Dvidešimto amžiaus pradžioje daržovės ir vaisiai į vaikų valgiaraštį būdavo įtraukiami labai vėlai: maždaug nuo dvejų ar trejų metų, be to, labai atsargiai. Kadangi būdavo maitinami krūtimi, kūdikiai puikiai išsiversdavo ir be daržovių, nes iš motinos pieno gaudavo visus reikalingus vitaminus. Kai paplito dirbtinis kūdikių maistas, vaikams pradėjo trūkti kai kurių vitaminų (prireikė kelių dešimtmečių, kol į pieno mišinius gamintojai papildomai pridėjo reikiamų medžiagų). Taigi atsirado poreikis gerokai anksčiau duoti vaikams vaisių ir daržovių.
Mažų vaikų skrandukai maži. Jiems reikia koncentruoto maisto, kurio kaloringumas didelis, o tūris mažas. Ir tai pagrindinė vaikų neprivalgymo priežastis. Daugelyje šalių vaikai neprivalgę, o suaugusieji maisto trūkumu nesiskundžia. Būtų klaidinga manyti, kad suaugusieji suvalgo viską, nieko nepalieka vaikams. Tėvai (ypač motinos) ir mūsų šalyje, ir visur kitur savo vaikais rūpinasi. Jie mielai atiduotų paskutinį savo kąsnį vaikams pamaitinti. Bėda, kad neretai visas jų turimas maistas - daržovės ir šakniavaisiai, kuriuose daug skaidulų, tačiau mažai kalorijų. Suaugusieji gauna pakankamą medžiagų kiekį, nes turi gana didelius skrandžius. O didelis kiekis bet kokio maisto gali nutukinti.
100 g motinos pieno yra 70 kcal. Palyginkime: 100 g virtų ryžių turi 126 kcal, virtų avinžirnių - 150 kcal, vištienos - 186 kcal, bananų - 91 kcal, o 100 g obuolių - tik 52 kcal, apelsinų - 45 kcal, virtų morkų - 27 kcal, virtų kopūstų - 15 kcal, virtų špinatų - 20 kcal, šparaginių pupelių - 15 kcal, salotų - 17 kcal.
Prieš kelerius metus vienas mokslininkas iš smalsumo nusprendė patyrinėti kelių motinų Madride savo vaikams ruošiamą maistą. Maistas buvo iš mėsos ir daržovių. Jis nustatė, kad vidutiniškai 100 g maisto būdavo 50 kcal. Ir tai vidurkis. Kai kuriais atvejais būdavo vos 30 kcal, nors maistas su mėsa. Įsivaizduokite, kas tada yra vienose daržovėse. Ar vis dar nesuprantate, kodėl jūsų vaikas mieliau renkasi motinos pieną, o ne daržoves?
Paliktas ramybėje vaikas retai kada atsisakys daržovės. Ir visai ne dėl skonio. Paprastai vaikai noriai suvalgo kelis kąsnius daržovių, kuriose daug jiems reikalingų medžiagų ir mineralų. Bet tik kelis kąsnius. Kai kurios motinos prikrauna pilną lėkštę šio „sveiko“ maisto. Taip jos ne tik daro žalą, bet ir įžeidžia vaiką, nes krūtį arba buteliuką nori pakeisti šia lėkšte, turinčia triskart mažiau kalorijų! „Jie nori numarinti mane badu!“ - mąsto vaikas. Mūsų pastangos jį stulbina, žinoma, jis nesutinka su tokiu nesąžiningu siūlymu.
Kodėl vaikai „nustoja valgyti“?
Pagal savo svorį kūdikiai valgo kur kas daugiau už suaugusiuosius. Vadinasi, kažkuriuo metu pakeliui į suaugusio žmogaus gyvenimą jie turi pradėti valgyti mažiau. Dažniausiai, daugelio motinų siaubui, tai nutinka gana anksti. Vaikai „nustoja valgyti“ sulaukę maždaug dvylikos mėnesių. Vieni liaujasi valgę devynių mėnesių, kiti ištempia iki pusantrų arba dvejų metukų. Šitaip viskas pasikeičia dėl sulėtėjusio augimo tempo. Per pirmuosius gyvenimo metus kūdikiai auga greičiau nei bet kada (išskyrus gimdoje praleistą laiką). Antraisiais metais augimas jau gerokai lėtesnis: tik maždaug 9 cm ir 2 kg.
Kadangi vaikas vis daugiau juda, padidėja judėti reikalingos energijos poreikis, be to, padidėja poreikis energijos, kurios reikia išgyventi, nes vaikas yra didesnis. Bet augti reikalingos energijos poreikis sumažėja labai ryškiai, taigi vaikui apskritai energijos reikia tiek pat arba mažiau nei anksčiau. Specialistai tvirtina, kad aštuoniolikos mėnesių vaikas vidutiniškai valgo tik šiek tiek daugiau už devynių mėnesių mažylį. Iš tikrųjų tai daugelis aštuoniolikos mėnesių vaikų valgo mažiau nei tada, kai jiems buvo devyni mėnesiai. Neatsižvelgiantys į šį faktą tėvai nuoširdžiai klysta manydami: „Jeigu būdamas metų jis valgė tiek, tai sulaukęs dvejų turi valgyti dvigubai daugiau.“ Viskas baigiasi tuo, kad motina stengiasi sumaitinti savo vaikui dvigubą maisto kiekį, kai jam užtektų ir pusės.
Be to, vaikai valgo itin skystą maistą, tokį kaip trinti vaisiai ir daržovės. Kiek trunka ši fazė? Atrodo, kad tokia padėtis laikina. Paklausiusios senelės, kaimynės arba gydytojų patarimo motinos kartais nusprendžia, jog jų vaikas tai „išaugs“. Daugelis vaikų tarp penkerių ir septynerių metų tikrai pradeda valgyti daugiau, nes patys darosi didesni. Tačiau toks menkas pokytis paprastai neatitinka šeimos lūkesčių.
Kaip skatinti vaikus valgyti daržoves?
Kita vertus, žmonėms maisto reikia labai nevienodai, kai kurie vaikai valgo gerokai daugiau arba mažiau nei tokio pat ūgio jų bendraamžiai. Be to, labai skiriasi ir tėvų lūkesčiai. Vienos mamos būtų laimingos, jeigu jų vaikas suvalgytų visą jam patiektą porciją makaronų, kitos norėtų, kad jų vaikas suvalgytų mėsos su bulvėmis, dar indelį jogurto ir bananą. Kažkodėl kai kurie vaikai mažai valgo iki pat paauglystės.
Carlos González, knygos „Mano vaikas nieko nevalgo!“ autorius, ragina tėvus laužyti stereotipus ir netikėti aklai visomis specialistų nuomonėmis. Jis tvirtina, kad daugelis tėvų jaudinasi, jog jų vaikai valgo per mažai, ir visai be reikalo, nes kiekvienas vaikas pats žino, kiek maisto jam reikia. Autorius pataria nustoti maitinant vaikus žaisti „lėktuvėlius“, slėpti mėsos ar daržovių gabalėlius košėje. Niekada negalima versti vaiko suvalgyti daugiau, nei jis nori - jokiomis priemonėmis, jokiomis aplinkybėmis ir dėl jokių priežasčių!
Tėvai dažnai skundžiasi, kad vaikai nenori valgyti „normalaus“ maisto. Pirmiausia į ką reikėtų atkreipti dėmesį - tai mitybos režimas. Pastebėta, kad vaikai nuolat užkandžiauja jogurtais, varškytėmis ar dar blogiau saldumynais, o vėliau iš tėvų girdima, kad vaikai nevalgo „normalaus“ maisto ir tai nieko keisto. Per visą dieną užkandžiaudami, vaikai suvartoja pakankamai kalorijų, todėl jiems vėliau ir nesinori valgyti. Taip pat tėvai dažnai pamiršta, kad sultys irgi yra maistas ir jose nemažai cukraus, o jas vaikai dažnai geria, nors daug sveikiau būtų vaikus įpratinti gerti vandenį. Taigi, manoma, kad tai yra esminės priežastys, kodėl tėvams atrodo, jog vaikai neturi apetito. Beje, sultis pakeisti į vandenį nėra taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio - tiesiog reikia mažinti sulčių koncentraciją gėrime ir taip palaipsniui pereiti prie vandens.
Tyrimai rodo, kad vaikai valgo per mažai daržovių, užkandžiams vietoj vaisių dažniau renkasi saldumynus. Svarbiausia - geras tėvų pavyzdys, nes būtent tėvai moko ir įdiegia vaikams mitybos įpročius. Jeigu tėvai užkandžiauja saldumynais, o vaikui liepia jų nevalgyti, nieko keisto, kad vaikas nesupranta, kodėl tėvams galima valgyti saldumynus, o jam ne. Nesvarbu kokio amžiaus yra vaikai - 4 ar 14 metų - bet jeigu gyvena kartu su tėvais, anksčiau ar vėliau perima ir jų valgymo įpročius.
Vienintelis dalykas, kurio siūloma vengti - tai vertimas kažką daryti. Daug svarbiau yra rodyti gerą savo pavyzdį ir skatinti vaikus ragauti. Natūralu, jog jeigu vaikas nevalgydavo daržovių, jų per vieną dieną nepamėgs, bet, kaip ir minėta, geras tėvų pavyzdys, kantrybė ir skatinimas ragauti įvairias daržoves ir vaisius tikrai palaipsniui duoda teigiamų rezultatų.
Reikiamas vaisių ir daržovių kiekis priklauso nuo vaiko amžiaus - negalima sulyginti mažiems vaikams ir paaugliams rekomenduojamos vaisių ir daržovių paros normos, bet svarbiausia orientuotis ne į kiekį, o kad vaikai išvis pradėtų valgyti vaisius ir daržoves. Tėvams taip pat reikia pagalvoti apie maisto pateikimą: kadangi maži vaikai dažniau mėgsta valgyti be įrankių, tai jiems geriau daržoves pateikti supjaustytas šiaudeliais ar smulkiai tarkuotas. Taip pat visai maži vaikai dažnai pavargsta daug kramtydami, tad jiems labiau tinka smulkintos ar vandeningos daržovės. Taip pat pastebėta, kad dažniausiai vaikai mėgsta orkaitėje ant grotelių kepintas daržoves.
Visi tėvai žino, kad vaikams valgyti vaisius ir daržoves yra sveika, tačiau juos įsiūlyti vaikui - dažnai sudėtinga. Siūloma pradėti vaikus pratinti prie saldesnių daržovių, tokių kaip saldi raudonoji paprika ar morkų, o vėliau pasiūlyti išmėginti ir kitų daržovių. Taip pat, kaip jau minėta, labai svarbu mitybos režimas ir siūlymas ragauti. Dažnai mamos daro klaidą ir bijodamos, jog vaikas liks nevalgęs, leidžia jam užkandžiauti netinkamu metu. Pavyzdžiui, kai vaikas nevalgo pietų ir pakyla nuo stalo mama už kelių minučių iš šaldytuvo ar spintelės ištraukia sūrelį, riestainį ar panašų saldų užkandį ir duoda jį vaikui. Tuomet ilgainiui vaikas nenori valgyti pietų, nes žino, kad greit gaus saldumyną. Tokia pati klaida daroma tuomet, kai likus mažiau nei valandai iki pietų, vaikams duodama ko nors užkąsti ar atsigerti sulčių.
Dar viena dažnai pasitaikanti klaida - tėvai liepia vaikams valgyti naujus, jiems neįprasto skonio patiekalus, nors pirmiausia reiktų vaikui tik parodyti kaip jį valgo tėveliai, leisti jo paragauti ir tik tuomet prie naujo skonio pratintis po truputį. Geras pavyzdys galėtų būti autorės dukra: ji mėgsta įvairiausią maistą, bet iki trijų metų griežtai atsisakydavo lęšių - matyt, kaip ir kitiems vaikams, nepatiko išvirtų lęšių spalva. Kartą parodžius jai nevirtus skaldytus lęšius, o jie yra nuostabios oranžinės (mergaitiškos) spalvos, dukra nuo to karto juos pamėgo.
Vaikams trijų valgymų neužtenka, reikia užkandžių, o jiems labiausiai tinka vaisiai, daržovės ar bemielės viso grūdo miltų duonos riekelė, varškė su vaisiais ar žalumynais, tik ne saldumynai. Sveiki užkandžiai padeda išvengti vaikų nutukimo ir begalės kitų ligų. Pastebėta, kad šiuo metu pusryčiams vaikams dažnai siūlomos saldžios košės, kurios ir sukelia saldumo poreikį. Taigi, norima pabrėžti, kad pusryčiams vaikams, kaip ir suaugusiems, naudingiausia yra nesaldi košė, nes ji žymiai geriau pasisavinama. Žinoma, jas galima paskaninti gabalėliu sviesto, lengvai patroškintomis daržovėmis ar smulkintu avokadu.
Pietums siūloma rinktis mėsą arba žuvį ir šiek tiek daržovių arba pilno grūdo makaronus, natūralius ryžius, pieno produktus, bulves, virtas su lupenomis ar keptas orkaitėje ant grotelių. Toks pat patarimas ir vakarienei. Jos metu tinka ir varškė ar kiaušinis su daržovėmis. Svarbiausia, kad nebūtų primaišyta daug skirtingų produktų vieno valgymo metu ir kad vaikas du kartus per dieną nevalgytų mėsos arba žuvies patiekalų - geriau įvairesnis maisto racionas. Jei vakarienė ganėtinai anksti - mažesniam vaikui prireiks ir nedidelių naktipiečių.
Tėveliai dažnai susikoncentravę į tai, kad vaikas būtinai gautų mėsytės ir varškytės, bet jiems reikia ir daržovių, ir grūdinių produktų, ir vaisių. Kai tik vaikas pradedamas maitinti, kitaip tariant kuo anksčiau tuo geriau. Visos mamos nori, kad jų vaikai augtų sveiki, o kad taip būtų jie turi gauti visų reikalingų vitaminų, mineralų bei skaidulinių medžiagų. Kitaip tariant sveika mityba - stipraus imuniteto pagrindas.
Pirmasis kūdikio maistas – išsamus kietojo maisto pradėjimo vadovas
Daugelis tėvų šiais laikais jau supranta, kaip svarbu vaiką maitinti sveikai ir pilnavertiškai. Bet tik nedaug tėvų žino, kad pirmųjų primaitinimo mėnesių įpročiai gali turėti ilgalaikės įtakos tolesnei mažylio mitybai. Kūdikio skrandžio talpa priklauso nuo jo svorio. Išnešioto naujagimio skrandyje telpa vos 20-30 ml, o pirmosios gyvenimo savaitės pabaigoje jau 40-60 ml.
Apie 4-6 mėn., kai mažylis jau pasirengęs ragauti kieto maisto, vyksta įvairiausi vystymosi pokyčiai, kurių dėka vaikas apskritai labiau domisi valgymu. Be kita ko, mažylis mokosi bendrauti ir kalbėti - na, žinoma, dar tik savo kalba. Bet jis jau gali atsiliepti į garsus savo garsais, mokosi interpretuoti jūsų intonacijas, skaityti veido išraiškas ir priversti jus nusišypsoti. Pamažiuku kūdikiui paklūsta didieji kūno raumenys ir jis išmoksta apsiversti, atsisėsti ir perropoti visą kambarį! Tokio amžiaus mažyliai išgyvena ir unikalią mitybos vystymosi fazę - išnyksta stūmimo liežuviu refleksas ir į burnytę paragavimui keliauja praktiškai viskas. Jei pakartotinai duosite vaikui tam tikro maisto, 4 - 6 mėnesių mažylis lengviau pripras prie jo skonio nei bet kuriuo kitu metu savo gyvenime. Deja, ši pažintinio valgymo fazė yra sąlyginai trumpa. Sulaukęs metukų mažylis tikriausiai norės valgyti tik tą maistą, kurį jau pažįsta ir pasitiki. Tiesą sakant, tokio amžiaus mažieji netgi ima bijoti naujo maisto (ypač mėsos ir daržovių). Šis reiškinys netgi turi mokslinį pavadinimą - neofobija.
Deja, didžioji dauguma tėvų supažindina kūdikį su labai nedaug skonių - ir dažniausiai gamykloje apdoroto maisto. Pavyzdžiui, kūdikiams skirtos persikų tyrelės skonis panašesnis į konservuotų, o ne tikrų persikų skonį. Kai mažylis, kuris kūdikystėje mėgo persikų tyrelę, vėliau paragauja tikro persiko, jis jį spjauna, nes nepažįsta skonio. “Kūdikių maistelio“ sąvoka - tėra mitas. Įvedant į valgiaraštį naują maistą, stebuklingasis žodis yra kantrybė. Mažyliams visiškai normalu raukytis pirmąsyk ko nors ragaujant. Reikia to paties pasiūlyti šešis - dešimt kartų, kol galiausiai mažasis gurmanas nusprendžia, jog dalykas valgomas ir galbūt net… visai nieko. Pasak tyrimų, apie ketvirtadalis tėvų pasiduoda po pirmo ar antro paragavimo. Mažyliai, kurie iš pradžių atsisako kokios nors daržovės, dar tikrai gali ją pamėgti. Viename tyrime dalyvavo mamos, kurių mažyliai griežtai atsisakė burokėlio. Jų buvo paprašyta vis tiek kas antrą dieną jo pasiūlyti. Po 7-8 paragavimų, daugiau nei 70 proc. jų jau mielai kirto burokus abiem žandais.
Beje, kaip yra „langeliai“, kuomet vystosi vienokie ar kitokie skonio pomėgiai, yra ir kitokie „langeliai“, kuomet kūdikiai natūraliai pamėgsta įvairios konsistencijos maistą. Todėl nereikia kūdikiui visad duoti idealiai sutrintos tyrės. Tėvai iki šiol įspėjami tarp naujų produktų įvedimo daryti trijų - penkių dienų pertraukas. Taip siekiama užbėgti alergijoms už akių arba jas nustatyti. Daktaras Alanas Grynas griežtai su tuo nesutinka - pasak jo, neįrodyta, jog tokia atsarga nors kiek sumažina alergijos tikimybę.
Jei mažylis sveikas ir puikiai auga, nereikia jo įkalbinėti paragauti ko nors daugiau, nei kąsnelį. Gal ir smagu skraidinti šaukštą po šaukšto trinto banano į mažą burnytę, tačiau jei vaikas nealkanas, galite sulaukti priešingo rezultato. Neverta ir patiems apsimesti valgančiais, čepsėti lūpomis ir šūkčioti: „Niam niam, kaip skanu!“ Tiesiog atsipalaiduokite. Versdami jį valgyti, greičiausiai nepadėsite jam pamėgti naujo skonio. Nepraleiskite progos pasinaudoti visomis spalvomis sužydėjusiu mažylio regėjimo pojūčiu, per kiekvieną maitinimą pasiūlydami jam ryškios spalvos vaisiaus ar daržovės - be pietų, per kuriuos mažasis lai gauna žalios spalvos porciją. Augalų spalvos yra skirtos mums privilioti. Dažniausiai ryškiose daržovėse yra ypač naudingu medžiagų. Be to, spalvas valgyti smagu! Mažyliui svarbu matyti ir jus, besimaitinančius sveikai. Tyrimais įrodyta, jog vos vienas (!) kartas, kuomet vaikas mato tėvus valgančius kokį nors produktą, po metų sustiprina jo norą to paties paragauti.
Jei mažyliui kas nors nepatinka šiandien, nereikia jo versti valgyti. Grįžkite prie mėgstamo maisto, bet rytoj vėl mėginkite. Įveskite vis naujus skonius - netgi po keletą vienu metu. Verčiau pradėkite nuo žalių daržovių - tarkime, žirnių ar špinatų, nes sakoma, jog būtent jų vaikai labiausiai nemėgsta. Kita vertus, mažylis gali iškart pripažinti šiuos skonius, jei valgėte žirnius ar špinatus besilaukdama ar žindydama. Jei kūdikis buvo maitintas mišinukais, pirmiausiai galite jam duoti paragauti saldesnių oranžinių daržovių - morkų ar moliūgo. Po žaliųjų daržovių galite pradėti ragauti ir vaisių. Mėsą daktaras Grynas rekomenduoja įvesti jau po vaisių, nes jos mėgimą ar nemėgimą ankstyvi mitybos įgūdžiai įtakoja mažiausiai. Kuo daugiau savaičių „sugaiškite“ pratindami jį prie žalių daržovių, kol mažajam dar neužgimė neofobija.
Nuostabu, jei auginate atžalą, kuri noriai kerta morkas, agurkus, pomidorus ir kitas daržoves. Bet nemažai tėvelių augina „ožiukus“, kurie vietoj daržovių porcijos tiesiog primygtinai reikalauja saldainio, sausainio ar šokolado gabalėlio. Su vaiku pyktis neverta, geriau apsukriai pagudrauti. Oregono universiteto (JAV) mokslininkų grupės tyrimu yra įrodyta, kad jei vaiką valgio metu pripratinsite gerti vandenį, taip paskatinsite jį valgyti žalumynus. Teigiama, kad vaikai, kurie valgio metu reguliariai geria vandenį, turi didesnį apetitą daržovėms. Tyrime dalyvavo 75 vaikai, kurių amžius nuo 3 iki 5 metų. Studijų bendraautorė Bettina Cornwell sakė, kad vaikai nuo mažens instinktyviai mokosi susieti saldžius ir kaloringus gėrimus, pavyzdžiui „CocaCola“, su sūriu ir riebiu maistu, pavyzdžiui, traškučiais. Taip vyksta, nes mūsų skonis yra smarkiai įtakotas pakartotinio maisto produktų ir gėrimų poveikio. Reikia nedaug pastangų - valgio metu prie vaiko pastatyti stiklinę vandens. Pirmą, antrą, trečią kartą vaikas gal jos net nepalies, tačiau tikrai sulauksite dienos, kai jūsų atžala paprašys antros stiklinės vandens. Tokią kultūrą turėtume skleisti ir viešojo maitinimo įstaigose, nes meniu dažnai nėra įtrauktas vanduo, o jeigu jis neįtrauktas - galbūt jį jums patieks nemokamai.
Vaikas - mamos atspindys. Nors nėra tvirtų mokslinių tyrimų, kad tai, ką valgė nėščioji, turės įtakos ir vaikui, manyčiau, jog tiesos čia yra. Pačiam teko susidurti su tokia situacija, kai moteris visą nėštumą valgė tik lašinius, jos sūnus į juos net pažiūrėti negali, nors yra jau suaugęs vyras. Bet tai gana retas atvejis, veikiau išimtis nei taisyklė, kai moters mityba yra nevisavertė, nenormali. O štai kad žindyvė, valgydama įvairų maistą, pripratina savo kūdikį taip pat maitintis įvairiai, yra įrodyta moksliniais tyrimais. Mažylis jau per mamos pieną būna pripratęs prie įvairaus maisto.
Dažnai būna, kad mamos skundžiasi, jog vaikas nustojo valgyti, išėjęs į darželį, kaltina „valdišką“ maistą, tačiau nemato daugiau priežasčių. Vaikas, patekęs į naują aplinką, patiria įtampą - tas tiesa, tačiau didžiausia bėda, kad tiesiog pasikeitė sąlygos. Įsivaizduokite: namuose, kad tik valgytų, visi aplinkui, vaizdžiai tariant, šoka ir dainuoja, jis apkrautas žaislais, jam įjungtas televizorius ir pan. Nieko keista, kad darželyje mažylis skelbia bado streiką, nevalgo, kenčia, o tėvai kaltina visus aplinkui, išskyrus save.
Vaikas - mamos atspindys. Nors nėra tvirtų mokslinių tyrimų, kad tai, ką valgė nėščioji, turės įtakos ir vaikui, manyčiau, jog tiesos čia yra. Pačiam teko susidurti su tokia situacija, kai moteris visą nėštumą valgė tik lašinius, jos sūnus į juos net pažiūrėti negali, nors yra jau suaugęs vyras. Bet tai gana retas atvejis, veikiau išimtis nei taisyklė, kai moters mityba yra nevisavertė, nenormali. O štai kad žindyvė, valgydama įvairų maistą, pripratina savo kūdikį taip pat maitintis įvairiai, yra įrodyta moksliniais tyrimais. Mažylis jau per mamos pieną būna pripratęs prie įvairaus maisto.
Kiek maisto turi suvalgyti sveikas naujagimis, kūdikis ar vaikas, yra absoliučiai subjektyvu. Egzistuoja tam tikros normos, tarkime, darželyje, mokykloje, pagaliau ligoninėje. Jų reikia, kad žinotume, kiek maisto skirti vidutiniškai ir, aišku, kiek tam reikia pinigų. Bet tai vidutinis statistinis vidurkis. Juk visi žinome, kad vienas žmogus gali suvalgyti tik vieną bandelę ir vis tiek bus stambus, kitas sukemša dešimt ir vis tiek yra liesas. Kyla klausimas - kodėl? Ogi todėl, kad kiekvieno organizmas yra vis kitoks. Todėl visos suskaičiuotos maisto normos yra dėl statistikos. Specialistai suskaičiavo, kiek tam tikras skaičius žmonių (vaikų) suvalgo, ir išvedė statistinę normą. Vienas, valgydamas pagal rekomenduotas normas, bus liesas, o kitas nutukęs. Objektyvus apetito įvertinimas - vaiko svoris, ūgis, gydytojo apžiūra, ar nėra kokių nors ligų, kraujo tyrimai. Jeigu viskas gerai, kiekvieno vaiko kąsnio skaičiuoti ir dejuoti, girdi, jis visai neturi apetito, tikrai nereikėtų.
Dažna mama sako: „Mano vaikas neturi apetito, jis valgo tik picas.“ Nereikia painioti sąvokų. Apetitas yra norėjimas valgyti, o noras valgyti tik, tarkime, picas jau yra valgymo sutrikimas. Taip, maisto išrankumas gali rodyti valgymo sutrikimą. Vaikams tai nutinka labai dažnai. Priežasčių gali būti labai daug. Nuo rimtų ligų, tarkime, autistinio spektro, žmonės yra išrankūs maistui iki to, kad vaikas, valgydamas kokį nors produktą, išsigando. Pavyzdžiui, valgė duonos ir užspringo ja, į šį produktą jis kurį laiką bijos net pažiūrėti. Kitam vaikui gali nepatikti maisto kvapas ir viskas - jis to maisto daugiau neragaus. Dar kita grupė - apsinuodijusieji maistu: jeigu kartą kuo nors apsinuodijai, vėmei, viduriavai, kitą kartą net į tą pusę negalėsi pažiūrėti. Antra vertus, išrankumą maistui lemia ir savisaugos instinktas, kuris yra mums įgimtas, mat tikrai ne visas maistas yra saugus valgyti. Tikrai ne visi suaugę žmonės valgo absoliučiai viską, kas yra valgoma. Kodėl vaikai turėtų elgtis kitaip?
Maisto išrankumo, tiksliau - monomitybos, bėda ta, kad kai vaikas „užsiciklina“ ir valgo vos vieną produktą, tai gali paskatinti kokį nors sutrikimą. Vaikas negali valgyti tik makaronų ar tik mėsos, organizmas nepatenkins savo poreikių. Nėra tokio tobulo maisto, kurį suvalgęs gautum visų reikiamų medžiagų, nebent valgydamas mamos pieną, tačiau net ir jame ne visko yra. Žemėje neegzistuoja kosmonautų dieta, kad, prarijęs piliulę, iš maisto gautum visų reikiamų medžiagų. Reikalinga maisto įvairovė, o jau organizmas pats atsirinks, ko jam labiausiai reikia. Pavyzdžiui, jeigu vaikui trūksta vitamino A, tai to vitamino organizmas pats paims dešimt kartų daugiau. Bet turi būti, iš ko jo paimti. Daugumos sveikų vaikų organizmas toks protingas ir yra. Jeigu nukraujavai, organizmas daugiau pasisavina geležies, svarbu jam duoti medžiagos, t. y. maisto, iš kurio būtų galima išsirinkti tai, ko tuo metu labiausiai reikia.
Iki pat šiol nėra aišku, kodėl kai kurie vaikai atsisako valgyti mėsą - ir ne todėl, kad mato tėvų vegetarų pavyzdį, o tiesiog nenori jos. Susirūpinusiems tėvams visada sakoma, kad nereikia kišti per prievartą mėsos, reikia siūlyti kuo įvairesnio maisto ir dažniau tikrinti kraują - jeigu trūksta geležies, duoti atitinkamų preparatų. Tik jokiu būdu ne patiems, o pasitarus su gydytoju. Kraujo tyrimas reikalingas, nes ne visada galima pasitikėti organizmo norais. Vargiai vaikas, turintis mažakraujystę, drebėdamas prašys mėsos. Net nutukęs gali labai norėti valgyti, nors jam maisto kaip ir užtektų.
Tikrai nesu toks kategoriškas, kad teigčiau, jog mintis „Valgau tai, nes organizmas reikalauja“ yra visiškai neteisinga, mat mūsų mityba yra išmokta, t. y. mes valgome tai, kokį skonį pažįstame. Tarkime, jeigu trūksta cukraus, t. y. organizmas kenčia nuo hipoglikemijos, žmogus net drebėdamas norės ko nors saldaus. Tai įrodyta ir moksliškai, ir tiesiog paprastais gyvenimiškais pavyzdžiais. Ar vaikas kaip tik dėl to taip mėgsta saldumynus, kad jam tuo metu labai trūksta gliukozės, nėra ištirta, nors tai būtų įdomus tyrimas. Viena priežasčių, kodėl vaikus traukia saldumynai, be to, kad tai malonumas, - jų reikalauja vaiko smegenys. Vaiko smegenys sunaudoja gliukozės daug daugiau nei suaugusiojo, nes mažylio smegenys vystosi daug sparčiau. Suaugęs žmogus jau turi savo „dėžutę“ ir ji daugiau nebeauga, o vaikas labai sparčiai vystosi, mokosi vis naujų įgūdžių - kalbėti, rašyti, skaityti, bendrauti, tam jo smegenims reikia statybinių medžiagų, iš kurių atsiranda energinių procesų. Smegenims energijos teikia gliukozė. Todėl cukrus nėra toks jau blogis ar baltoji mirtis, ypač vaikams. Juk net tyrimais įrodyta, kad, tarkime, per egzaminus geriau atsakinėja tie, kurie buvo užkrimtę saldumynų. Žinoma, viskas turi būti su saiku, tačiau jei vaikas suvalgys saldainį po valgio, viskas bus gerai. Nereikėtų tik leisti saldumynų valgyti tarp valgių ir tenkinti saldumo, kaip malonumo, pojūčio. Tarkime, mama sako: „Suvalgyk košės, gausi saldainį“, „Neverk, gausi saldainį“. Šitaip elgtis tikrai nederėtų.
Vaiko emocijos, be jokios abejonės, turi įtakos apetitui. Turėta tokį devynerių metų pacientą, kuris buvo labai stipriai prisirišęs prie mamos. Berniuką per vasaros atostogas vos savaitei tėvai nuvežė pas močiutę. Nors ir kokia gera ta močiutė, vaikas patyrė baisų emocinį stresą ir nustojo valgyti bet kokį kietą maistą. Jis galėjo tik gerti, nieko nekramtė, nukrito svoris. Jokios kitos priežasties, kodėl taip nutiko, išskyrus įtampą, nenustatyta. Ir vėl nereikia pamiršti, kad vaikai, kaip ir mes, visi skirtingi.
Užkandžiauti tarp valgių nėra blogis, tačiau reikia paisyti konkretaus vaiko ir jo poreikių. Liesesni, judrūs, turintieji mažesnes maisto atsargas organizme gali užkandžiauti dažniau, žinoma, ne tik saldumynais. Jeigu daug judama, tai jau po 20 min. gliukozės atsargos labai sumažėja, tuomet „įsijungia“ antra energinė medžiaga, antrasis organizmo „kuras“ - skaidomi riebalai, bet jie nepatenka į smegenis, į jas keliauja tik gliukozė. Tokiu atveju geriausia vaikui pasiūlyti suvalgyti mėgstamą vaisių ar daržovę. Ir nepersistenkite, juos plaudami ir šveisdami, jei jie iš močiutės sodo ar daržo. Atminkite: mes valgome ne sterilų maistą, sterilus - tai lašinės į veną. Bakterijos egzistuoja mūsų pasaulyje ir jos yra reikalingos. Juk tie patys probiotikai gaminami iš fekalijų. Žinoma, aš nesakau, kad reikia graužti žemėtas morkas, bet į kitą kraštutinumą - perdėtą švarą - taip pat nereikėtų nukrypti. Namų sąlygomis superhigiena nereikalinga, jeigu, žinoma, aplinkui visi sveiki.
