Sužinokite, kodėl jūsų kūdikis irzlus ir kaip efektyviai jį nuraminti!

Mamos dažnai skundžiasi, kad nesupranta, ko reikia kūdikėliui - ir pavalgęs, ir pamiegojęs, ir sausas, o vis tiek neramus. Ar visada toks kūdikis yra dirglus, ar tiesiog mes pačios ne visada sugebame pagauti mažylio siunčiamus signalus?

„Kai gimsta kūdikis, jam svarbiausi du poreikiai - valgyti ir miegoti. Jau trečią-ketvirtą dieną naujagimis paprastai parodo, koks jo gyvenimo ritmas, kada nori valgyti, o kada miegoti. Augdamas kūdikis ima reikšti kitus savo poreikius - norą bendrauti. Jeigu yra toks mamos ir kūdikio ryšys, tai, auginant mažylį, nekyla sunkumų. Mamos puikiai žino, kada jis alkanas, kada nori miego, kada bendrauti ir pan. Mažylis įprastai vystosi, bendrauja, sugeba supykęs sutvardyti emociją (šalia visada turi būti mama, kad jam padėtų). Tokiais atvejais specialistai pasakytų, kad ir kūdikis turi pakankamai išvystytą savireguliavimo mechanizmą. Dirglus kūdikis - tai toks, kurį sunku auginti. Toks būtų paprasčiausias paaiškinimas, jei tai ne liga, o tam tikros būklės, kai negalime suprasti kūdikio elgesio (nerimo) priežasčių ir tai ilgai tęsiasi. Dirglumo priežasčių gali būti pačių įvairiausių“, - sako vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė.

Yra tokių kūdikių, kurie į gyvenimą ateina, turėdami vadinamojo savireguliavimo sunkumų. Kas tai? Naujagimis neramus, dažnai verkia, yra sunkiai numaldomas. Toks kūdikis laiku nesuformuoja valgymo, miego įpročių ir pan. Mamai sunku „skaityti“ ir interpretuoti jo siunčiamus signalus ir tada ji bando.

Kūdikį mama supa, linguoja, o jis gal visiškai nenorėjo tuo metu būti aktyvinamas ir t. t. Tuomet ir papuolame į užburtą ratą, iš kurio sunku išeiti.

Kokie kūdikiai dažniausiai yra dirglūs?

Tarkime, neišnešioti naujagimiai: kuo labiau neišnešioti, tuo ilgiau užtrunka, kol pagauna miego ir valgymo ritmą ir pan. Kai kurie dirglūs kūdikiai gali turėti raidos sutrikimų ir pan.

Literatūroje minima, kad tokių vaikų gali būti 15-20 procentų, tai yra, vienas iš penkių-šešių mažylių yra jautresnis už kitus. Šių vaikų nervų sistema jautresnė, todėl jie taip stipriai reaguoja į bet kokius dirgiklius.

Mūsų visų savireguliacijos gebėjimai skirtingi: kaip skiriasi mūsų ūgis, svoris, taip ir gebėjimas nurimti gali būti labai stiprus arba silpnas, ir dar daugybė įvairių atspalvių tarp vieno ir kito kraštutinumo. Žinoma, turėti stipriai veikiančią savireguliaciją gyvenime labai naudinga, ir tai tikrai Dievo dovana: įsivaizduokite, kaip sunku tiems žmonėms, kurie į bet kokią pastabą reaguoja smūgiu į nosį priešininkui… Vis dėlto ir tiems, kurie gimė, turėdami jautresnę nervų sistemą ir menkesnius savireguliacijos gebėjimus, įmanoma juos pagerinti.

Taigi jautrūs, arba reiklūs, kūdikiai ir bus tie, kurie savireguliacija yra prastesnė.

Viename savireguliacijos diapazono gale būtų kūdikiai, kurie mažai ir trumpai verkia, paimti ant rankų greitai nurimsta, paguldyti į lovytę geba patys užmigti ir ramiai miega. Tokius vaikus auginti paprasta, tėvai paprastai džiaugiasi, kad gali patys išsimiegoti ir nuveikti daug darbų, kol mažyliai miega. Jautrieji kūdikiai - kito diapazono galo atstovai. Jie sunkiai patys nurimsta, todėl jiems gali būti sunku užmigti ir tam reikalinga aplinkinių pagalba: jiems reikia laiko, kad „persijungtų“ iš būdravimo į miego režimą, todėl tėvai turėtų padėti tai padaryti, pasūpuodami, panešiodami, apsaugodami nuo dirgiklių, pavyzdžiui, nuo triukšmo ar ryškių šviesų.

Savireguliacija gali būti svarbi ne tik miego, bet ir būdravimo metu: ramieji kūdikiai gali ilgiau pabūti vieni (žinoma, jei kalbame apie kūdikystę, laikas vienumoje skaičiuojamas minutėmis, bet ne valandomis, tad iš kūdikio tikėsimės, kad jis pabūs lovytėje ir pažais su barškučiais ar stebės besisukančias karuseles keliolika minučių, o ne valandą ar daugiau), jautrieji dažnai linkę greitai kviesti suaugusįjį, kad šis paimtų ant rankų, panešiotų. Jautriesiems kūdikiams reikia kur kas daugiau tėvų dėmesio, rūpesčio ir pagalbos nei ramiesiems.

Literatūroje minima, kad yra tokių vaikų, kuriems ir abiejų tėvų šimtaprocentinio dėmesio neužtenka. O tai reiškia, kad nėra lengva būti jautraus vaiko tėčiu ar mama. Be to, jautrūs vaikai kur kas labiau pažeidžiami: jie jautriau reaguoja ir į įvairius stresus, ir tai, kas ramiam vaikui būtų krizė, tačiau nebūtinai sukeltų sutrikimą (pavyzdžiui, tėčio ar mamos netektis dėl mirties ar skyrybų), jautriajam yra kur kas didesnė rizika sutrikimams atsirasti.

Pats idealiausias variantas - jei jautrų vaiką augina jautrūs, tačiau laimingi, sveiki ir sėkmingai prisitaikę gyvenime tėvai, tada jie puikiai supranta emocinius savo mažylio poreikius ir gali būti jam pavyzdys, kaip savo jautrumą galima paversti privalumu.

Nuraminimui - maistas?

Labai dažnai, kai kalbame apie dirglų kūdikį, mamos daro vieną klaidą. Nesupratusios, ko jis iš tiesų nori, vis bando pamaitinti. Paprastai išeina priešingas variantas: užuot nusiraminęs, permaitintas mažylis pasidaro dar dirglesnis, nes jam gali skaudėti pilvą, ima atpylinėti ir pan. Prievarta maitinant kūdikį, galima sukelti rimtų ligų.

Atsiminkite - kuo mažesnis kūdikis, tuo lengviau nuspėti jo norus, mamos užduotis - padėti mažyliui įgyti savireguliavimo mechanizmą, išmokyti atpažinti savo pojūčius ir tinkamai parodyti.

Labai atsargiai vertinčiau siūlymus maitinti kūdikius pagal poreikį, t. y. kada ir kiek jie nori. Aišku, jei vaikelis vystosi įprastai, tuomet viskas gerai, šios rekomendacijos jam tinka. Bet yra tokių kūdikių, kurie neturi savireguliavimo mechanizmo. Mažylis verkia kas valandą? Jam reikia duoti krūtį ar buteliuką? Joks sveikas žmogus nenori valgyti kas valandą, lygiai taip pat ir naujagimis.

Jeigu mes kūdikio verksmą bandome nuraminti tik maistu, darome didžiulę klaidą. Vaikas nesuformuoja savo noro valgyti, nes mes per prievartą kemšame, mažylis jau nebesugeba suvokti, kiek maisto jam iš tiesų reikia. Iš pradžių kovos - atpylinės, viduriuos, paskui pasiduos. O vėliau, kai pradedamas primaitinti, dar prasideda visi kiti cirkai: „Už mamytę, už tėvelį…“ Mamos tam tikrais atvejais yra stebuklingos būtybės, primąstančios įvairiausių būdų kūdikius maitinti - skambant muzikai, žiūrint filmukus ir pan. Paskui skundžiasi, kad vaikas auga dirglus…

Vyresnio vaiko maitinimas per prievartą, jau ne kartą sakiau, gali būti įvardijamas kaip tam tikra smurto forma prieš jį. Mano patarimas mamoms, kurios nesugeba „perskaityti“ vaiko norų ar jie tiesiog negali jų aiškiai išreikšti, parodyti: laikykitės maitinimo ritmo ir režimo.

Suformuoti miego ritmą

Lygiai tas pats dėl miego. Tėvai neretai pasakoja, kad, užmigdę kūdikį, vaikšto pirštų galais, kad tik jis nepabustų, nes atseit jų mažylis labai jautrus garsams. Tai rodo, kad tie signalai, kurie pasiekia kūdikio ausis, per daug jį dirgina ir neleidžia nusiraminti nervų sistemai, o tai jau nėra labai gerai.

Miego ritmas turėtų atsirasti natūraliai, naujagimis miega tik pavalgęs, vėliau poilsio laikas trumpėja. Jeigu kūdikiui sunku pačiam suformuoti miego ritmą, o tai pasitaiko ne itin dažnai, tėvai tam ir yra, kad padėtų nusistatyti poilsio režimą - migdykite vienu ir tuo pačiu metu.

Išgąsčio refleksas

Neretai tėvai skundžiasi ir dėl to, kad kūdikiai skėsčioja rankomis ir taip daro nei iš šio, nei iš to. Tai įgimtas refleksas, išlikęs per evoliuciją: kai išsigąstame, mūsų organizme pradeda gamintis hormonas adrenalinas ir mes esame pasiruošę kovoti su pavojais. Būna kūdikių, kurių savireguliavimo procesas sutrikęs, jie reaguoja į bet kokį garsą kaip tik taip - išgąsčiu.

Mažyliai nesugeba intuityviai vertinti signalo ir suvokti - pavojinga jiems tai ar ne, nesuvokia, kad šalia yra mama, kuri apgins nuo visų pavojų. Naujagimiai tikrai bijo šaižių, aštrių garsų, tačiau mama yra tas garantas, kuris saugo. Nuo maždaug ketvirto-šešto gyvenimo mėnesio kūdikis paprastai rankomis skėsčioja mažiau, nes gauna vis daugiau informacijos apie pasaulį ir pamažu pradeda skirti, kas pavojinga, o kas ne. Juk ir suaugusieji puikiai žino, kad ne kiekvienas stiprus garsas būtinai rodo pavojų.

Šis naujagimystės refleksas (Moro) praeina, bet baimės jausmas išlieka visam gyvenimui. Be skėsčiojimo rankomis (Moro reflekso), pasitaiko ir kitokių baimės raiškos formų, pavyzdžiui, ne tik suaugęs žmogus gali, vaizdžiai tariant, suakmenėti iš išgąsčio, taip savo jausmus gali reikšti ir kūdikis.

„Sunkus“ vaikas

Pasitaiko tokių nepaaiškinamų vaikų - lyg ir sveiki iš pažiūros, bet kažkas negerai. Tam mes turime tokį visa gelbstintį paaiškinimą - „sunkus“ vaikas. Pažiūrėkite į kai kuriuos suaugusiuosius - jie supykę niekaip negali nusiraminti, tai tik parodo jų sutrikusį savireguliavimo procesą, kuris turėjo pradėti formuotis trečią-ketvirtą gyvenimo parą…

„Sunkus“ vaikas mediciniškai yra sveikas, tačiau ilgai nesugeba nusiraminti, dažnai pyksta.

Pagrindinės neramumo priežastys

Nepatenkinto bejėgio žmogučio verksmas - pirmasis ką tik gimusio kūdikio išleistas garsas, kuris tėvams nuskamba lyg mieliausia muzika. Parsiveži mažylį namo ir prasideda kupinas neįprastų pojūčių bei potyrių gyvenimo periodas ir naujai atkeliavusiam į pasaulį vaikui, ir tėvams, ypač jei jis - jų pirmagimis.

Pagrindinė priežastis. Verksmas - kone vienintelė kūdikio galimybė pranešti tėvams apie savo norus ir poreikius, dažnai gyvybiškai svarbius. Taigi, į šiuos signalus reikėtų tuojau pat reaguoti ir jokiu būdu ne susierzinus, ne šūksniais, o ramiai. Suaugusiųjų nervų sistema, kokia ji bebūtų įtempta ir išsekusi, vis dėlto yra atsparesnė stresams, skirtingai nei besivystančio mažylio.

Alkis. Pagrindinis mažylio poreikis - maistas. Alkano kūdikio verksmas išskirtinis: jis iš pradžių knerksi, tyliai burba, po to ima verkti vis garsiau ir reikliau. Nepadeda jokie įkalbinėjimai - vaikas nusiramina tik porai minučių ir vėl su nauju įkvėpimu reikalauja savo teisių į pieną. Bandyti naujagimį pratinti prie dienos režimo ir maitinti tam tikromis valandomis, nereaguojant į jo reikalavimus, beprasmiška, netgi žalinga. Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis maitinimų kiekis priklauso tik nuo paties naujagimio. Paprastai pakanka 8-10 kartų per parą, bet gali prireikti dvigubai daugiau. Dažni maitinimai vargina, bet nieko nepakeisi - mama bet kuriuo paros metu turi būti pasirengusi krūtimi arba iš buteliuko pamaitinti kūdikį. Maždaug 3-4 mėnesį susiklostys ir mamai, ir vaikui patogesnis režimas.
Troškulys. Pakankamai pieno turinti mama maitindama kūdikį kartu suteikia jam pakankamą skysčių kiekį. Bet karštą vasaros dieną, jei vaikas per šiltai aprengtas ar stipriai prakaituoja, jam reikia virinto vandens. Maitinant dirbtiniais mišiniais, sureguliuoti vandens kiekio praktiškai neįmanoma.
Nešvarios sauskelnės. Jeigu kūdikis ištisai verkia, nors požymių, kad yra alkanas, nėra, ir neįmanoma nukreipti jo dėmesio, veikiausiai jam nepatogu gulėti, kas nors jį erzina. Galbūt - šlapios sauskelnės. Keisti sauskelnes tenka dažnai. Pirmuoju gyvenimo mėnesiu kūdikiai šlapinasi iki 20 kartų per parą. Maitinamas krūtimi mažylis tuštinasi 5-6 kartus per parą. Nešvarias sauskelnes reikia keisti iš karto ir po to pasirūpinti kūdikio odele.
Diskomfortas. Verksmo priežastis gali būti pernelyg veržiantys sauskelnių krašteliai, vystyklų ar baltinukų raukšlės, susigumuliavusi paklodė.
Karštis ir šaltis. Negerai vaiką rengti pernelyg šiltai ar per plonai. Naujagimių termoreguliacijos sistema veikia nepakankamai efektyviai, todėl jie reaguoja ir į nedidelius temperatūros pokyčius, skirtingai nei suaugusieji. Jeigu sotus, švarus ir sausas kūdikis negali užmigti, yra neramus, patikrinkite, galbūt jam šalta arba pernelyg karšta. Pastaruoju atveju pirmiausia prakaituoja kaklas ir kakta, o kūno temperatūra gali pasiekti 38 laipsnius karščio. Šąla pirmiausia nosis, delnai ir padai. Drauge su tinkamais drabužiais pasirūpinkite ir optimalia kambario oro temperatūra.
Mikroklimatas. Vaiko lovelės nestatykite skersvėjyje, prie pat lango, tiesioginiuose saulės spinduliuose. Kūdikiui reikia švaraus, gryno oro. Į sunkų, suplėkusį orą ir nemalonius kvapus jis gali reaguoti verksmu. Jei negalite sumažinti kambario apšvietimo, kai kūdikis miega, pridenkite audiniu lovos kraštus, kad jis gulėtų šešėlyje.
Pernelyg stiprus susijaudinimas. Daugeliui mamų pažįstama situacija: viskas, atrodytų, puiku, vaikas sotus, laikas miegoti, o jis monotoniškai verkia… Iš tikrųjų jis nori miego, bet paprasčiausiai negali užmigti. Taip nutinka ir suaugusiesiems, ypač patyrus naujų ryškių įspūdžių. Kūdikiui kiekviena patirtis, kiekvienas įspūdis yra naujas, jis daug jėgų išeikvoja nuolatiniam augimui, o atsipalaiduoti ir nusiraminti pats nemoka. Patogiai paguldykite mažylį, prisėskite šalia, paglostykite, paniūniuokite lopšinę. Kūdikiui svarbu pajusti šalia mamą, išgirsti jos ramų balsą. Jeigu mažylis nenurimsta, panešiokite jį ant rankų, priglaudę prie krūtinės, pasūpuokite. Tik užmigti ant rankų kūdikiui neturėtų tapti įpročiu. Sūpuoti vaiką galima ne tik ant rankų - puikiai tiks vežimėlis.
Skausmas. Kai vaikui skauda, jis verkia garsiai, čaižiai, veriamai, kūkčiodamas. Deja, kūdikis nepasakys, ką jam skauda, taigi belieka stebėti jo elgesį. Jeigu įtariate, kad kūdikis susirgo, nedelskite ir kreipkitės į gydytoją, nesibaiminkite sutrukdyti dėl mažmožio. Net jeigu gydytojas neras ligos, jums bus ramiau.
Pilvo diegliai. Pirmaisiais 3-4 gyvenimo mėnesiais naujagimiams dažnai skauda pilvuką. Kūdikis čaižiai kūkčiodamas verkia, išrausta, stengdamasis sulenkti kojas ir prispausti jas prie pilvo. Pilvo diegliai paprastai prasideda maitinimo metu arba praėjus pusvalandžiui ar valandai po jo, ypač vakare arba naktį. Tai žarnyno darbo persitvarkymo rezultatas, kai laikinai išskiriama nepakankamai fermentų, reikalingų suvirškinti padidėjusį maisto kiekį. Pilvo dieglius skatina ir maitinimo metu į skrandį patenkantis oras bei besikaupiančios dujos. Dirbtinai maitinamiems vaikams reikia specialių buteliukų, nepraleidžiančių oro drauge su maistu į čiulptuką. Dieglių profilaktikai prieš maitinimą kūdikį galite pagirdyti šaukšteliu krapų vandens arba pankolio arbata. Prasidėjus skausmams, skubi pagalbos priemonė - masažas. Paguldykite vaiką ant nugaros ir glostykite pilvuką švelniais sukamaisiais judesiais laikrodžio rodyklės kryptimi, kiek paspausdamos srityje aplink bambą (išskyrus apatinę dalį). Padeda ir šiluma: uždenkite pilvuką lygintuvu pašildytu audiniu. Tinka elektrinės minimaliu režimu nustatytos šildyklės. Guminės vandens šildyklės per sunkios kūdikio pilvukui, ant jos mažylis guldomas apverstas ant pilvuko. Jeigu pilvo diegliai nuolat kartojasi, pasikonsultuokite su pediatru, galbūt jis išrašys dujų kaupimąsi mažinančių vaistų arba parekomenduos paprastas tradicines priemones - dujų vamzdelį arba klizmą.
Dygsta dantukai. Dygstantys dantukai - neišvengiama vaiko nerimo priežastis. Kai dantukai jau kalasi, problema tėvams aiški. Bet dantukai pradeda dygti maždaug trečiąjį kūdikio gyvenimo mėnesį, tuomet net ir išalkęs vaikas garsiai verkdamas ir šaukdamas atsisako maisto. Dažnai, taip atsitikus, mamos išsigąsta, kad sugižo jų pienas ir vaikas visiškai atsisakys valgyti. Bet vaikas verkia ir nevalgo ne kiekvieną maitinimą, tik kartais, dažniausiai panašiu metu dieną, o naktinis valgymas gali būti visiškai ramus. Šios problemos susijusios su viso organizmo (ir dantų) augimu, kuris aktyviai vyksta būtent dieną. Dar vienas dantukų dygimo požymis - padidėjęs seilėtekis.
Vienatvė. Kūdikis gali verkti todėl, kad pasijuto vienišas ir trokšta mamos šilumos, švelnumo ir meilės. Nebijokite išpaikinti mažylio. Paimkite jį ant rankų, pamyluokite. Kartais kūdikiui nusiraminti pakanka tik pamatyti šalia mamą, išgirsti jos balsą. Juk jį supantis pasaulis toks didelis, nesuprantamas ir painus, o kai mama šalia, baimė dingsta. Kalbėkite su kūdikiu, sudominkite jį žaisliuku ar kelione į kitą kambarį. Svarbu, kad mažylis jaustųsi jūsų saugomas ir globojamas.

Miego regresas ir jo įtaka

Miego stoka ir nuolatinė įtampa - tai greičiausi būdai į nuovargį, nepasitenkinimą savimi, aplinkiniais ir savo gyvenimu. Tėvystė dažnai reikalauja daug jėgų: mamai tenka ne tik dieną rūpintis mažyliu, bet ir naktį keltis, kad pažindytų ar pakeistų sauskelnes, o tėtis turi visą dieną dirbti.

Dažnai nebelieka galimybės laisvai atsipūsti, išeiti dviese, kada norisi, pažiūrėti filmą ar paskaityti knygą, užsiimti kokiu nors hobiu. Arba šiuos pomėgius tenka riboti, pritaikyti prie pasikeitusio gyvenimo būdo. Visa tai labai sustiprina jautrumą: pavargę mes į bet kokius dirgiklius reaguojame kur kas stipriau. O, kaip jau minėjome, jautriam mažyliui mažiausiai to ir reikia…

Kita vertus, jautrus kūdikis reikalauja daugiau kantrybės, jėgų ir išradingumo, nei, pavadinkime, „savireguliacijos vidurkis“. Jei didžioji dauguma kūdikių dienos metu porą kartų pamiega po 2-3 valandas, per kurias galima kiek pailsėti arba patiems tėveliams nusnausti, jautrieji gali įsigudrinti miegoti tik prie krūties, sūpuojami ant rankų arba vežiojami vežimėliu.

Iš tikrųjų, auginant jautrų kūdikį, antraisiais gyvenimo metais paprastai šiek tiek palengvėja, nes mažylis pradeda pats vaikščioti, domėtis aplinka, žaisliukais, šiek tiek pailgėja laikotarpis, kurio metu jis pabūna vienas. Deja, ne taip lengva išlaukti, kad ir žinant, jog kažkada palengvės, jei nuolat kamuoja didelis nuovargis. Todėl būtina pasirūpinti ir savimi.

Pasiderinkite su vyru tarpusavyje, kada galėsite ilgiau pamiegoti ryte ar nusnausti dieną (pavyzdžiui, šeštadienį ilgiau pamiega tėtis, o sekmadienį - mama), kol sutuoktinis pasirūpins kūdikiu. Jei nespėjate pasirūpinti švara ir tvarka namuose - pasisamdykite namų tvarkytoją ar paprašykite artimųjų pagalbos. Gal yra kokia gera draugė ar giminaitė, kuri pasirūpintų mažyliu, pavyzdžiui, panešiotų jį ar pavežiotų lauke vežimėlyje, kol jūs tvarkotės, arba atvirkščiai - padėtų susitvarkyti, kol jūs užsiimate su kūdikiu. Paieškokite auklės ar paprašykite mamos arba anytos, kurios pabūtų su vaikučiu, kol jūs porai valandų išeitumėte atsikvėpti (nekalbame apie mėnesio amžiaus kūdikio palikimą visai dienai, bet apie dviejų-trijų valandų priežiūrą, kai mažylis galbūt visą laiką pramiegos). Tai labai svarbu! Negalvokite, kad turite patys su viskuo susitvarkyti, taip pat ir su savo nuovargiu: kol bandysite patys įveikti visus iškylančius iššūkius, jus gali prislėgti depresija arba tėvystė tapti labai nemiela, o paskui teks skirti kur kas daugiau laiko ir jėgų, kad iš to išbristumėte. Tad meskite į šoną mintis, kad tokia pagalba rodo jūsų išlepimą, ir neklausykite, jei jus ims kritikuoti aplinkiniai!

Miego regresas yra būdingas tam tikro amžiaus kūdikiams ir mažiems vaikams. Jis sutampa su dideliais raidos pasiekimais: kūdikis išmoksta apsiversti, atsisėsti, ropoti ir kt. Kūdikio elgsena miego regreso metu šiek tiek primena augimo šuolį.

Augimo šuoliai ir miego regresas:

7-10 dienomis, 2-3 savaitę, 4-8 savaitę, 3 mėnesį, 6 mėnesį, 9 mėnesį.

Normalu, jeigu miego regresas pasireiškia mėnesiu anksčiau arba vėliau.

4 mėnesių miego regresas. Patiria beveik visi kūdikiai. Manoma, kad atsiranda dėl pasikeitusio kūdikio miego ciklo, t.y. kūdikio miego ciklas ima panašėti į suaugusiojo: ciklas pradeda ilgėti, ima keistis ciklo metu besikeičiančių miego fazių trukmė, jų eilės tvarka.
8 mėnesių miego regresas. Šis miego regresas gali pasireikšti ir vėliau - 9 ar 10 mėnesį, gali „susilieti“ su 11 mėnesių miego regresu. Siejamas su labai aktyvia smegenų veikla ir labai sparčiai tobulėjančiais įgūdžiais: kūdikis yra labai aktyvus, sparčiai mokosi (arba aktyviai tobulina gebėjimus) ropoti, atsistoti, eiti prisilaikydamas, skleidžia vis daugiau garsų ir t.t.
11 mėnesių miego regresas. Rečiausiai pasireiškiantis miego regresas, jį dažnai pakeičia „tarpinis“ regresas tarp 8 ir 11 mėnesių. Siejamas su aktyvia smegenų veikla ir naujai tobulėjančiais įgūdžiais, o taip pat su besikeičiančiais dienos poguliais.
18 mėnesių miego regresas. Šio amžiaus kūdikiai sparčiai vystosi ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Miego regresas siejamas su fiziniais, kalbiniais gebėjimais, o taip pat ir su emocine raida: vaikas yra vis savarankiškesnis, reiškia savo nuomonę, išryškėja išsiskyrimo nerimas.
2 metų miego regresas. Šį miego regresą gali lemti labai daug skirtingų priežasčių. Vaiko smegenys ir toliau sparčiai vystosi, be to tokio amžiaus vaikų gyvenime netrūksta svarbių pokyčių: pavyzdžiui, atsisakoma sauskelnių ir vaikas ima savarankiškai naudotis puoduku, jis perkeliamas miegoti į „suaugusiojo“ lovą be užtvaro, galbūt jau pradeda lankyti darželį arba šeimoje atsiranda jaunesnis brolis ar sesė.

Kaip elgtis miego regresų metu:

Išlaikykite kuo stabilesnę dienotvarkę. Prasidėjus miego regresui bus gerokai sunkiau „susitarti“ su kūdikiu ir išlaikyti įprastą gyvenimo ritmą, tačiau yra labai svarbu, kad ritmas pakistų kuo mažiau. Jei reikia, koreguokite miego grafiką. Jei miego regresas yra nulemtas miego „pertekliaus“, pakoreguokite grafiką atitinkamai. Jei atsisakote vieno dienos pogulio, kito trukmę reikėtų pailginti, taip pat kiek anksčiau guldyti nakties miego.
Nekeiskite pasiruošimo miegui ritualo ir migdymo būdo. Nuolat pabundantį kūdikį bus sunku užmigdyti, tačiau nepasiduokite pagundai ir šiuo laikotarpiu neprisigaudykite blogų įpročių. Jeigu miego regreso metu pradėsite naudoti pagalbines migdymo priemones (maitinimą, supimą, užmigdymą ant rankų ir kt.), jų kūdikis tikėsis ir vėliau.
„Neapkraukite“ kūdikio naujovėmis. Jei miego regreso pagrindinė priežastis yra naujai išmokti įgūdžiai, kūdikio smegenys dirba taip aktyviai, kad sutrikdo normalų miego ritmą, todėl leiskite joms ramiai „susisteminti“ informaciją ir tik tuomet mokykitės naujų dalykų.
Galite kūdikį maitinti dažniau ir/arba daugiau.
Paieškokite daugiau progų pailsėti. Miego regresas gali trukti net iki mėnesio, todėl jis labai vargina ir tėvus.

Atsiskyrimo nerimas

Atsiskyrimo nerimas yra nerami kūdikio reakcija į atsiskyrimą nuo jį nuolat globojančio žmogaus, dažniausiai šis žmogus yra mama arba tėtis. Atsiskyrimo nerimas yra normali vaiko raidos dalis, susijusi su vaiko protine ir emocine raida.

Kūdikis yra prieraišus. Kūdikis atskiria pažįstamus ir nepažįstamus žmones, yra prisirišęs prie juo besirūpinančių artimųjų, suvokia, kad turi tik vieną mamą ir tėtį.
Kūdikis dar nesupranta daiktų ir žmonių pastovumo. Vaikas nesuvokia, kad iš akiračio dingę daiktai ar žmonės neprasmenga skradžiai žemės. Mamai nuėjus kūdikis sunerimsta, susijaudina, jam baisu, kad mama dingo amžiams.
Kūdikiai sunkiai suvokia laiką. Kūdikiai nemoka „planuoti“ ateities įvykių, tad jiems svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar. Kūdikis nesuvokia, kad į tualetą nuėjusi mama grįš po kelių minučių, tad jam neramu.

Kaip padėti kūdikiui atsiskyrimo metu:

Visuomet atsisveikinkite ir pasisveikinkite su kūdikiu. Nesistenkite išsmukti vogčiomis - tai tik padidins kūdikio baimę ir nesaugumą.
Sugalvokite atsisveikinimo ritualą ir visuomet jį naudokite. Pavyzdžiui, pabučiuokite kūdikį į abu skruostus ir išeidami pasakykite: „Atia! Greitai grįšiu!“. Atsisveikinimas turi būti trumpas, neįaudrinantis ir negraudinantis nei kūdikio, nei tėvų.
Pasakykite, kada grįšite. Vyresniam vaikui jau galite paaiškinti, kur einate ir kada grįšite - 5 minutės ar 1 valanda vaikui nėra labai suvokiamas paaiškinimas, todėl grįžimo laiką susiekite su dienotvarke. Pavyzdžiui, pasakykite, kad grįšite, kuomet reikės maudytis ir skaityti pasaką. Vaikas jausis ramiau ir jūsų lauks numatytu metu.
Duokite vaikui Mylimuką. Trumpą atsisveikinimo ritualą galite papildyti Mylimuko davimu. Mylimukas - vaikui svarbus žaislas, daiktelis, pledas ar pan., kuris dažniausiai primena mamą ir padeda jaustis saugiau.
Leiskite kūdikiui pabūti vienam. Net ir būdami namuose, galite „treniruotis“. Įsitikinkite, kad kūdikio aplinka saugi ir leiskite jam pabūti vienam bent keletą minučių, pavyzdžiui, palikite savarankiškai pažaisti savo kambaryje.
Leiskite kūdikiui tyrinėti. Rūpinkitės kūdikio saugumu, tačiau suteikite jam erdvės ir leiskite savarankiškai tyrinėti aplinką „nesikišdami“ ir nuolat jo nedrausmindami.
Palikite kūdikį su kitais žmonėmis. Nuo pat mažumės, dar prieš prasidedant atsiskyrimo nerimui pratinkite kūdikį bendrauti su kitais žmonėmis - tuomet jis supras, kad gera ir saugu ne tik su mama. Vėliau patikėkite kūdikį kartkartėmis prižiūrėti kam nors kitam.
Išlaikykite optimizmą. Jokiu būdu neparodykite, kad jus pykdo ar glumina vaiko elgesys išsiskiriant. Verčiau elkitės labai paprastai, linksmai ir šiltai.
Nebėkite atgal. Galite būti tikri, kad pirmieji išsiskyrimai bus skausmingi ir kūdikis tikrai elgsis dramatiškai - ties į jus rankutes, verks, galbūt pyks ne tik išsiskyrimo metu, bet net ir jums grįžus.

Atsiskyrimo nerimo tarpsnis tėvams gali būti kartu labai jaudinantis ir labai skausmingas. Iš vienos pusės, negalėsite tverti džiaugsmu jausdami, su kokia meile ir prisirišimu vaikutis puola į glėbį (nors kartais vaikas įsižeidžia ir nenori bendrauti su grįžusiais tėvais. Iš kitos pusės, mažylio ašaros išsiskiriant tiesiog drasko širdį. Taip pat galite jaustis psichologiškai išsekę, jei vaikas yra nuolat įsikibęs į skverną, o jūs neturite jokios galimybės pabūti dviese ar vienumoje.

Sunerimti reikėtų tik jeigu, vaiko atsiskyrimo nerimas labai išryškėja liekant su konkrečiu asmeniu, t.y. vaikas pakankamai normaliai reaguoja į pabuvimą su seneliais, tačiau laikosi įsikibęs, jeigu reikia likti su aukle. Reikėtų atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su medikais, jeigu situacija atvirkštinė, t.y. vaikas iki 2-3-ejų metų niekada nerodė ir nerodo jokių, net ir pačių menkiausių atsiskyrimo nerimų ženklų.