji, nes nenorėjo, kad užaugęs sūnus išdraskytų valaką. Tokios šeimos turėdavo du ar tris vaikus. Bet kartais atidėliodami gimdymą, pavėluodavo ir likdavo be vaikų. Sakydavo, kad tokie žmonės šeimoje kaip basliai. Bevaikių nemėgdavo, juos pajuokdavo, Kupiškėnų krašte pajuokai liepdavo jiems gandrus varlėmis penėti.

Motinystei mergaitės buvo ruošiamos nuo kūdikystės. Motina mažas mergytes pratindavo daryti lėles, jas vystyti, prižiūrėti. Bijodama, kad užaugusi dukrytė nebūtų bevaikė, motina ta intencija duodavo išmaldą elgetoms, užprašydavo mišias. Prieš prasidedant mėnesinėms, motina vesdavosi dukras į bažnyčią, melsdavosi ir prašydavo elgetas pasimelsti už jos dukrą, kad nebūtų bevaikė. Per piršlybas ir vestuves, kad dukra būtų vaisinga, motina atlikdavo maginius veiksmus. Kupiškio apylinkėse, su piršliais sutarus vestuves, būsimos jaunosios motina sušluodavo nuo stalo trupinius į prijuostę ir nunešusi į tvartą sušerdavo veršingai karvei, kad dukterį Dievas laimintų vaisiumi. Išleidžiamą į jungtuves jaunąją apvilgdavo išvirkščiu rūbu, kad blogi žmonės nepakenktų jos vaisingumui. Išvažiuodama į bažnyčią (Šimonių apyl.), jaunoji su pamergėmis tris kart apeidavo stalą, o eidamos čiupinėdavo staltiesę. Kiek kartų tai padarydavo, tiek jaunoji ateityje turėsianti vaikų. Vaikų troško ir vyrai.

Palankynos

Biblinės palankynos, kai gimusio kūdikėlio Jėzaus atėjo aplankyti Trys Karaliai, buvo kuklios. Marija svečių niekuo nepavaišino, nė nepasiūlė prisėsti, bet užtat kokių dovanų gavo!

Senovėje lietuviai į palankynas eidavo labai anksti. Vos moteris pagimdydavo, nors dar nebūdavo pakilusi iš patalo, prasidėdavo kūdikio lankymas, kuris buvo vadinamas palankynomis, rodynomis, apgėlais. Palankynos, beje, buvo tik ištekėjusių moterų reikalas.

Kodėl palankynos būdavo tokios ankstyvos? Nes netrukus prasidėdavo kiti ritualai, pavyzdžiui, krikštynos, kurios dažniausiai įvykdavo per pirmąsias savaites. Be to, vos gimdyvė pakildavo iš lovos, jos jau laukdavo daugybė buities darbų, kūdikio priežiūra. Į palankynas buvo privalu atnešti dovanų, populiariausia - maistas (kiaušiniai, duona). Taip buvo linkima skalsos ir turtingo gyvenimo. Lankytojos ėjo po vieną ar susitarusios. Viešnios visada būdavo vaišinamos, dalydavo patarimus. Apie tai, kad gimdyvę ir kūdikį lankyti eitų vyrai, duomenų nėra.

Nors nėra išleista jokio palankynų vadovėlio, lyg susitarę lietuviai laikosi tam tikrų tradicijų. Po truputį keičiasi mada, kad iki kūdikio gimimo negalima pirkti kraitelio. Vis mažiau šeimų tiki prietarais, ir gimęs vaikutis jau viską turi. Todėl į palankynas jau retai nešama vonelė ar vystymo stalas.

Palankynų dovanų mados keičiasi

Kai gyvenome deficito laikais, į palankynas buvo solidu atnešti barškutį, batukus, šliaužtinukus ar megztą kostiumėlį. Atėjus daiktų pertekliaus laikams, įsivyravo nauja mada - dovanų kortelės arba pinigai. Dabar populiaru demonstruoti išradingumą ir rasti tokią dovaną, kuri nustebintų.

Psichologai mano, kad pirmą mėnesį nereikėtų pulti lankyti mamos ir naujagimio. Dauguma gimdyvių, sužinojusios, kad tėvai ar dėdės su tetomis jau susiruošę atvažiuoti, neapsidžiaugia. Kuo pavaišinti? Kaip spėti susitvarkyti? „Kelias savaites po gimdymo vyras vis lakstė į parduotuvę šampano ir pyrago, o aš vis pjausčiau kumpį, sūrį, duoną ir pomidorus. Ėjo bendradarbės, kaimynės, studijų draugės. Vakarais vos vilkdama kojas rankiodavau lėkštes, valydavau grindis. O juk dar reikėdavo vaikutį maudyti, maitinti.

Štai keletas dovanų idėjų:

• Drabužėliai. Pirkdami drabužėlius, būtinai pasižiūrėkite, kokio ūgio kūdikiams jie skirti. Dažnai močiutės ir tetos priperka miniatiūrinių rūbelių, kuriuos kūdikis bematant išauga.
• Batukai. Tai dovana, kuri pralinksmins, bus daili, tačiau kažin ar labai pravers.
• Sauskelnės. Tai nėra tokia elementari dovana, kaip atrodo. Sauskelnes palankynoms galite nešti tik pasitarę su tėvais.
• Kosmetika. Tai irgi gana kebli dovana. Nebent žinote, kokia naujagimio oda (sveika, alergiška, jautri), koks tėvų požiūris į ekologiškus produktus.
• Žaislai. Patikėkite, dauguma svečių neša kramtukus, barškučius ir sukučius virš lovytės. Šie žaislai tinka labai trumpai, vaikučiui reikalingi vos kelis mėnesius. Verčiau nupirkite lavinamąjį žaislą vyresniam vaikui. Toks tiks po metų ar kelerių.
• Nuotraukų albumai, rėmeliai. Deja, irgi galite nepataikyti, nes ne visi tėvai gamina popierines nuotraukas ir kaišioja jas į albumus.
• Žurnalo mamoms prenumerata. Džiugins visus metus.
• Vaikiškų melodijų, lopšinių, pasakų įrašai. Prireiks ne iš karto, bet paskui labai pravers.
• Mobilioji auklė.

Kūdikių vystymas: istorija ir dabartis

Kūdikių vystymas - tai praktika, naudojama įvairiose pasaulio šalyse jau daugybę metų. Anksčiau kūdikiai būdavo suvystomi į „kokoniukus“ ir taip laikomi gana ilgai. Šiais laikais net ir ką tik gimę kūdikiai nebevystomi.

Kadangi turiu ilgą darbo stažą, dar pamenu, kaip anksčiau visi kūdikiai būdavo suvystomi į “kokoniukus” ir taip laikomi gana ilgai. Dabar vos gimusiam naujagimiui apvelkami marškinėliai, šliaužtinukai, ir jis gali laisvai judėti. Kuo vaikelis daugiau juda, tuo greičiau jis vystosi.

Pasak medikės, tai nebepraktikuojama ne tik dėl išaugančios staigios kūdikių mirties sindromo, bet ir dėl teisingos vaikelio raidos. Jei kūdikis suvystomas, jam neleidžiama judėti, jo motorika ir kiti vystymosi procesai gali užtrukti ilgiau.

Vystymo nauda

Mintis, kad suvystytas kūdikis jaučiasi ramiau ir saugiau, yra paprastai paaiškinama. Gimda paskutinius vaisiaus vystymosi mėnesius suteikia erdvę, kurioje judėjimas...

Lietuviams kūdikio gimimas buvo artimai susijęs su ikikrikščioniškosiomis įvesdinimo į šeimą apeigomis (vėliau jos pritapo prie bažnytinio krikšto), jas Mažojoje Lietuvoje aprašė M. Pretorijus (17 amžius). Pribuvėja gimusį kūdikį suvystytą (vystydavo padėvėtos drobės vystyklais, kad užaugęs nedraskytų drabužių) parodydavo tėvui ir motinai, nuliedavo Žemynai gėrimo, duoto naujagimio tėvo, linkėdama žemei vaisingumo ir prašydama kūdikiui laimės. Indą su gėrimu tris kartus siųsdavo ratu (gėrė visi trys). Valgių likučius (vaišes paruošdavo tėvas) sudegindavo arba atiduodavo šuniui. 20 a. pirmos pusės gimtuvių papročiuose buvo apeigų, susipynusių su senovės tikėjimu - kūdikio pirmojo prausimo vandenį pildavo prie židinio, krosnies ar po slenksčiu, kad vaikas laikytųsi namų, prausdavo pienu, kad būtų skaisčiaveidis, guldydavo ant knygos, kad būtų mokslus. Paskui kūdikį parodydavo šeimos nariams, kurie jį pabučiuodavo, kad visi gyventų meilėje.

Visas žmogaus gyvenimas - gimimas, vestuvės, mirtis - lydimas ritualų. Individo perėjimas iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą įtvirtinamas tam tikromis apeigomis bei ritualais. Liaudies sąmonėje vyravo nuomonė, kad laimė ir sėkmė lydi tuos, kurie laikosi iš tėvų paveldėtų papročių. Tradicijų ir papročių ugdytoja, puoselėtoja buvo kaimo bendruomenė, kurios centre - šeimoje - susijungia žmogaus ir etniniai tradicijų pradai, iš kartos į kartą perduodami tikėjimai, tradicinės moralės normos ir vertybės. Vienas iš svarbių šeimos gyvenimo papročių - gimtuvės. Šiame referate remiantis istorinių šaltinių ir juos tyrusių autorių literatūra paseksiu perėjimo ritualus gimtuvių papročiuose Lietuvos kaime XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje, panagrinėsiu kaip per įvairius moters gyvenimo ciklo papročius atsiskleidžia senosios lietuvių liaudies kultūra, tikėjimai, gyvenimo principai. Gimtuvių papročiai - tai savita liaudies dvasinės kultūros sritis. Naujos gyvybės atsiradimas buvo laikomas ne tik šeimos, bet ir visos kaimo bendruomenės gyvenimo įvykiu. Nors gimtuvių veikimo sfera prasideda tada, kai motina pasijunta besilaukianti kūdikio, lietuvių liaudies papročiuose ruošimasis motinystei prasideda kur kas anksčiau, t.y. nuo pat mergaitės lopšio.

Laiko atžvilgiu galima išskirti šiuos gimtuvių papročių periodus: 1) preliminalinį laikotarpį - nuo kūdikio pradėjimo iki gimimo; 2) liminalinį - nuo jo gimimo iki krikšto; 3) postliminalinį - nuo krikšto iki gimdyvės įvedybų. Tuose trijuose perioduose išskiriamos fazės: pirma fazė - individo atsiskyrimo, atsisveikinimo su senąja padėtimi, antra - perėjimo, trečia - priėmimo fazė, patvirtinanti naują individo socialinę padėtį.

Naujos gyvybės atėjimas į pasaulį - ypatingas momentas. ”Nuo seno buvo manoma, kad kiekviena šeima, norėdama būti laiminga, privalo turėti vaikų. Ruošimasis bei laukimas šio momento prasidėdavo kur kas anksčiau negu sukuriama šeima. Motina, susilaukusi dukters, gerai žinojo, kokia bus mergaitės dalia, todėl nuo lopšio pradėdavo rūpintis, kad jos dukra atėjus laikui susilauktų vaikų ir kaip pridera būtų “pagirta tarp Dievo ir žmonių”. Mergaitę motina stengėsi nujunkyti vėliau negu berniuką, kad ji būtų stipresnė gimdydama savo vaikus. O nuo krūties atpratindavo sekmadienį: esą tokia daugiau vaikų susilauksianti”. Gimtuvių papročiuose preliminaliniame laikotarpyje ypač ryški motinos pagalba būsimajam kūdikiui. Tradicinėje lietuvių kultūroje tikima, jog vaisius perima daugelį motinos savybių, būsimo kūdikio elgesys, sveikata ir net likimas priklauso nuo nėščiosios elgesio, todėl kiekviena motina savo būsimą kūdikį pradėdavo auklėti įsčiose. Tuo laikotarpiu nėščiąją kaimo bendruomenė tarsi izoliuodavo, liaudies tikėjimuose ji nuolat buvo tarpinėj būsenoj tarp šio ir ano pasaulio. Tik laikydamasi tam tikrų draudimų, apribojimų ji galėjo dalinai apsisaugoti ir turėti ramybę. Jai buvo draudžiama ką nors iš kaimynų skolintis, dalyvauti pasilinksminimuose. Besilaukiančioji turėjo būti tvarkinga, teisinga, neimti svetimo daikto, kad vaikas nebūtų vagis, vengti apkalbų, nes kūdikis galįs gimti nebyliu. “Ritualinis perėjimas iš vienos erdvės į kitą galimas tik ramybės, taikos su visu pasauliu būsenoje. Todėl ir moteris visą nėštumo laiką stengėsi sutarti su savaisiais ir visais kaimo žmonėmis, susitaikyti, jei buvo susipykusi. Jai visada ir būdavo atleidžiama, ji stengėsi panašiai kaip prieš mirtį, su visais susitaikyti, nes tikėta, jog “nėščia moteris - viena koja karste”. Šis susitaikymas - tai svarbi žmogaus vidinės rimties sąlyga, būtina pereinant iš vienos socialinės padėties į kitą -- naują būties etapą”. Šeimos nariai ir visi, kam tekdavo susidurti su besilaukiančiąja, privalėjo ją saugoti nuo nemalonumų, susierzinimo, negalėdavo jos barti, ar dar blogiau, kelt prieš ją rankos. Tai buvo laikoma net dvigubu nusikaltimu.

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje buvo sutinkama daug tikėjimų, kurių svarbiausias tikslas - padėti moterims išvengti priešlaikinio gimdymo, apsaugoti moterį nuo piktų dvasių. Besilaukianti kūdikio moteris turinti būti ne tik rami, dora, sutarianti su namiškiais. Turi stropiai dirbti jai priklausančius darbus. “Neretai buvo sakoma, kuo sunkiau moteris dirba, tuo lengviau gimdo, o jei tinginiaus, tai ir kūdikis galįs paveldėti polinkį tinginiauti. Tačiau kai kurių darbų nėščioji vis dėlto privalėjo vengti, norėdama pagimdyti sveiką kūdikį. Buvo laikoma, kad į nėštumo pabaigą moterims kenksmingi šie darbai: kepti duoną, kirpti avis, skalbti”.

Besilaukiantysis turėjo stengtis kuo rečiau išeiti iš namų. Tada bus mažesnė galimybė nusigąsti ar nusistebėti luošu, negražiu žmogumi. “O juk šventai tikėta, kad jei nėščioji nusistebės kokiu nors žmogaus luošumu, kūdikis gali gimti su lygiai tokiais pat trūkumais”. Tokių draudimų neretai pasitaiko ir šiandien. Pvz.: pamačius gaisrą, turi saugotis prisiliesti ranka prie veido ar kitos kūno dalies, nes naujagimis toje vietoje turėsiąs raudoną dėmę. Negalima žiūrėti pro durų plyšį, nes vaikas bus žvairas, ar klausytis slapčia už durų, nes bus kurčias. Nesilaikant trečios grupės draudimų, kūdikiui galėjo grėsti net mirtis. ”Nėščiajai buvo draudžiama lįsti pro tvorą, nes gimsiąs negyvas kūdikis, negalima žargstytis per virves, kad negimtų atbulas, arba atbulai sėdėti vežime, kad gimdomam kūdikiui virkštelė neapsisuktų aplink kaklą. Nėščia moteris negalėjo eiti paskui karstą išnešant iš pirkios numirėlį. Ji turėjo išeiti iš tos patalpos, nes galįs gimti negyvas jos vaikas”. Vadinasi, kiekvienas neapgalvotas žingsnis, galėjo sukelti traumas tiek motinai, tiek kūdikiui. Ne mažiau svarbi ir ketvirtoji draudimų grupė, nulemianti dorovines kūdikio savybes. Blogiau - vogti, kad būsimas vaikelis nebūtų melagis ar vagis. Kad neišaugtų žiaurus - būsimoji mama negali mušti jokio gyvūnėlio, kad nebūtų liežuvautojas - neapkalbėti kaimynų. Pagal tradiciją kūdikio besilaukianti moteris privalėjo labiau nei įprasta rūpintis savimi - tinkamai maitintis, tačiau nepersivalgyti, kad vaikas nebūtų besotis. Besilaukiančiajai buvo draudžiama gerti svaigalus. Retai kuri besilaukianti moteris galėjo pailsėt prieš gimdymą, dažniausiai dirbdavo visus ūkio darbus iki pat paskutinio momento. Būsimoji mama iš anksto pasirūpindavo kūdikio kraiteliu. Iš senų paklodžių būdavo pasisiūdavo vystyklų, retai kuri galėjo nusipirkti fabrikinio audinio, o be to, jo buvo ir sunku gauti. Tačiau išdėvėtas audinys būdavo ir minkštesnis, geriau sugerdavo šlapimą, prakaitą, kas svarbiausia kūdikiui. Visuose Lietuvos regionuose būdavo siuvama vystymo juosta, specialiai išausta, užsibaigianti dviem raišteliais.

Pribuvėja - tai moteris, kuri gelbsti moteriai per gimdymą. Jos svarbiausia pareiga buvo sėkmingai priimti kūdikį. Kaime vyravo tokia nuostata, kad pribuvėja galinti būti tik vyresnio amžiaus moteris, būtinai ištekėjusi ir turinti savo vaikų. Tačiau būta ir išimčių. ”Pagrindinis reikalavimas pribuvėjai - jos žinios, pasitikėjimas savo jėgomis ir potraukis dirbti šį darbą. Ji privalėjo išmanyti liaudies mediciną, žinoti kaip elgtis su gimdyve”. Gimdymui palengvinti pribuvėja imdavosi įvairių gydomųjų priemonių bei veiksmų. Duodavo gimdyvei išgert įvairių žolelių antpilų, arbatų. Dar buvo paplitęs gimdyvės kaitinimas bei šutinimas. Pirtyje arba namuose ją išvanodavo, išmasažuodavo. Manyta, kad toks iškaitinimas palengvina gimdymo skausmus. “Ypatingai sunkaus gimdymo atveju, kai ligonė galuodavosi mirtimi, negalėdama kūdikio pagimdyti, pribuvėja stengdavosi atlikti magišką prasmę turinčius veiksmus. Čia gimdymui palengvinti buvo paplitęs įvairių daiktų atrakinimas, atidarymas, atmazgymas. Gimdymo metu buvo atidaromos visos durys, iš dūmtraukio ištraukiama sklendė, išnešamas laukan krosnies dangtis, gimdyvei atrišami rūbų mazgai, išpinamos kasos”. Tikėjo, kad tokie veiksmai palengvina gimdymą. Labiausiai ar tos priemonės padės lėmė pribuvėjos ir gimdyvės psichologinis nusiteikimas. Kūdikio priėmimo apeigose pribuvėjos elgesys buvo ypač svarbus. Naujagimio priėmimo metu pribuvėja neturėjo kalbėti, tik melstis, kad vaikas būtų stiprus ir sveikas. Pagal paprotį jį reikėjo priimti ne plikomis rankomis, bet su staltiese, rankšluosčiu ar su nauju švariu drabužiu. Tikėta, kad visa tai nulems kūdikio dorą, laimę, gerą sveikatą ir garbę. Žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose rankšluostis atlieka ritualinio ciklo vaidmenį. Jis - tarsi tiltas, vedantis žmogų per svarbiausius jo gyvenime perėjimo etapus į naują socialinio statuso pakopą, saugantis bei užtikrinantis tolesnę jo sėkmę”.

Sulaukus kūdikio, kūdikio virkštelę užrišdavo lininiu ar vilnoniu siūlu, nupjaudavo peiliuku ar nukirpdavo žirklutėmis. “Manyta, kad pribuvėja, priimdama gimstantį kūdikį, galinti nulemti vienokias ar kitokias jo būdo savybes, užtat vengė priimti ant prijuostės, kad užaugęs nebūtų paleistuvis. Kad vaikas būtų protingesnis, gimusiam užgobdavo baltą skarelę. Dar XIX a. pabaigoje panašiai buvo elgiamasi visoje Lietuvoje. Jei kurioje šeimoje kūdikiai mirdavo vienas po kito, tai “bobutė” naujagimį priimdavo per tėvo kelnes: šis tada nemirsiąs ir būsiąs atsparus ligoms”. Taigi atlikdama kiekvieną veiksmą pribuvėja pirmoj vietoj rūpinosi kūdikio ateitimi. Kad vaikas užaugtų sveikas ir stiprus, kartais tyčia pameluodavo, kokios lyties gimė vaikas. ”Kad vaikas įgautų proto ir stiprybės, reikėjo jį trumpam paguldyti ant žemės prie tėvo namų”. Užgimusio kūdikio prausimas taip pat buvo svarbi ritualinė apeiga. Labiausiai pribuvėja rūpinosi, kad prie ką tik gimusio kūdikio nepristotų piktosios dvasios, todėl vos tik priimtą jį pirmiausia peržegnodavo. Į pirmojo prausimo vandenį įmesdavo šventintų žolių, vandenį peržegnodavo. Daugelis žmonių tikėjo magiška vandens apvalomąja, apsaugine galia. Jei gimdavo silpnas kūdikis, pribuvėja jį kuo greičiau namuose pati pakrikštydavo. Tai būdavo laikoma “naminiu” krikštu. “Vadinasi, pirmųjų prausynų apeigose pribuvėja atliko tarpininkės funkciją. Ji pristatė kūdikį šeimai, o krikščioniškuoju krikštu įvedė į krikščionių bendruomenę”. Nupraustą kūdikį pribuvėja pati pirmąkart suvystydavo, galvytę surišdavo raiščiu, kad nebūtų atlėpusios ausys. Pribuvėja stengdavosi vandenį išpilti ten, kur niekas nevaikšto arba po slenksčiu iš lauko pusės, kad kūdikis būtų apsaugotas nuo ligų ir kerų. Placentą, surištą į švarų audinį, taip pat slėpdavo nuošalioj vietoj. Tikėta, kad nuo to priklauso kūdikio ateitis. Pakasdavo placentą po namo pamatais, jei gimė berniukas, kad būtų geras tų namų šeimininkas, arba darželyje, po slenksčiu iš lauko pusės, po varteliais, jei gimė mergaitė. Esminiai gyvenimo momentai lietuvių papročiuose neatsiejami nuo duonos. Jos prasmė gimtuvėse polifunkcinė - ji yra ir kaip apeiginė dovana, ir kaip skalsos, vaisingumo simbolis, ir kaip apsaugos priemonė. Pribuvėja nešdavosi duonos eidama priimt naujagimį, ja apdovanodavo ir lankydama gimdyvę, kad kūdikis augtų sveikas ir didelis. “Prieš veždami vaiką krikštyti, suvystytą guldydavo krikštasuolėn. “Bobutė” duonos dėdavo ant pagalvės ir kūdikiui tardavo linkėjimus: “Apdovanoju duona, kad būtum duona sotus “”.

Krikštynų papročiuose svarbiausi veikėjai buvo kūmai, kurie taip pat turėjo nemažą įtaką vaiko dvasinių ir fizinių savybių formavimui. Pagal tradiciją jie buvo įpareigoti rūpintis kūdikiu ir perduoti jam bendruomenės puoselėjamas etninės kultūros vertybes. Liaudies sąmonėje kvietimas į kūmus laikytas pagarbos, pasitikėjimo ženklu. Kūmos parinkimas - tai atsakingas momentas mergaitės gyvenime, nes tikėta, kad mergaitė paveldi jos būdo savybes ir net pomėgius. Todėl krikštamote buvo kviečiama dora, religinga, darbšti, su nepriekaištinga morale moteris. Kūmos pareigos prasidėdavo nuo pat jos pakvietimo momento. Ji pasiūdavo vaikui krikšto drabužėlius, krikštynų vaišėms išsikepdavo pyrago, nupirkdavo saldainių, paruošdavo butelį degtinės su degintu cukrumi ir kmynais. Kūmams svarbiausias vaidmuo tenka bažnyčioj. Krikščionišką krikštą galima apibūdinti kaip ritualinį veiksmą, reiškiantį krikštijamojo apvalymą nuo gimtosios bei kitų nuodėmių ir priėmimą į tikinčiųjų bendruomenę. Kūmai per krikštą kalba už kūdikį “Tikėjimo išpažinimą”, jo vardu atsisako piktosios dvasios ir pareiškia norą krikštytis. Grįžus iš bažnyčios kūmus sodindavo garbingiausioje vietoje - krikštasuolėje, simbolizuojančioje naujo žmogaus būties tarpsnio vietą, naują pradžią. Tradicija reikalavo, kad kūmai per krikštynas būtų rimti, nes jų elgesys atsiliepsiąs kūdikio ateičiai. Vaišių metu prie stalo kūmai negalėjo pyktis, idant vaikas klausytų, jie turėjo sėdėti susiglaudę, kad vaikas nebūtų retadantis, per daug neplepėti ir pan. Krikštynose pribuvėja taip pat buvo svarbus asmuo. Jos pareiga buvo nuprausti, suvystyti, įduoti kūdikį krikštatėviams. Neretai ji lydėdavo kūdikį į bažnyčią drauge su krikštatėviais, prižiūrėdavo jį kelyje.

“Kūdikio gimimas buvo džiaugsmas ne tik šeimai; tai paliesdavo kaimynus bei gimines. Visoje Lietuvoje buvo paplitęs gimdyvės lankymo paprotys, žymimas radynų, apgėlų, lankymų, palankynų, patakų terminu”. Moterys eidavo lankyti gimdyvės, kol dar ji nebuvo pakilusi iš patalo, ir būtinai atsinešdavo kokių vaišių. Mat tikėjo, jei lankytoja neatneš dovanų, tai vaikas bus neturtingas, o ir pati užsitrauks nemalonę - liks bevaikė. Gimdyvę aplankydavo ir tos, kurios buvo su ja susipykusios, nes palankynoms buvo būdingas susitaikymo, atleidimo momentas. “Ikikrikščioniškuose tikėjimuose gimdyvė buvo laikyta nešvaria. Tikėta, kad jai prisilietus prie žmogaus, gyvulio ar augalo, šis mirs, nunyks, nudžius. Šie tikėjimai randami ir XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių liaudies gimtuvių papročiuose. Tikėta, kad po gimdymo kelias savaites iki įvedybų į pirtį ir į bažnyčią, moteris yra tapsmo ir ritualinės mirties būsenoje, kai gresia pavojai ne tik jai, bet ir ji pati kelia grėsmę aplinkiniams. Todėl visi liaudiškieji įvedybų laikotarpio tikėjimai ir papročiai, susiję su gimdyve, buvo reguliuojami įvairiais draudimais. Neįsivesdinusiai, t.y. rituališkai neapsiplovusiai, gimdyvei drausta bendrauti su kitomis moterimis ir išeiti už savo sodybos ribų, drausta eiti takais arba ežiomis per kaimo javų laukus, leista eiti tik viduriu kelio arba per pūdymą. Einant per ganyklas, drausta žiūrėti į gyvulius”. Draudimas išeiti iš namų suteikė moteriai galimybę geriau prižiūrėti save ir kūdikį, taip pat saugojo ją nuo piktųjų galių įtakos, nes tikėta, kad tuo laikotarpiu moteris ypač imli pašaliniams poveikiams. Tačiau maždaug praėjus 4 - 7 savaitėms...

tags: #kudikius #senoveje #vystydavo #keturiais #vystyklais #ir

• Darželio veiklų apžvalga
• Kaip gimiau: žodžio „born“ reikšmė
• Sužinokite apie Wechslerio intelekto testą vaikams
• Kaip palengvinti vaiko adaptaciją darželyje
• Vaikų kredito kortelių kainos