Kasdienybėje esame linkę kurti intelekto ir emocijų priešpriešą. Sąvoka „intelektas“ asocijuojasi su protu, žiniomis, analitiniais gebėjimais, o emocijos su meile, džiaugsmu, laime, liūdesiu, pykčiu. Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė, psichoterapeutė kandidatė Kamilė Petrulėnaitė pastebi, kad psichologijos tyrimų lauke emocinis intelektas ilgą laiką buvo vertinamas kontroversiškai, kai kurie mokslininkai tikėjo, kad toks „protinis“ dalykas kaip intelektas ir „širdies“ dalykas emocijos yra nesuderinami.

Psichologijoje emocinis intelektas (EI) suprantamas kaip tam tikras žmogaus įgūdžių rinkinys, padedantis kuo geriau pažinti savo emocinį pasaulį, suprasti kitus bei kurti, kiek įmanoma, sveikesnį ryšį su aplinka. Tokiems žmonėms lengviau suprasti kitų jausmus, įsijausti į jų situaciją, parodyti nuoširdžią atjautą. Žmonėms su žemesniu emociniu intelektu kyla iššūkis įvardinti tikruosius savo jausmus ir juos išreikšti.

Psichologė pastebi, kad itin žemą emocinį intelektą turintys žmonės paradoksaliai gali turėti nuostabių socialinių, net diplomatinių įgūdžių, tačiau jų tikslas yra ne nuoširdus ir teisingumu paremtas ryšio kūrimas, bet išskirtinai tam tikros asmeninės naudos - galios, pripažinimo, pinigų ir t.t. Žmonės, turintys aukštesnį emocinį intelektą, geba sveikiau išgyventi stresines ir konfliktines situacijas, tačiau tai ne visada reiškia, kad jie siekia pabėgti nuo savo nemalonių jausmų arba juos bet kokia kaina numalšinti. Tokie žmonės lengviau apčiuopia savo klaidingus įsitikinimus apie gyvenimą ir patį save. O juk tokie įsitikinimai, pasak psichologės, nemalonių emocijų sukelia žymiai dažniau nei realūs gyvenimo įvykiai.

Emocinis intelektas: kas tai ir kodėl jis svarbus?

Kadangi žmonės su aukštesniu EI rečiau vengia savo neigiamų emocijų, jiems ne taip baisu eiti į konfliktus, išsakyti savijautą, brėžti ribas, pykti ir t.t. Šie žmonės pasižymi empatija, gali suprasti savo elgesio įtaką kitų žmonių savijautai, todėl gali pripažinti savo kaltę, nuoširdžiai atsiprašyti, ieškoti kompromisų. K. Petrulėnaitė pabrėžia, kad visos minėtos savybės nebūtinai visada pasireikš aukštą EI turinčiam žmogui. Taip pat ir žmogus, turintis žemesnį EI, tikrai gali parodyti empatijos, brandumo, atjautos konfliktų sprendimuose bei neblogai tvarkytis stresinėse situacijose.

„Neuromedos“ psichologė pastebi, kad visuomenėje dar gajus požiūris, jog svarbius gyvenimo, karjeros sprendimus reikia priimti kuo racionaliau, nepaisyti jausmų. Vis dėlto tiesa ta, kad kuo labiau ignoruosime savo emocinį pasaulį, tuo labiau didės rizika elgtis ir rinktis emocingai ir impulsyviai. „Aukštesnį EI turintis žmogus, žinoma, stengiasi priimti kuo geresnį sprendimą, tačiau taip pat sėkmingiau priima ir savo netobulumą bei geba sveikiau vertinti savo klaidas, tiki, jog padarytos klaidos viso labo reiškia tik žinių stoką, bet neapibrėžia ir nesumažina jo asmenybės vertės“, - akcentuoja K. Petrulėnaitė.

Turintis aukštesnį EI asmuo geba ne tik atvirai ir aiškiai išsakyti savo mintis ir jausmus, bet ir aktyviai išklausyti šeimos nario ar draugo patirtį. Pasak psichologės, aukštesnį EI turintys žmonės proaktyvesni ir darbe, kadangi nenuvertina savo poreikių bei idėjų, stengiasi susikurti kuo patogesnę darbo vietą. „Aukštesnį EI turintys žmonės yra lankstesni pokyčiams darbovietėje, tačiau tik tada, jei jų poreikiai ir vertybės nėra pažeidžiami. Žmonės, puoselėjantys EI įgūdžius, pasižymi didesne motyvacija ir ryžtu siekti karjeros tikslų.

Gynybiniai mechanizmai: kaip psichika saugo mus?

Nors emocinis intelektas susijęs su žmogaus asmenybės bruožais, psichologė K. Petrulėnaitė aiškina, kaip kiekvienas žmogus gali jį ugdyti. Pirmiausia ji siūlo pradėti nuo savęs ir savo jausmų. Kai patiriame kokį nors intensyvesnį įvykį, pasistenkime kuo tiksliau įvardinti savo jausmą. „Šis procesas - savirefleksija - paprastai žmonėms yra gana sudėtingas ir reikalauja itin daug jėgų ir ryžto, nes kiekvieno žmogaus psichikoje veikia tam tikri gynybos mechanizmai, kurie saugo savivertę ir gali trukdyti aiškiai suvokti ir įvertinti realią situaciją arba net priversti žmogų vengti savianalizės“, - sako psichologė.

Psichologinės gynybos mechanizmai gali būti apibūdinami kaip tam tikra reakcija į vidinę grėsmę. Tokia gynyba gali tiek pagerinti, tiek ir pabloginti žmogaus elgesį. Taip pat gynyba gali būti išreiškiama mintimis ar veiksmais: fobijomis, ritualais, įkyriomis mintimis, depresija ar agresija, kurie paprastai yra įvardijami kaip simptomai. Paprastai žmogus gynybos mechanizmus naudoja tuomet, kai nori apsaugoti savo idėją ar savigarbą. Pavyzdžiui, S. Freudas buvo pirmasis, kuris apibūdino šiuos mechanizmus ir juos siejo su vidine ir su išorine kova, kurios tikslas buvo, jog išnyktų emocijų sukeltos kančios. Gynybos mechanizmai itin pasitarnauja ir emociškai sukrečiančiose situacijose, sumažindami jų sukeltas pasekmes ir leisdami žmogui pasijausti geriau. Jie skirti išvengti kokio nors intensyvaus gąsdinančio jausmo arba jį suvaldyti. Negana to, gynybos mechanizmai gali sumažinti arba išvis pašalinti nerimą, kilusį, suvokus konfliktą, apsaugoti nuo negatyvių, traumuojančių išgyvenimų, kaltės jausmo ar vidinių konfliktų.

Gynybos mechanizmai gali susiformuoti dėl įgimto temperamento, ankstyvoje vaikystėje išgyventų stresinių situacijų, tėvų ar kitų svarbių žmonių modeliuojamo ar net tikslingai mokomo gynybų pavyzdžio ar net dėl pasekmių už konkrečios gynybos naudojimą patyrimo. Priežasčių yra tikrai ne viena, kaip ir gynybos veikimo principų.

Pagrindinės psichologinės gynybos priemonės:

• Represija (užmiršti, neprisiminti apie tai). Bene viena pagrindinių psichologinių antrinių gynybos priemonių, kuri veikia kaip motyvuotas aktyvus užsimiršimas. Kai žmogaus gyvenime įvyksta trauminis įvykis ar patirtis, tą akimirką sąmonė nusprendžia, jog būtent ši patirtis jam trukdo ir neturėtume atsiminti visko, kas susiję su tokiu trauminiu įvykiu. Todėl visa tai yra nustumiama į pasąmonės gelmes, užmirštama.
• Išstūmimas (neatsiminti to). Iš sąmonės yra išstumiamos nerimą keliančios mintys, jausmai - neprisimenama to, kas kėlė grėsmę.
• Neigimas (nepastebėti). Tai tarsi atsisakymas priimti tikrovę ir pripažinti sau to, kas yra akivaizdu.
• Projekcija (apkaltinti). Tai tikrovės iškreipimas, kai sau nepriimtinus impulsus, troškimus ar jausmus matome kituose žmonėse. Tai procesas, dėl kurio vidiniai reiškiniai yra suvokiami kaip kylantys iš išorės. Tokiais momentais matome, jog draugė visuomet „pavydi“, vyras „piktas“, darbe visi „kelia įtampą“ ir panašiai, nors iš tikrųjų tokie esame mes.
• Introjekcija (nežinoti). Šis mechanizmas yra visiška projekcijos priešingybė. Introjekcija pasireiškia tuo, jog išoriniai dalykai yra priimami kaip vidiniai. Gerybinė introjekcija dar ankstyvoje vaikystėje žmonėms užtikrina pradinį susitapatinimą su tėvais, kuomet mes, būdami maži vaikai, tarsi sugeriame visą tėvų elgesį, jausmus ir t.t.. Taip yra sugeriamas meilės ir prisirišimo objektas, todėl jo reprezentacija mūsų viduje tampa mūsų asmenybės dalimi.
• Regresija. Tai gali būti apibūdinama kaip grįžimas prie ankstesnės vaikiškos stadijos. Tuomet tarsi tampame labai jauni, maži, nebrandūs. Daugelis žmonių šį gynybos mechanizmą naudoja pateisindami save, jog emocijas reikia išreikšti čia ir dabar. Taip yra tarsi paaiškintas elgesys, kad negerai yra viską laikyti savyje.
• Pakeitimas (užpulti kitą). Pakeitimas arba dar nukreipimas yra tuomet, kai pradedami kaltinti aplinkiniai dėl susidariusios problemos.
• Izoliacija (nejausti). Afekto izoliacija - tai jausmo atskyrimas nuo veiksmų ir minčių. Pavyzdžiui, vyrai, kurie savo jausmus laiko kaip grėsmę sau, nes tai, jų nuomone, reiškia silpnumą, pažeidžiamumą.
• Intelektualizacija (suteikti naują prasmę).
• Atvirkštinis reagavimas (paversti tai priešingu). Kuomet nesąmoningai yra siekiama, jog nepriimtini impulsai būtų pakeisti į priešingą išraišką. Pavyzdžiui, tėvai, susilaukę vaikelio su negalia, gali jausti ne tik begalinę meilę, bet ir pyktį.
• Identifikacija (būk kaip jis, nes kitaip jo neturėsi). Galima sakyti, jog nuo šio gynybos mechanizmo prasideda ir Stokholmo sindromas. Žmonės bando sumažinti jaučiamą nerimą tapatindamiesi su patyčiomis - yra tarsi pagrindžiami kito asmens veiksmai tam, kad būtų galima išvengti kančių, galvojant apie jų padaromą žalą.
• Fantazija (svajoti). Žmonės mano, kad tai, kas vyksta su jais, priklauso tik nuo jų pačių ir šaltinis yra tik jie patys. Nemanoma, jog kiti taip pat gali daryti įtaką jų gyvenimui.
• Perdarymas. Kai yra atliekami tam tikri ritualai tam, kad būtų galima sumažinti įtampą.
• Slopinimas. Šis gynybos mechanizmas yra tuomet, kai yra sąmoningai vengiama galvoti apie nerimą keliančius dalykus, stresines situacijas.

Psichoterapeutai, o ypač psichoanalitikai dažnai vartoja terminą „gynybos mechanizmai“, trumpiau „gynybos“. Šis terminas prigijo nuo psichoanalizės pradininko Z.Froido (Z.Freud) laikų. Apibūdinant paprasčiau, gynybos mechanizmais siekiama apsaugoti „Aš“ nuo bet kokios grėsmės - tiek vidinės, tiek išorinės, tiek realios, tiek įsivaizduojamos. Gynybos apsaugo asmenybę nuo nerimo ir liūdesio, ir bet koks žmogaus elgesys, kai jis pajaučia nerimą ar liūdesį, iš esmės yra gynybinis.

Kadangi gynybos mechanizmų atsiradimą ir išlikimą lemia nesąmoningi potraukiai, gynybos yra linkusios pačios greitai tapti nesąmoningos (t.y. žmogus pats apie jas nežino) ir įkyriai besikartojančios. Tai reiškia, kad ir suaugę galim „gintis“ nuo to, kas vaikystėje mums atrodė pavojinga ir vengtina, nesuvokdami, kad situacija pasikeitė. Kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jo psichologinė pusiausvyra sutrikus, ar ne, naudoja vienokiu ar kitokiu gynybos mechanizmus. Sveiko suaugusio žmogaus gynybomis vadiname adaptyvų, visuminį, dėsningą pasaulio suvokimą. Dėl to išskiriama dar viena gynybos mechanizmų funkcija - sveikas kūrybingas prisitaikymas gyvenime. Adaptyvūs gynybos mechanizmai dar vadinami „tvarkymosi“, arba „įveikimo“, mechanizmais.

Jei dalis pacientų kenčia nuo pernelyg stiprių ie neadaptyvių gynybų ir psichoterapijos metu siekiama sumažinti jų intensyvumą, tai didelė dalis pacientų (visų pirma psichoze sergantys pacientai ir tie, kurių būklę galima apibūdinti kaip „netoli psichozinės dekompensacijos“) turi nepakankamą gynybų arsenalą, ir psichoterapija turi padėti jį sustiprinti ir patobulinti. Gynybų paskirtis yra padėti išlaikyti savigarbą. Gynybai gali būti panaudojamas ne tik veiksmas, bet ir idėja (pvz., prisidengimas tam tikra pasaulėžiūra) arba jausmas, kuris sukelia nemažiau skausmo, bet mažiau subjektyvaus nemalonumo. Reiškia bet kuris pasikartojantis elgesio, mąstmo ar pasaulio jautimo būdas gali būti vertinamas kaip gynyba.

Dėl to įvairūs autoriai aprašo kiek skirtingus gynybos mechanizmus. Tačiau pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių būtent todėl, kad mes visi naudojame skirtingus gynybos mechanizmus. Kita klasifikacija išskiria tam tikrai patalogijai būdingus gynybos mechanizmus. Pats Z.Froidas gynybos mechanizmus skirstė pagal patologijos sunkumą. Jo nuomone, psichozėms būdingi mechanizmai yra neigimas, tikrovės iškreipimas ir projekcija, neurozinės gynybos yra išstūmimas, izoliacija, anuliavimas, perstūmimas ir reakcijos formavimas; brandžios gynybos: sublimacija, altruizmas, humoras ir slopinimas.

Primityvios emocijos ir jų raida

Ankstyvosios raidos stadijos gynybos mechanizmai: susiję su ikiverbaline raidos stadija (ankstyviausia raidos stadija, trunkančia nuo gimimo iki 2,5 - 3 metų amžiaus). Nepakankamas objektų atskirumo ir pastovumo suvokimas.

Neigimas (angl. denial) - tai būdas išgyventi nemalonumus, paprasčiausiai atsisakant priimti faktą. Klasikinis neigimo pavyzdys - pasakojimas apie strutį, kuris ištikus pavojui, slepia galvą smėlyje. Neigdami sakome: „To nebuvo“ arba „To nebus“. Maži vaikai „atranda“, kad išorinis pasaulis „nustoja egzistuoti“ užmerkus akis. Mąstoma magiškai: „Jei aš to nepažįstu, reiškia to nėra“. Taip pat ir dauguma suaugusiųjų, sužinoję apie netikėtą artimo žmogaus mirtį, sako: „Ne, to negali būti!“. Taip laimima laiko, kol pradeda veikti brandesni gynybos mechanizmai. Neigiant pavojų gyvybei (pvz., katastrofų, karo metu) atliekami žygdarbiai. Tačiau neigimas, būdamas primityvia gynyba, paprastai silpnina tikrovės suvokimą ir yra žalingas asmenybei. Pagrindinė psichopatologija, kurios metu pasireiškia neigimas - manija. Manikinės būsenos žmogus neigia savo fiziologinius poreikius (poilsio, miego, valgymo), finansinius sunkumus, savo silpnybes ir net mirtingumą. Jei tokia gynyba vyrauja visą gyvenimą, asmenybė vadinama hipomaniakine. Šie žmonės aplinkiniams gali atrodyti žavūs, visada energingi, veiklūs, iškalbingi, užkrečiantys kitus, bet artimieji ir draugai dažnai mato ir kitą asmenybės pusę - sunkią ir depresišką, kuri ir yra „maniakinio šarmo“ kaina.

Skėlimas (angl. splitting). Tai priešingų jausmų atskyrimas, nes nesugebama į vientisą vaizdą integruoti savo ar kitų žmonių pozityvių ir negatyvių savybių vienu metu. Asmuo viską skirsto į kategorijas „viskas gerai“ ir „viskas blogai“ (skirtingi objektai ar tas pats objektas skirtingu laiku). Skėlimas - tai vienas iš pirmųjų vaiko bandymų struktūruoti iš aplinkinio pasaulio gaunamą patirtį, kai objektai dar nėra suvokiami kaip nekintami. Skėlimą naudojanti asmenybė aplinkinius apibūdina arba kaip „gerus“, arba kaip „blogus“, arba apie tą patį asmenį vienu metu kalba kaip apie „gerą“, paskui - kaip apie „blogą“ (arba atvirkščiai). Tai padeda asmenybei, sumažina jos nerimą ir palaiko savigarbą. Asmenybės, dažniausiai besinaudojančios šia gynyba, sugeba greitai sukelti skilimą bei tarpusavio ginčus ir tarp personalo (projekcinė identifikacija): vieni su tokiu pacientu dirbantys jaučia jam perdėtą simpatiją ir pataikauja, kiti - antipatiją ir nubrėžia griežtas ribas.

Projekcija, introjekcija ir projekcinė identifikacija (angl. projection, introjection and projective identification). Projekcijos veikimo rezultatas yra tai, kad vidiniai dalykai klaidingai priimami kaip išoriniai. Nerimą keliantis, nepriimtinas dirgiklis ar savybė perkeliama į išorinio pasaulio gyvą ar negyvą objektą ir individui atrodo kaip tik išorinio objekto savybė. Problemų kyla tik tada, kai į išorę projektuojamos negatyvios „Aš“ dalys. Žmonės linkę kaltinti kitus dėl savo pačių klaidų. Kito socialinio sluoksnio ar tikybos žmonės lengvai suvokiami ir laikomi grėsmingais ir bauginančiais kaip tik dėl to, kad į juos lengviau projektuoti savo paties nepriimtinus impulsus ir bruožus. Karo propaganda, pasinaudodama žmogaus polinkiu į projekciją, priešus vaizduoja kaip blogus ir amoralius, o savo šalies kareivius - kaip gerus ir herojiškus teisingo reikalo gynėjus. Projekciją naudoja pacientai, sergantys psichoze (kai pasireiškia persekiojimo, poveikio kliedesiai). Jei šis gynybos mechanizmas yra pagrindinis žmogaus išorinio pasaulio suvokimo būdas, sakoma, kad tai paranoidinė asmenybė. Introjekcija, priešingai nei projekcija, lemia tai, kad išoriniai dalykai priimami kaip vidiniai. Jei projekcijos mechanizmas pirmavaizdis yra „išspjovimas“, tai „suvalgymas“ yra introjekcijos fiziologinis atitikmuo ir reiškia vaiko norą nuolat „savyje turėti“ motiną. Vaikas bando įjungti į save visą objektą, dėl to perimamos ne tik geidžiamos ir...

Emocijų raida ir jų įtaka žmogaus gyvenimui

Nuo gimimo vaikas patiria visos emocines būsenas. Kai kurie apsigimimai, pavyzdžiui, Dauno sindromas diagnozuojami vaikui tik gimus. Kai gimsta apsigimęs kūdikis, šeimai prireikia ir patarimų, ir tam tikros paramos. Tik pastaraisiais metais supratome, kad vaikai su įvairiomis negaliomis turi poreikius kaip ir visi kiti. Mažai kalbama apie tokių tėvų psichologinę naštą, jų neviltį ir pyktį, prislėgtumo ir kaltės jausmus, sunkumą priimti savo vaiko trūkumus. Naujagimio su negalia gimimas ar vėlesnė žinia apie vaiko trūkumus gali giliai sukrėsti šeimą. Kiekvienos šeimos ši patirtis yra unikali, tačiau daug kur ji gali būti tapatinama su psichologine krize. Kaip tėvai išgyvena ją, priklauso nuo jų pačių būdo, nuo kitų šeimos narių, nuo paties vaiko.

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, vaikui su neįgalumu, informacijos pateikimas turi būti ribotas. Aplinkoje, kur yra per daug žaislų, daiktų, kitokių blaškančių veiksnių arba pateikta per daug sudėtinga užduotis, vaikas su PA greitai pasimeta. Todėl informaciją/užduotis reikia pateikti ribotai. Skatinti PA vaiką padėti atlikti namų darbus, remiantis tais įgūdžiais, kuriuos jis jau turi. Drauge lavės ir dėmesys, ir veiklos kryptingumas. Tobulėjant vaiko bendravimo įgūdžiams, mažės jo nerimo ir frustracijos lygis. Bendravimą lavinti naudojant gestus ir paprastus simbolius, leisti pajausti, kad ir jis gali kontroliuoti aplinką socialiai priimtinais būdais. Tiek gestą, tiek simbolį visada būtina palydėti atitinkamu žodžiu. Priimti ir skatinti bet kokius vaiko „sukurtus“ žodžio variantus, net jeigu jie ir nelabai panašiai į tą žodį. Kuo laisviau vaikas jausis tose situacijose, kur jam reikės tarti garsus ar žodžius, tuo jam geriau seksis.

Kalbos suvokimas (Recepcija) padeda vaikui suprasti, kas vyksta aplinkui. Ugdant vaiką, būtina ir toliau vartoti kalbą; plėsti suvokiamąjį žodyną; į žaidimą įtraukti daugiau aprašomųjų žodžių (pavyzdžiui, būdvardžių). Kalbinės veiklos ir mokymo metu leiskite vaikui kuo daugiau jutimiškai tyrinėti aplinką, pavyzdžiui, ieškoti, kurie daiktai yra švelnūs, o kurie šiurkštesni ir pan. Tėvystė vyksta tai kasdieninėje buitinėje aplinkoje. Bendraukite su vaiku vartodami paprasčiausias konstrukcijas daiktavardis-veiksmažodis būdvardis, pavyzdžiui: „Tu geri arbatą.“

Neįgalus vaikas nori bendrauti ir vartoja tam tikrą bendravimo išraišką; nors ir ribotai, bet vis dėlto įvairiai kombinuoja skiemenis. Sėkmingo bendravimo patirtis labai svarbi; tai mažina nerimą, kelia pasitikėjimą. Siūlomos ir galimos alternatyvos - kasdieniniame gyvenime naudotis gestų ir žodžių arba paprastos simbolių sistemos ir žodžių derinius. Palaipsniui mokyti bendrauti žodžiais ir garsais. Tai padės išvengti to streso, kurį patiria vaikas, verčiamas teisingai tarti garsus ir formuluoti žodžius iš karto. Priimkite bet kokias žodines išraiškas, kurias vaikas vartoja norėdamas bendrauti. Būtinai atlikite oralinius motorinius pratimus, kurie padės vaikui geriau kontroliuoti burną tariant garsus ir žodžius. Žaiskite tokius žaidimus, kurių metu liežuvis galėtų kuo labiau judėti. Atsistokite su vaiku prieš veidrodį, kad jis galėtų matyti, kaip jis pats iškiša ir įkiša liežuvį, mataluoja juo į šonus. Sugalvokite žaidimų, kuriuose reikėtų pūsti, čiulpti per šiaudelį, bučiuoti. Tai lavina kalbinę motoriką.

Pasodinkite vaikutį ant kelių ir, pamažu supdami, tarkite į ausį panašius garsų junginius. Jūsų balsas turi būti normalaus stiprumo. Vartokite melodijas. Tiesiog išdainuokite garsus „laaa-laaa“, „baaa-baaa“ ir pan. Labai svarbu mokyti pamėgdžioti suaugusiojo artikuliaciją. Vaikas guli lovytėje. Jūs pasilenkiate prie jo ir malonia veido išraiška tariate įvairius skiemenis, keisdami intonaciją. Vaikas turi matyti jūsų veidą. Pratimą galima tęsti keletą ar keliolika sekundžių. Jeigu vaikui tokie pratimai patinka (o taip turėtų būti, nes jūsų veidas šviečia gerumu, šiluma), tai pratybų laiką galima pratęsti. Stebėkite, kaip vaikas reaguoja į žodinius nurodymus ir informaciją, jeigu sakiniai pakankamai trumpi. Žaiskite su vaiku kartu pamėgdžiodami mašinos, įvairių gyvūnų skleidžiamus garsus. Mėgdžiokite ir tuos garsus bei žodžius, kuriuos žaisdamas taria vaikas.

Žaiskite įvairias dėliones, pavyzdžiui, sudėlioti veidą ar žmogaus figūrą. Paimkite 3-4 dalis, apibūdinkite jas ir leiskite vaikui pasirinkti. Mokykite orientuotis aplinkoje per klausą bei vibracijos pajautimą. Kai vaikas kuo nors užsiėmęs, pabelskite. Jei vaikas pasuko galvytę, parodykite ką nors įdomaus, pavyzdžiui, žaislą. Panašių pratimų nereikia kartoti tuoj pat. Žaisdami skatinkite spręsti problemas vizualiniu būdu, tačiau labai svarbu neperkrauti vaiko regimąja informacija. Paslėpkite iš pradžių vieną daiktą, po to - du; sekite, kiek ilgai jis gali išlaikyti dėmesį, atsiminti, kur yra pirmasis daiktas. Rodykite paveikslėlius; tai taip pat lavina regimąją atmintį. Parodykite vaikui vieną paveikslėlį, po to parodykite jį, įmaišytą tarp kitų 4-5 paveikslėlių. Žaisdami mokykite surasti porą ar daugiau vienodų paveikslėlių, skirstyti daiktus pagal kategorijas. Vaikas gali tempti už virvutės mašiną, supti lėlę, meškutį ir pan. Sužadinę jo dėmesį, eikite į įvairias kambario puses (reikia, kad vaikas jus stebėtų) ir kalbėkite. Sėdintis vaikas atsisuka į suaugusiojo balsą. Taip vaikas pradeda suvokti nuotolį. Įsidėmėkite, jog kiekvienam vaikui patinka būti nepriklausomam ir veikti savarankiškai. Tačiau jeigu vaikas ieško kitų pagalbos, jeigu jam pasirodo, kad nesugebės pats savarankiškai baigti užduoties, padėkite jam, drauge kuo daugiau užduočių leisdami atlikti savarankiškai. Dėl to ir reikia užduočių...

Niūrus žmogus niekam neturi jėgų. Tame tarpe ir kovai su blogiu. Todėl niūrioje, liūdnoje atmosferoje klesti neapykanta, pavydas, skriaudos ir kita. O juk vaikai gamtos sukurti džiaugsmui! Nieko nereiškia juos prajuokinti. Juk net patys didžiausi maži melancholikai, patekę į kompaniją, kur viešpatauja geranoriškas linksmumas, akyse pražysdavo ir tapdavo labiau bendraujantys ir atviresni. Juokiantis vaikams gerokai lengviau išsiskirti ir su savo skriaudomis, ir su baimėmis, ir su kaprizais. Juokas apsaugo žmogų, daro jį stipresnį ir nepažeidžiamą. Tai ypač svarbu dabar, kai taip išplito vaikų neurozės, vadinasi, mūsų mažyliams ypač reikalinga psichologinė parama.

Suaugusieji ir vaikai skirtingai suvokia tai, kas juokinga. Dėl ko neretai ir būna nesusipratimų. Iš ko labiausiai juokiasi vaikai, kai žiūri filmukus? Kai personažas įkrito į balą, sėdo šalia kėdės, atsitrenkė į lempos stulpą ir iš jo liko blynas… Suaugusieji apmaudžiai raukosi girdėdami vaikišką juoką šiais, iš esmės nemaloniais momentais. Kai kurios mamos net priekaištauja savo vaikui dėl žiaurumo. Tačiau iš tiesų tai ne žiaurumo pasireiškimas, o neišsivystęs humoro jausmas. Vaikus juokina situacijų netikėtumas. Kitų užjausti jie dar neišmoko. Todėl suaugusiųjų užduotis - išmokyti vaikus skirti tai, kas paprasčiausiai juokinga, nuo to, kas juokinga ir yra su sadizmo elementais. Iš esmės mes, suaugusieji, juokiamės iš tokių pat nesusipratimų, tik jie yra sudėtingesnės formos. Sakykim, mes nesijuoksime iš to, kaip du herojai velkasi po sceną tarsi nepastebėdami vienas kito, ir pagaliau atsitrenkia nugaromis. Tačiau kino siužetas, kai herojus, atsitiktinai patekęs į svetimą butą atsigula į svetimą lovą, kur jį aptinka šeimininkė, jau daugelį metų ir mums sukelia juoką. Skaitydami knygas vaikai taip pat dažnai pro ausis praleidžia vietas, kurios suaugusius priverčia nusijuokti. Tačiau liejasi juokas, kai literatūrinis herojus nusikalba arba neteisingai taria kokius nors žodžius. Tačiau susimąstykim, ką reiškia žodžių žaismas, kurių pagrindu sukurta daugybė juokingų kalambūrų, literatūrinių epigramų, anekdotų ir kt. Apskritai vaikų humoro jausmas susiformuoja gana vėlai. Ir jį, kaip ir daug ką kita (pavyzdžiui, estetinį skonį ir raštingumą), reikia ugdyti. Turbūt pastebėjote, kad taip vadinami vaikiški anekdotai suaugusiems paprastai atrodo kvaili. Ir atvirkščiai, mūsų juokeliai dažnokai vaikams sukelia nesusipratimą. Tai sąlygota ir gyvenimiškos patirties skirtumų, ir amžiaus ypatybių, nuo ko daugeliu atveju priklauso mūsų mąstymas ir emocijos. Todėl iš dalies tėvai ir vaikai nelengvai randa dirvą juokeliams. Tačiau ieškoti būtina, nes bendravimas pavirs nuobodžiomis notacijomis, nuo kurių vaikas stengsis mintyse atsiriboti.

Emocijų raiška ir jų valdymas

Kai patiriame kokį nors intensyvesnį įvykį, pasistenkime kuo tiksliau įvardinti savo jausmą. Tai procesas - savirefleksija - paprastai žmonėms yra gana sudėtingas ir reikalauja itin daug jėgų ir ryžto, nes kiekvieno žmogaus psichikoje veikia tam tikri gynybos mechanizmai, kurie saugo savivertę ir gali trukdyti aiškiai suvokti ir įvertinti realią situaciją arba net priversti žmogų vengti savianalizės.

Psichologė K. Petrulėnaitė pabrėžia, kad visos minėtos savybės nebūtinai visada pasireikš aukštą EI turinčiam žmogui. Taip pat ir žmogus, turintis žemesnį EI, tikrai gali parodyti empatijos, brandumo, atjautos konfliktų sprendimuose bei neblogai tvarkytis stresinėse situacijose. Aukštesnį EI turintis žmogus, žinoma, stengiasi priimti kuo geresnį sprendimą, tačiau taip pat sėkmingiau priima ir savo netobulumą bei geba sveikiau vertinti savo klaidas, tiki, jog padarytos klaidos viso labo reiškia tik žinių stoką, bet neapibrėžia ir nesumažina jo asmenybės vertės.

Kadangi žmonės su aukštesniu EI rečiau vengia savo neigiamų emocijų, jiems ne taip baisu eiti į konfliktus, išsakyti savijautą, brėžti ribas, pykti ir t.t. Šie žmonės pasižymi empatija, gali suprasti savo elgesio įtaką kitų žmonių savijautai, todėl gali pripažinti savo kaltę, nuoširdžiai atsiprašyti, ieškoti kompromisų.

Kai patiriame kokį nors intensyvesnį įvykį, pasistenkime kuo tiksliau įvardinti savo jausmą. Tai procesas - savirefleksija - paprastai žmonėms yra gana sudėtingas ir reikalauja itin daug jėgų ir ryžto, nes kiekvieno žmogaus psichikoje veikia tam tikri gynybos mechanizmai, kurie saugo savivertę ir gali trukdyti aiškiai suvokti ir įvertinti realią situaciją arba net priversti žmogų vengti savianalizės.

Psichologinės gynybos mechanizmai gali būti apibūdinami kaip tam tikra reakcija į vidinę grėsmę. Tokia gynyba gali tiek pagerinti, tiek ir pabloginti žmogaus elgesį. Taip pat gynyba gali būti išreiškiama mintimis ar veiksmais: fobijomis, ritualais, įkyriomis mintimis, depresija ar agresija, kurie paprastai yra įvardijami kaip simptomai. Paprastai žmogus gynybos mechanizmus naudoja tuomet, kai nori apsaugoti savo idėją ar savigarbą. Gynybos mechanizmai itin pasitarnauja ir emociškai sukrečiančiose situacijose, sumažindami jų sukeltas pasekmes ir leisdami žmogui pasijausti geriau. Jie skirti išvengti kokio nors intensyvaus gąsdinančio jausmo arba jį suvaldyti.

Vis dėlto tiesa ta, kad kuo labiau ignoruosime savo emocinį pasaulį, tuo labiau didės rizika elgtis ir rinktis emocingai ir impulsyviai. Aukštesnį EI turintis žmogus, žinoma, stengiasi priimti kuo geresnį sprendimą, tačiau taip pat sėkmingiau priima ir savo netobulumą bei geba sveikiau vertinti savo klaidas, tiki, jog padarytos klaidos viso labo reiškia tik žinių stoką, bet neapibrėžia ir nesumažina jo asmenybės vertės.

Visos minėtos savybės nebūtinai visada pasireikš aukštą EI turinčiam žmogui. Taip pat ir žmogus, turintis žemesnį EI, tikrai gali parodyti empatijos, brandumo, atjautos konfliktų sprendimuose bei neblogai tvarkytis stresinėse situacijose.

Kadangi žmonės su aukštesniu EI rečiau vengia savo neigiamų emocijų, jiems ne taip baisu eiti į konfliktus, išsakyti savijautą, brėžti ribas, pykti ir t.t. Šie žmonės pasižymi empatija, gali suprasti savo elgesio įtaką kitų žmonių savijautai, todėl gali pripažinti savo kaltę, nuoširdžiai atsiprašyti, ieškoti kompromisų.

Aukštesnį EI turintis žmogus geba ne tik atvirai ir aiškiai išsakyti savo mintis ir jausmus, bet ir aktyviai išklausyti šeimos nario ar draugo patirtį. Pasak psichologės, aukštesnį EI turintys žmonės proaktyvesni ir darbe, kadangi nenuvertina savo poreikių bei idėjų, stengiasi susikurti kuo patogesnę darbo vietą. Aukštesnį EI turintys žmonės yra lankstesni pokyčiams darbovietėje, tačiau tik tada, jei jų poreikiai ir vertybės nėra pažeidžiami. Žmonės, puoselėjantys EI įgūdžius, pasižymi didesne motyvacija ir ryžtu siekti karjeros tikslų.

Psichologė K. Petrulėnaitė aiškina, kaip kiekvienas žmogus gali ugdyti emocinį intelektą. Pirmiausia ji siūlo pradėti nuo savęs ir savo jausmų. Kai patiriame kokį nors intensyvesnį įvykį, pasistenkime kuo tiksliau įvardinti savo jausmą. Šis procesas - savirefleksija - paprastai žmonėms yra gana sudėtingas ir reikalauja itin daug jėgų ir ryžto, nes kiekvieno žmogaus psichikoje veikia tam tikri gynybos mechanizmai, kurie saugo savivertę ir gali trukdyti aiškiai suvokti ir įvertinti realią situaciją arba net priversti žmogų vengti savianalizės.

Gynybos mechanizmai gali susiformuoti dėl įgimto temperamento, ankstyvoje vaikystėje išgyventų stresinių situacijų, tėvų ar kitų svarbių žmonių modeliuojamo ar net tikslingai mokomo gynybų pavyzdžio ar net dėl pasekmių už konkrečios gynybos naudojimą patyrimo. Priežasčių yra tikrai ne viena, kaip ir gynybos veikimo principų.

Trys emocijų pakopos: nuo malonumo iki meilės

Eksperimentas, ruošiant žmones skrydžiui į kosmosą, parodė, kad atskirtis nuo aplinkos gali sukelti sunkumų. Kai būsimi kosmonautai buvo aprengti spec. drabužiais, jiems prijungta žarna ir jie įmesti į vandenį, nematė, negirdėjo, nejudėjo ir negalėjo kalbėti. Eksperimento tikslas - pažiūrėti, kiek tie žmonės ištvers. Jiems buvo sunkoka, nes jie buvo atskirti nuo tikrovės. Jiems trūko stimulo, garso, žmonių. Jie buvo atskirti nuo bet kokio stimulo, negalėjo pajusti to ar kito dalyko. Tai rodo, kaip svarbu yra turėti aplinkos stimulus ir socialinius ryšius.

Kaip mes reaguojame į malonumą? Jaučiame pasitenkinimą, malonumą, gera. Štai tokios trys reakcijos į ką nors malonaus: matome, norime, džiaugiamės. Kai matome pyragą su ledais, norime jo, kai gauname, būname patenkinti. Visa tai - malonumas.

Kitas pavyzdys. Galime įsivaizduoti gaivinantį ežerą karštą vasaros dieną. Būdami prie ežero, patiriame malonumą. Šie trys jausmai apima mus. Kai jaučiame malonumą, mes nesame ramybės būsenoje. Jie išjudina mus.

Pirmiausiai, meilė. Įsivaizduokime situaciją: matote gražią merginą Mac Donald'e. Jūs norite kaip nors su ja užmegzti kontaktą. Jūs imate kalbinti merginą, parodote jai savo dėmesį. Ji gali atsakyti tuo pačiu. Jei ji sutinka, dedate ragelį ir sakote: "nuostabu". Jūs esate laimingas. Jūs susitikinėjate, o tu galvoji, kad tikriausiai tu jai patinki. Tai pirmoji stadija - dėmesys ir noras.

Antra stadija - troškimas (aistra). Kai vis ilgiau bendraujate, meilė auga, jūs jos vis labiau trokštate. Tai antroji atliepiamoji emocija. Troškimas vis stiprėja, kalbiesi su ja, ir kiekvienas susitikimas jį stiprina.

Kai esi mažas vaikas, tavo emocijos labai primityvios ir paprastos. Jos dažniausiai apsiriboja malonumu ir pasipiktinimu. Kai bendrauji su žmonėmis, tavo emocijos tampa žymiai sudėtingesnės, kaip ir tavo raumenys. Taip pat ir su emocijomis, jos tobulėja dėl patirties. Ugdai ją, pratybos ugdo aistrą.

Trečioji emocija - džiaugsmas. Džiaugsmas matuojamas kita emocija. Džiaugsmo dydį nusako troškimas. Kuo labiau tu ko nors trokšti, tuo daugiau džiaugsiesi. Kuo daugiau laiko praeis, tuo didesnis bus troškimas. Kuo labiau senstama, tuo ilgiau sugebama laukti. Jauniems tai sunkiau. O jei vaiką versime laukti per ilgai, jis gali nusivilti. Taigi, negalima jų versti laukti iki begalybės.

Džiaugsmas - tai natūralus vyro ir moters aistros rezultatas. Kai abu jaučiate meilę ir troškimą, rezultatas yra džiaugsmas. Mes abu ir Ana ir aš tai puikiai jaučiame. Tai yra graži patirtis.

Meilė bus tada, kai ji taps abipuse. Kai ji atsako tuo pačiu. Kai tu jai patinki kaip ir ji tau. Tik tada meilė pilnutinė, ji atsiskleidžia ir tai viena gražiausių patirčių gyvenime.

Meilė reikalauja pažinimo. Reikia laiko, kad žmonės pasakotų vienas kitam. Tai reiškia, kad kuo daugiau laiko praleidžiate su žmogumi, tuo labiau jį pamilstate.

Apibendrinant, emocinis atsakymas į gerą (maistą, gėrimą ar bet ką pasaulyje) yra toks: pamatai ką nors gera, tau tai patinka, tu nori ir tikiesi gauti. Jei tai turi, patiri malonumą. Tokia yra emocinė mūsų atsakymo į malonumą seka.

Vėliau, kai santykiai tampa rimtesni, pavyzdžiui, sužadėtuvės, atsiranda laukimo periodas. Tai yra laikas, kai troškimas gilėja. Po vestuvių, kai reikės laukti, pavyzdžiui, vaiko gimimo, ar laikantis natūralaus šeimos planavimo, svarbu, ar jūsų troškimas yra paviršutiniškas, ar jūs mokėsite laukti.

Aukštesnis intelektas, negu mūsų emocijos, leidžia mums atsiliepti į gera, ugdyti sąžinę. Kai atsiliepiame ne tik į mūsų emocijas, bet ir į tai, kas gera ir teisinga, mes atsiliepiame į Dievo Planą, į patį Dievą.

Tikra meilė - tai kai lauki, nors ir galėtum turėti dabar. Tai yra rimtas priesakas, kurio laikėsi Jėzus - visose gyvenimo situacijose mylėti.

tags: #kudikis #emocijos #primityvios

• Apie savanorystę gyvūnų globos namuose
• Kaip palengvinti nėštumo sukeltą skausmą
• Rankų darbo atvirukai mamai
• Vaikų dantų gydymas: sedacija ir bendroji nejautra
• Juodasis žemynas