Kone kasdien mamai tenka nelengva užduotis - nuraminti verkiantį kūdikį. Kūdikiai verkia po kelias valandas per dieną dėl įvairių priežasčių: kai yra alkani, pavargę, sukaitę, šlapi, išsigandę, kai jiems nuobodu, jaučiasi vieniši. Mažylį kamuoja įvairūs negalavimai, pavyzdžiui, dažnai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais atakuojantys pilvuko diegliai. Kūdikiai neverkia šiaip sau, o tėveliai turėtų pasistengti suprasti, kas nutiko. Kūdikio verksmas - tai jo kalba, kuria jis išreiškia nepasitenkinimą, tai pagalbos šauksmas, ir mažylis neturi ištisai raudoti ir kamuotis.

Kodėl kūdikis verkia ir kaip jį nuraminti?

Pirmomis gyvenimo savaitėmis kūdikiui labiausiai reikia saugumo jausmo. Jam gali būti baisu didelėje erdvėje, kurioje jis nesijaučia saugus ir apie tai tėveliams pasako verksmu. Paguosti mažylį mama gali paėmusi ant rankų - tai jį nuramins. Nieko nuostabaus, jog saugiausiai kūdikis jaučiasi būdamas arti mamos - jos glėbyje.

Tai gana veiksmingas būdas nuraminti kūdikį. Apgaubtas mamos šilumos mažylis atsipalaiduoja, sumažėja stresas. Šis nuraminimo metodas veiksmingas ir pas gydytoją - išsigandusiam vaikui po neįprastų ar skausmingų procedūrų. Priglaudusi mažylį panešiokite, paglostykite jo pilvelį, paguoskite. Tai geriau negu duoti jam čiulptuką, nors ir ritmiški čiulpimo judesiai nuramina, bet niekada nepakeis tėvų šilumos.

Švelnus sūpavimas kūdikį apramina, bet jeigu tai nepadeda ir jis vis dar verkia, nedidinkite judesių amplitudės ir nekratykite. Dėl to gali ištikti trauma - sukrėsto vaiko sindromas, kuris pavojingas vaiko smegenims. Kūdikis greitai priauga svorio ir jį vis sunkiau nulaikyti ant rankų.

Kartais mažyliui užtenka ramiai pagulėti tyloje ir jis nurimsta. Jeigu vaikas paverks minutę, nieko bloga nenutiks, bet tai nereiškia, kad reikia palikti jį išsiverkti. Kūdikį gali slėgti triukšmas. Televizoriaus garsai, tranki muzika, ryški šviesa, tėvų barnis ne tik suerzina mažylį, bet ir išgąsdina. Todėl saugokite namų ramybę - venkite bet kokio triukšmo ir kitokių dirgiklių.

Pasistenkite, kad sunerimęs mažylis nusišypsotų. Pabučiuokite pilvuką, po to, neatitraukusi lūpų, stipriau papūskite - kūdikis neliks abejingas lengvam kutenimui. Atsigulkite ant nugaros, kojas sulenkite per kelius, ant jų paguldykite mažylį ir pasupkite kaip sūpynėse. Šypsenėlę gali sukelti cypiantis žaisliukas, ant mamos galvos susuktas rankšluostis, plojimas rankomis, suradus dingusį daiktą. Linksmu žaidimu galite paversti krentančio žaisliuko gaudymą.

Kūdikis gali verkti ir dėl paprasčiausios priežasties, kad jam liūdna. Ypač nuobodu, jeigu jo erdvė apsiriboja lovelės šonais. Pritvirtinkite prie vaiko lovelės karuselę, kurią kartkartėmis įjungsite, pakabinkite virš kūdikio žaisliukų, rodykite jam įvairius daiktus ir leiskite juos paimti į delnukus. Pasukite mažylio lovelę taip, kad jis matytų jus arba jam naują daiktą. Nustebinkite mažylį kokia nors įdomybe, parodykite per langą, pavyzdžiui, šuniuką arba paukštį ant medžio šakos. Nepamirškite kalbėti su kūdikiu.

Prisilietimai, apkabinimai, bučiniai labai svarbūs kūdikiui, jais pasakote, kaip stipriai jį mylite. Prisilietimai suteikia daug gerų emocijų, nuramina įsiaudrinusį ir verkiantį pypliuką, o pasyvų vaiką paskatina. Masažas sukamaisiais judesiais padeda nuslopinti pilvuko dieglius, kuriuos galite atpažinti, kai kūdikis riečiasi į kamuoliuką, paraudonuoja ir spardosi. Ritmiški mamos judesiai sumažina įtampą, atpalaiduoja raumenis, padeda užmigti.

Naujagimiai ir kūdikiai jaučia jiems artimiausio žmogaus - mamos nuotaiką. Jeigu mama dėl ko nors kremtasi ar pyksta, mažyliui darosi neramu ir jis pravirksta. Eidama prie verkiančio kūdikio išlikite rami, nesvarbu, kad jo įnirtingas riksmas jus tiesiog veda iš kantrybės, nurimti padeda tik teigiamos emocijos, švelnus mamos balsas. Kiekviena mama turi savo metodų, kurie padeda nuraminti kūdikį ir paskatina jį nusišypsoti. Ieškodamos ir bandydamos atrasite ir jūs.

Tėčių pagalba raminant kūdikį

Pediatrų ir psichologų nuomone, pirmaisiais gyvenimo metais palikti verkiančio vaiko arba nereaguoti į jo verksmą negalima. Išgirdę nenumaldomą kūdikio verksmą neretai palūžta net ir patys stipriausi vyrai. Ne tik palūžta - daugelį jų gali ištikti tikrų tikriausias panikos priepuolis. Kaip gi nuraminti verkiantį vaiką? Mamoms intuiciją, kaip elgtis su raudančiu mažyliu, dovanojo pati motušė gamta. Tėčiams šio gebėjimo tenka išmokti. O kad jiems būtų lengviau - įgimtos intuicijos stoką galima kompensuoti išmokta instrukcija. Mama.lt siūlo 10 pakopų strategiją, subalansuotą specialiai tėčiams.

10 strategijų tėčiams nuraminti kūdikį:

1. Nebijokite eksperimentuoti. Kol išmoksite atskirti, ko jūsų kūdikis iš tikrųjų šiuo metu nori, teks atmesti daugybę išankstinių nuostatų. Faktas, kad dabar jis turėtų ramiai miegoti ar palaimingai džiaugtis nauju barškučiu, reikšmingas jums, bet ne jūsų mažyliui. Todėl būkite pasirengęs daugybę kartų keisti raminimo taktiką ir apsišarvuoti kantrybė, jei tik pirmieji bandymai nesuveiks.
2. Priežastis - būsenoje. Jūsų mažyliui gali patikti daugybė dalykų (pvz. tyli lopšinių muzika ar lengvas pasūpavimas ant rankų). Tačiau jei jis jaučia diskomfortą dėl odą erzinančių sauskelnių ar maudžia besikalančius dantukus - tikrai nepagelbės net ir iki šiol dievintos pramogos. Taigi visų pirma pamėginkite atspėti, kokia šiuo metu mažylio būsena? Gal jis pervargęs nuo įspūdžių? Gal nori miego, bet negali užmigti? O gal klykia dėl pilvuko dieglių? Jei pavyks sėkmingai išsiaiškinti būseną - bus lengviau orientuotis, kaip elgtis ir ką daryti. Pervargusį ar miego norintį mažylį teks pačiūčiuoti, užpuolus pilvuko diegliams - švelniai pamasažuoti, panešioti.
3. Pirštas - patikimas indikatorius. Klasikinis būdas, praverčiantis daugeliui tėvų sužinoti, kodėl jų kūdikis verkia. Švelniai įkiškite tarp jo dantenų švariai nuplautą savo mažąjį pirštą. Ką daro mažylis? Pradeda jį čiulpti ir nurimsta? Gali būti, kad jam tereikėjo nusiraminti prieš miegą. Čiulpia godžiai traukdamas į save, o po keleto sekundžių išstumia ir vėl verkia? Veikiausiai jis alkanas ir metas šildyti mamos paliktą pienuką ar kūdikių maistelį. Kandžioja pirštą dantenomis? Užpuolė dantukų skausmai - patepkite dantenas skausmą ir niežulį malšinančiu tepaliuku.
4. Pasiūlykite atsigerti. Verkiantis kūdikis gali būti alkanas, net jei ir nepuola godžai čiulpti piršto. Jei nepadeda paprastas panešiojimas ir raminimas - pamaitinkite jo maistu: duokite atsigerti mišinėlio ar mamos pieno iš buteliuko arba iš šaukštelio, jei laikotės taktikos nepratinti vaiko prie čiulptuko.
5. Sūpuokite. Vaikams patinka judesys, o tėčiai tai padaryti moka tiesiog puikiai. Svarbiausia - parinkti šiuo metu tinkamiausią ritmą. Jei įtariate, kad mažyliui nuobodu ir jis verkia reikalaudamas pramogų - pasūpuokite jį stipriau, energingiau (tik jokiu būdu nekratykite ir nemėtykite - tokie ekstremalūs žaidimai kiek ūgtelėjusiems vaikams labai patinka, tačiau yra tikrai pavojingi ir gali sužeisti); jei manote, kad jis pavargęs - pasūpuokite ramiau, vienodu ritmu, monotoniškai. Galite pasupti ir paguldęs į vežimėlį ar pasodinęs į supamą kūdikių kėdutę - kartais suveikia ne tik pats sūpavimas, bet ir kūno padėties pakeitimas.
6. Suvystykite. Ne, tai nereiškia, kad dabar turėtumėte prisiminti močiučių metodą ir painiotis tarp daugybės vystyklų. Užteks apgobti ir apklostyti mažylį šiltu pledu, paimti jį ant rankų ir pasūpuoti. Daugeliui kūdikių šis būdas padeda palaimingai nurimti ir užsnūsti.
7. Niūniuokite. Manote, tai sugeba tik mamos? Gėdijatės, kad neturite klausos ir nepataikysite į taktą? Patikėkite, jūsų mažyliui tai rūpi mažiausiai. Jei kiek nejaukiai jaučiatės girdėdamas savo solo partiją a capella, kad ir visai tylutėlę - įjunkite ramios muzikos kompaktą ir niūniavimu pritarkite savo mėgstamai melodijai, tuo pačiu nešiodamas ir supdamas kūdikį.
8. Grimasos ir juokingi garsai. Šį meną tėčiai paprastai moka daug geriau, nei mamos. Ir tai - puikus būdas pralinksminti užsigavusiam, nusivylusiam ar šiek tiek išsigandusiam kūdikiui. Jei jis verkia tik dėl to, kad pabudęs nerado mamos šalia ar bumbtelėjo galvyte į lovytės kraštą - būtinai išmėginkite šią atrakciją, turėtų suveikti!
9. Slingas, vaikjuostė, nešynė. Visi šie daiktai - ne tik jaunos mamos aksesuarai bei būdas patogiai nunešti vaiką iš taško A į tašką B. Jie dažnai tampa ir nepakeičiamais pagalbininkais raminant įsiverkusį kūdikį. Taigi pamėginkite patogiai įsodinti ar įguldyti savo mažylį į slingą, vaikjuostę ar nešynę ir pavaikščiokite po namus, jei reikia - pasūpuokite, paniūniuokite. Girdėdamas jūsų širdies plakimą ir jausdamas kūno šilumą kūdikis nurims greičiau.
10. Išlaukite. Tai - svarbiausias patarimas, kurį turite taikyti kartu su kiekvienu iš šių punktų. Nemeskite vieno būdo pernelyg greitai: kartais kūdikis įsiverkia tiek, kad ne iš karto suvokia, jog jo norai jau tenkinami, jog jam jau patogu, malonu ir ramu. Taigi jei jau pradėjote raminti supdamas ir niūnioudamas, duokite laiko mažyliui dar šiek tiek paverkti, „pasiguosti“. Jei pamatysite, kad verkimas palengva rimsta - sveikiname, jūs puikiai susitvarkėte!

Vaiko fiziologija ir paros ritmas

Žinios apie vaikelio fiziologiją bei paros ritmą turėtų suteikti šiek tiek aiškumo ir padėti nusiraminti. Įdomu ir keista, jog ką tik gimę kūdikiai gyvena kiek kitokiu ritmu - jų para trunka net 25 valandas. Tai leidžia suprasti posakį „sumaišė dieną su naktimi“. Pirmosiomis savaitėmis kūdikio miego ciklo trukmė yra maždaug 50 minučių. Taigi nieko nuostabaus, kad jautresni kūdikiai pabunda kas valandą. Tokie nesusipratimai lemia tai, kad tėveliai pirmaisiais mėnesiais turi padirbėti „įstatydami” vaikelį į vėžes - paros ritmą. Kūdikiui svarbu, kad tuo pačiu laiku jį žadintų, maitintų, praustų, migdytų. Dienotvarkė ne tik leidžia planuoti dienos darbus, bet ir kūdikiui suteikia saugumo bei stabilumo pojūtį. Ji ypač svarbi jautresniems vaikams, vadinamiesiems verksniukams, kurie kiek ilgiau užtrunka adaptuodamiesi prie naujų gyvenimo sąlygų. Juk net ir suaugusiems žmonėms pakitusios gyvenimo sąlygos sukelia nemažai streso. Pabandykit prisiminti, kokie buvo pirmieji jausmai, kai išsikraustėte iš tėvų namų, nusprendę gyventi savarankiškai?

Kūdikis duoda signalą dėl labai „žemiškų” priežasčių: jam per karšta arba per šalta, šlapia, jaučiasi alkanas, pervargęs ar vienišas. Visus šiuos nepatogumus mes stengiamės pašalinti. Tačiau nutinka ir taip, kad, rodosi, lyg viskas tvarkoje, bet verksniuko nepavyksta nuraminti net įmantriausiais būdais: „Ir sauskelnes keičiu, ir maitinti bandau, o apie sūpavimus ir liūliavimus net enciklopediją galėčiau išleisti! Niekas nepadeda…” Tokios situacijos yra pačios nemaloniausios tiek tėveliams, tiek ir jų mažyliams.

Kūdikio būdravimo metu tėvai neriasi iš kailio ir stengiasi palaikyti gerą mažylio nuotaiką. Jį užima įvairiomis veiklomis, žaislais. Tačiau pamiršta, kad kūdikio dėmesio išlaikymo laikas dar visai trumputis, vos kelios minutės. Dėmesio apimtis taip pat ribota - vaikelis sugeba priimti vieną arba du stimuliavimo šaltinius (suaugę žmonės priima tik du-tris stimuliavimo šaltinius). Tėveliai tai turėtų prisiminti bendraudami su savo kūdikiu: vienu metu tik kalbiname arba tik žaidžiame, rodome. Besirinkdami žaislus ir veiklą, mes turime atsižvelgti į šiuos kūdikio dėmesio ypatumus. Kitu atveju: siūlydami ryškius, daugiafunkcius žaislus ir įvairius, besikeičiančius žaidimus, mes rizikuojame per greitai nuvarginti vaiką.

Norėdami kuo geriau patenkinti vaikelio bendravimo poreikius ir nepravirkdyti jo, tėveliai turi išmokti atpažinti savo kūdikio nuovargio signalus. Nuvargę kūdikiai dažnai nukreipia akutes į šalį, pasikeičia jų „gugavimo” tonacijos, judesėliai tampa intensyvesni, stipresni, staigesni, o tai neretai išgąsdina ir juos pačius. Jaunųjų tėvelių užduotis - laiku pastebėti nuovargio signalus ir sumažinti žaidimo intensyvumą arba kūdikiui leisti pabūti ramioje aplinkoje. Juk pernelyg smarkus stimuliavimas sukelia nuovargį, kuris išsilieja ašaromis.

Pervargimo grėsmė kyla ir raminimo, migdymo metu. Kai vaikelis pradeda verkti, o jo raudos tęsiasi, atrodo, jau amžinybę, mes griebiamės įvairiausių metodų. Paimame vaikelį ant rankų, supame įvairiu tempu, dėl savo kantrybės išteklių ribotumo keičiame supimo pozas, lakstome kaip išprotėję. Mažas kūdikėlis trumpam aprimsta ir vėl, mūsų dideliam nusivylimui, pradeda verkti. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų aprimti patiems. Galite palikti kūdikį jo lovelėje ir kelioms minutėms atsitraukti, išeiti iš kambario. Kartais nutinka, jog mažieji verksniukai, palikti vieni, ima ir užmiega saldžiu miegeliu. Tai akivaizdus faktas, kad net ir raminant, migdant svarbu pastovumas. Tačiau jei verksmas nesiliauja, o jūs jau viską išbandėte, prisiminkite vieną patį efektyviausią arba jums patogiausią raminimo būdą. Jis neturi būti skubotas, judrus. Pasistenkite švelniai ir ilgesnį laiką taikyti šią raminimo metodiką. Tai - „sugedusios plokštelės principas”, kuris padeda aprimti ir kūdikiui, ir tėveliams.

Ar jaučiatės pervargę ir nežinote, kaip nuraminti kūdikį? Stebėkite, ką vaikelis daro pats, kad nusiramintų. Dažniausiai tai bus kumštuko ar pirštuko čiulpimas, antklodėlės tempimas ant veidelio ir panašūs įpročiai. Atraskite mažylio nusiraminimo „strategiją” ir naudokitės ja.

Miego ritualai ir dienotvarkė

Kad sėkmingai palydėtumėte kūdikį į miego karalystę, suformuokite miegojimo įprotį. Pavyzdžiui, kiekvieną vakarą, prieš einant miegoti, atlikite kokius nors „ritualus”: išmaudykite, aprenkite pižamėle, paskaitykite pasakėlę, pamaitinkite krūtimi. Svarbu, kad kūdikis būtų migdomas tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje - savo lovytėje, kambaryje. Augdamas vaikas mokosi per asociacijas. Geriausia, kad kūdikio miegamasis būtų skirtas tik miegoti. Jei tai darote diena iš dienos, tai vaikelis supras, jog jį ruošia miegui ir jis pasijaus saugiai bei ramiai. Kiekvieną vakarą pasakykite savo kūdikiui, kad atėjo metas miegoti. Jeigu jūs tą kartosite nuo pat pirmųjų mėnesių, jūsų vaikui šie žodžiai asocijuosis su miegu.

Būti kūdikio verksniuko tėveliais tikrai sunkus darbas, kuris reikalauja daug vidinės stiprybės ir fizinių jėgų.

Mitas sugriautas: Dienotvarkė kūdikiui

Kaip pažymi kūdikių ir vaikų miego konsultantė bei tėvystės konferencijos „Sumani mama“ pranešėja Dovilė Šafranauskė, anksčiau gyvavęs mitas, kad mamai būtina kūdikį auginti pagal tam tikrą griežtą, valandomis ar net minutėmis sudėliotą scenarijų, seniai griuvo. Dienotvarkė iš tiesų turi teikti naudą, todėl šiandien miego konsultantai sutaria - dienotvarkė kūdikiui reikalinga, tačiau ji turi atitikti vaikelio ir mamos poreikius.

„Kartais tėvai mano, jog jų kūdikiai auga be dienotvarkių. Vis tik kūdikiai keliasi, valgo ir miega panašiu metu. Tai ir vadinama dienotvarke. Kiekvieną dieną pasikartojantys veiksmai, įvykiai ne tik suteikia kūdikiui saugumo, tačiau ir tėvams leidžia lengviau planuotis laiką, taip paprasčiau patenkinti svarbiausius mažojo poreikius. Beje, svarbu atminti, kad dienotvarkė pirmiausia padeda išvengti kūdikio pervargimo“, - teigia D. Šafranauskė.

Rytas geros dienos pradžiai

Kadangi kiekvienas kūdikis yra unikalus, skirsis ir jų dienotvarkė: vienam bus palankesnis itin griežtas dienos planas, kitam ramiau ir saugiau bus tada, kai dienotvarkė kis pagal aplinkybes. Viskas priklauso nuo esminių kūdikių poreikių ir tėvų sugebėjimo į tuos poreikius įsiklausyti.

„Vienos universalios dienotvarkės tiesiog nėra. Antraip visi ją taikytume ir nekiltų jokių papildomų rūpesčių bei klausimų. Kita vertus, kad dienotvarkė veiktų, pirmiausia reikėtų nustatyti laiką, kada Jūsų namuose prasideda diena. Kadangi didžioji dalis kūdikių bunda tarp 6 ir 8 valandos ryto, dienos pradžiai toks laikas palankiausias. Likusi dienos dalis išdėliojama pagal periodus, kada mažylis būna aktyvus ir šeimos gyvenimo ritmą apskritai“, - pataria kūdikių ir vaikų miego konsultantė.

Būdravimo periodai pagal vaiko amžių

Internetas mirga įvairiomis būdravimo laiko lentelėmis ir rekomendacijomis, dažnai juose atsispindintys duomenys skiriasi, tad konsultantė D. Šafranauskė primena - lentelėse paprastai nurodomi vidutiniai, minimalūs arba maksimalūs būdravimo.

Anot D. Šafranauskės, rekomenduojamas būdravimo laikas kūdikiams pagal amžių gali būti:

• iki 3 mėn.: 1-1,5 val;
• iki 6 mėn.: 2-2,25 val.;
• iki 9 mėn.: 2,5 val;
• iki 12 mėn.: 3-3,5 val.

„Kiekvienai mamai ir tėčiui turėtų padėti supratimas, kad jų vaikas - unikali asmenybė, todėl statistikos ir rekomendacijos ne visada suveiks. Su atsidavimu ir jautrumu augindami atžalą, laikui bėgant išmoksime atpažinti tik jai būdingus nuovargio ir būdravimo ženklus, bus lengviau laikytis dienotvarkės“, - teigia D. Šafranauskė.

Nuovargio ženklai

Žiovulys yra lengviausiai atpažįstamas nuovargio ženklas, deja, žiovaujame ne tik norėdami miego, bet ir atsikėlę. Tad atpažinti, ar kūdikis pavargęs, nėra taip paprasta. Vienoks nuovargio ženklas būdingas Jūsų vaikui, kitoks - Jūsų draugės mažyliui. Be to, nuovargio ženklai kinta vaikui augant. Pasitaiko ir kūdikių „slapukų“, niekaip neparodančių, kad nori miego.

Labai svarbu įsidėmėti, kad kokybiškai vaikutis miegos tik tada, kai bus pavargęs, bet nenuvargęs. Žiovulys, akių trynimas, nervingas verkimas rodo, kad kūdikis pervargo, todėl reikėtų suskubti jį nuraminti ir užmigdyti. Tokios situacijos išvengti leidžia atidus vaiko stebėjimas ir pažinimas, kitaip tariant, svarbu laiku „perskaityti“ jo rodomus ankstyvuosius nuovargio ženklus, kurie yra:

• dingęs susidomėjimas veikla,
• sulėtėję judesiai,
• nekoncentruotas žvilgsnis arba žiūrėjimas į vieną tašką,
• paraudimai aplink akis ar antakius,
• kontakto vengimas,
• minkštų žaislų ar antklodėlės lietimas prie veido.

Kai žinosime, kiek laiko pagal amžių mūsų kūdikiui rekomenduojama būdrauti ir mokėsime atskirti nuovargio ženklus, galėsime lengvai nustatyti būtent jam tinkamiausią aktyvų laiką tarp miegelių.

Vakaro ritualai ramiam miegeliui

Specifinis vakaro ritualas, kai atsižvelgiant į kūdikio poreikius ir pomėgius parenkami tam tikri veiksmai, padeda kūdikiui naktį miegoti ramiau, giliau, ilgiau. Miego ritualas paprastai turėtų trukti nuo 10 iki 30 minučių. Kuo vaikutis mažesnis, tuo miego ritualas trumpesnis, o svarbiausias miego ritualo bruožas - pasikartojimas. Pasakos skaitymas, ramios maudynės, jaukus mamos niūniavimas ar kt. - pasirinkta veikla turėtų kartotis kiekvieną vakarą, kad kūdikis jaustųsi saugus, nurimtų ir pasirengtų miegui.

Jei visgi kūdikį užmigdyti sunku, jis irzlus, tikėtina, kad būdravimo fazė iki nakties miego buvo per ilga.

Kūdikio maitinimas ir nuraminimas

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žindymas yra toks natūralus procesas, kad viskas turi vykti be pastangų. Alkanas kūdikis instinktyviai ieško mamos krūties, o suradęs lygiai taip pat instinktyviai ją apžioja ir traukia pieną. Tačiau nėra taip paprasta, daugelis mamų, ypač susilaukusių pirmojo vaikelio, susiduria su sunkumais ir net iššūkiais, kol išmoksta žindyti taip, kad gerai jaustųsi pačios, o kūdikis būtų sotus ir patenkintas. Būna ir nevilties, ir ašarų, dažnai pritrūksta kantrybės ir žinių.

Žindymo padėtys gali būti labai įvairios, patartina išbandyti bent keletą, norint suprasti, kuri patogiausia būtent jums ir jūsų kūdikiui, nes jokių taisyklių čia nėra. Viena iš klasikinių žindymo padėčių vadinama lopšio, kai kūdikis laikomas glėbyje. Mama turi atsisėsti, kūdikį pasiimti į glėbį, pasiguldyti ant sulenktos rankos taip, kad vaikelio galvytė atsidurtų maždaug ties alkūnės linkiu, tos pačios rankos delnu kūdikį dar reikia prilaikyti per nugarą. Kita ranka mažyliui paduodama krūtis. Kita dažnai naudojama poza vadinama po pažastimi arba iš šono. Jai prireiks vienos didesnės ar kelių mažesnių pagalvėlių. Mama atsisėda vertikaliai, o kūdikis guldomas pilvuku į mamos šoną, prilaikomas pagalvėlių, mamos alkūnės, dilbio ir riešo. Galvą ji prilaiko plaštaka ir pirštais. Galima guldyti kūdikį ir labiau ant nugaros, kad krūtį jis apžiotų iš apačios. Žindyti galima ir atsigulus ant šono, ant lovos ar platesnės sofos. Mama atsigula ant šono, pasiremia viena ranka, o kita laiko krūtį ar apglėbia kūdikį. Jis prie mamos šono turi būti prisiglaudęs pilvuku, nosis atsidurti ties speneliu. Galima atvirkštinė žindymo atsigulus ant šono poza, kai kūdikis guldomas iš šono taip, kad kojytės būtų nukreiptos priešinga kryptimi nuo mamos kūno. Kai kurioms mamoms patogiausia žindyti gulint ant nugaros. Tokiu atveju atsigulama atsirėmus į pagalves, minkštą lovos atkaltę, arba atsisėdama pusiau gulomis. Mažylis guldomas ant mamos pilvo tiesiai arba įstrižai. Krūtis prilaikoma rankomis ir paduodama vaikeliui.

Atkreipkite dėmesį, kad kūdikis žindymo metu turi būti prisiglaudęs prie mamos taip, kad jam nereikėtų pasukti galvos. Pridėjus jį prie krūties, nosis ir spenelis turi būti viename lygyje, galva truputį atlošta atgal. Įsitikinkite, kad mažylis kvėpuoja lengvai, burna plačiai atverta, lūpos, ypač apatinė, išversta į išorę. Mažylis iš pradžių čiulpia trumpais greitais judesiais, o šiek tiek pasisotinęs lėtai ir giliai. Tam jis naudoja liežuvį ir apatinį žanduką, todėl raumenys aplink ausytes gali judėti, skruostukai būna išsipūtę, girdisi ryjamų gurkšnių garsas. Valgymui tęsiantis pauzės tarp čiulpimų ilgėja. Reikia stebėti, ar vaikas nevalgo per greitai, negiliai žįsdamas, ar nesigirdi pliaukšėjimo arba spragsėjimo garsai.

Neteisingo pridėjimo prie krūties požymiai gali būti šie: kūdikis čiulpia vien tik spenelį suėmęs lūpomis, dantenomis. Lūpos ir dantenos spaudžia spenelį, o ne areolę. Burna nėra plačiai išžiota, lūpos beveik susiglaudžia. Daugiau krūties pigmentinio laukelio matyti apačioje nei viršuje. Kūdikiui žįsti gali būti sunkiau, jei pienas teka pernelyg stipriai, tokiu atveju jo šiek tiek reikėtų nuspausti rankomis arba leisti savaime nutekėti. Arba parinkti kitą žindymo padėtį. Pavyzdžiui, pasiguldžius kūdikį ant pilvo. Jei kūdikis moka sėdėti, tokiais atvejais geriausia žindyti jį sėdintį. Neretai kūdikis nerimsta valgydamas iš kurios nors vienos krūties, taip gali būti todėl, kad kai kurioms moterims iš vienos krūties pienas teka lengviau nei iš kitos. Dažniausiai tai būna susiję su anatominėmis ypatybėmis. Galima pasinaudoti tokia gudrybe: pirma duoti kūdikiui tą krūtį, iš kurios pienas teka sunkiau.

Mamos dažnai nerimauja, kaip dažnai reikia žindyti kūdikį, kaip ilgai jis turi žįsti, kad būtų sotus? Reikia žinoti, kad žindant pirmomis dienomis po gimdymo užtenka kelių lašų priešpienio, nes naujagimio skrandis yra labai mažas, o priešpienis kaloringesnis ir sotesnis nei mamos pienas. Kad naujagimis būtų sotus, žindyti reikia ne rečiau kaip kas 2-3 val. dieną ir kas 3-4 val. Sveikas naujagimis per parą žinda ne mažiau kaip 8-12 kartų. Laikantis šių rekomendacijų, pieno gamyba kasdien didėja. Bandant prailginti tarpus tarp maitinimų, nukenčia pieno gamyba. Pasaulio sveikatos organizacija visose šalyse rekomenduoja pirmus šešis gyvenimo mėnesius kūdikius tik žindyti.

Kai kurios mamos klaidingai įsivaizduoja, kad pieno gaminasi pakankamai tik tuo atveju, jei krūtys labai pilnos. Tačiau tai būdinga pirmosiomis žindymo savaitėms, kai organizmas dar tik taikosi prie kūdikio poreikių. Pieno gamybai susireguliavus, tai yra krūtims pradėjus gaminti tiek, kiek kūdikis suvalgo, jos būna gan minkštos, kartais net atrodo tuščios. Pieno gali sumažėti ir žindant daromų klaidų. Pavyzdžiui, neištuštinant ir nestimuliuojant krūtų organizmas reaguoja ir pieno gamina mažiau. Tai natūralūs procesas, įvykstantis vaikeliui paaugus, kuomet jis žindomas vis rečiau, o mamos pieno jam reikia vis mažiau. Traukti pieną ar pieno mišinį iš buteliuko lengviau, be to, valgant iš buteliuko ir krūties kūdikio burnytė, liežuvis ir žandikaulis juda šiek tiek kitaip. Todėl prie buteliuko įpratusiam kūdikiui sunku tinkamai paimti ir ištuštinti krūtį. Tai ir lemia pieno sumažėjimą.

Ką daryti, kai paūgėjęs kūdikis žįsdamas blaškosi? Kai kurie jų pasukdami galvą nepaleidžia ir traumuoja spenelį. Pajutus tai mama gali švelniai įkišti švarų mažąjį pirštą į burnytės kamputį, ir spenelis išsilaisvins. Kūdikis mažiau blaškysis, jei žindysite prietemoje arba kambaryje, kuriame nėra kitų žmonių, triukšmo.

Kaip išspręsti situaciją, kai kūdikis, iki tol puikiai žindęs, staiga atsisako krūties? Kai mažylis krūties neima, verkia, sukasi nuo jos, reikėtų pirmiausia jį nuraminti - panešioti, pakalbinti, priglausti ir pasūpuoti, o krūtį vėl siūlyti tik tada, kai jis ramus. Geriausia - ką tik prabudusiam ar mieguistam.

Augančio kūdikio poreikiai keičiasi. Normalu, kai jis vieną kartą suvalgo daugiau, kitą kartą mažiau arba krūties prašo įvairiu dažnumu, kitaip tariant, keičiasi laiko tarpas tarp žindymų. Bendra taisyklė - krūtis nesiūloma, kai jos neprašo. Kai kurie kūdikiai gali norėti žįsti tiesiog dėl nusiraminimo, ne tik norėdami pavalgyti. Nustatyta, kad pieno neturi tik 1-2 iš 10 tūkst. motinų. Didžioji dauguma moterų sugeba vien tik krūtimi išmaitinti kūdikį apie 6 mėnesius, kai jis maitinamas pagal jo poreikius, gerai pridedamas prie krūties, o pieno susidarymas ir išsiskyrimas yra nestabdomas.

Pervargimo prevencija ir pagalba

„Saugokite nuo pervargimo“ - tai vienas pirmųjų patarimų, kurį išgirsta tėvai, besidomintys kūdikio miegu. Visgi... Nepaisant mūsų pastangų, kartais taip jau nutinka ir vaikai pervargsta. Tai nereiškia, kad jūs kažką pražiopsojote, nepadarėte ar nepastebėjote. Naujagimiai pervargti gali labai greitai, užtenka daugiau naujų įspūdžių, garsų, kvapų ar tiesiog nepavyko užmigti. Ir visgi, jei pervargo, tai gal gali užmigti ir pailsėti? Pervargusio kūdikio organizme išsiskiria kortizolis ir adrenalinas, kurie atsakingi už aktyvią būdravimo būseną bei reguliuoja cirkadinį ritmą. Ši būsena primena streso, išgąsčio ir pavojaus jausmus. Tad ramiai užmigti tikrai labai sunku, bet ramiai būdrauti ir užsiimti veiklomis - taip pat nebepavyksta intensyvaus verksmo.

Pervargusiam kūdikiui gali būti sunku nurimti ir dar sunkiau užmigti, todėl jam prireiks mūsų pagalbos ir švelnumo bei tinkamos aplinkos. Kad ir kaip keistai skambėtų, kūdikio raminimas prasideda sulig ramia mūsų būsena. Visa tai normalu, todėl žinodami tai, pirmiausia susikoncentruokime į save. Nuleiskime pečius, atpalaiduokime veidą, lėtai ir giliai kvėpuokime. Pervargimo verksmas tikrai nemalonus, tačiau jis kūdikiui nepavojingas. Jei tik įmanoma, kuo greičiau keliaukime į ramią, nuošalią aplinką, kur galėsime susikoncentruoti į savo mažylius ir jų raminimą. Nors kai kurie mažyliai rimsta lauke, dažniau nusiraminimui padės nedidelis, pritemdytas kambarys, kuriame įjungtas baltas triukšmas. Kalbėkite su kūdikiu ramiu, prislopintu balsu, laikykite ant rankų jam patogia poza, priglauskite prie savęs, niūniuokite ar sakykite garsą ššššš.

Neretai įsiaudrinę mažyliai atsisako krūties ar buteliuko. Pamėginkite kiek nuraminti kūdikį ir vėl pasiūlykite pieno. Jei kūdikis atsisako, priverstinai siūlyti tikrai nereikia - kartais pervargę kūdikiai tiesiog negali susikoncentruoti į maitinimą, todėl jam priešinasi. Pamėginkite mažylį nurengti, dėl visa ko apžiūrėkite rankų ir kojų pirštukus ar nėra apsisukusio plauko ar siūlo. Nustebsite - tai neretai gali sukelti sunkiai nuraminamą verksmą. Švelniai glostykite, pamasažuokite kūdikį. Jei vieni mažyliai rimsta vos išrengti nuogai, kitiems jaukiau būti suvystytiems arba įvilktiems į amžiui ir oro temperatūrai tinkamą miegmaišiuką. Kūdikius iki 3,5 mėn. galime tampriai vystyti į tam skirtą vystyklą, vyresniems, galima pasinaudoti antklodėle, kuri padės prispausti vaikučio rankytes ir jam pasijusti saugesniu.

Supimas ir kiti judesiai ramina daugelį kūdikių. Išmėginkite ritmišką supimą aukštyn-žemyn arba siūbavimą į šonus. Į pagalbą galima pasitelkti ir vežimėlį, nes kartais pervargęs kūdikis net nenori būti ant rankų, įsiverkus pakyla kūno temperatūra ir jam paprasčiausiai karšta! Raminti gali ir supimasis supynėje ar gultuke. Privenkite supti pernelyg stipriai, nes toks judesys gali stimuliuoti ir taip pervargusius mažylius. Kai kuriuos mažylius magiškai nuramina važiavimas automobiliu. Visgi patarčiau vengti tokio raminimo būdo nakties metu arba kai pats jaučiatės pavargę, nes vairuoti tokioje būsenoje tikrai nesaugu.

Pervargęs kūdikis natūraliai įsitempia, todėl panirimas į šiltą vandenį padeda kūnui atsipalaiduoti, o tuo pačiu ir nurimti nervinei sistemai. Jei neturime galimybės išsimaudyti vonioje, leiskime rankytėmis pasipliuškenti tekančiame vandenyje.

Kai mūsų vaikai verkia, o mes negalime jų nuraminti, net ir ramiausius tėvus užplūsta stiprios emocijos. Tai visiškai natūralu. Todėl jei jaučiate, jog nebegalite ištverti mažylio verksmo, paprašykite partnerio pagalbos arba padėkite mažylį saugioje vietoje ir trumpam išeikite. Nusiraminkite, pakvėpuokite ir tik tada vėl grįžkite pas kūdikį.

Mažylis dažnai pervargsta? Galbūt atsakymą rasite netinkamoje kūdikio dienotvarkėje.

tags: #kudikis #itin #aktyvus

• Pilnaties poveikis vaikams
• Kaip antidepresantai veikia menstruacijų ciklą
• Vaikų sveikatos aspektai
• Ugdymo tvarka Lietuvoje
• Nauda ir rizika nėštumo metu: Nitrofurantoinas