Nutukimas yra būklė, kai kaupiasi perteklinis riebalinis audinys, daugėja įvairių lėtinių neinfekcinių ligų, tokių kaip antrojo tipo cukrinis diabetas, metabolinis sindromas, širdies ir kraujagyslių ligos, grėsmė. Tai nustatoma remiantis kūno masės indekso (KMI) vertinimo kriterijais. Kol asmuo nepilnametis, tai vertinama ne absoliučiais skaičiais, bet atsižvelgiant į vaiko amžių ir lytį.

Remiantis naujausiais oficialiais duomenimis, pateikiamais Higienos instituto ataskaitoje, stebimas kas penkto šešto Lietuvos vaiko iki 18 metų antsvoris arba nutukimas. Žinoma, nutukimo dažnis sudaro mažesnę dalį - apie 7-8 proc.

Vienas didžiausių vaikų antsvorio dažnio augimų fiksuotas kovidiniu laikotarpiu, kai buvo paskelbtas visuotinis karantinas dėl COVID-19 pandemijos. Vaikų judrumas tuomet buvo sumažėjęs dėl judėjimo apribojimo, ne visada buvo kontroliuojama jų mityba. Vaikams teko mokytis nuotoliu, iš namų, o dalis tėvų liko dirbti darbo vietose.

Neretai vaiko nutukimas yra šeimos atspindys, ydingų šeimoje susiklosčiusių mitybos įpročių tęsimas iš kartos į kartą arba net pataikavimas vaikui. Be to, mūsų kartos rykštė yra sumažėjęs vaikų fizinis aktyvumas. Mokykloje, ruošdami namų darbus ir laisvalaikiu vaikai daug laiko praleidžia prie įvairių skaitmeninių priemonių: kompiuterių, televizorių, telefonų. Taigi, daug laiko praleidžia pasyviai. Tai labai skiriasi nuo to, kaip vaikai laisvalaikį leisdavo anksčiau: daugiausia - gryname ore. Vaikai būdavo fiziškai labai aktyvūs. Šiais laikais vaiką siųsti sportuoti tolygu bausmei.

Vaikų antsvorio ir nutukimo problema turėtų būti sprendžiama kompleksiškai. Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad vaikas nėra vienas lauke karys. Jis auga tam tikroje socialinėje aplinkoje ir ji turi labai didelę įtaką. Vaikas iki tam tikro amžiaus, galima sakyti, neturi savo nuomonės - jis atspindi aplinkos nuomonę: tėvų, draugų, jam autoritetingų žmonių. Savo nuomonę jis pradeda formuoti į paauglystės pabaigą - 15-16 metų. Tokie vaikai jau būna labiau motyvuoti išmokti valdyti svorį. Jie patys pradeda to norėti. Iki tol jie priklausomi nuo tėvų, aplinkos mokykloje, draugų ir autoritetingų žmonių nuomonės. Visa ši aplinka pirmiausia ir turi formuoti taisyklingo valgymo režimą, sveikatai palankių produktų pasirinkimą, sveiko judėjimo įgūdžius. Pirmiausia reikia pradėti nuo šeimos. Tėvai turi rodyti pavyzdį: aktyviai leisti laisvalaikį, skatinti lankyti sporto būrelius, organizuoti savaitgaliais aktyvias išvykas, kad vaikas kuo mažiau laiko praleistų prie kompiuterio, turėtų noro, būtų paskatintas išeiti į lauką, pasportuoti, keisti mitybos įpročius. Visa šeima kartu turėtų kuo dažniau sėsti valgyti prie bendro stalo, nes tėvai geriausiai gali parodyti pavyzdį vaikams, kokį maistą vertėtų pasirinkti, neignoruoti tokio dažnai vaikų nemėgstamo maisto kaip daržovės. Tėvai turėtų mokyti vaikus, koks turėtų būti maisto kiekis (porcija) lėkštėje.

Kalbant apie mokyklos aplinką, čia dar daug galima nuveikti. Nemažai pokyčių inicijuoja visuomenės sveikatos biurai, gyvensenos specialistai, jei mokykla tokių kontaktų turi. Pastaraisiais metais sparčiai daugėja pradinėse klasėse diagnozuojamo nutukimo atvejų. Manau, kad reikėtų spręsti ne tik nemokamų pietų mokykloje, bet ir fizinio aktyvumo klausimą. Vaikai pripranta darželiuose daug judėti, kiekvieną laisvą minutę leisti aktyviai, tačiau mokykloje tai netęsiama, vaikai juda nepakankamai. Mokykloje keičiasi ir mityba - valgoma valgykloje, papildomai atsinešama maisto, kurį vaikas mėgsta, iš namų. Neretai tai būna saldumynai, saldinti gėrimai, saldžios bandelės ir sausainiai.

Kita neigiama šalies tendencija - žaidimų arba sporto aikštelės prie įvairių ugdymo įstaigų: jos renovuojamos, tampa gražios, kokybiškos, tačiau ta vieta, kur anksčiau vaikai galėjo laisvai žaisti, važinėti dviračiais, dabar yra aptverta, užrakinta, uždaryta, neprieinama aplinkui gyvenantiems. Vaikai nebegali ten įeiti. Suprantu, kad turtą reikia saugoti, bet reikėtų pagalvoti apie alternatyvą, kur vaikai ir jų šeimos galėtų aktyviai leisti laisvalaikį arčiau namų, jei tik turi noro. Tiesa, yra atviresnių mokyklų, kur iki vėlyvo vakaro aikštelės būna neužrakintos, tačiau kai kur jos užrakinamos vos tik baigiasi pamokos.

Mitybos pagrindas - sveikos mitybos piramidės principai. Joje išdėstyta, kurių maisto grupių maistas turėtų būti valgomas dažniausiai, kurių - mažiausiai, rečiausiai. Dažniausiai ir daugiausia turi būti valgoma daržovių ir vaisių, mažiausiai - saldumynų. Pusę vidutinės 20-22 cm skersmens lėkštės turėtų sudaryti daržovės, ketvirtadalį - baltyminis maistas (mėsa, žuvis, ankštiniai augalai) ir ketvirtadalį - lėto tipo angliavandeniai (garnyras).

Nėra jokių patvirtintų tyrimų arba rekomendacijų, įrodančių, kad vaikams tinka monogamiška ar atskirų maisto grupių mityba. Jiems netinka ketogeninė dieta, protarpinis badavimas ar itin mažai karoringos dietos ir pan.

Daugiau vaikų nevalgo vienokio ar kitokio sveiko maisto. Pirmiausiai tėvams reikia tą maistą valgyti patiems. Kai patys tėvai nevalgo daržovių, jų negamina, vaikas prie jų nepripranta. Vaiko raciono papildymas tam tikru maistu neturi būti pavėluotas. Nereikia laukti, kol vaikui sueis 8-10 metų ir tik tada siūlyti daržovių. Jų reikia siūlyti anksčiau: kai vaikas mažas, kai jis pratinasi prie bendro stalo. Daržovių reikia patiekti įvairiu pavidalu: ir žalių, ir troškintų. Iš pradžių jas galima naudoti gaminant troškinius, vėliau - salotas. Vaikas iš pradžių gali išsirinkti, kokius maisto produktus ragaus. Reikia leisti - tegul ragauja. Jei jis vis sako „ne“ - nereikia nuleisti rankų, reikia siūlyti jam to maisto ir dešimtą, penkioliktą, ir dvidešimtą kartą, kol įsidrąsins ir paragaus.

Namie ant stalo neretai puikuojasi picos, mėsainiai, bulvių traškučiai, įvairūs saldumynai, saldūs gazuoti gėrimai. Visų šių nepalankių sveikatai užkandžių ir maisto produktų neturėtų nuolat būti namuose ant stalo, kad neviliotų vaikų. Šie produktai yra pačioje maisto piramidės viršūnėje - smaigalyje, kuriame esančių produktų turime valgyti itin mažai ir retai. Ne kiekvieną dieną. Jei šeima neišgyvena be traškučių, galima eiti į tam tikrą kompromisą - susitarti dėl atsipalaidavimo dienos. Tokios dienos labai populiarios užsienyje, jų metu valgoma, ko norima. Tačiau ir tada nereikia paleisti kontrolės stabdžių. Galima nusipirkti traškučių pakelį, bet pasidalyti visai šeimai ir visiems paskanauti, o ne pirkti po pakelį kiekvienam kas antrą ar kiekvieną dieną. Taigi, jei neišeina to blogo įpročio atsikratyti, reikia bent maksimaliai kontroliuoti.

Kalbant apie saldintus gėrimus, vėlgi, čia yra įpročio dalykas. Vaikas yra šeimos atspindys. Visų pirma, tėvai turi pakeisti savo mitybos įpročius, nepirkti, ko nereikia, ir nelaikyti vaikams prieš akis pagundų, nes jie nemoka joms atsispirti - neturi valios. Tas pats vyksta ir mokykloje: jei saldinti gėrimai, saldumynai ir traškučiai valgyklose nebūtų dedami vaikams priešais akis, nekiltų pagundų ir jų norima būtų gerokai mažiau.

Saldūs gėrimai turi kalorijų. Gėrimų žmonės paprastai nevertina kaip maisto. Tačiau viskas, kas yra spalvingiau ir skaniau už vandenį, turi kalorijų ir yra maistas. To reikia nepamiršti. Juk žmonės paprastai negeria sulčių ar kito gėrimo po 20-30 g. Jeigu jau geria, tai stiklinę ar dvi. Žmogui per parą reikia 2 l skysčių. Įsivaizduokite, kiek kalorijų organizmas gauna, jei per dieną išgeriama tiek sulčių, saldintų limonadų ar pan. Būna, kad tėvai stebisi: neaišku, kuo tas vaikas gyvas, jis nieko nevalgo. Tačiau išgėręs daug sulčių vaikas gali nenorėti valgyti, nes jau gavo daug kalorijų. Be to, iš sulčių vaikas gauna greitųjų angliavandenių, kurie išbalansuoja endokrininę sistemą, sotumo ir alkio centrų jautrumą. Gerdamas daug tokių gėrimų, vaikas gali nuolatos jausti alkį ir vėl norėti pasisotinti greitai, t. y. vėl ieškoti greitųjų angliavandenių: saldumynų, traškučių, saldintų gėrimų. Čia ydingas ratas užsidaro. Viso to padarinys - per greitai augantis vaiko svoris. Taigi, norint atsikratyti antsvorio, pirmiausiai reikia atsikratyti nereikalingų kalorijų iš saldintų gėrimų, saldumynų, traškučių. Tai nebūtini mūsų mitybos komponentai. Etalonas: maisto piramidė parodo, koks turėtų būti mūsų racionas, porcijų dydis ir proporcijos.

Rafinuotus cukrus ir dirbtinus saldiklius galima pakeisti natūraliais vaisiais, uogomis, riešutais. Žinoma, svarbus jų kiekis: jei vaikas suvalgys 0,5 kg riešutų, kalorijų bus daug. Tačiau saują - galima.

Viena iš suaugusiųjų antsvorio priežasčių yra emocinis valgymas. Nemažai su tuo susijusių problemų išryškėjo karantino metu, kai vaikai dažnai valgė dėl streso, nerimo. Jie nerimavo ne tik dėl savo pažymių, egzaminų, bet ir apskritai dėl tuo metu visuomenėje vyravusių emocinių įtampų. Tačiau emocinį valgymą galima išmokti valdyti. Jei nepavyksta patiems - gali padėti psichologai. Tam yra sukurta gerų, patikimų metodikų. Tikslas - išmokti valdyti emocijas ir atsikratyti grėsmingo, kartais net nejuntamo, užkandžiavimo. Patiems kartais nelengva to pasiekti.

Tam reikia pasitelkti gydytojus specialistus. Tokiu atveju dažnai būna, kad stengiasi ir tėvai, ir vaikai, laikosi visų rekomendacijų, tačiau svorio suvaldyti nepavyksta. Būna ir tokių atvejų, kai dėl tam tikros įgimtos patologijos susiformuoja ydingų įpročių. Tokie vaikai nuolat užkandžiauja, neišrankūs maistui, tačiau taip ir nepasisotina, nuolat jaučiasi alkani. Žvelgiant iš šalies tai gali atrodyti tiesiog kaip nutukimas. Netaisyklingos gyvensenos nutukimo atveju mitybos rekomendacijos veikia puikiai: jei šeima ima keisti gyvenimo įpročius, jeigu jie visi palaiko savo šeimos narį, kuriam reikia reguliuoti svorį, pradeda aktyviau, judriau gyventi - pajunta rezultatą. Vien atsisakius saldžių gėrimų per pirmą mėnesį galima numesti nemažai svorio. Vaikui atsiranda motyvacija tai tęsti. Tačiau sergantiems kažkokiomis ligomis, turintiems genetinį polinkį, patyrusiems sudėtingų svorio valdymo momentų, tai nepadeda. Tokiems vaikams atliekami specialūs tyrimai. Jų mityba koreguojama kiek kitaip, reikia labai individualaus požiūrio.

Kartais sakoma: na ir kas, kad vaikas apvalokas, - atėjus paauglystei išaugs. Tyrimai rodo, kad du trečdaliai vaikų iki aštuonioliktojo gimtadienio taip ir neišauga antsvorio. Tai pavyksta tik trečdaliui, ir tai dažniausiai tiems, kurie turi antsvorio, tačiau nėra nutukę. Tas vaikas ir taip žino, kad, turėdamas antsvorio, jis daug ko negali.

Labai slidi riba. Kartais iš vieno kraštutinumo krintama į kitą. Kartais ir antsvoris būna tam tikrų valgymo sutrikimų padarinys. Juk, kaip minėjau, gali būti valgoma dėl nerimo. Taip auga svoris, atsiranda psichologinių kompleksų, dėl to paauglės gali net susirgti anoreksija. Tiesa, tokių atvejų nedaug. Tačiau čia svarbus tėvų, draugų, mokyklos psichologinis palaikymas. Siekiant kontroliuoti vaiko svorį, jis neturi jaustis vienišas, neturi būti stumdomas, jam neturi būti klijuojamos etiketės, kad jis kažko nesugeba, yra nepajėgus. Jis kaip tik turi būti skatinamas ir giriamas už kiekvieną pastangą. Graudu girdėti, kai tėvai, norėdami, kad vaikai aktyviai leistų laiką, leidžia juos į sporto būrelius, o ten treneriai, pamatę, kad vaikas nepajėgia su visais bėgti, žaisti krepšinį ir pan., jį tiesiog pasodina ant suoliuko ir pasako, kad netrukdytų kitiems. Arba iš viso sako tėvams, kad vaikas nepajėgia, netinka treniruotėms, ir paragina atsiimti vaiką iš sporto būrelio. Tai didžiausia vaikui daroma psichologinė žala. Jam tarsi dar kartą parodoma, kad jis nieko negali, nesugeba. Tas vaikas ir taip žino, kad turėdamas antsvorio jis daug ko negali.

Lietuvoje gana gerai organizuota vaiko profilaktinio tyrimo programa. Kiekvienais metais, ruošiantis į mokyklą ar į darželį, vaikai yra sveriami, matuojami, atliekami profilaktiniai tyrimai. Šeimos gydytojai, vaikų ligų gydytojai įvertina vaiko augimą per metus: kaip greitai auga ūgis, svoris, kaip padidėja kūno masės indeksas. Jie yra kompetentingi įvertinti svorio augimo spartą ir, jei yra, fiksuoti antsvorį. Taigi, pirmas konsultantas, su kuriuo turėtų kalbėtis tėvai, yra šeimos gydytojas arba apylinkės pediatras.

Tokius vaikus ir paauglius, gavusius šeimos gydytojo ar gydytojo specialisto siuntimą, gali konsultuoti dietologai. Galima gauti ir psichologinę pagalbą - pagal tai, prie kurios pirminės sveikatos priežiūros įstaigos (poliklinikos, šeimos klinikos) yra prisirašę, gali būti siunčiami į psichikos sveikatos centrus. Siekdami vaikui priimtino kontakto su psichologu, kai kurie tėvai nepabūgsta kreiptis ir mokamų psichologo konsultacijų. Svarbiausia, kad specialistas tiktų vaikui. Juk vaikas turės jam atsiverti, o paskui - vykdyti jo rekomendacijas. Mes, gydytojai endokrinologai, konsultuojame dėl ligų, ieškome antsvorio priežasčių dėl endokrininių ligų ir sutrikimų. Galime suteikti gyvenimo būdo keitimo rekomendacijų, ką reikėtų daryti namuose, tačiau ligoninė, poliklinika nėra gyvenimo keitimo centras. Juk vaikas gyvena ne ligoninėje, ne gydytojo kabinete. Vaikas gyvena namuose, mokykloje.

Kai KMI perkopia 30, tai jau nebe antsvoris, o nutukimas - liga. Pasirūpinkite savo vaikų sveikata - profilaktiškai ir atsakingai. Augantys vaikai reikalauja ypatingo dėmesio sveikatai - laiku pastebėti sveikatos pokyčiai leidžia užkirsti kelią rimtesnėms ligoms ateityje.

Idealu, jei naujagimis iš karto po gimimo, o ir vėliau, maitinamas išskirtinai motinos pienu iš krūties. Per pirmąsias 4 val. po gimimo, jei tik leidžia mamos ir vaiko sveikatos būklė, naujagimiui reikia pasiūlyti krūtį. Pirmosiomis valandomis po gimdymo iš krūties teka gelsvas priešpienis, jis yra labai kaloringas, todėl mažylis pasisotina jau nedideliu jo kiekiu.

Kūdikio maitinimas iki 6 mėnėsių. Jei tik įmanoma, kūdikį išimtinai žindyti iki 6 mėnesių. Išimtinis kūdikio žindymas reiškia, kad kūdikis maitinamas tik motinos pienu ir negauna jokio papildomo kieto ar skysto maisto ar netgi vandens, išskyrus per burną girdomus vaistus (jei jų reikia). Motinos piene yra gausu visų kūdikiui reikalingų maisto medžiagų, vitaminų ir mineralų: gausu kūdikiui būtinų riebalų (jų yra apie 3,5g/100ml pieno), baltymų (kurių motinos piene yra apie 0,9g/100ml), angliavandenių (didžiąją jų dalį sudaro laktozė, kurios motinos piene yra net 7g/100ml, tačiau yra ir kitų angliavandenių). Motinos pienas pasižymi ir vitaminų bei mineralų gausa (geležies, cinko ir visų vitaminų, išskyrus vitaminą D), o taip pat - bioaktyvių medžiagų ypač svarbių kovojant su infekcinėmis ligomis, kol vaiko imuninė sistema dar nėra susiformavusi (imunoglobulinų (vyrauja IgA), leukocitų ir kt.). Toks maitinimas iki šešerių mėnesių turėtų visiškai patenkinti kūdikio mitybos poreikius ir apsaugoti jo organizmą, kol nesusiformavo jo imuninė sistema.

Kūdikio maitinimas nuo 6 mėnesių iki 2 metų. Po 6 mėnesių (kai kurie šaltiniai taip pat nurodo atsižvelgti dar ir į tai, ar jau vaikas puikiai nulaiko galvą ir pats sėdi) pradėti papildomą maitinimą. Praėjus pirmajam pusmečiui vaiko poreikis maisto medžiagoms pradeda augti ir motinos pienas šių poreikių jau nebesugeba pilnai patenkinti, tad nemaitinant vaiko papildomai arba maitinant jį neteisingai gali sulėtėti vaiko augimas ir vystymasis. Visgi, net ir pradėjus vaikelį maitinti papildomu maistu, dar kurį laiką maitinimas kietu maistu kūdikiui tėra naujų maisto produktų ragavimas (nenustebkite, jeigu 99% maisto atsidurs ant žemės ar bus išspjauta - tai dalis pažinties su skoniais, kvapais, spalvomis, formomis proceso), tad žindymo metu gaunamas motinos pienas išlieka svarbiausiu maistu. Su motinos pienu vaikelis vis dar gauna didžiąją dalį (o vėliau maždaug pusę) jam būtinų maisto medžiagų, vitaminų ir mineralų. Ne mažiau svarbu ir papildomo maisto kokybė. Reikėtų pasirinkti visavertį ir saugų maistą ir jį po truputį įtraukti į vaiko racioną nepamirštant ir žindymo. Finalizuojant žindymo temą - rekomenduojama, kad žindymas, kaip sudėtinė vaikelio maitinimo dalis, išliktų iki 2-jų metų amžiaus, o esant galimybei - žindyti ir ilgiau, pagal kūdikio poreikį!

Per pirmus kūdikio gyvenimo metus mažylis paauga net 25cm, o jo svoris padidėja apie 3 kartus. Nors tiksliai pasakyti, kiek turi kūdikis suvalgyti motinos pieno ar kieto maisto, sunku (juk kiekvienas mažylis yra skirtingas), yra nurodomos bendrosios rekomendacijos, atsižvegiant į kūdikio svorį.

Kūdikio ir mažo vaiko skrandžio talpa yra apie 30 g/kilogramui kūno svorio. Tad, jūsų 1 metų kūdikis sverdamas 10kg turės apie 300g skranduko talpą. Gimusio naujagimio skrandžio talpa 5-10 ml. 7 dienų naujagimio skrandžio talpa yra 40-60 ml. 1 mėnesio kūdikio skrandžio talpa siekia 80-150 ml. 6-9 mėn. kūdikio skrandžio talpa siekia 250 g. 9-12 mėn. - 285 g. 12-13 mėn. - 345 g. Žinoma, reiktų nepamiršti, kad sotus žmogus (ar tai vaikas ar suaugęs) nelygu maksimaliai užpildytas jo skrandis. Šie skaičiai yra orientaciniai. Žindymo, o ypač primaitinimo etapas dažnai yra pilnas iššūkių ir neretai atrodo, kad mažylis nieko ar per mažai suvalgo, tad šie skaičiai padės suprasti, kad viskas yra gerai. Svarbiausia maisto kokybė, jo įvairovė ir galiausiai - jūsų kantrybė.

tags: #kudikis #nustove #valgyti #priezastis

• Viskas apie vaikų skiepus
• Kūdikio pilvo putimas
• Palinkėjimai auklėtojoms
• Vaikų iniciatyvos Baltarusijos konsulate
• Gegutės paslaptys