Baimė - viena pagrindinių žmogaus emocijų, turinti svarbią apsauginę funkciją. Ji padeda mums išgyventi, atpažinti pavojus ir išvengti grėsmingų situacijų. Vaikystėje baimės yra natūrali ir neišvengiama vystymosi dalis, dažnai atspindinti psichologinės raidos etapus. Sveikai augančių vaikų baimės yra trumpalaikės, lengvai įveikiamos ir nepakeičiančios esminių būdo savybių ar santykio su aplinka.

Tačiau kartais baimė gali tapti nevaldoma ir trukdyti normaliam vaiko gyvenimui, peraugdama į fobiją. Svarbu suvokti, kad baimės jausmas yra normali žmogaus patirties dalis, ypač vaikystėje. Vaikų baimės yra dažnos ir dažnai atspindi jų psichologinės raidos etapus. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų baimių priežastis, simptomus ir būdus, kaip tėvai gali padėti savo vaikams jas įveikti, remdamiesi psichologų įžvalgomis bei praktiniais patarimais.

Baimių funkcija ir vaikų raida

Baimė, kaip ir visi jausmai, gali būti tiek naudinga, tiek žalinga. Ji padeda mums išgyventi, veikia kaip kelrodis, kompasas, neleidžiantis daryti to, kas pavojinga. Tai pozityvioji baimės pusė. Vaikai bijoti išmoksta iš suaugusiųjų.

Baimės jausmas įvairiomis aplinkybėmis gali būti normalus reiškinys. Jis atsiranda ir išnyksta. Mažų vaikų baimės yra dažnesnės ir neretai atspindi vaiko psichologinės raidos etapus. Jos gali būti pačios įvairiausios ir pasireikšti įvairiais požymiais.

Amžius ir jam būdingos baimės:

• 1 metai: Atskyrimas nuo tėvų, svetimi žmonės.
• 2 metai: Stiprus triukšmas, gyvūnai, tamsa, atsiskyrimas nuo tėvų, asmeninės aplinkos pokyčiai.
• 3-4 metai: Kaukės, tamsa, gyvūnai, atskyrimas nuo tėvų.
• 5 metai: Gyvūnai, „blogi“ žmonės, atskyrimas nuo tėvų, kūno sužalojimai.
• 6 metai: Antgamtinės būtybės (pvz., vaiduokliai, raganos), kūno sužalojimai, griaustinis ir žaibai, tamsa, pasilikimas vienam, atskyrimas nuo tėvų.
• 7-8 metai: Antgamtinės būtybės, tamsa, buvimas vienam, kūno sužalojimai.
• 9-12 metų: Atsiskaitymai mokykloje, kūno sužalojimai, išvaizda, bendravimo sunkumai, mirtis.
• Paauglystė: Išvaizda, santykiai su bendraamžiais, mokykla, saugumas, ateitis.

Nuo 5-erių metų mažylio intelektas daro stiprų šuolį, ima vystytis abstraktusis mąstymas, sparčiai tobulėja pažintiniai gebėjimai. Vaikas ima suvokti erdvės ir laiko sąvokas, taip pat tai, kad kiekvienas gyvenimas, net ir jo paties, turi pradžią ir pabaigą. Mirties baimė aplanko beveik visus vaikus. Tai dažniausiai nutinka 5-8-tais gyvenimo metais. Vaikai labiau bijo netekti tėvų, nei numirti patys.

Nepažįstamųjų baimė prasideda 6-9 mėnesių vaikams. Tai atspindi normalios vaiko raidos etapą - vaikas pradeda skirti savus ir svetimus. Vaikas ne tiek bijo svetimo žmogaus, kiek galimybės, kad svetimas žmogus gali jį atskirti nuo mamos. Jei svetimas žmogus pasirodo staiga arba naujoje aplinkoje, vaiko baimė dar labiau padidėja. Pirmieji šios baimės požymiai vaikams pradeda ryškėti 6 mėnesių, o 15 mėnesių ypač sustiprėja. Ši baimė aiškiai parodoma: vaikas verkia, nepaleidžia mamos, jaučiasi nelaimingas. Vakare pradeda nerimauti, kad reiks išsiskirti su mama, blogai užmiega. Miegą vaikas suvokia kaip tam tikrą išsiskyrimą ir kontrolės aplinkai praradimą.

Atsiskyrimo baimė prasideda nuo 10 mėn., gali išsitęsti ir iki 2 m. amžiaus. Vakare, pradėjus temti, tokie vaikai pradeda rūpintis, kad reiks atsiskirti, blogai užmiega. Ryte atsiskyrimo nerimas pasireiškia dar stipriau. Vos atėjus į mokyklą, išsiskyrimo baimė išsisklaido, vaikai jaučiasi gerai. Kai reikia grįžti namo, vėl atsiranda nerimas, kuris parėjus namo praeina. Stipriausias nerimas būna po savaitgalio, atostogų, ligos.

1-3 metų vaikams yra normalu bijoti išsiskirti, bijoti didelio garso, nugriūti, gyvūnų ir vabalų, sėstis ant tualeto, maudytis ir eiti miegoti; 3-6 metų vaikams normalu bijoti gyvūnų ir vabalų, pabaisų ir vaiduoklių, pasimesti, tėvų skyrybų, tėvų mirties ir eiti miegoti; pradinukams normalu bijoti išsiskirti, naujų situacijų (ypač ėjimo į mokyklą), vaikų nedraugiškumo, plėšikų ir pan.

Dažniausios vaikų baimės ir jų priežastys

Vaikų baimės gali būti labai įvairios, tačiau kai kurios iš jų yra ypač paplitusios. Mykolo Riomerio universiteto Psichologijos katedros lektorė, vaikų ir paauglių psichiatrė dr. konsultuoja apie dažniausias vaikų baimes ir jų priežastis.

Specifinės fobijos: Šios baimės būdingos apibrėžtoms situacijoms ir objektams, kurie savaime nėra pavojingi vaikui. Specifinė baimės gali būti: tam tikrų gyvūnų, fantazijos kūrinių (pabaisų, monstrų, raganų), aukščio, tamsos, uždaros erdvės (klaustrofobija), tualeto, maudymosi, dantų gydymo, tam tikro maisto, dažniausiai riebių patiekalų, ar augalinio maisto, kraujo ar žaizdų.

Tamsos baimė: Neretai būna kartu su fantastinių personažų baime, vaikas bijo tamsoje tūnančio siaubūno. Bijantis tamsos vaikas užmiega tik prie šviesos, bijo eiti į patalpą, kur nedega šviesa.

Gydytojų baimė: Atsiranda po ligoninės, skausmingų procedūrų, netinkamo medicinos personalo elgesio su vaiku ar pernelyg didelio tėvų nerimo, kuriuo „užsikrečia“ vaikas. Kai kurie tėvai patys nesąmoningai sukelia vaiko baimes, pvz., patys bijo eiti pas dantų gydytoją ir tai parodo vaikui.

Socialinės fobijos: Paprastai susijusios su maža vaiko saviverte ir kritikos baime. Jos gali pasireikšti tokiais simptomais: paraudimu, rankų virpėjimu, pykinimu, širdies plakimu, staigiu poreikiu šlapintis. Tokie vaikai dažnai vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti beveik visiška socialinė izoliacija. Socialinėms fobijoms priskiriama baimė nurausti, baimė būti nužiūrinėjamu, baimė atsakinėti per pamokas.

Mokyklos baimė: Tai nėra apsimetinėjimas, kaip mano daugelis tėvų. Mokyklos baimę reikėtų skirti nuo sąmoningo mokyklos vengimo. Mokyklos baimė paprastai prasideda po ilgesnio mokyklos nelankymo, ligos, atostogų ar kokių nors nemalonių įvykių klasėje, pvz., patyčių. Jai būdinga nenugalima baimė eiti į mokyklą, kuri dažniausiai pasireiškia įvairiais kūno požymiais: pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai. Taip pat pasireiškia depresijos simptomai: liūdesys, agresyvus elgesys, atsiribojimas nuo bendraamžių, miego sutrikimai, savižudiškos mintys. Mokyklos baimę išgyvenantys vaikai sunkiai atsiskiria nuo savo artimųjų, gali turėti įvairių nuogąstavimų juos prarasti. Neretai jiems būdingas nuolatinis artimųjų dėmesio poreikis. Šiems vaikams gali būti pykčio ir agresijos proveržių, pasireiškiančių tuo metu, kai reikia palikti namus ir eiti į mokyklą.

Gyvūnų baimė: Augustas bijo miegoti vienas ir bijo būti paliktas. Vilhelmas…nieko nebijo (bent jau tai nėra išreikšta). Mortos didžiausia baimė - išsiskyrimo. Na, ir dideli gyvūnai jai nekelia labai šiltų jausmų.

Tėvams dažnai kyla klausimas ar vaiko šunų baimė yra normali ar jau nebenormali ir ar reikia kažką daryti ar ne?. Šunų baimė tampa problema, kai vaikas kategoriškai atsisako eiti į lauką, nes lauke bėgioja palaidas mažytis šunelis. Tik pamatęs šunį lipa kuo aukščiau - stalo, kėdės, tėvams ant rankų ir garsiai rėkia „pririškit tą šunį“, „pasiimkit“. Atsisako eiti į svečius, kur auginami šunys. Pamatęs šunį vaikas rėkia, bėga, o paskui ilgą laiką vengia tos vietos, kur sutiko iš pažiūros mažą ir draugišką gyvūnėlį.

Tėvų elgesys ir nerimas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų nerimo ir baimės jausmo atsiradime. Jei tėvai bijo, tai parodo vaikui: „Man tikrai verta bijoti, juk jie didesni ir žino.“ Todėl labai svarbu negąsdinti vaiko.

Traumos ir skausmingos patirtys: Jei vaikas neseniai matė ar patyrė ligą, tėvų praradimą, gaisrą, smurtą, ar kitą didelį įvykį, tai galėjo stipriai išgąsdinti.

Aplinkos informacija: Tai, ką vaikas girdi per žinias, radiją, kitus vaikus, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose (ypač amžiaus neatitinkančiuose) moko saugotis bei gali prisidėti prie baimės atsiradimo.

Nesėkmių baimė: Ši schema gali atsirasti dėl daugybės įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, ji atsiranda, kai vaikas mokosi kokioje nors ypatingoje mokykloje, kur visi aplink buvo be galo gabūs ir jis turėjo nuolat konkuruoti. Arba mokėsi ką nors sudėtingo - grojo smuiku, sportavo. Žodžiu, visur aplink buvo stiprūs žmonės ir toks žmogus natūraliai pradėjo jaustis esantis blogesnis ar netikęs. Galbūt - o tai tipiškiausia ir dažniausiai pasitaikanti priežastis - tėvai tiesiog neprižiūrėjo, nepadėjo vaikui susitvarkyti su pamokomis, nepadrąsino, nepaguodė, galbūt ir mokytojas koks nors „užėda“ ir jam prilipo tokia nesėkmės baimė.

Kaip atpažinti vaiko baimę

Vaiko baimė ir nerimas gali pasireikšti įvairiausiais požymiais - ir tiesioginiais, kai vaikas žodžiais nusako savo baimę, ir netiesioginiais - įvairiausiais skausmais (pilvo ar skrandžio), nesugebėjimu susikaupti, nenoru eiti į darželį ar mokyklą, padidėjusiu agresyvumu, nervingumu, liūdnumu, ypač rytais. Mažas vaikas nemoka pasakyti, ko jis bijo, tačiau jis būna įsitempęs, liūdnas, suirzęs. Baimė reiškiasi ne vien kalbėjimu apie baimės objektą, taip pat ir:

• Sunkumais užmigti/nemiga;
• Apetito pokyčiais;
• Neaiškiais, fizinės priežasties neturinčiais skausmais pvz.: pilvo, galvos, kojų;
• Sunkumu kvėpuoti;
• Nuolatiniu nerimastingumu;
• Nagų kramtymu;
• Grįžimu į ankstesnę raidos stadiją pvz.: vaikas, puikiai laikantis šlapimą, pradeda šlapintis į lovą.

Vaiko baimė miegoti:

Dažniausios priežastys:

• Viena iš priežasčių yra atsiskyrimo baimė bei nesaugus prieraišumas. Vaikui miegas gali reikšti išsiskyrimą, o tai kelia nerimo ir nesaugumo jausmus.
• Negalime pamiršti ir tai, kad vaikai mąsto simboliniu mąstymu, todėl vaikui gali būti sunku atskirti tikrovę nuo fantazijos, tad vaikai pradeda bijoti pabaisų, šešėlių, spintos monstrų ir kitų dalykų, kurie visi gyvena tamsoje, tad prieš miegą baimė sustiprėja.
• Taip pat, miego nerimas padidėja, kai vaikas patiria didelius įvykius šeimoje.
• Baimės labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Visiems žinduoliams yra įprasta miegoti su savo tėvais iki tam tikro amžiaus, todėl kartais lūkestis, kad vaikas jausis saugiai vienas, neatitinka konkrečios vaiko raidos.
• Tai reiškia, kad vaikas nei pagal fizinį nei psichologinį amžių dar nėra pasiruošęs miegoti vienas. Taip neretai nutinka su itin jautriais vaikais.
• Natūralu, kad šie vaikai gali būti labiau prieraišūs ir norėti ilgiau miegoti su tėvais.
• Taip pat, labai svarbu, kaip suaugę nusprendė, kad vaikui jau laikas miegoti vienam. Kartais pasitaiko, kad mama norėtų miegoti su vaiku, o tėtis ne, tuomet vaikas atsiduria šio konflikto epicentre, nerimas gali kilti kaip pasipriešinimas šiai naujai dinamikai.
• Svarbu, vaiką prie miego atskirai pratinti pamažu, švelniai, matant, kad vaikas tam jau pasiruošęs.
• Jei vaikas jautrus, svarbu nesudėti kelių didelių perėjimo etapų į vieną, pvz.: mokyklos pradėjimas ir staigus vaiko perkėlimas į savo kambarį, „nes jau didelis“.
• Tai gali padidinti didesnį nei reikalingas nerimą, kadangi mokyklos pradėjimas jau iš savęs yra ypač didelis įvykis.
• Svarbu suprasti, kad tai, kas vienam vaikui tinka, kitam visiškai netinka. Taigi, vieno būdo nėra - visada svarbiausia atsižvelgti į konkretų vaiką ir jo poreikius.
• Vaikai, kurie turi raidos sutrikimų, taip pat dažnai yra linkę į daugiau baimių ir neretai didesnį pasipriešinimą pokyčiams.

Simptomai ir požymiai:

• Išsakoma žodžiais baimė;
• Negalėjimas užmigti;
• Vengimas eiti miegoti, laiko miegoti vilkinimas pvz:. „dar vieną pasaką“;
• Pykčio ir ašarų priepuoliai prieš miegą (kaip nerimo iškrova);
• Miego metu noras paleisti filmą/muziką/uždegti švieselę;
• Sunkumai atsiskirti nuo tėvų prieš miegą (nori, kad laikytų rankytę, kojytę, glostytų nugarą, miegotų šalia ir t.t);
• Prieš miegą atsirandantys skausmai ir kūno įtampa;
• Naktį budinėja ir vaikšto pas tėvus.

Kaip atpažinti miego sutrikimus? Dažniausiai tai nėra sudėtinga, kadangi vaikai patys pasako ir parodo, kad prastai miegojo. Taip pat, išduoti apie prastą miegą gali ir dažnas pabudimas, nuolatinis blaškymasis, padidėjęs nuovargis, koncentracijos sunkumai, padidėjęs irzlumas. Kaip taisyklė, didelį nerimą išduoda ir dažnai besikartojantys naktiniai košmarai, kurie sutrikdo miego kokybę.

Kaip padėti vaikui įveikti baimę

Tėvai į vaiko baimes turi žiūrėti rimtai, nors jiems ir sunku jas suvokti. Ypač svarbu klausyti, kai vaikas pasakoja apie savo baimę, nenumenkinti jos pasakymais: „Visiška nesąmonė, ir ko čia reikia bijoti. Mane tik juokas ima iš tos tavo baimės.“ Pamažu stenkitės padėti vaikui atsikratyti baimių. Jokiu būdu nesiimkite prievartos. Jei vaikas bijo sėstis ant puoduko, nuveikite kartu į parduotuvę ir leiskite vaikui pačiam išsirinkti gražų puoduką, ant kurio jis nebijos sėsti. Jei vaikas bijo maudynių, nuolat aiškinkite, rodykite knygutes ar filmukus, kur vaikai džiūgaudami maudosi.

Iš vaikų baimių jokiu būdu negalima juoktis, tačiau negalima būti ir motina-perekšle, kuri visaip bando apsaugoti vaiką nuo jo baimių ir leidžia jam jų vengti. Daug geriau yra padėti vaikui nugalėti tas baimes. Be to, į viską stengiamės reaguoti labai neutraliai, nesureikšminant, kad vaikas bent jau iš mūsų jaustų, kad to dalyko nebijo visi, vadinasi, tai nėra universalus reiškinys ir su juo galima susidoroti.

Kai važiuojam dviračiu, Augustas bijo, kad aš nuvažiuosiu ir jį paliksiu. Tai aš jam ir sakau: ar aš kada nors taip pasielgiau? Kaip tu manai, ar aš iš tiesų galėčiau tave palikti? Pasikalbame, aš stengiuosi per daug į priekį nevažiuoti ir pan.

Gąsdinimas gąsdinimui nėra lygu. Niekada vaikų negąsdiname nepagrįstais dalykais: raganomis, baubais, tuo labiau nesuprantamais ir rasistinį atspalvį turinčiais čigonais ar žydais. Jeigu gąsdinimu vadinamas „pranešimas apie pasėkmes“, tai tada esam gąsdinę. Pavyzdžiui, berniukai nesusitvarko, tai mes ir sakom: ateis filmukų diena, norėsite žiūrėti, tačiau teks tik pasvajoti! Arba, pvz, Augustas kompiuteriu žaidžia su tėte, tai aš galiu pasakyti: jei manęs neklausai, grįš tėtė, papasakosiu ir kaip tu manai - ar eisi žaisti kompiuteriu, jei taip elgiesi? Bet tai jokiu būdu nėra gąsdinimas pačiu tėte - jis tiesiog netektų kompiuterio. Vienintelis, ko vaikas gali bijoti po tokio „pranešimo“, tai neatlikti savo pareigų. O tie nepagrįsti vaiko gąsdinimai nieko gero neduoda. Tai tik laikinas norimo rezultato pasiekimas, o ne vaiko auklėjimas. Be to, juk vaikas nėra koks nors kvailelis…vieną dieną supras, kad jį apgaudinėjate, ir nusivils. O ką, jei taip begąsdindami traumuosite vaiko psichiką? Kažkokia nesąmonė! Man atrodo, daug svarbiau yra kalbėti su vaiku, padaryti taip, kad už nepageidautiną elgesį būtų tam tikros pasėkmės ir - jokių nuolaidų ir nenuoseklumo! Tada vaikas supranta, kad jūs nejuokaujate, kai pasakote, kad - jeigu jis nepadarys to ar ano - bus tokios pasekmės. Be to, vienokia yra baimė, kuri „ateina“ natūraliai ir kitokia yra „įvaryta“ baimė. Su pirmosiomis vaikui daug lengviau susidoroti, nes jis žino, kad esate šalia ir jam padėsite ją įveikti. Su antrosiomis - ką gi, dėl jų jis turi „dėkoti“ artimiausiam žmogui! Vaikui tėvai turėtų būti pats saugiausias uostas, tačiau kaip jam jaustis, jei jūs patys prikaišiojate visokių povandeninių uolų???

Praktiniai patarimai tėvams:

• Nenuvertinkite vaiko baimės - tai sukelia tik dar didesnį stresą ir vienišumą vaiko gyvenime.
• Įsivertinkite, kas vyksta vaiko kasdienybėje, gyvenimo pokyčius, ligas, traumas - tai padės geriau suprasti baimės priežastis.
• Paklauskite vaiko jo baimės objekto dydžio, spalvos, formos, vardo - tai leis apibrėžti objektą.
• Paprašykite vaiko papasakoti apie baimę piešiniu, šokiu, lipdiniu, žaidimu ar kitu būdu, siekiant pažinti. Galite turėti dėžutę, kur šiuos piešinius dedate. Jei vaikas juos nori suplėšyti ar kitaip sunaikinti - leiskite.
• Jei vaikas pasiruošęs, galite pakalbinti baimės objektą, išsiaiškinkite: Kur jis gyvena, ko jis nori? Megzkite ryšį su objektu ir padėkite jam gauti, ko jis nori. Pvz:. dažnai vaikai įvardija, kad “monstras” jaučiasi vienišas, todėl juos gąsdina, tuomet monstrui suteikiama dovana” draugas”, kad jam nereikėtų jo gąsdinti.
• Stenkitės susilaikyti nuo patarimų, geriau klauskite vaiko, kaip jis mano, kas jam padėtų - tai skatina vaiko galios pojūtį, o to labai reikia norint nugalėti baimę.
• Dėl simbolinio mąstymo veiksminga yra ir saugumo kūrimas turint priemonių kaip apsiginti - paprasčiausias purškiklis su vandeniu ant kurio užrašyta „stop monstrai“ ar kitas personalizuotas užrašas gali labai veiksmingai padėti įgalinti vaiką ir padėti jaustis ne tokiu bejėgiu nakties metu.
• Tyrimai rodo, kad nerimas ir baimės gali paūmėti trūkstant vitamino D, Omega 3 bei sutrikus kitiems kraujo rodikliams. Svarbu apsilankyti pas gydytoją ir pasidaryti kraujo tyrimus.
• Jei nerimas labai didelis, vaiko gyvenimas trinka, nepavyksta padėti arba yra uždelsta pagalba, kartais reikalinga psichiatro konsultacija ir medikamentinis gydymas.
• Jei pastebite pasikartojančias lyg ratu besisukančias mintis, atsirandančius ritualus/veiksmus, be kurių vaikas krenta į paniką, labai svarbu nedelsti ir kreiptis pagalbos. Vaikų baimės ir nerimo sutrikimai laiku sureagavus pakankamai greitai gydomi suteikiant kompleksinę pagalbą, o gydymas duoda puikius rezultatus.

Žaidimo terapija: Kai baimė įsisenėjusi arba stipriai trukdanti gyvenimui, reikalinga profesionali psichologo pagalba. Nedirektyvioji žaidimo terapija yra puikus ir moksliškai įrodytas būdas švelniai ir maloniai, pačio vaiko tempu padėti vaikui per pagrindinę ir svarbiausią vaikui veiklą - žaidimą. Tokios terapijos metu vaikas vadovauja žaidimui, o terapeutas seka iš paskos nepridėdamas nieko savo. Tai duoda kontrolės pojūtį, moko išbūti su jausmais esant aiškioms kabineto riboms bei terapeutui, kuris talpina viską, kas ten vyksta. Tokia terapija paprastai trunka ilgiau nei kitos, tačiau gali duoti labai prasmingus pokyčius. Tėvai įtraukiami ir dalyvauja kaip ypač svarbūs terapijos sąjungininkai.

Kognityvinė elgesio terapija (KET): KET terapija yra labai efektyvus būdas įveikti baimes. Šios terapijos metu vaikas mokosi atpažinti savo mintis, jausmus ir elgesį. Vaikas pradeda suprasti, kad ne visos mintys yra tiesa, o tai padeda keisti baimingą mąstymą į įgalinantį, stiprinti pasitikėjimą savimi, rinktis elgesį. O ekspozicijos metodas labai tinkamas vaikams turintiems konkrečią baimę pvz. gyvačių, šunų ir t.t. Po truputi, mažais žingsneliais pratinamasi įveikti šiuo metu įveikiamą iššūkį, kuris vis didėja, kol yra įveikiama visa baimė. Taip baimė, suskaidyta į daug mažų dalelių, tampa įveikiama.

Emocinis intelektas: Emocinio intelekto stiprinimas, įvairios knygelės, užsiėmimai, pokalbiai, filmų analizavimas padeda vaikui suprasti ir įvardyti savo jausmus, tame tarpe ir baimę, o ne ją slopinti. Emocinio intelekto vaikai visų pirma mokosi iš tėvų, todėl labai svarbu dirbti su savimi, savo nerimu, jausmų pažinimu ir jų išraiška, kad galėtumėte supažindinti ir vaiką bei padėti reguliuoti jo emocijas. Didėjant emociniam intelektui vaikas vis geriau reguliuojasi pats, o tai skatina ir pasitikėjimo savimi augimą, bei didesnį atsparumą susiduriant su iššūkiais tolimesniame gyvenime.

Knygos, padedančios suprasti ir įveikti baimes:

• Ona Bitutė „Ežiukas Poviliukas jaukinasi baimę“
• Lina Žūtautė „Kakė Makė ir didelė tamsa“
• Aurélie Chien Chow Chine „Mano jausmai”
• Ugnius Leimontas „Esu tyloje”
• Liaudies pasakos vaikams
• Aletha Solter knygos tėvams, pvz:. „Prieraišusis žaidimas“
• Šarūnės Baltrušaitienės knyga „Kaip zuikis jausmus pažino?“
• Beno Bėranto ir dailininkės Vilijos Kvieskaitės paveikslėlių knyga „Baubaimė“
• José Carlos Andrés paveikslėlių knyga „Ko bijojo kapitonas Drebulis?“
• Maria Molicka „Terapinės pasakos“

Kada kreiptis į specialistą?

Dažniausiai vaikų baimės, susijusios su amžiumi - atsiskyrimo nuo tėvų ar vaizduotės sukurtų monstrų, - augant išnyksta savaime. Tačiau, jei baimė ima trukdyti įprastam gyvenimui - vaikas bijo atsiskirti, dėl baimės nenori eiti į kiemą, darželį ar kur nors kitur, bijo žaisti su kitais vaikais, gali sutrikti miegas, kamuoti košmarai - tai jau rimti ženklai, jog tokia baimė gali ir nepraeiti savaime. Gali atsirasti ir psichosomatinių simptomų - skaudėti pilvą, galvą, pykinti, svaigti galva. 90 proc. Dauguma vaiko baimių vadinamos tranzitinėmis (praeinančiomis savaime) ir specialaus gydymo nereikia. Tačiau 1/10 vaikų baimių dalį gali sudaryti labai stiprios baimės - fobijos, kai reikia gydyti.

Svarbiausias kriterijus - baimė ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, paprastų uždavinių atlikimui. Mes turime kurti santykius, dirbti, draugauti. Jei dėl baimės negalime to daryti, reikia įsikišimo. Ypač, jei tai trunka ilgiau nei šešis mėnesius, apima įvairias sritis.

Jei vaikas jaučia per didelį nerimą, jam sunku elgtis natūraliai, išreikšti save - laisvai kalbėti, klausyti, užmegzti pažintį, pasakyti savo nuomonę. Taip po truputį nerimas mažina savivertę, pasitikėjimą savimi, verčia jaustis nepilnaverčiu, nepritampančiu. Laikui bėgant baimės ir nerimas paveikia įvairias gyvenimo sritis - tarpasmeninius santykius, mokymąsi, laisvalaikį.

Kai kurios baimės tėvams gali pasirodyti kvailos, naivios ar netikros. Tačiau vaikui jo baimės atrodo tikros ir rimtos. Tai, kas tėvams neatrodo pavojinga, vaikams gali būti akivaizdi baimės ir nerimo priežastis. Galite padėti vaikui ištverti šį sunkų laiką, jei tik suprasite, kas su juo vyksta.

Vienas esminių psichologinių nerimo ir baimių veiksnių yra emocinis vaiko saugumas bei susiformavęs prieraišumo stilius. Prieraišumas skirstomas į saugų ir nesaugų. Vaiko, kuris jaučiasi emociškai nesaugus, neturi pastovumo ryšyje, baimės yra kaip signalas apie ryšio sunkumus bei būdas pakviesti tėvus. Ribų šeimoje nebuvimas taip pat prisideda prie emocinio nesaugumo.

Vaikams būdinga laki vaizduotė bei simbolinis (stebuklinis) mąstymas. Šis mąstymas leidžia vaikui žaisti, pvz. gerti arbatą iš žaislinio puodelio, kuriame nieko nėra. Tačiau to pasekoje vaikai painioja tikrovę ir vaizduotę, todėl baimingi vaizduotės kūriniai gali jaustis labai realiai.

Baimės kaip pykčio išraiška taip pat praktikoje pasitaiko dažnai. Bijoti mūsų visuomenėje yra daug labiau priimtina nei pykti. Pyktis dažnai yra slopinamas ir neleidžiama jo jausti, vaikai ir patys bijo pykti, tad baimė atsiranda kaip pakaitinė iškrova.

Didesnį baimingumą gali kelti ir įgimtas jautrumas. Jautresnė nervų sistema greičiau ir stipresniu atsaku reaguoja į dirgiklius, prisitaikyti prie pokyčių reikalinga daugiau resursų bei aplinkos paramos.

Didelę įtaką gali daryti ir vaiko aplinka: Tėvų elgesys ir nerimas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų nerimo ir baimės jausmo atsiradime. Taip nutinka, nes vaikas tėvų baimę perima nekvestionuodamas, ir taiko savo gyvenime. Kitaip sakant, jei tėvai bijo tai parodo - man tikrai verta bijoti, juk jie didesni ir žino. Todėl labai svarbu negąsdinti vaiko, kad nukris, užsigaus, susirgs ir t.t.

Tikriausiai daugeliui pažįstamas pavyzdys, kai mažylis nukrinta ir žiūri į tėvus, ar tėvai išsigando, puolė bėgti, gelbėti vaikelio. Jei bėga - pradeda verkti, ilgai nenurimsta, jei tėvai reaguoja ramiai, vaikas toliau žaidžia. Tai puikiai iliustruoja aplinkos, o ypač tėvų/globėjų įtaką baimių atsiradime.

Jei vaikas neseniai matė ar patyrė ligą, tėvų praradimą, gaisrą, smurtą, ar kitą didelį įvykį, tai galėjo stipriai išgąsdinti. Jei vaikas tuo metu yra pažeidžiamesnis, turi jautresnę nervų sistemą arba nėra paramos iš suaugusiųjų, kurie atlaiko ištikusią krizę ir padeda ją integruoti, gali atsirasti ilgalaikė baimė.

Taip pat, nesaugios augimo sąlygos, nepriežiūra, kaip ir perdėta globa gali neduoti emocinių atramų ir paskatinti baimingumą.

Tai ką vaikas girdi per žinias, radiją, kitus vaikus, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose (ypač amžiaus neatitinkančiuose) moko saugotis bei gali prisidėti prie baimės atsiradimo.

Vaikų baimės labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Visiems žinduoliams yra įprasta miegoti su savo tėvais iki tam tikro amžiaus, todėl kartais lūkestis, kad vaikas jausis saugiai vienas, neatitinka konkrečios vaiko raidos. Tai reiškia, kad vaikas nei pagal fizinį nei psichologinį amžių dar nėra pasiruošęs miegoti vienas. Taip neretai nutinka su itin jautriais vaikais. Šiuo metu jau ir tyrimais nustatyta, kad itin jautrūs vaikai jau prenataliniame periode skiriasi nuo kitų vaikų savo nervų sistemos jautrumu dirgikliams. Natūralu, kad šie vaikai gali būti labiau prieraišūs ir norėti ilgiau miegoti su tėvais.

Svarbu suprasti, kad tai, kas vienam vaikui tinka, kitam visiškai netinka. Taigi, vieno būdo nėra - visada svarbiausia atsižvelgti į konkretų vaiką ir jo poreikius. Vaikai, kurie turi raidos sutrikimų, taip pat dažnai yra linkę į daugiau baimių ir neretai didesnį pasipriešinimą pokyčiams.

Nepersistenkite globodami vaiką ir mėgindami apsaugoti jį nuo bet kokios nesėkmės. Leiskite jam pačiam pažinti aplinką, patirti nesėkmę ir suvokti pasekmes. Norėdami paskatinti vaiko savarankiškumą leiskite jam pasirinkti, o ne priimkite sprendimą už juos. Tėvų įsikišimas skatina nebrandų vaiko elgesį ir savarankiškumo baimę.

Saugumo jausmas vaikystėje yra pagrindas stipriai asmenybei vystytis. Kuo anksčiau bus pastebėtas nerimas, tuo lengviau bus jį įveikti ir neleisti kontroliuoti vaiko gyvenimo. Svarbiausia, kad jūsų vaikas žinotų, jog esate šalia, visados pasirengę jam padėti. Kartais jis norės kalbėtis, o kartais visiškai nesileis į kalbas, išbūkite su juo ir tyloje.

tags: #kudikis #bijo #gyvunu

• Nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų
• Gražūs žodžiai gimtadieniui
• Žaidimų kampelis vaikams
• Receptai vaikams: skanu ir sveika
• Svarbi informacija tėvams dėl vaiko ligos pažymų