Visa, kas Žemėje gyva, auga ir bręsta. Kai gimsta kūdikis, mes stebime, kaip jis mokosi šliaužioti, paskui vaikščioti, kalbėti. Vaikai auga visiškai priklausydami nuo tėvų, kol tampa savarankiški ir galiausiai patys tampa tėvais. Tuo tarpu mūsų dvasinis augimas - visiškai priešingas dalykas. Vėliau, dvasiškai bręstant, mes imame pripažinti, kad esame visiškai priklausomi nuo Viešpaties ir mokomės labiau pasitikėti Juo, o ne savimi.
Krikštas - tai sakramentas, kuris simbolizuoja išvadavimą iš nuodėmės ir velnio įtakos. Jis reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į Kristaus Velykų paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Krikštas paprastai švenčiamas sekmadienį, nes tą dieną Bažnyčia mini Velykų paslaptį. Visi tą dieną krikštijami kūdikiai yra krikštijami drauge.
Kūdikius krikštui atneša tėvai arba krikštatėviai. Tradiciškai berniukus laiko krikšto tėvai, mergaites - krikšto motinos. Kūdikio galva ant dešinės laikančiojo rankos, antrasis krikštatėvis stovi kairėje. Uždegus Velykų žvakę paschalą krikštytojas ateina prie susirinkusių netoli durų ar kitur bažnyčioje tėvų bei krikštatėvių su kūdikiais.
Krikštytojas sveikinasi: Garbė Jėzui Kristui. Visi: Per amžius. Paskui krikštytojas sako: Šiandien krikščionių bendruomenė su džiaugsmu sutinka jus. Jos vardu ženklinu jus kryžiumi ir linkiu, kad tapę krikščionimis šio ženklo niekada nepaniekintumėte. Dabar krikštytojas dešinės rankos nykščiu daro kryžiaus ženklą ant kiekvieno kūdikio kaktos. Paskui tą patį daro tėvai bei krikštatėviai.
Jeigu apeigos buvo ne krikštykloje, dabar iškilmingai einama į Žodžio liturgijai numatytą vietą, giedant psalmę ar kitą giesmę. Dievo žodžio skelbimas apšviečia Dievo tiesa krikštijamuosius ir visus apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatsiejamo tikėjimo atsaką. Krikštas - tikėjimo sakramentas. Skaitoma viena arba dvi Šventojo Rašto ištraukos. Jas perskaityti tinka tėvams ar krikštatėviams.
Po skaitymų krikštytojas trumpai aptaria skaitytas mintis, primena Krikštu gaunamas malones ir paragina tėvus bei krikštatėvius uoliai atlikti jiems tenkančias pareigas. Visuotinę maldą visi kalba stovėdami.
Krikštas reiškia išvadavimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, todėl kalbamas egzorcizmas: Visagali Amžinasis Dieve, Tu atsiuntei į pasaulį savo Sunų, kad sunaikintum mumyse piktosios dvasios galybę ir iš tamsybių išvaduotus žmones nuvestum į nuostabiąją Tavo šviesos karalystę. Išvaduok dabar šiuos kūdikius iš gimtosios nuodėmės pančių ir padaryk juos savo didybės šventovėmis, kad juose gyventų Šventoji Dvasia.
Visi eina prie Krikšto vandens. Jei krikštykla yra atskiroje koplyčioje, visi eina procesija, giedodami giesmę ar psalmę. Dieve, Tu panorėjai savo neregimąja galia per regimus sakramentus daryti nuostabius darbus ir sukūrei vandenį tokių savybių, kurios gražiai ženklina Krikšto malonę. Dieve, pačioje pasaulio pradžioje Tavo Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią. Dieve, Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai ta pati stichija turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms. Dieve, Tavo Sūnus Jėzus Kristus, Jono pakrikštytas Jordano vandeniu, buvo pateptas Šventąja Dvasia, o kybodamas ant kryžiaus iš savo perdurto šono kartu su krauju vandenį išliejo. Prisikėlęs iš numirusių, Jis savo mokiniams įsakė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Būk tad, Viešpatie, maloningas savo Bažnyčiai ir teikis atverti jai Krikšto šaltinį.
Krikštytojas, dešine ranka liesdamas vandenį, tęsia: Tenužengia, Viešpatie, per Tavo Sunų, į šį vandenį Šventosios Dvasios galybė, kad visi Krikštu mirusieji ir palaidotieji su Kristumi kartu su Juo prisikeltų gyventi.
K. Ar atsižadate visų jos darbų? A. K. Ar atsižadate visų jos vilionių? A. K. Ar esate pasiryžę niekada nepritarti nuodėmei? A. Taip! K. Ar esate pasiryžę visada laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų? A. Taip! K. Ar esate pasiryžę gyventi santūriai, teisingai ir maldingai? A. Taip! (Esu!
K. Ar tikite į visagalį Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją? A. K. Ar tikite į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo nukankintas ir palaidotas, prisikelė iš numirusių ir sėdi Tėvo dešinėje? A. K. Ar tikite į Šventąją Dvasią, Šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą? A. Šiam Tikėjimo išpažinimui pritaria krikštytojas ir visi dalyviai: Taip tiki Katalikų Bažnyčia! - Taip mes visi tikime! Ir garbiname mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!
Tai - esminė sakramento apeiga. Geriausiai Krikštas išreiškiamas, kai krikštijamasis triskart panardinamas Krikšto vandenyje. Patepimas šventąja krizma - kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi - reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Krikštytojas sako: Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, vandens nuplovimu ir Šventosios Dvasios galia išvadavo jus iš nuodėmės ir atgimdė naujam, malonės gyvenimui.
Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis apsivilko Kristumi, t. y. Krikštytojas kreipiasi į pakrikštytuosius: Per Krikštą jūs tapote naujais Dievo kūriniais, panašiais į Kristų. Šis baltas drabužis tebus jūsų nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas.
K. Jums, tėvai ir krikštatėviai, pavedu globoti tikėjimo šviesą šiuose kūdikiuose. Krikštytojas kreipiasi į tėvus: Gerbiamieji tėvai! Jūs čia atnešėte savo brangius kūdikius ir prašėte pakrikštyti. Krikštas juos padarė Dievo vaikais ir dangaus paveldėtojais. Jūsų pareiga juos tokius išauklėti. Ar pasižadate pakrikštytuosius taip auklėti, kad jie mylėtų Dievą ir žmones? Tėvai: Pasižadame!
Krikštytojas: Imkite šiuos kūdikius - dabar jau Dievo vaikus. Krikštytojas prie altoriaus kreipiasi į visus apeigų dalyvius šiais ar panašiais žodžiais: Broliai ir seserys Kristuje! Šie kūdikiai Krikštu tapo naujais žmonėmis - tikrais Dievo vaikais. Vėliau, paaugę, jie Dievą vadins savo Tėvu, dalyvaus Kristaus Aukos puotoje, o Sutvirtinimu gaus Šventosios Dvasios dovanų gausą.
Krikščionybės moksle įsikūnijimas yra laikomas didžiausia, paslaptingiausia ir daugiausia pagarbos verta religine paslaptimi. Tačiau mokslas iki šių laikų vis dar į naujagimį žiūri kaip į būtybę, atėjusią iš nieko. Naujagimis laikomas tik kūnu - bejausmiu kūnu, o ne įsikūnijusia dvasia. Naujagimis - tai medžiaga iš audinių, kaulų ir sąnarių, kurie ir sudaro gyvąją būtybę. Todėl, pagal Montessori, kūdikio priežiūros mokslas neturi apsiriboti vien tik kūnu, bet lygiagrečiai ar net dar su didesniu stropumu ir atsidėjimu turėtų būti rūpinamasi ir sielos gyvenimu, dvasinėmis žmogaus - kūdikio apraiškomis.
Dvasia ir kūnas sudaro žmogų. Juodu neatskiriamai yra vienas į kitą įaugę, vienas kitu persisunkę, vienas į kitą įsišakniję. Negalimas prabuvimas čia žemėje nei kūno be dvasios, nei dvasios be kūno. Tų dviejų pradų tarpusavio santykiavimą galima būtų nusakyti trejopai: 1. dvasia nustelbia kūną, 2. kūnas nustelbia dvasią ir 3. dvasia ir kūnas vienas kitą papildo, vienas kitą atsveria; žodžiu, veikia harmoningai ir darniai. Bet tarp šitų dviejų neatskiriamai susijungusių pradų pirmavimas priklauso dvasiai.
Amžių bėgyje vieni aukštino kūną, kiti jį niekino, o dabar pradedama ieškoti vieningumo ir darnos tarp kūno ir dvasios. Kalbamąjį vieningumą bus galima pasiekti tik tada, kada suaugęs supras, kas yra naujagimis. Į tai Montessori yra davusi mums tokį atsakymą, jog naujagimis yra ne kas kita, kaip dvasia, įterpta į kūną. Dvasinė ir fizinė higiena turi eiti ranka rankon nuo pat pirmosios žmogaus atėjimo akimirkos į šį pasaulį.
Kad vaikas jau nuo pat pradžios turi tikrą sielos gyvenimą, tai paaiškėjo tik išmokus atskirti sąmonės sritį nuo pasąmonės. Vis tiek, kaip mes begalvosime ir kokiomis idėjomis save bemaitinsime, vieną dalyką turime pripažinti, kad jau naujagimyje vyksta instinktų žaismas, kuris neapsiriboja vien tik virškinimu, bet pasireiškia ir dvasiniais reiškiniais. Visų žinduolių jaunikliai labai greit, stumiami vidinio paskato, įsigyja savo giminės savybes. Tačiau vaiko - žmogaus vystymasis eina nepaprastai lėtai, nors juslių organai pradeda veikti, vos tik vaikui gimus. Nežiūrint į tai, kad kūdikis yra jautrus šviesai, triukšmui ir palietimui, jis vis tiktai ilgą laiką nevaldo savo judesių. Jis gana ilgai pasilieka visiškas bejėgis, negalįs nei pajudėti, nei stačias pastovėti, nei žodžio ištarti. Ir tik po vienerių metų, ar net kiek daugiau, tas buvęs bejėgis kūnas atsistoja ir eina. Dabar jis jau nebėra visiškas bejėgis, bet tai yra kūnas mažo žmogaus.
Montessori, kalbėdama apie dvasios įsikūnijimą, kaip tik ir remiasi anais fiziškais plėtros faktais, tomis tikrovėmis, apie kurias kalbėjome praeitą kartą. Argi nevertas mūsų dėmesio ir gilių studijų kad ir šis iš paviršiaus atrodąs paprastas reiškinys: ilgalaikis vaiko bejėgiškumas, visiškas negalėjimas pajudėti iš vietos. Paliktas sau, jis tikrai žūtų, kai tuo tarpu maži gyvuliukai, vos tik gimę, kad ir netvirtai, bet jau stovi ant savo kojų, o netrukus ima ir vikriai bėginėti, patys gali susirasti savo motiną ir tuojau pat, nors ir silpnokais balseliais, jie jau kalba savo giminei atitinkančia kalba.
Kačiukai miauksi, ėriukai bliauna, arkliukai žvengia, žąsiukai gagena ir t.t. Silpni, tiesa, jų balseliai ir gana retai tegirdimi. Ir niekas nėra girdėjęs, kad pasaulį skrostų gyvulių naujagimių riksmas, skundo šauksmas, kaip tai esti su žmogaus kūdikiu. Gyvulių naujagimių išsivystymo laikas yra trumpas ir net galima sakyti, kad instinktas, kuris apsprendžia neskaitlingus gyvulių veiksmus, jau naupagimyje yra gyvas, jį įdvasina, jį gaivina. Iš anksto jau mes žinome, kaip krypuos antytė ir kaip šokinės kumeliukas ar kaip bėginės vištytė. Kiekviena, atėjusi į šį pasaulį, būtybė nėra vien medžiaginis kūnas, bet ji jau yra apdovanota funkcijomis, kurios yra priklausomos nuo instinktų ir skiriasi nuo fiziologinių funkcijų.
Visi instinktai reiškiasi judesiais, kurie yra būdingi kiekvienai gyvulių rūšiai, jie yra daug pastovesni ir būdingesni už kūno pavidalą. Visus judesinius požymius galima laikyti psichiniais, ir jie žinduolių gyvulių naujagimiuose atsiranda tuojau pat, jiems užgimus. Yra mokslininkų, kurie tvirtina, kad instinktiniai gyvulių judesiai esą įgyjami patirtimi, kurie jau buvo įsigyti anksčiau buvusių gyvių ir kurie persidavė ateinančioms kartoms. "Jeigu tai yra tiesa", sako Montessori, "tai kyla klausimas - kodėl žmogus taip mažai tepaveldi iš savo protėvių? Tačiau taip niekada nebuvo ir nėra, todėl, anot Montessori, yra nesąmonė manyti, kad žmogus, kuris pralenkia visus tvarinius savo sielos didybe, kaip vienų vienintelis gyvis, neturėtų savyje jokio plano sielos plėtros ir jos vystymosi kelių atžvilgiu. Tai yra nelogiškas prieštaravimas, už kurio slepiasi aiški tiesa: žmogaus dvasia snūduriuoja kažkur toli gilumoj, josios gemalas pirma turi subręsti ir dėl to negali taip greit imti reikštis, kaip gyvulio instinktas, tam tikrais iš anksto nustatytais veiksmais.
Tas faktas, kad žmogus nėra valdomas tvirtų ir iš anksto nustatytų instinktų, kaip gyvuliai, reiškia, kad jis turi labai aiškią veikimo laisvę, kuri tik palengviau tegali pribręsti. Tai jau yra kūryba, patikėta kiekvienam pavieniam individui, kuri iš anksto nėra suvaržyta jokiais varžtais, nė apspręsta aklo likimo. Tačiau išorinės sąlygos ir suaugusiųjų elgesys turi lemiamą įtaką šiai kūrybai. Čia Montessori pateikia mums tokį palyginimą: daiktai, pagaminti rankomis, ir daiktai, pagaminti fabrikuose. Pirmieji yra originalai, antrieji - kopijos. Ranka pagamintuose daiktuose visuomet atsispindi kūrėjo dvasia. Juose žymu kūrėjo rankos pėdsakai. Psichinis skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus yra tas, kad gyvulys prilygsta daiktams, gaminamiems ištisomis serijomis. Kiekvienas individas atgamina visiškai tokį pat kitą individą su visai tokiais požymiais. Tuo tarpu žmogus atitinka daiktą, pagamintą rankomis. Kiekvienas yra skirtingas, kiekvienas gyvena sava kūrybine dvasia, kuri tą žmogų padaro meno veikalu, meno kūriniu. Kiekvienas žmogus yra mįslė, kiekvienas mums neša daugiau ar mažiau netikėtumų. Šį kūrybinį darbą, kurio metu įvyksta asmenybės susiformavimas, vaizduoja mums paslaptingasis įsikūnijimo vyksmas.
Negalįs pajudėti naujagimis yra mįslė. Jo kūnelis slepia patį komplikuočiausią mechanizmą, išskirtiną iš visų žinduolių. Tačiau šis mechanizmas priklauso jam, kaip ir žmogus priklauso pats sau. Kūnu vadiname daugybę judesinių organų, kurie fiziologijoj vadinami sauvalingais raumenimis. Šis išsireiškimas kaip tik nusako, jog valia juos judina. "Šis faktas", sako Montessori, "aiškiausiai mums nusako, kad judesys yra susijęs su sielos gyvenimu. Joks gyvulys, kad ir pats paprasčiausias vabzdys, negalėtų pasiduoti instinktams, jei jis neturėtų judesinių organų. Labiau išsivysčiusieji gyviai, o ypatingai žmogus, turi labai sudėtingą raumenų sistemą, ir tų raumenų skaičius yra labai didelis, ir veikimas sudėtingas. Kokio nors judesio ar veiksmo atlikime paprastai dalyvauja ištisos raumenų grupės. Vieni jų veikia kaip impulsiniai arba paskatinamieji, o kiti kaip sulaikantieji; vieni tarnauja tik judėjimui pirmyn, o kiti - tik judėjimui atgal. Tačiau, nežiūrint jų priešingos veikimo paskirties, kiekvieno jų dalyvavimas bet kokioj veikloj yra labai darnus ir tobulas. Kiekvienas impulsinis raumuo visuomet yra lydimas sulaikomojo. Prie kiekvieno, kuris juda pirmyn, yra prijungtas kitas, kuris juda atgal. Tokiu būdu judesio tobulinimui nėra galo. Kiekvienas tobulėjantis judesys įtraukia į darbą ištisas armijas priešpriešinių raumenų, veikiančių vienu ir tuo pačiu laiku. Todėl kiekvienu atveju tobulumas pasiekiamas tik ilgomis paruošiamomis pratybomis ir nuolatiniu kartojimu.
Iš to, kas anksčiau buvo pasakyta, matėme, kad įsikūnijimas vyksta pagal dvasinius dėsnius, pagal tam tikrus iš kažkur gaunamus tikslius nurodymus, aiškius paakinimus. Iš to seka, kad vaike yra sielos gyvenimas, kuris pirmauja kūno gyvenimui. "Būtų klaidinga manyti", sako Montessori, "kad vaikas negali tiesiai laikytis tik todėl, kad jo raumenys esą silpni. Taip pat klaidinga yra ir toji prielaida, jog tai esanti vaiko prigimtis, kuri nepajėgianti sukoordinuoti jo raumenų. Priešingai, pats ryškiausias naujagimio pažymys - tai jo raumenų pajėgumas ir atsparumas, kurių dėka jis gali tuojau pat čiulpti ir ryti. Skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus naujagimio turėtų būti įžiūrimas ne raumeniniame atsparume ir ne raumenų susiklausyme. Tas skirtumas greičiau glūdi pačioje prigimtyje: gyvulio prigimtis iš pat pradžios pajungta instinktui, o žmogaus - vaiko prigimtis atpalaiduoja jo judesius nuo bet kokios instinktinės prievartos.
Žmogaus-vaiko atveju tie instinktai, tartum kažkur pasitraukia, o raumenys klusniai, bet budriai laukia naujų įsakymų. Jie laukia, kol valia juos pašauks savo tarnybon, ir tada jie pradės nuolankiai tarnauti, vykdydami susiklausymą pagal žmogaus dvasios nurodymus ir jos pareikalavimus. Valios uždavinys nėra tam tikros rūšies požymius išryškinti arba padėti jiems išsiplėtoti. Valios paskirtis yra išugdyti individualią sielą, iš esmės skirtingą nuo bet kurio žmogaus. Bet ką nors daugiau pasakyti, nepajėgs nė pats geriausias stebėtojas, pasižiūrėjęs į tą gležną kūdikio kūnelį. Tačiau, pasižiūrėję į kokį nors naujagimį gyvuliuką, tuojau pat be klaidos ir be svyravimų galėsime tiksliai pasakyti, kas iš jo užaugs. Pvz. Bet kas galės įspėti, kuo užaugs žmogaus vaikas: ar jis bus šventasis, ar kraugerys tironas, ar jis bus meilės, ramybės ir santaikos nešėjas, ar keršto, pagiežos bei nesantaikos sėjėjas, ar jis džiugins, ar virkdys savo tėvus ir t.t. Žodžiu, stovėdami prie kūdikio lopšio, mes tegalime pasakyti, jog tai visokiausių galimybių užuomazga arba gemalas. Iš jo gali visko tikėtis, visko laukti. Šitame gemale glūdi visokiausieji pradai, kurie tik vėliau įsipavidalins, mus stebindami, ar gąsdindami. Vaikas valios pagalba išplėtos įvairiausias funkcijas, kurios padės jam santykiauti su aplinka ir tuo būdu įgalins jį semtis iš aplinkos medžiagą, kurios padedamas jis suformuos savo individualybę.
Tas įdomus faktas, kad vaikas po savo gimtuvių ilgesnį laiką pasilieka pasyvus, nors jau nuo seno yra pripažintas ir patvirtintas, tačiau, išskyrus įvairius filosofinius samprotavimus, gilesnio dėmesio į tai nėra atkreipę nei gydytojai, nei psichologai, nei auklėtojai. O vis dėlto praktiškai šią vaiko prigimties ypatybę lydėjo tam tikros pasekmės, kurios pasirodė esančios labiausiai pavojingos vaiko sielos gyvenimui. Ne tik klaidingai buvo pristatyti vaiko raumenys, t. y. jo kūnas, bet ir pats vaikas buvo palaikytas pasyviu ir neturinčiu jokio psichinio turinio. Ir dėl to jis buvo laikomas tuščiu indu, neprirašyta švaria lenta (tabula rasa) arba minkštu vašku, iš kurio lipdyk, ką nori. Taip galvodamas, suaugęs žmogus įsitikino, jog tai jis yra tasai geradaris, kuris, prižiūrėdamas ir mokydamas, vaike sukuria dvasinį gyvenimą, išugdo jame sielą. Todėl suaugė-lis tikra žodžio prasme laiko save vaiko formuotoju. Jis tvirtai tiki, kad jis yra dvasiškos vaiko būties kūrėju. Ir šiandien, kai mokslas atidengė tiek daug žmogaus dvasios paslapčių, norom nenorom pasiekdamas ir kūdikystės amžių, išryškindamas jo reikšmę žmogaus gyvenimui, vis dėlto sunku žmonėms atsisakyti prietaro bei įsivaizduotos savo galios.
Mes vis tariamės galį atlikti kūrybinį darbą vaiko atžvilgiu: skatindami jį, davinėdami jam patarimus, nustatinėdami, kaip ir kada jis turi pradėti vaikščioti, kalbėti, mokytis ir t.t. Tokiu tai būdu, anot Montessori, suaugėlis savo sąskaiton prisirašė dieviškąją galią. Jis nuėjo taip toli, kad save laiko dievu vaiko akivaizdoje. Tai, kas pasakyta pasaulio tvėrimo istorijoj, "aš sutversiu žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą", suaugęs žmogus prisitaikė sau. Tik atidžiau patyrinėkime save ir tuojau pamatysime, jog vienintelis žmogaus rūpestis ir yra padaryti vaiką panašų į save. To siekdamas, jis moko ir baudžia vaiką, jis iš jo reikalauja to, ko pats praktiškai nepaiso. Žodžiu, iš vaiko reikalaujama labai daug ir dažnai be jokios išmintingesnės nuovokos, bet sau leidžiama tų pačių reikalavimų nesilaikyti.
Iš tikrųjų jau laikas, kad mes, suaugusieji, pagaliau suprastume savo paskirtį vaiko atžvilgiu. Kad mes, užuot tempę vaiką, lyg batsiuvys odą, ant tam tikro kurpalio, labiau gilintumės į vaiko prigimtį ir jo paskirtį. Tai darydami, pamažu įsitikinsime, kad vaikas pats iš pat pradžios savo rankutėse laiko raktą į tą paslaptingąją individualinę būseną. Tikrai jo galioje yra vidinė dvasios plėtra ir iš anksto nustatytieji dėsniai, pagal kuriuos vyksta jo vystymasis. Mūsų būtina pareiga suprasti: 1. kad šie daigeliai, šitosios užuomazgos yra nepaprasto švelnumo ir ypatingo jautrumo, 2. Montessori nuomonė yra tokia, jog mes, suaugusieji, jau pačioje pradžioje suardome dieviškuosius arba prigimties planus bei tikslus, ir dėl to žmogus jau karta iš kartos auga su iškraipyta siela. Jos nuomonė, jog tik čia, o ne kur kitur, glūdi didžiausioji ir esminė žmonijos problema. Šios, problemos teigiamas išsprendimas priklauso nuo pripažinimo šio dėsnio: vaiko vidaus gyvenimas jau tada yra veiklus, kada jis dar nepajėgia išoriniai jo pareikšti. Bet, deja, šio didžiojo žmogaus uždavinio atžvilgiu naujagimis, atėjęs į šį pasaulį, neranda jam specialiai paruoštos aplinkos. Jis nėra pagarbiai sutinkamas, kaip iš tikrųjų priderėtų įsikūnijusiai žmogaus būtybei.
Įsikūnijęs vaikas yra tas dvasios gemalas, kurio tolimesnis vystymasis visiškai priklauso nuo aplinkos ir nuo mūsų susipratimo. Visi gerai žinome, kad fiziškasis gemalas yra reikalingas ypatingos aplinkos - motinos įsčios. Šiandien mes tik stebimės tuo mažuoju, švelniuoju ir patraukliuoju kūneliu, stengdamiesi jam suteikti aukščiausios rūšies fizinę globą ir priežiūrą. Tačiau mūsų rankos, kurios liečia tą švelnutį kūnelį, dažnai elgiasi su juo kaip su žaisliuku, kaip su bejausmiu padarėliu. Bet ateina diena, ir gal jau netolimas tas laikas, kada suaugęs žmogus, žiūrėdamas į tą bejėgį kūnelį, pajaus kažką didinga ir verta gilios pagarbos. Tada jis pagrindinai pakeis savo elgsenos būdus santykyje su vaiku: jis artinsis prie jo giliai susikaupęs, nuolankus ir pilnas šventos baimės, kad savo neapdairumu nesužalotų prasiskleidžiančios dvasios švelnučio pumpurėlio, arba kad savo neapgalvotais ir šiurkščiais veiksmais nepasėtų blogio sėklų.
Vaikas savo paties pastangomis siekia pasisavinti aplinką, ir kaip tik šitos jo pastangos išugdo asmenybės vieningumą, arba jos suskaldymą. Tai priklauso nuo aplinkoje sutinkamų kliūčių. Mažiau kliūčių - vieningesnė asmenybė, daugiau kliūčių - labiau surizgusi asmenybė. Tasai žaismas - tai pirmapradis kūrybingasis veiklumas, atitinkąs mažytę pūslelę - širdį fiziniame gemale, kuri maitina gemalinį kūnelį, užtikrindama jo vystymąsi. Panašiai vyksta dvasinės individualybės plėtojamasis, kurio ašis yra veikla.
Taip pat verta paminėti, kad kai kurie žmonės tiki, jog kūdikiai gali bendrauti su mirusiaisiais arba prisiminti praėjusius gyvenimus. Sakoma, kad toks talentas įgimtas, tačiau jei nėra lavinamas, sulaukus penkerių metų dingsta. Dažniausia mažųjų sandūra su kitu pasauliu pasireiškia dvasių matymu. Įprastai vaikai bendrauja su neseniai mirusių artimųjų vėlėmis.
Suaugusiesiems tai atrodo kaip fantazija ir nenoras suprasti, kad brangaus žmogaus nebebus šalia. Toks negebėjimas įsileisti neįprastos informacijos lemia, kad kito pasaulio vartai dažniausiai atsiveria mažiesiems. Vaikai neturi išankstinės nuomonės, mažai ką suvokia apie juos supantį pasaulį, nežino, kas yra tikra, o kas ne, ko reikia bijoti, o kuo pasitikėti. Tai tarsi tuščias lapas, laukiantis, kol jį kas nors užpildys. Bendravimą su mirusiuoju vaikas gali laikyti tokiu pat normaliu reiškiniu kaip ir bendravimą su tėvais. Jeigu dvasią pamato suaugęs žmogus, jis bando save įtikinti, kad jam tiesiog pasivaideno. Tačiau vaikas atvirai priima jam teikiamą informaciją. Jeigu vėlė su mažuoju šeimos nariu elgiasi draugiškai, jis jos nebijo, nes supranta, kad svečias iš pomirtinio pasaulio nėra dažnas ir įprastas reiškinys. Mažyliui augant kito pasaulio gyventojai lankosi vis rečiau, kol galų gale vaikas visiškai nebendrauja su anapusine erdve. Tai nutinka dėl auklėjimo, sukurtų visuomenės stereotipų ir aplinkinių požiūrio. Mažasis jau ima suprasti, kas - normalu, ir kas ne. Visa „nenormali“ informacija nebepriimama. Prieš ūgtelėjusį vaiką gali stovėti ta pati dvasia, bet jis jos nematys lyg būtų užmerkęs akis.
Mirusiųjų pasaulio gyventojai gali pasireikšti keliomis formomis: vaizdu, garsu, kvapu, lytėjimu, skoniu. Manoma, jog vienas ženklų, rodančių šalia esančią dvasią, yra staigus aplinkos temperatūros pokytis. Ji gali nukristi net keliolika laipsnių. Kitas pomirtinio pasaulio svečiavimosi namuose ženklas - sutrikusi elektrinių prietaisų veikla. Dauguma dvasių pasirodo apsirengusios prieš mirtį vilkėtais drabužiais. Sakoma, kad piktosios dvasios dažniausiai apsigyvena namuose, kuriuose dažni barniai, nes pastarosios minta neigiama energija. Vaikams mirusieji gali pasirodyti net tada, kai jų kambaryje yra daugiau, o suaugusiesiems - kai jie būna vieni. Vaiduokliai gali bijoti kitų šmėklų. Taip nutinka, kai išėjęs į amžiną gyvenimą žmogus nesuvokia, kad yra miręs.
Labai dažnai bažnyčios ir misijos susikoncentruoja ties tuo, jog nori atvesti žmones į bažnyčią, privesti juos prie atgailos ir „užsidėti varnelę“ manant, kad jie dabar jau krikščionys. Tačiau po to naujai atsivertusiais rūpinasi ne visi. Atėję į bažnyčią nauji žmonės gali vadinti save krikščionimis, tačiau net neįsivaizduoti, kaip po atgailos reikia kasdien krikščioniškai gyventi. Sekti Kristų - nėra vienkartinis sprendimas. Toks augimas yra Biblijos įsakymas. Šventajame Rašte mums nėra prisakyta kartu nusenti, bet prisakyta augti drauge.
„Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.
1. Kai tu ką nors myli, apie tą asmenį susižinai viską. Įsivaizduok, kad esi susituokęs ir nežinai svarbiausių faktų apie savo sutuoktinį. Maža to, jog tai yra neapdairu dėl žemiškos laimės, bet tai dar yra požymis, jog savo sutuoktinio tu nemyli.
2. Taip, kaip augant vaikui keičiasi jo maistas, taip pat vyksta ir su kūdikiais krikščionimis. Naudojant 1 Petro laiško 2 skyriaus metaforą, mes matome, kad viskas prasideda nuo „pieno“, pagrindinių tiesų apie Dievą ir Jo apraiškų, tačiau tikimasi, jog mes augsime. Nepaisant pagrindinių tiesų apie Dievą, po tam tikro laiko kiekvienas krikščionis turi sugebėti „kramtyti“ sudėtingesnius dalykus apie Dievą.
3. Labai daug krikščionių nori, kad pastorius arba lyderis ir toliau juos „maitintų šaukšteliu“, jiems sakydamas apie ką galvoti, ką skaityti ir t.t. Tačiau to augantiems krikščionims nepakanka. Natūralu, jog tau reikia ieškoti tokios bažnyčios, kurios pamokslų centre būtų Kristus, kuri verstų tave keistis, ir kurioje būtų kalbama apie teologiją.
4. Atkreipk dėmesį, Šventajame Rašte yra pasakyta, kad laikui bėgant, visi krikščionys turi tapti mokytojais: „Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu“ (2 Pt 3, 18). Visiems krikščionims Biblija įsako skelbti Evangeliją. Žinoma, ne visi turi mokymo dovaną, bet gebėjimas perduoti, dalintis ir padėti kitiems augti pagal savo lygį yra prieinamas visiems.
5. Apaštalas Petras mums sako, kad mes turime augti malone. Tai reiškia dalintis jausmais su Dievu. Nenorėti keršto tiems, kurie mus įžeidinėja, bet gyventi taip, kad mūsų išskirtinė ypatybė būtų malonė. Natūraliai mūsų atsakas turėtų būti ne pyktis arba kartėlis, bet atleidimas ir malonė. Netgi tada, kai žmonės to nėra nusipelnę.
6. Evangelijoje pagal Joną 14, 15, Jėzus sako: „Jei mylite mane, laikysitės mano įsakymų“. Augančiam krikščioniu yra būdinga būti ištikimam ir paklusti Dievo įsakymams. Ne dėl pareigos, bet iš meilės Jam.
7. Apaštalas Paulius laiške Kolosiečiams 1, 10, kalba, kad reikia nešti vaisių. Laiške Galatams 5, 22-23, jis išvardija Dvasios vaisius: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Vienas iš geriausių būdų išmatuoti savo dvasinį augimą - pažvelgti į Dvasios vaisius savo gyvenime. Mes visi esame skirtingi, todėl kai kurios šio sąrašo savybės tavyje auga natūraliau, už kitas. Pavyzdžiui, tu lengvai ir greitai viskuo džiaugiesi, o kitam krikščioniui tai gali tapti pačia sunkiausia užduotimi. Visa tai turi būti matoma ne tik mums patiems, nebūti vertinama tik mūsų pačių. Objektyvūs žmonės iš šalies turi pastebėti tuos augančius mūsų gyvenime vaisius.
8. Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams 4, 13-15 pastebi, kad tikėjimo vienybė ir Dievo Sūnaus pažinimas yra Kristaus amžiaus pilnatvės saikas. Asmeninių prioritetų karas, kuris dominuoja vartotojiškoje krikščionybėje, nėra brandos rezultatas, o kaip tik liudija tos brandos stoką.
9. Laiške Efeziečiams 4, 15-16 apaštalas Paulius mus moko kalbėti tiesą meilėje ir augti Kristuje, tokiu būdu ir visas kūnas augs meilėje. Tai tiesiogiai prieštarauja mūsų kultūros peršamai idėjai elgtis ir kalbėti taip, kad išvengtume įžeidimų. Vis dėlto, šis principas - tai Dievo tiesa. Tačiau tai taip pat nereiškia, jog žmonėms būtinai turi pasakyti viską, su kuo tu nesutinki.
10. Laiško Hebrajams autorius skatina mus toliau rinktis drauge. Mūsų kultūroje, kurioje kryptingai vis toliau ir toliau atsitraukiama nuo reguliaraus dalyvavimo bažnyčios gyvenime, Biblija moko, kad brandūs krikščionys nuolatos ir nuosekliai susitikinėja vieni su kitais. Lengva save pavadinti krikščioniu. Lengva likti ten, kur mes esame. Tačiau dvasinis augimas reikalauja pastangų. Evangelija yra kaip treniruočių salė: kuo mes daugiau į ją pasineriame, tuo labiau ji formuoja mūsų gyvenimą. Jeigu mes į ją kreipiamės tik kartą per savaitę, reikia daug laiko, kad pamatytume rezultatus.
Krikštas reiškia išvadavimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, todėl kalbamas egzorcizmas: Visagali Amžinasis Dieve, Tu atsiuntei į pasaulį savo Sunų, kad sunaikintum mumyse piktosios dvasios galybę ir iš tamsybių išvaduotus žmones nuvestum į nuostabiąją Tavo šviesos karalystę. Išvaduok dabar šiuos kūdikius iš gimtosios nuodėmės pančių ir padaryk juos savo didybės šventovėmis, kad juose gyventų Šventoji Dvasia.
K. Ar atsižadate visų jos darbų? A. K. Ar atsižadate visų jos vilionių? A. K. Ar esate pasiryžę niekada nepritarti nuodėmei? A. Taip! K. Ar esate pasiryžę visada laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų? A. Taip! K. Ar esate pasiryžę gyventi santūriai, teisingai ir maldingai? A. Taip!
K. Ar tikite į visagalį Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją? A. K. Ar tikite į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo nukankintas ir palaidotas, prisikelė iš numirusių ir sėdi Tėvo dešinėje? A. K. Ar tikite į Šventąją Dvasią, Šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą? A. Šiam Tikėjimo išpažinimui pritaria krikštytojas ir visi dalyviai: Taip tiki Katalikų Bažnyčia! - Taip mes visi tikime! Ir garbiname mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!
Tai - esminė sakramento apeiga. Krikštas reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į Kristaus Velykų paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Geriausiai Krikštas išreiškiamas, kai krikštijamasis triskart panardinamas Krikšto vandenyje. Patepimas šventąja krizma - kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi - reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Krikštytojas sako: Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, vandens nuplovimu ir Šventosios Dvasios galia išvadavo jus iš nuodėmės ir atgimdė naujam, malonės gyvenimui.
Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis apsivilko Kristumi, t. y. Krikštytojas kreipiasi į pakrikštytuosius: Per Krikštą jūs tapote naujais Dievo kūriniais, panašiais į Kristų. Šis baltas drabužis tebus jūsų nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas.
K. Jums, tėvai ir krikštatėviai, pavedu globoti tikėjimo šviesą šiuose kūdikiuose. Krikštytojas kreipiasi į tėvus: Gerbiamieji tėvai! Jūs čia atnešėte savo brangius kūdikius ir prašėte pakrikštyti. Krikštas juos padarė Dievo vaikais ir dangaus paveldėtojais. Jūsų pareiga juos tokius išauklėti. Ar pasižadate pakrikštytuosius taip auklėti, kad jie mylėtų Dievą ir žmones? Tėvai: Pasižadame!
Krikštytojas: Imkite šiuos kūdikius - dabar jau Dievo vaikus. Krikštytojas prie altoriaus kreipiasi į visus apeigų dalyvius šiais ar panašiais žodžiais: Broliai ir seserys Kristuje! Šie kūdikiai Krikštu tapo naujais žmonėmis - tikrais Dievo vaikais. Vėliau, paaugę, jie Dievą vadins savo Tėvu, dalyvaus Kristaus Aukos puotoje, o Sutvirtinimu gaus Šventosios Dvasios dovanų gausą.
Katalikų tėvų pareiga gimusį kūdikį nedelsiant pakrikštyti. Patartina vaikui duoti krikščionišką vardą, kad jis turėtų šventąjį globėją ir pavyzdį. Esant mirties pavojui, krikštyti gali kiekvienas žmogus: reikia darant kryžiaus ženklą pilti ant kūdikio galvos vandenį ir tuo pat metu sakyti: „N., aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Protingo amžiaus sulaukęs žmogus gali būti krikštijamas tik jo paties noru, išmokęs tikėjimo bei doros pagrindų.
Paprastai kūdikio dvasinis augimas ir stiprėjimas yra glaudžiai susijęs su jo fiziniu augimu. Vaikas mokosi pažinti pasaulį per savo pojūčius, patirtį ir bendravimą su aplinkiniais. Krikštas suteikia jam pagrindą dvasiniam gyvenimui, o auklėjimas ir tikėjimo ugdymas padeda jam augti ir stiprėti dvasiškai.
