Laisvo žaidimo nauda vaikui yra moksliškai įrodyta: jis lavina kūrybiškumą, mąstymą, turi emocinį ir terapinį poveikį, padeda vaikui "pražaisti" tam tikras situacijas ir patirtis. Tačiau mažiau tyrinėta, bet akivaizdi laisvo, savarankiško žaidimo nauda yra tėvams - tai akimirkos, kai jie gali sustoti, atsikvėpti, išgerti kavos ar tiesiog pailsėti. Dažnai tėvai kreipiasi su klausimu: "Mano vaikas nežaidžia vienas, ką daryti?". Pirmiausia, svarbu atkreipti dėmesį į lūkesčius. Laisvas žaidimas vyksta arba ne, tai yra individualu, ir jam būdingi tam tikri dalykai.
Laisvo žaidimo mes neišmokysime, neišugdysim ir nesukontroliuosim. Jam vykti reikia sudaryti sąlygas: užtikrinti priemones, erdvę, dėmesingą artumo/atstumo santykį, tinkamą laiką. Vaikas vargiai rinksis ilgai žaisti su kaladėlėmis, jei jo akiratyje nuolat yra stipriai stimuliuojantys žaislai, ekranai ir pan. Tiesiog tie žaislai prikausto dėmesį iškart ir vaikas lieka pasyviu dalyviu. Laisvas žaidimas reikalauja aktyvaus dalyvavimo, dėmesio, kūrybos ir pastangų. Tai yra sunkiau.
Taip pat vaikas vargiai rinksis eiti konstruoti ar svajoti kažką pats, jei nuolat yra "žaidinamas". Susiduriu su daugybe atvejų, kai mamos klausia, ką daryti, kad vaikas žaistų pats, o paklausus, kaip atrodo jų žaidimai dabar, paaiškėja, jog pačios mamos yra aktyvios žaidėjos: važinėja mašinėlėmis, stato bokštus, namus, pilis, vaidina žaislų dialogus ir pan. T. y. jos žaidžia pačios, o vaikas tiesiog stebi ar kažką pasyviai krapštosi šalia. Nesakau, jog nereikia žaisti patiems, aišku, tai smagu, tai ir pavyzdys, ir užkrečia, bet jei norime aktyvesnės vaiko rolės, turime patys tapti šiek tiek pasyvesni. Kartais.
Kaip skatinti savarankišką žaidimą?
Tai reiškia, kad vaiką gali užklupti nuobodulys, irzlumas, vaikas natūraliai gali norėti gauti įprastą stimuliaciją. Nebijokite būti nuobodūs tėvai. Nuobodulys skatina kūrybą. Svarbiausia būti prieinamiems, kai to reikia, artimais. Bei laipsniškai sudaryti galimybes ta stimuliacija pasirūpinti pačiam, po truputį nusiimant atsakomybę ir linksmintojo/"žaidintojo" vaidmenį, jei jau tokį prisiėmėte. Atsisukite ir į save bei savo poreikius, norus, laiko leidimą.
Nebijokite komunikuoti savo poreikių ar norų. Dvimečiui ar trimečiui tikrai vertingiau žinoti, jog mamai kartais reikia šiek tiek laiko kažką padaryti, užbaigti ar tiesiog ramiai pabūti, nei gyventi iliuzijoje, kad jo poreikiai visada svarbesni nei kitų. Svarbūs visų, tik aišku, su laiku ir vaikams augant mes atrandame įvairesnių galimybių juos suderinti.
Laisvą žaidimą įvedinėkite laipsniškai. Tai yra labai svarbu. Būna ir taip, jog staiga perskaičius knygą apie laisvo žaidimo naudą, tėvai metasi į priešingą barikadų pusę ir palieka vaiką vieną susigalvoti sau veiklos. Aišku, kad vaikas nepuls piešti ar statyti namo iš pagalvių - vaikas jausis atstumtas, vienišas ir ieškos saugumo, nuraminimo, taigi dėmesio iš savo tėvų. Panašiai būna ir kai vedami didelio nuovargio ar erzulio bandome "priversti" vaiką žaisti vieną, pvz., nepailsėjusios ar pusę dienos nešiojusios ant rankų ir pildžiusios daugybę norų ir pageidavimų, tiesiog užsinorime minutei sustoti ir padaryti kažką SAU. Pasodiname vaiką ant žemės, duodame LEGO ir sakome "žaisk". Tikėtina, nežais.
Nes tokia situacija vėlgi yra nesaugi. Kai mama nerami ar pikta, visuomet kyla nerimas, ir tada koncentruotis į žaidimą, tuo labiau vienumoje, neišeina. Norisi apsikabinti mamą, kad pasijustum saugiau. O mama tada nusivilia ir nuliūsta, nes net ir ta sekundėlė ramybėje nesuveikė. Užburtas ratas, tiesa?
Laisvam žaidimui vykti reikia psichologinio saugumo ir tinkamo laiko. Vaikas turi jaustis ramiai ir saugiai. Jei patiria stresą, nerimą, momentinį ar ilgalaikį, natūralu, kad norės būti mūsų glėbyje. Labai svarbu atsižvelgti į vaiką ir jo poreikius bei savijautą. Pasirinkite momentą, kai vaikas smalsus, geros nuotaikos. Imkite žaisti kartu. Ir svarbu: tą, ką nori vaikas, o ne tai, ką jūs norite, kad vaikas norėtų žaisti!
Palaipsniui imkite tiesiog daugiau stebėti, mažiau dalyvauti, arba įsitraukite tiek, kiek jus kviečia vaikas. Tegu jis būna kūrėjas ir žaidimo vadovas. Jūs - tik vienas iš dalyvių. Bet likite dėmesingi, neskubėkite traukti telefonų ar tipenti į virtuvę. Išbūkite dėmesingai stebėdami. Taip galite daug sužinoti apie savo vaiką, jo pomėgius, problemas, klausimus ir nerimus. Matydami, jog veiksmas vyksta pilnu tempu, ir ypač su vyresniais vaikais, palaipsniui atsitraukite.
Nėra apibrėžto laikotarpio, kiek tai turėtų tęstis - ko gero, tiek, kiek tęsiasi. Mažesni vaikučiai patys su savimi užsiėmę būna trumpiau, jiems daugiau reikės jūsų dėmesio ir užtikrinimo, kad jūs šalia, žaisti yra saugu. Taip pat ir tiems vaikams, kuriems tai labiau nauja. Džiaukitės kiekviena laisvo žaidimo minutėle, nesitikėkite valandų iš karto.
Vaikų žaidimų erdvė neturėtų būti perkrauta žaislais. Idealu, jei vienu metu prieinami 6-8 žaislai, jei jų daugiau - dažną vaiką tai blaško ir trikdo, jam/jai per sunku pasirinkti, su kuo žaisti. Net patys smagiausi ir mylimiausi žaislai pabosta. Žaislus rekomenduojama rotuoti!
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad žaislai atitiktų vaiko raidos tarpsnį ir interesus. Vaikas nesirinks žaisti su žaislais, kurie jam/jai dar per sudėtingi. Tarp žaislų įtraukite bent vieną-kitą atviro tipo - tai yra tokį, kuris neturi vieno teisingo būdo žaisti ir skatina kūrybiškumą.
Kada verta sunerimti?
Kartais tėvai bando paaiškinti, kad vaikas neturi atiminėti žaislų iš kitų, tačiau vaikas gali to nesuprasti arba nepaisyti. Maži vaikai, ypač iki 3 metų, yra egocentriški ir dar nesuvokia, kad kiti turi tokias pat emocijas ir poreikius. Dalintis jiems atrodo nenatūralu.
Jei vaikas nuolat demonstruoja agresyvumą ne tik žaislams, bet ir kitiems vaikams, gali kilti nerimas. Tokiu atveju verta pasikalbėti su vaiko psichologu. Taip pat svarbu atsižvelgti į vaiko kalbos raidą. Jei vaikas vėluoja kalbėti, tai gali būti viena iš piktumo priežasčių. Logopedai, vertindami vaiko kalbos raidą, pirmiausia įvertina ir jo gebėjimą žaisti, pamėgdžioti suaugusius, siekdami atmesti galimus raidos sutrikimus.
Kai kurie tėvai pastebi, kad vaikas nesidomi žaislais, juos mėto, daužo, triukšmauja. Tokiais atvejais svarbu atkreipti dėmesį į kelis aspektus:
- Vaiko aktyvumas ir judrumas: Kai kurie vaikai yra itin judrūs ir jiems reikia daugiau stimuliacijos arba specifinių žaislų, kurie juos sudomintų ilgiau.
- Regėjimo problemos: Kartais prastas regėjimas gali lemti tai, kad vaikas nesidomi žaislais. Pastebėjus tokius požymius, verta pasikonsultuoti su akių gydytoju.
- Nuobodulys ir nesupratimas: Jei vaikas neturi pakankamai stimuliacijos arba žaislai jam per sudėtingi ar per lengvi, jis gali juos tiesiog atstumti.
- Per didelis žaislų kiekis: Per didelė žaislų gausa gali blaškyti vaiką ir trukdyti jam susikaupti.
Svarbu suprasti, kad vaiko žaidimas yra jo pasaulio pažinimo ir ugdymosi būdas. Jei vaikas nesidomi žaislais, tai nereiškia, kad jis turi rimtą sutrikimą. Dažnai tai yra laikinas reiškinys, susijęs su jo raidos ypatumais, aplinka ar poreikiais.
Skatinkite vaiko savarankiškumą ir kūrybiškumą, sudarykite tinkamas sąlygas žaisti ir netrukdykite jam atrasti savo pasaulį. Atminkite, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir vystosi savo tempu.
Ar pakankamai žaidžiate su savo vaikais? + Savarankiško žaidimo patarimai | Mamų psichologė
Maži vaikai, ypač iki 3 metų amžiaus, dar tik pradeda suprasti pasaulį aplink save. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai yra egocentriški, tai reiškia, kad jie natūraliai mato pasaulį tik iš savo perspektyvos. Dėl šios priežasties dalintis žaislais ar kitais daiktais jiems atrodo nenatūralu - jie dar nesuvokia, kad kiti žmonės turi tokias pat emocijas ir poreikius kaip jie patys. Egocentriškumo mažėjimas ir empatijos vystymasis yra natūralūs procesai, kurie kinta su vaiko amžiumi ir smegenų branda. Kai vaikams suteikiama galimybė bendrauti su kitais vaikais saugioje ir palaikančioje aplinkoje, jų socialiniai įgūdžiai ir empatija vystosi natūraliai. Svarbu padėti vaikams suprasti, kaip jų veiksmai gali turėti įtakos kitiems ir skatinti pozityvų elgesį.
Kai vaikai yra verčiami dalintis, jų smegenys patiria stresą. Patirdami stresą vaikai reaguoja „kovodami arba bėgdami“ (angl. fight or flight), o tai reiškia, kad vaikų smegenyse padidėja kortizolio, streso hormono, lygis. Dėl to vaikai gali tapti neramūs, neracionalūs arba net agresyvūs. Svarbu suprasti, kad maži vaikai taip reaguoja, nes jų prieškaktinė smegenų žievė, kuri atsakinga už savikontrolę, dar nėra pilnai išsivysčiusi. Kai vaikas yra priverstas dalintis, jis gali patirti didelį emocinį diskomfortą, kurį sunku suvaldyti. Todėl tokiomis situacijomis vaikai gali pravirkti, šaukti ar, kaip minėta, agresyviai elgtis.
Nuolatinis spaudimas dalintis gali sukelti neigiamą požiūrį į dalinimąsi apskritai ir net sumažinti pasitikėjimą savimi bei kitais. O tai gali užkirsti kelią natūraliai empatijos ir socialinių įgūdžių raidai, nes vaikas pradeda dalintis ne dėl to, kad nori, bet dėl to, kad jaučia prievartą arba baimę. Specialistų patarimai, kaip mokyti vaikus dalintis:
- Modeliuokite dalijimąsi visuomet nuo vaiko gimimo.
- Maždaug apie trečiuosius gyvenimo metus vaikas pradeda suprasti, kad kiti žmonės irgi turi poreikius ir jausmus. Šiame amžiuje vaikas pradeda dalintis sąmoningiau.
- Galima pasiūlyti vaikui kitą žaislą arba susitarti, kad jis pasidalins, kai baigs žaisti. Tai padeda vaikui jaustis saugiai ir išvengti prievartos jausmo.
- Svarbu mokyti vaikus dalintis natūraliai, kai jie pradeda rodyti susidomėjimą bendrauti ir žaisti su kitais vaikais. Dalijimasis neturėtų būti primetamas kaip būtinybė, tai turi būti natūralus socialinis veiksmas.
- Nespauskite vaikų dalintis, kai jie tam nėra pasiruošę. Tėvai savo pavyzdžiu turėtų modeliuoti norimą įgūdį, patys dalintis su kitais ir taip skatinti, bet neversti vaikų to daryti.
- Mokyti dalintis galima žaidžiant su vaikais ir rodant, kad dalijimasis gali būti malonus ir smagus veiksmas.
- Ugdykite vaikų empatiją, padedant jiems suprasti, kaip jaučiasi kiti. Pavyzdžiui, kai vaikas nori iš kito vaiko atimti žaislą, galima jam paaiškinti: „Matai, jis dabar žaidžia su šiuo žaislu ir gali labai nuliūsti, jei tu jį paimsi. Siūlau palaukti, kol jis baigs žaisti, ir tada tu galėsi žaisti su juo".
Kai vyresnis brolis ar sesuo nenori dalintis su mažesniu, svarbu atminti, kad tai yra normali reakcija, susijusi su asmeninės erdvės, kontrolės ar dėmesio praradimo baime. Tėvams gali kelti iššūkių situacijos, kai vyresnėlis nenori dalintis savo daiktais su mažesniu broliu ar sese. Tokiais atvejais svarbu suprasti tiek vyresnio vaiko jausmus, tiek mažesnio vaiko poreikius, siekiant sukurti harmoningą ir palaikančią aplinką šeimoje.
Vyresnis vaikas gali nenorėti dalintis, nes jis jaučiasi, tarsi mažesnis brolis ar sesuo „užima“ jo erdvę. Atsiradus mažyliui šeimoje, vyresnėlis gali jaustis gaunantis mažiau tėvų dėmesio ir praleidžiantis mažiau laiko kartu su jais. Natūralu, kad vyresni vaikai gali jausti pavydą ar konkurenciją dėl tėvų, ypač mamos, dėmesio. Nenoras dalintis gali būti būdas kompensuoti šiuos jausmus arba pasipriešinti naujiems pokyčiams šeimoje. Mažesnis brolis ar sesuo gali būti suvokiamas kaip „grėsmė“, todėl vyresnis vaikas gali stengtis apsaugoti savo „teritoriją“.
Svarbu pripažinti ir gerbti vyresnio vaiko jausmus bei poreikius. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Matau, koks svarbus tau šis žaislas, ir tu nori su juo žaisti vienas. Tai visiškai suprantama.“ Toks požiūris padeda vaikui jaustis išgirstam ir vertinamam.
Dažnai vyresni vaikai gali nenorėti dalintis, nes jie jaučiasi nepastebėti ar nesulaukę pakankamai dėmesio. Tam, kad vyresnėlis jaustųsi ypatingas ir svarbus, rekomenduojama tėvams kasdien skirti bent 30 min., o dar geriau valandą nedalomo laiko vyresniam vaikui. Tai sustiprins jūsų tarpusavio ryšį, vaikas jausis mylimas, girdimas ir sumažės vaikų tarpusavio konkurencija.
Galite nustatyti šeimos taisykles, kurios skatina dalintis, bet taip pat saugo vaiko teisę į jo daiktus. Pavyzdžiui, galite sutarti, kad kai kurie daiktai yra tik vyresnio vaiko, ir jis neprivalo jais dalintis. Kitus daiktus galima apibrėžti kaip „bendrus“, kuriuos visi šeimos nariai gali imti. Šios taisyklės padeda aiškiai nustatyti ribas ir sumažinti konfliktus.
Verta kalbėtis ir paaiškinti vaikams, kad dalijimasis reikalauja kantrybės ir pagarbos. Pavyzdžiui, galite sutarti, kad abu vaikai paeiliui žais su norimu žaislu ir kad jie turi palaukti savo eilės.
Galite siūlyti alternatyvas. Pavyzdžiui, jei vyresnis vaikas nenori dalintis savo mėgiamu žaislu, galite pasiūlyti mažesniam vaikui kitą žaislą arba bendrą veiklą, kuri nėra susijusi su geidžiamu daiktu.
Tokios situacijos yra puiki „dirva“ tėvams skatinti vyresnio vaiko empatiją, padėti jam suprasti, kaip jaučiasi mažesnis brolis ar sesuo. Pavyzdžiui, galite paklausti: „Kaip manai, kaip jis jaučiasi, kai nori žaisti su tavimi?“ Tačiau svarbu nepaversti to spaudimu dalintis - tai turi būti natūralus pokalbis, kuris skatina suprasti kito vaiko jausmus.
Taigi, dalijimasis yra socialinis įgūdis, kurio reikia mokytis ir vaikams, ir suaugusiems. Štai suaugusiųjų pasaulyje mes dažnai esame linkę dalintis tik tada, kai jaučiame, kad tai yra abipusiai naudingas veiksmas. Be to, suaugusieji taip pat gali jaustis nesaugiai ar nenorėti dalintis, kai kalbama apie brangius daiktus, laiką ar asmeninius išteklius. Kaip ir vaikai, suaugusieji taip pat turi poreikį jaustis saugūs ir vertinami. Taigi, dalinimasis turėtų būti suvokiamas ne kaip priverstinis, bet kaip savanoriškas veiksmas.
Vaikų mokymasis dalintis yra ilgas procesas, kuriame svarbu suprasti jų vystymosi poreikius ir emocinius iššūkius. Dalijimasis turi būti mokomas natūraliai, be prievartos, ugdant empatiją ir siūlant alternatyvas. Šis procesas, kaip ir suaugusiųjų pasaulyje, reikalauja laiko, kantrybės ir supratimo. Svarbiausia, kad vaikai jaustųsi saugūs ir vertinami, kad jie galėtų dalintis su kitais ne iš baimės ar spaudimo, bet iš noro bendrauti ir dalyvauti bendruomeniniame gyvenime.
tags: #kudikis #nezaidzia #su #zaisliukais
