Kiekvienas ką tik gimęs kūdikis tampa jį supančio pasaulio dalimi. Augdamas ir tvirtėdamas kūdikis pamažu vystosi ir susipažįsta su jį supančiu pasauliu. Natūralu, jog visi vaikai skirtingi, todėl ir jų vystymasis yra skirtingas. Tačiau yra tam tikri kriterijai, pagal kuriuos vertinama kūdikio raida.
Ar vaikas vystosi taip, kaip reikia, ar jam pasireiškia raidos sutrikimai, visa tai įvertina specialistai. Net naujagimį stebintis šeimos gydytojas gali pastebėti kažkokius nuokrypius ir nukreipti tėvus pas kompetentingus specialistus.
Kadangi visi vaikai yra skirtingi, skiriasi ir jų raida. Todėl, jei vaikutis kažkiek atsilieka nuo savo bendraamžių, dar nereiškia, jog jo raida sutrikusi ir tėvai tikrai neturėtų dėl to panikuoti. Ne tik fizinę, bet ir psichomotorinę vaiko raidą nuolat stebi šeimos gydytojas, o ir patys tėvai pirmaisiais metais su mažyliu būna praktiškai 24 val. per parą. Todėl turi galimybę nuo pat pirmųjų dienų stebėti kūdikio maitinimosi įgūdžius, suvalgomo maisto kiekį, svorio augimą, aktyvumą ar vangumą maitinimo metu.
Raidos sutrikimų požymiai ir priežastys
Raidos sutrikimo požymiai, atsižvelgiant į pobūdį bei sudėtingumą, pasireiškia skirtingais augimo etapais. Paprastai neįprastą atžalos elgesį tėvai pastebi tarp antrųjų ir ketvirtųjų gyvenimo metų. Kartais būna ir anksčiau. Skirtingiems amžiaus tarpsniams, priskiriami skirtingi kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant reikia stebėti vaiką.
Tarp galimų priežasčių minimos įvairios traumos - nelaimingo atsitikimo, eismo įvykio ir t.t. Tačiau gana dažnai sutrikimų priežastys taip ir lieka nežinomos. Pavyzdžiui, gali pasireikšti cerebrinis paralyžius ir kt.
Kada kreiptis į specialistus?
Kuo anksčiau nustačius, kad vaiko raida sutrikusi, tuo anksčiau galima padėti tiek pačiam mažyliui, tiek jo tėveliams susidoroti su iškilusiais sunkumais. Galima pradėti ankstyvąją reabilitaciją, kuri padeda vaikui geriau vystytis, sumažina elgesio problemas, gerina šių problemų funkcines išeitis, o taip pat padeda šeimoms išmokti efektyvių vaiko raidos lavinimo, ugdymo bei reabilitacijos būdų ir metodų.
Labai svarbūs pirmieji treji, ketveri vaiko gyvenimo metai, per kuriuos galima pastebėti, ar jis tik tiesiog yra šiek tiek „tinginiukas“, ar jau reikia rimtai susirūpinti. Specialistai atliks specialų raidos tyrimą bei atsižvelgdami į požymius, priskirs jam atitinkamą diagnozę.
Pas ką kreiptis pagalbos?
- Savo šeimos gydytoją, kuris siunčia tolimesniems tyrimams pas neonatologą, neurologą.
- Socialinį arba raidos pediatrą, ortopedą ir kt.
Svarbiausia nesigėdyti, net kilus menkiausiems įtarimams. Geriau apsidrausti, nei pavėluoti. Ir žinoma, taip pat svarbu nenumoti ranka manant, kad vaikas dar mažas ir viską išaugs.
Specifiniai atvejai ir konsultacijos
Kartais tėvai susiduria su specifinėmis problemomis, dėl kurių reikia profesionalų patarimo. Pavyzdžiui, dėl apyvarpės uždegimų ar kitų higieninių klausimų, susijusių su berniukų lytinių organų vystymusi.
Apyvarpės problemos ir apipjaustymas
Berniukų, kurie gimsta turėdami siaurą apyvarpę, ne taip jau mažai. Siaura apyvarpė neatsismaukia, po ja kaupiasi nešvarumai ir kyla uždegimai, kurie dar daugiau siaurina išorinį apyvarpės žiedą. Visi berniukų tėvai, gimus sūnui, turi apžiūrėti du dalykus - ar abi sėklidės yra savo vietoje (kapšelyje) ir ar atsismaukia apyvarpė. Žinoma, naujagimiams apyvarpės nepasiseks atsmaukti, nes naujagimiams būna vadinamoji fiziologinė fimozė. Bet jau kelių mėnesių kūdikiui reikėtų bandyti labai švelniai atsmaukti apyvarpę. Geriausia tai daryti vaikutį maudant. Švelniai atsmaukti apyvarpę reikia dėl higienos - kad būtų galima išvalyti susikaupusius nešvarumus. Nuo nešvarumų gali kilti uždegimas, apyvarpė gali sulipti su varpos galvute. Jau metukų berniuko apyvarpė turėtų bent šiek tiek atsismaukti, o pradėjusio eiti į mokyklą vaiko ji turėtų atsismaukti visai. Jei 2-3 metų berniuko apyvarpė visai neatsismaukia, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju urologu.
Apipjaustymas, mediciniškai vadinamas cirkumcizija, tai visiškas arba dalinis apyvarpės pašalinimas. Ši operacija labai sena - žinoma nuo senovės Egipto laikų. Tūkstančius metų ją atlikdavo ne medikai, o šventikai, ne ligoninėse, o šventyklose. Senovėje rabinai apipjaustydavo žydų berniukus akmeniniais peiliukais. Apipjaustymas ne tik apsaugo nuo fimozės ir uždegimų - įrodyta, kad apipjaustymas kūdikiams padeda sumažinti šlapimo takų infekcijos riziką, vyrai daug rečiau serga varpos vėžiu, o apipjaustytų vyrų partnerės rečiau serga gimdos kaklelio vėžiu. Įrodyta ir tai, kad apipjausti vyrai net 50 proc. rečiau serga AIDS. Šiuo metu apipjaustymas su religija nesiejami, pavyzdžiui, JAV kiekvienam gimusiam berniukui dar gimdymo namuose pasiūloma atlikti cirkumciziją.
Varpos galvutę dengia oda (apyvarpė), kuri skirta apsaugoti varpos galvutę nuo dirgiklių bei infekcijos. Apyvarpės srityje esančios liaukutės gamina antibakterinę medžiagą - smegmą, kuri (nesilaikant higienos) kaupiasi tarp varpos galvutės ir apyvarpės. Besidauginant bakterijoms, vystosi apyvarpės uždegimai. Bėgant laikui susiaurėja apyvarpės anga bei susiformuoja apyvarpės susiaurėjimas (fimozė), kuri neleidžia atsmaukti varpos galvutės odos.
Dažni atodūsiai
Kai kuriems vaikams būdingi dažni atodūsiai. Atodūsis paprastai asocijuojasi su negatyvia emocija (nusivylimo, pralaimėjimo, frustracijos, nuobodulio, ilgesio). Atsidusti vaikai ir suaugusieji gali būdami vieni ir kai yra bendraamžių ar suaugusių draugijoje. Tai reiškia, kad atodūsis nėra bendravimo priemonė bei įrankis. Atsidusimai dažniausiai suvokiami kaip liūdesio išraiška, nors iš tiesų dažniau dūsaujame iš susierzinimo.
Liuveno universiteto (Belgija) profesoriai tikina, kad atodūsis yra fizinė ir protinė perkrova - tarsi paspaustum kompiuterio mygtuką „Restart“. Kai per ilgai kvėpuojame vienodu ritmu, plaučiai sustingsta ir blogiau atlieka deguonies ir anglies dioksido keitimo funkciją. Protarpiais įterpiant atodūsį, plaučių oro pūslelės (alveolės) išsitempia. Šis veiksmas suteikia žmogui palengvėjimo jausmą - taigi kaip nors „veikti“ atodūsius nėra prasmės, ir jie nėra pavojingi. Nedera klausinėti vaiko, kodėl jis atsidūsta, kitaip tariant - situacijos neakcentuokite.
Kūdikių maitinimas ir papildomas maistas
Priklausomai nuo kūdikio amžiaus ir poreikių, skiriasi ir jo mityba. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kada ir kiek kūdikis nori valgyti. Kai kūdikis žindomas arba maitinamas mišiniais, jam jokio papildomo vandens ir arbatos nereikia. Kai kūdikio svoris auga normaliai, papildomas maistas pradedama duoti, kai sukanka 6 mėn. Pirmas papildomas maistas yra liesos mėsos tyrė su trintomis virtomis daržovėmis.
Antrąjį gyvenimo pusmetį svoris auga lėčiau nei pirmąjį, ir nėra užprogramuota, kad kiekvieną gyvenimo mėnesį būtinai turi priaugti griežtai apibrėžtą gramų skaičių. Kitaip tariant vieną mėnesį kūdikis priauga daugiau, kitą mėnesį mažiau, ir tai yra normalu. Kūdikio fizinis augimas vertinamas įvertinant jo ūgį ir svorį, svarbu...
Kitos raidos problemos
Tėvai gali susidurti ir su kitomis raidos problemomis, tokiomis kaip:
- Dažnas šlapinimasis: Jei vaikas dažnai šlapinasi, ypač vakare ar naktį, svarbu atmesti medicinines priežastis ir atkreipti dėmesį į aplinkos veiksnius, tokius kaip kompiuteriniai žaidimai ar skysčių vartojimas prieš miegą.
- Griežimas dantimis (bruksizmas): Griežimas dantimis gali būti nesąmoningas elgesys, kurį gali lemti įvairūs veiksniai, įskaitant netaisyklingą sąkandį, žarnyno problemas, stresą ar ligas.
- Naktinis šlapimo nelaikymas: Tai dažna problema, ypač berniukams, ir ji dažnai praeina savaime. Svarbu sudaryti tinkamas sąlygas vaikui ir nebausti už "nelaimingus" atsitikimus.
- Katafrenija: Tai retas miego sutrikimas, pasireiškiantis dejavimu ar mykimu iškvėpimo metu. Nors tai labiau trikdo aplinkinius, svarbu ieškoti būdų palengvinti miegą.
- Vėlyvas vaikščiojimas: Kūdikiai vystosi skirtingai, tačiau jei vaikas vėluoja pradėti vaikščioti, svarbu lavinti raumenis ir skatinti judėjimą.
- Nervinis tikas: Tai nevalingi judesiai ar garsai, kurie gali pasireikšti įvairiose kūno dalyse. Dažnai tai susiję su vaiko nerimu ar stresu.
- Kokliušas: Nors tai infekcinė liga, jos simptomai, tokie kaip priepuolinis kosulys, gali sukelti dusulį ir kitas komplikacijas. Skiepai yra svarbiausia prevencijos priemonė.
Svarbu atsiminti, kad kiekvienas vaikas yra individualus, ir jo raida gali skirtis nuo bendraamžių. Tačiau pastebėjus nuokrypius ar nerimą keliančius simptomus, visada verta kreiptis į specialistus, kad būtų laiku suteikta reikiama pagalba.
