Šokiruojanti tiesa apie kūdikių ir vaikų stuburo traumas: kaip išvengti ir suteikti skubią pagalbą!

Nors daugelis nukritimų baigiasi tiesiog nestipriais nubrozdinimais ar lengvais sumušimais, galima patirti ir sunkių traumų: stiprų kraujavimą, kaulų lūžius, galvos ar akių sumušimus, kurie gali būti pavojingi gyvybei ar turėti ilgalaikių pasekmių. Vien 2017 m. Lietuvoje dėl nukritus patirtų sužalojimų ambulatoriškai buvo gydyta beveik 35 tūkst. vaikų, 3132 patyrė sunkesnes traumas ir gydyti stacionare. Kūdikiai ir maži vaikai dažniausiai krinta namuose dėl nepakankamos priežiūros ir nepritaikytos aplinkos. Didžiausią riziką jiems kelia: vystymo stalai, vaikštynės, laiptai, vyresniems - kambario baldai, žaidimų aikštelių įranga, dviračiai. Vyresni krinta ne tik namuose, bet ir ugdymo įstaigose, sporto aikštelėse ar salėse, rekreacinėse zonose. Dažniausios nukritimo aplinkybės - važiavimas dviračiu, riedučiais, riedlente ir kt. priemonėmis, taip pat čiuožiant, slidinėjant. 5-14 metų amžiaus vaikai dažnai susižeidžia ir šokinėdami ant batutų - nukritę ant po batutais esančio paviršiaus jie patiria galvos ir stuburo traumas. Suaugusieji ne visada supranta, kad aplinka, kuri yra įprasta suaugusiajam, mažam vaikui gali kelti pavojų. Tėvai, vaikų ugdymo įstaigų darbuotojai ir administracija turėtų pasirūpinti, kad vaikai nepatirtų stiprių sužalojimų.

Pagrindinės traumų priežastys ir rizikos veiksniai

Kūdikystės periodu (nuo 1 mėn. iki 1 m.) intensyviai vystosi visas kūdikio organizmas. Kūdikis išmoksta apsiversti, sėdėti, vaikščioti - jis tampa mobilus. Raumenų jėga yra nedidelė. Palyginti su suaugusiu žmogumi, mažo vaiko galva yra didesnė ir sunkesnė nei likęs kūnas, o kaklo raumenys ir raiščiai, yra silpnesni, dėl to yra lengviau pažeidžiami. Stuburas kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje vystosi sparčiai, tačiau biomechaninės savybės tampa panašios į suaugusiojo tik 8-9 metų amžiaus. Dėl šios priežasties ankstyvoje vaikystėje stuburo traumos dažniausios būtent kaklo srityje.

Nukritimai yra normalios vaiko raidos dalis, kol jie mokosi vaikščioti, lipti, bėgti, šokinėti ir tyrinėja fizinę aplinką. Daugelis lengvų nukritimų baigiasi lengvai - nubrozdinimais ar lengvais sumušimais, tačiau kartais prireikia specialistų pagalbos dėl sunkaus kraujavimo, lūžusių kaulų, galvos ar akių sumušimų, kurie gali būti pavojingi gyvybei ar turėti ilgalaikių pasekmių. Kūdikiai gali vartytis, slinktis, stumti. Vyresni vaikai gali šliaužti, sukinėtis. Augdami jie geba užlipti į įvairias vietas, kurios anksčiau nebuvo prieinamos. Šiuo metu nukritimai yra pati dažniausia 0-4 metų amžiaus vaikų sužalojimų aplinkybė.

Vystymo stalai kelia didelę riziką, jei vaikas paliekamas be priežiūros. Vaikštynės yra vienos pagrindinių sužalojimus sukeliančių įrenginių - nors jos atrodo pritaikytos ir saugios vaikui, vaikas gali pasiekti didesniame aukštyje esančius objektus nei galėtų pasiekti be vaikštynės ir dėl to gali užsiversti ant savęs karštus skysčius, įvairius daiktus. Taip pat kyla rizika nukristi nuo laiptų ar apsiversti, jei grindų paviršius yra nelygus. Jei vaikas yra vaikštynėje, jam krentant, didžiausias smūgis tenka galvos ir kaklo sričiai, dėl to dažniausiai patiriami stiprūs sužalojimai - kaukolės kaulų lūžiai, kraujo išsiliejimas į smegenis, stuburo slankstelių lūžiai, mirtis. Dar viena aktuali problema tarp vaikų iki 4 metų amžiaus - iškritimai pro langus. Šiam tikslui reikėtų naudoti tam pritaikytas groteles. Tiek kūdikiai, tiek vyresni vaikai dažnai susižaloja, kai krenta iš tam tikro aukščio: nuo laiptų ant žemės, nuo kėdės ant grindų, nuo sūpynių ant žaidimų aikštelės dangos ir kt.

Sužalojimo sunkumas priklauso nuo kritimo aukščio, paviršiaus, ant kurio krentama, ypatybių, apsaugos priemonių. Pastebėtina, kad sužalojimų dėl nukritimų sunkumas mažėja priklausomai nuo vaikų amžiaus - vyresnių vaikų sužalojimai yra lengvesni.

Nugaros traumos - menkas juokas. Net ir patys drąsiausieji susižeidę bijo sau pakenkti, tad dažnai kuo greičiau gula į lovą. Patyrus stuburo traumą gali įvykti stuburo slankstelio lūžis ar lūžis su pasislinkimu; stuburo slankstelis gali tapti nestabilus; gali nukentėti minkštieji nugaros audiniai; būti pažeisti tarpslanksteliniai diskai; įvykti stresiniai lūžiai. „Šalia stuburo yra visos nervinės struktūros, nervų šaknelės, stuburo smegenų dangalai, kurie yra labai jautrūs išorės veiksniams. gijimas apsunkintas lyginant, pavyzdžiui, su galūnių traumomis“, - sako gydytojas M. Butvila. Laimei, dažniau pasitaiko ne tokios rimtos traumos - tarp stuburo slankstelių yra begalės raiščių, kurie traumos metu gali įplyšti, nutrūkti, dėl to gali atsirasti nestabilumas, kamuoti skausmas, diskomfortas, pacientą gali „rakinti“, gal būti sunku atlikti tam tikrus judesius.

„Stuburas - kūno centras, kurį pažeidus reaguoja visas raumenynas“, - pabrėžia sporto medicinos gydytojas M. Butvila ir priduria, kad dažniausiai yra tiesioginė priklausomybė tarp jėgos, perduotos smūgio metu, ir traumos pasekmių - skausmo lygio, pažeidimo sudėtingumo. Vienos pavojingiausių - nugaros smegenų traumos. Jei pažeidimas susijęs ir su stuburo smegenimis, - pacientas dėl to gali laikinai ar negrįžtamai nebevaikščioti, laikinai nutirpti kojos, jos gali tapti silpnos, sunkiai valdomos, taip pat dėl to gali kamuoti išmatų ar šlapimo nelaikymas. „Jei trauma įvyksta staiga, nugara, matyt, buvo veikiama didelės jėgos - smūgis, kritimas, didelė apkrova ir pan. Tačiau nugaros trauma gali įvykti ir ne per dieną dėl ilgametės disfunkcijos minkštuosiuose audiniuose, atliekant monotoniškus judesius, dėl ilgainiui atsiradusių mikroįplyšimų ar mikroįtrūkimų. Bet kokiu atveju, trauma nedings per dieną, reikia skirti laiko, rasti, kas jums geriausiai padeda ir tapti savo nugaros žinovu, - tvirtina sporto medicinos gydytojas M. Kaip sakė sporto medicinos gydytojas, nugaros traumos gali būti įvairios, o pažeidimai, susiję su stuburu - labai komplikuoti ir pavojingi. Be to, pojūčiai po nugaros traumos kiekvienu atveju taip pat gali būti labai skirtingi.

„Pavyzdžiui, patyrus kai kurias nugaros traumas, žmogus negalės atsilošti atgal, tai bandant daryti kils didelis skausmas. Kitais atvejais gali būti sunku pasilenkti į priekį arba, pavyzdžiui, pasisukti šonu, tad siekiant pasveikti, ir į tai svarbu atsižvelgti, - akcentuoja gydytojas M. Butvila. - Pacientui atlikus rentgeno ar magnetinio rezonanso tyrimą, kartais, atrodo, labai panašus pažeidimas jau matytas, tačiau kiekvienam žmogui pasekmės gali būti jaučiamos labai skirtingai.“

Dėl sužeistos nugaros skausmo baisu net pajudėti. Pagulėsiu, išgersiu vaistų ir praeis? Sporto medicinos gydytojas M. Butvila sako, kad patyrus nugaros traumą, priklausomai nuo jos sunkumo, porą savaičių gali tekti pailsėti, bet tai nereiškia, kad visą laiką būtina gulėti. „Dar dabar dalis medikų po nugaros traumos gali patarti ilsėtis, vartoti nuskausminamuosius, nejudėti, nieko sunkaus nekelti, taip tarsi siekdami visą kūną „sugipsuoti“. Žinoma, pirmosiomis dienomis po traumos ramybė reikalinga, tačiau užsigulėti nepatarčiau, o pirmiausia geriau dėl apžiūros ir konsultacijos kreiptis į kvalifikuotus specialistus - sporto medicinos gydytojus, traumatologus. Būtina ištirti, kodėl kyla skausmas, koks pažeidimas įvyko ir tada imtis reikalingų veiksmų“, - sako M. „Neįsisprauskime į rėmus. Turėdami nugaros traumą ar išvaržą, neprivalome judėti kaip robotai ir savęs „nurašyti“. Gyvenimas susideda iš daug netobulų, netaisyklingų judesių. Pažiūrėkime, kaip juda vaikai: jie laksto, rangosi, voliojasi, sukiojasi, laipioja. Mes, suaugę, pratę save įstatyti į rėmus, ypač, kai mums kažką skauda, turime traumą, tačiau taip patys apribojame savo judesius ir problema tik progresuoja“, - sako „Hila“ sporto medicinos gydytojas M.

Patyrus nugaros traumą, aktyviau suveikia apsauginiai kūno mechanizmai: telkiamas dėmesys stuburui, dalis raumenų labiau susitraukia siekiant stabilizuoti stuburą, kad aplink jį esančios nervų šaknelės nebūtų dirginamos ir būtų mažinama skausmo tikimybė, sako gydytojas. „Dėl to ilgainiui atsiranda tam tikrų raumenų sustingimas, judesių paslankumo sumažėjimas, tam tikri judesiai tampa riboti, skausmingi, sumažėja judesių amplitudė, plastiškumas, jėga, negana to, atsiranda psichosocialinis faktorius - jaučiama judesio baimė, nes tai kelia skausmą. Taip galiausiai apskritai gali būti siekiama nejudėti ir taip užsisuka ratas: dėl judesio stokos sąnariai ir jungiamasis audinys dar labiau stingsta, baimė didėja, prastėja gyvenimo kokybė“, - pastebėjimais dalijasi sporto medicinos gydytojas M. Butvila.

Kūdikiams ir mažiems vaikams būdinga smegenų trauma, kai jie yra paimami už pažastų ir stipriai supurtomi suaugusio žmogaus. Kūdikio galvos dydis, lyginant su kūnu, yra labai didelis ir sunkus (sudaro net 25-30% kūdikio svorio, palyginimui, suaugusiųjų galva sudaro apie 11%), tačiau kaklo raumenys yra silpni ir negali jos stabiliai išlaikyti. Purtymo metu neretai nukenčia ne tik kūdikio smegenys, akys, bet ir kiti kaulai ir audiniai. Kartais vaikas yra supurtomas ne iš blogos valios, o tiesiog stokojant žinių. Šį sindromą sudaro: subduralinė hematoma (kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu), smegenų sumušimas, kraujosruvos akių tinklainėje, aplink optinį nervą, kaulų lūžiai.

Sunkūs sukrėsto vaiko sindromo požymiai yra sąmonės netekimas, traukuliai, šokas. Sukrėsto vaiko sindromas yra labai rimta būklė. Nors prognozė skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus ir sužalojimų sunkumo, tačiau dažniausiai yra prasta: net apie 25 proc. kūdikių dėl patirtų sužalojimų miršta, iki 80 proc. išgyvenusiųjų patiria rimtų neurologinių sutrikimų, kitų rimtų sveikatos problemų ir visą gyvenimą trunkančią negalią. Netgi patyrusiems ne itin sunkių sužalojimų kūdikiams gali atsirasti vystymosi sutrikimo požymių. Lengvesnio supurtymo padariniai gali būti nepastebimi kelerius metus, kartais jie gali išryškėti tik vaikui pradėjus lankyti mokyklą.

Svarbu! Verksmas kūdikiui nepakenks, o supurtymas gali būti pražūtingas! Labai svarbu, kad visi šeimos nariai ir kūdikiu besirūpinantys asmenys žinotų, kokį pavojų kūdikiui kelia kratymas ir purtymas.

Vaikų traumos - viena dažniausių priežasčių, dėl kurių tėvai kreipiasi į gydytojus ortopedus-traumatologus. Vaikai yra itin aktyvūs, nuolat juda, tyrinėja aplinką, sportuoja, žaidžia, todėl įvairūs sužalojimai tampa neišvengiama jų kasdienybės dalimi. Nors fizinis aktyvumas yra būtinas normaliai vaiko raidai, jis kartu didina traumų riziką, ypač galūnių, sąnarių ir kaulų srityse. Dažniausiai vaikai patiria rankų ir kojų traumas: sumušimus, raiščių patempimus, sąnarių išnirimus bei kaulų lūžius. Ypač dažni dilbio, riešo, raktikaulio, kelio ir kulkšnies pažeidimai. Tokios traumos gali atsirasti tiek sportuojant, tiek žaidiant, tiek buitinėse situacijose, kai vaikas nespėja įvertinti rizikos. Svarbu suprasti, kad vaikų kaulų struktūra dar nėra pilnai susiformavusi, todėl jie yra jautresni mechaniniams pažeidimams.

Galūnių traumos vaikams dažnai pasireiškia skausmu, patinimu, paraudimu, judesių ribotumu. Tokiais atvejais būtina nedelsti ir kreiptis į specialistą, nes netinkamai gydomos traumos gali sukelti sąnarių nestabilumą, judėjimo sutrikimus ar lėtinį skausmą ateityje. Šiuolaikinėje vaikų ortopedijoje itin svarbų vaidmenį atlieka ortopedinės priemonės vaikams. Specialiai vaikams pritaikyti įtvarai padeda stabilizuoti pažeistą sąnarį, apsaugoti jį nuo papildomų sužalojimų ir sudaryti palankias sąlygas gijimui. Dažniausiai naudojami kelio, riešo, kulkšnies, alkūnės ar raktikaulio įtvarai. Kelio sąnario įtvarai vaikams padeda palaikyti sąnario stabilumą, riboti per didelį judrumą ir sumažinti skausmą po patempimų ar sumušimų. Riešo įtvarai ypač aktualūs po kritimų, kai dažnai nukenčia plaštakos ir sausgyslės. Kulkšnies įtvarai naudojami tiek po traumų, tiek kaip prevencinė priemonė vaikams, kuriems būdingas padidintas sąnarių laisvumas.

Kūdikių stuburo formavimasis ir galimos problemos

Vaiko laikysena tėveliams turėtų rūpėti jau nuo pat kūdikystės. Stuburas formuosis netinkamai, jeigu skubėsime kūdikį kuo greičiau išmokyti stovėti ar sėdėti, ir tai gali turėti pasekmių vėliau. Įvairūs stuburo iškrypimai atsiranda ne per vieną dieną. Pradinuko stuburas taip pat dar nėra galutinai sukaulėjęs, jis sparčiai auga paauglystėje, todėl tėvų dėmesys svarbus visais vaiko gyvenimo periodais. Nuolat stebėkite vaiką, o kilus įtarimui nedelsdami kreipkitės į gydytoją.

Sveiko vaiko stuburas, žiūrint iš nugaros, atrodo tiesus, o iš šono matosi du jo fiziologiniai linkiai: nugaroje stuburas šiek tiek išsigaubęs atgal (fiziologinė kifozė), o juosmenyje - į priekį (fiziologinė lordozė). Šie stuburo išsigaubimai formuojasi vaikui augant. Kifozė iš karto krinta į akis - tai stuburo iškrypimas į nugaros pusę. Tokių vaikų nugara suapvalėja, jie kūprinasi, į priekį palinksta pečiai, įdumba krūtinė. Ši stuburo forma turi įtakos organams: sumažėja krūtinės ląstos apimtis, plaučių tūris, atsiranda dusulys, vėliau pakenkiama ir širdis. Kifozė gali sukelti galvos ir kaklo skausmus.

Gali būti įgimtas ir stuburo juosmens dalies iškrypimas į priekį (lordozė). Tokia stuburo deformacija dažnai nustatoma nutukusiems vaikams. Pasikeičia vaiko laikysena - viršutinė kūno dalis pasislenka atgal, o apatinė atvirkščiai - išsikiša priekį. Skoliozės atveju į šoną iškrypsta dažniausiai krūtinės ir juosmens dalys, abi - į skirtingas puses (vadinamoji S formos skoliozė). Manoma, kad skoliozei turi reikšmės įprotis kreivai stovėti, netinkamas vaiko darbo stalas ar kėdė. Įgimta (displazinė) skoliozė atsiranda dėl stuburo slankstelių formos pokyčių. Stuburo iškrypimas gali būti ir menkas, ir labai didelis. Įgimta skoliozė pastebima jau kūdikystėje - sėdint vaikui matosi, kad jo nugara kreiva. Dažniausiai stuburas iškrypsta lankančiam mokyklą vaikui (idiopatinė skoliozė). Iš pradžių vaikui stovint galima pastebėti pakrypusį stuburą, nevienodame aukštyje esančius pečius ir mentes.

Netaisyklinga laikysena daug menkesnė problema negu stuburo iškrypimas. Nežymus stuburo išlinkimas nelaikomas liga. Paprašykite vaiko atsistoti tiesiai, ištiesinti stuburą, po to - pasilenkti. Jeigu nugara simetriška ir stuburas visiškai tiesus, greičiausiai, jis ir nėra iškrypęs. Tačiau bet kuriuo atveju derėtų kreiptis į gydytoją. Ar tai bus laikysenos problema, ar liga, daryti kažką vistiek reikės. Tėveliai tikrai pastebės, kad vaikas prie stalo sėdi palinkęs į vieną pusę, ilgomis valandomis susikūprinęs prie planšetinio kompiuterio ar telefono. Ilgai sėdint nusilpsta raumenys, o tai turi įtakos vaiko laikysenai ir stuburui.

Nustatyti, kodėl iškrypo vaiko stuburas, paprastai nėra sunku. Kiekvienam stuburo problemų turinčiam vaikui skiriamas individualus gydymas, kuris priklauso ir nuo ligos sunkumo, ir nuo ją sukėlusių priežasčių. Bet kuriuo atveju tai turi būti daroma nuosekliai, kompleksiškai ir užtrunka ilgai. Pagrindinis netaisyklingos laikysenos koregavimo būdas - raumenų stiprinimas specialia mankšta, padedant kineziterapeutui. Fiziniai pratimai gerina raumenų elastingumą bei didina stuburo lankstumą. Pagal vaiko būklę specialistas sudaro individualią programą. Gydomoji mankšta padeda koreguoti netaisyklingą laikyseną, o iškrypus stuburui - pristabdyti ligos progresavimą. Tokia mankšta laikoma vienu iš svarbiausių stuburo problemų turinčių vaikų reabilitacijos būdų. Bet pratimus reikia atlikti tiksliai, tik tada pasieksite rezultatą. Teks padirbėti ir namuose. Kineziterapeutas išmokys pratimų, kuriuos vaikas atliks savarankiškai arba prižiūrimas tėvelių. Kartu su specialiais pratimais stuburui padeda ir masažas. Gydomasis masažas intensyvesnis už paprastą klasikinį arba atpalaiduojantį, koncentruojamas probleminėse kūno vietose. Šios priemonės reikalauja didelės tėvų ir vaiko kantrybės bei darbo, ypač, gydant iškrypusį stuburą.

Iškrypus stuburui, netaisyklingai pasiskirsto krūvis slanksteliams, traumuojami tarp jų esantys diskai, pakinta raiščių raumenys.

Prevencinės priemonės

Kad būtų maksimaliai sumažinta kūdikių, vyresnių vaikų ir paauglių nukritimų rizika, tėvai ar kiti vaikus prižiūrintys asmenys turėtų:

Naudoti tik nesulūžusią, tvarkingą kūdikiams skirtą priežiūros įrangą: vežimėlius, vystymo stalus, maitinimo kėdutes ir kt.
Pasirūpinti, kad visi vaikų priežiūros baldai būtų stabilūs, stovėtų ant lygių paviršių.
Vaiko lovytės dugną laikyti žemiausioje pozicijoje, lovytės kraštą visada pakelti vaikui esant lovytėje.
Atsisakyti vaikštynių. Vaikštynės kelia didelį pavojų, ypač, jei gyvenamojoje aplinkoje yra laiptų, skirtingo lygio grindų. Apvirtus vaikštynei, kūdikis visada krinta ant galvos!
Vaikui esant vežimėlyje, maitinimo kėdutėje, sūpynėse, visuomet jį prisegti saugos diržais. Ten, kur saugos diržų nėra, pavyzdžiui, ant vystymo stalo, niekuomet nepalikti vaiko be priežiūros. Net trumpam nusisukus, prilaikyti vaiką ranka.
Nepaliekite kūdikių ir mažų vaikų be priežiūros ant sofų, lovų, žaidimų aikštelėse ar kitose aukštose vietose.
Dėti vaiką į nešiojamą automobilinę kėdutę ją pastačius ant žemės, o ne ant stalo ar kitų baldų.
Naudoti apsaugos priemones: apsauginius vartelius laiptų viršuje ir apačioje, langų apsaugas, groteles, langų fiksatorius ir kt. Apsauginiai langų tinkleliai nuo uodų nėra tinkama apsauga nuo iškritimo! Jie gali neatlaikyti vaiko svorio.
Ant grindų, ypač laiptų, neturėtų būti pašalinių daiktų, nesimėtyti žaislai, išpilti skysčiai turėtų būti greitai išvalomi. Reikėtų vengti slidžios grindų dangos.
Akylai prižiūrėti vaiką, esantį ant slidaus paviršiaus: stovintį vonioje, ant šlapių plytelių ir t. t.
Gerai apšviesti erdves, kuriose būna vaikai.
Pritvirtinti kilimus. Naudoti neslystančius kilimėlius.
Nepaliekite vaikų vienų prie langų, verandose, balkonuose. Baldai turėtų būti toliau nuo langų.
Nesodinti mažų vaikų į tam nepritaikytus prekių vežimėlius parduotuvėse, neleisti vaikams išdykauti ir važinėtis jais.
Neleisti vaikams lipti ant baldų, kėdžių, kopėčių ir kt. aukštų vietų. Pritvirtinti nestabilius baldus prie sienos.
Neleisti vaikams lakstyti potencialiai pavojingose vietose.
Vaikų žaidimų aikštelės turėtų būti padengtos smūgius sugeriančia danga - smėliu, specialia guma, medžio žieve ar kt.
Rekomenduojama, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtų žaidimų aikštelių įrenginiai nebūtų aukštesni nei 1,5 m aukščio, vyresniems vaikams - ne aukštesni nei 2,5 m aukščio.
Batutai kelia ypač didelį pavojų! Reikėtų naudoti tvarkingus, vaikų svorį atitinkančius, tik su šonų apsauga batutus. Pasirūpinti, kad vienu metu ant batuto pramogautų ne daugiau vaikų, nei rekomenduojama instrukcijoje.
Svarbus tinkamų veiklų pasirinkimas. Fizinio aktyvumo rūšis turėtų būti pasirinkta priklausomai nuo vaiko amžiaus ir išsivystymo, fizinių duomenų, įgūdžių ir gebėjimų. Užsiimant didesnės rizikos veiklomis turi būti taikoma aktyvi suaugusiųjų priežiūra, apsaugos priemonės ir mokymo programos.
Pasirūpinti tinkama apranga ir įranga. Apranga turi atitikti fizinės veiklos pobūdį ir oro sąlygas. Šalmai rekomenduojami važiuojant dviračiu, riedučiais ir kitomis priemonėmis, taip pat užsiimant žiemos sportu - slidinėjant, žaidžiant ledo ritulį ir kt. Šalmas turi būti parinktas pagal sporto rūšį ir galvos dydį.
Mažiems ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams suaugusiųjų priežiūra žaidimų ir sporto metu yra būtina. Jie turėtų užtikrinti rizikingo elgesio kontrolę bei vaikų, naudojančių įrangą tuo pačiu metu, ribojimą.
Fizinę veiklą organizuojantys suaugusieji turi išmanyti atitinkamą sporto šaką, mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Svarbu vaikams nustatyti žaidimo taisykles ir skatinti sąžiningą žaidimą.
Mokykite vaikus žaisti saugiai. Vyresnio amžiaus vaikams mokymas yra viena pagrindinių prevencijos priemonių!

Siekiant apsaugoti mažametį nuo paskendimo namų aplinkoje, reikėtų: Užkirsti lengvą priėjimą prie vandens; Aptverti atvirus vandens telkinius, tvenkinius, baseinus, griovius, kur kaupiasi vanduo; Uždengti ir užrakinti šulinius; Išpilti vandenį iš kibirų, vonių, cisternų, jei jis ten nereikalingas; Nepaliekite nė akimirkai besimaudančio vonioje vaiko vieno arba prižiūrimo kitų vaikų. Akylai saugokite mažamečius vaikus prie vandens telkinio. Nepalikite jų prie vandens be priežiūros nė akimirkai. Nepatikėkite jų priežiūros vyresniems nepilnamečiams jų broliams ar seserims. Nepatariama lankytis paplūdimiuose, kuriuose yra labai daug žmonių, nes tada lengva pamesti vaiką iš akių ir kurį laiką prarasti galimybę jį stebėti. Leiskite vaikams maudytis su gelbėjimosi liemenėmis, o vaikams iki 5 metų amžiaus užvilkite specialias liemenes, turinčias galvos atramas.

Nudegimų ir nusiplikymų prevencija: Negerkite ir neneškite karštų skysčių, jei prie jūsų yra vaikas. Karštą maistą ir skysčius laikykite toliau nuo stalo krašto, nepalikite jų ant staltiesių, kurias vaikas gali pačiupti ir nusitempti žemyn. Naudokite viryklių galinius degiklius, o puodų ir keptuvių rankenas pasukite taip, kad vaikui būtų sunku jas pasiekti. Prieš maitindami vaiką patikrinkite, ar maistas nėra per karštas. Įrenkite atitvarus prie židinių, radiatorių ar karštų vamzdžių. Nenaudokite nešiojamųjų, elektrinių šildytuvų, taip pat šildytuvų su atvira liepsna. Naudokite elektros lizdų apsaugas ir venkite elektros instaliacijos perkrovos. Visada patikrinkite vandens temperatūrą prieš dėdami vaiką į vonią. Vaiko maudynių metu yra būtina nuolatinė jo priežiūra. Degtukus, žiebtuvėlius, chemines medžiagas ir kitus pavojingus objektus laikykite vaikams nepasiekiamose vietose.

Paspringimo ir pasismaugimo prevencija: Kūdikiams maistas turėtų būti supjaustytas mažais gabalėliais, ne didesniais nei 0,5 cm dydžio arba sutrinamas, vyresniems vaikams - ne didesniais nei 1,3 cm dydžio gabalėliais. Vaikams negalima leisti valgyti, kai jie vaikšto, bėgioja, žaidžia, guli ar važinėjasi dviračiu, paspirtuku ar kt. Daiktai, kurie yra mažesni nei 0,5 cm skersmens, neturėtų būti pasiekiami vaikams, kurie viską deda į burną. Vaiko čiulptukas turėtų būti pakankamai didelis, kad būtų sunku jį visą įsidėti į burną. Svarbu, kad nebūtų nulūžusių detalių. Nerekomenduojama vaikams iki 3 metų duoti žaislus, kuriuose yra smulkių detalių. Jei žaislas turi virvelių, dirželių, jos turi būti tokio ilgio, kad neapjuostų vaiko kaklo ir nekeltų uždusimo pavojaus. Plastikiniai maišeliai, smeigtukai, dantų krapštukai ir panašūs daiktai neturi būti pasiekiami vaikams iki 4 metų amžiaus. Nenaudokite vaikiškų lovų, kurių tarpai tarp skersinių yra didesni nei 6 cm. Niekada nestatykite lovelių prie langų. Nepalikite vaikų lovytėse be priežiūros, jei virš jų yra pakabinamų žaislų. Kad nekiltų uždusimo pavojus, rekomenduojama, jog tarpas tarp lovytės krašto ir čiužinio nebūtų didesnis nei du pirštai. Langų žaliuzių virveles siūloma patrumpinti arba pritvirtinti prie lango rėmo, kad vaikas negalėtų įkišti galvos ir įsipainioti.

Be traumų gydymo, didelę reikšmę turi ir prevencija. Tėvai turėtų skatinti saugų vaikų elgesį, parinkti tinkamą avalynę, naudoti apsaugos priemones sportuojant, stebėti vaiko nuovargį ir vengti per didelių fizinių krūvių.

Pirmoji pagalba

Skambinkite 112, jeigu vaikui pasireiškia bent vienas iš šių simptomų:

Vaikas nekvėpuoja (jei mokate, atlikite dirbtinį kvėpavimą ir krūtinės paspaudimus).
Įtariate, kad gali būti rimtai pažeistas kaklas, galva, nugara, dubens kaulai ar galūnės.
Vaikas yra ar buvo praradęs sąmonę.
Vaikui sunku kvėpuoti.
Pasireiškia traukuliai.

Jei vaikas nevemia ir nepasireiškia nė vienas iš minėtų simptomų, apžiūrėkite vaiką, ar nėra matomų sužalojimų. Ant sumušimų uždėkite šaltą kompresą ar į rankšluostį įvynioto ledo. Leiskite vaikui pailsėti tiek laiko, kiek jis nori. Patariama artimiausias 24 val. stebėti vaiką, ar neatsiranda neįprastų simptomų ar elgesio pokyčių. Tokie simptomai gali būti:

Vaikas tampa labai mieguistas, jam sunku pabusti.
Labai lengvai susierzina ir nuliūsta.
Pradeda vemti.
Skundžiasi galvos, kaklo ar nugaros skausmu.
Skundžiasi kitų kūno dalių didėjančiu skausmu.
Negali normaliai paeiti.
Sutrinka rega.

Jei yra sumušta galva, vaiko negalima raminti jį sūpuojant, siūlant atsigerti ar pan. Svarbu kuo greičiau pasikonsultuoti su gydytoju. Jei yra žaizda, būtina pirmiau ją apvalyti, tik tuomet dėti šaltą kompresą. Žaizdas rekomenduojama plauti švariu tekančiu vandeniu. Nerekomenduojama duoti vaikui vaistų, kol jo neapžiūrėjo asmens sveikatos priežiūros specialistas.

Jei vaikui yra sutrenktos smegenys, jis gali išlikti sąmoningas, tačiau ilgai ir nepertraukiamai verkti, būti neramus, blogai miegoti, vemti, žindomi vaikai nenoriai ima krūtį. Tokiu atveju reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Jei sužalojimo metu vaikas išsimušė ar išjudino dantį, rekomenduojama:

Jei dantys yra pieniniai - uždėkite švarią marlę kraujavimo vietoje ir kreipkitės į odontologą.
Jei dantys nuolatiniai ir yra išmušti, laikykite dantį už jo vainiko, o ne šaknies (ne už dalies, kuri turi būti dantenoje). Jei dantys yra nešvarūs, juos švelniai nuskalaukite, nevalydami ir neliesdami šaknies. Nenaudokite jokių valiklių, tik šaltą tekantį vandenį arba pieną. Įdėkite dantį į kiaušinio baltymą, pieną, fiziologinį tirpalą ar vandenį ir skubiai vykite kartu su vaiku pas odontologus. Jei dantys nulaužti, jų dalis taip pat transportuokite piene. Norėdami nutraukti kraujavimą, naudokite švarią marlę arba vatos lapelį - liepkite vaikui jį sukąsti dantų netekimo vietoje.

Pirmoji pagalba ištraukus nukentėjusįjį į krantą (skendimo atveju): Patikrinkite sąmonę, kvėpavimą ir pulsą, pradėkite gaivinimą, jei reikia. Mažų vaikų skendimo atveju visuomet reikia kreiptis į gydymo įstaigą, net jei nėra sąmonės, kvėpavimo ar pulso sutrikimų. Jei reikia gaivinimo, pirmiau kvieskite greitąją medicinos pagalbą ir tada pradėkite gaivinimą. Jei skendusiam asmeniui sutrikęs kvėpavimas, reikia pirmiau išvalyti nosiaryklę (jei yra svetimkūnių). Svarbu, kad pirmiau atliekami krūtinės paspaudimai, tik vėliau įpūtimai.

Pirmoji pagalba ištraukus nukentėjusįjį į krantą šaltuoju metų laiku: Patikrinkite kvėpavimą ir pulsą, pradėkite gaivinimą, jei reikia. Jei yra galimybė, nugabenkite nukentėjusįjį į šiltą patalpą. Nuvilkite šlapius drabužius ir pakeiskite juos sausais, apklokite nukentėjusįjį apklotais, antklode, drabužiais. Hipotermijos atveju dėkite šiltus kompresus ant nukentėjusiojo krūtinės, kaklo, galvos, kirkšnių. Jei yra galimybė - šildykite jį 20 laipsnių temperatūros vandens vonioje, o po 10-30 min. kelkite temperatūrą iki 37 laipsnių. Sąmoningam nukentėjusiajam duokite gerti šiltų saldžių gėrimų.

Pirmoji pagalba įvykus nudegimui ar nusiplikymui: Sužalojimo vietą reikia vėsinti po vėsiu (bet ne šaltu) tekančiu vandeniu bent 10 min. Vėsus tekantis vanduo malšina skausmą, patinimą ir randų atsiradimo tikimybę. Kuo didesne srove teka vanduo ir kuo ilgiau juo vėsinama, tuo mažesnė sužalojimo pasekmė. Į asmens sveikatos priežiūros įstaigą reikėtų kreiptis, jeigu: nudegimo vieta yra apanglėjusi ar pabalusi; nudegimą sukėlė elektra ar cheminės medžiagos; pažeistas veidas, rankos, genitalijos ar sąnariai; pažeidimo vieta yra didelė (10 proc. kūno ar daugiau). Svarbu atminti, kad negalima ant pažeistos vietos tepti aliejų, sviesto ar kitokių priemonių. Tai tik pablogins ir sulėtins žaizdos gijimą. Negalima pradurti susidariusių pūslių.

Pirmoji pagalba užspringus ar dūstant: Jei užspringęs vaikas kosti, leiskite svetimkūnį iškosėti jam pačiam. Nerekomenduojama trankyti per nugarą, nes tokiu atveju svetimkūnis gali nuslinkti žemyn kvėpavimo takais. Jei kūdikis pats neiškosti svetimkūnio, ima dusti, reikėtų jį paguldyti ant savo rankos, galva žemyn, kniūbsčią. Galvą prilaikykite už apatinio žandikaulio - taip kvėpavimo takai bus atviri. Kai vaikas yra tokioje pozoje, stuktelėkite jam tarp menčių penkis kartus. Nerekomenduojama trankyti per nugarą, nes tokiu atveju svetimkūnis gali nuslinkti žemyn kvėpavimo takais. Tuomet apverskite vaiką veidu aukštyn ir pažiūrėkite, ar burnoje nėra svetimkūnio. Jei yra - jį išimkite, jei ne - paguldykite vaiką ant rankos veidu aukštyn, staigiu judesiu penkis kartus pirštais staigiai paspauskite krūtinę ir patikrinkite, ar nėra svetimkūnio. Jei ir tokiu būdu nepavyko...

Jeigu trauma vis dėlto įvyko, ankstyvas ir tinkamas ortopedinis gydymas yra esminis veiksnys, lemiantis sėkmingą pasveikimą. Vaikų ortopedas-traumatologas, įvertinęs situaciją, parenka individualų gydymo planą, kuris gali apimti imobilizaciją, įtvaro nešiojimą, kineziterapiją ar kitus reabilitacijos metodus. Vaikų traumos yra dažnos, tačiau tinkama priežiūra, ortopedinės priemonės ir laiku suteikta medicininė pagalba leidžia sumažinti komplikacijų riziką.