Vaiko (ar net kūdikio) mokymo sėstis ant puoduko metodų yra daugybė. Metodo esmė - palaipsniui supažindinti vaiką su nauja rutina, nesukeliant streso ar prievartos. Potencialūs metodo rezultatai - vaikas pradės naudotis tualetu, kai tik bus tam pasirengęs, supras žodinius nurodymus ir taps savarankiškesnis.
Vaikų prigimtis yra tokia, kad jie mėgdžioja suaugusiųjų elgesį, todėl leiskite jam stebėti, kaip kiti šeimos nariai naudojasi tualetu - nuo įvardinimo, kad „norisi į tualetą“ iki rankų plovimo po to (nepamirškite paaiškinti, kodėl tai darote).
Dalis tėvų leidžia vaikui mokytis naudotis tualetu nedarydami jokio spaudimo. Kai vaikas fiziškai subręsta ir pats nori mokytis naudotis tualetu, tėvai neturėtų pernelyg kištis į procesą.
Tinkamas laikas ir pasiruošimas
Nėra vienos tikslios dienos, nuo kada vaikai atsisako sauskelnių, bet dauguma specialistų sutaria, kad tinkamas laikas yra maždaug 18 mėnesių, kai vaikas jau gali išlaikyti šlapimą maždaug porą valandų, todėl bent jau fiziškai gali vykti pratinimas prie puoduko. Kai kurie specialistai rekomenduoja palaukti iki 3-6 mėnesių. Vaikelio stebėjimas yra bene svarbiausias etapas, nes nuo jo priklausys viso mokymosi sėkmė.
Tinkamiausias laikas pradėti pratinti prie puoduko - kai vaikas jau gali išlaikyti šlapimą maždaug porą valandų, geriau komunikuoja savo poreikius, turi pakankamai įgūdžių nusimauti ar užsimauti kelnes bei atsisėsti ant puoduko savarankiškai. Maždaug nuo 18-20 mėnesių vaikai pradeda fiziologiškai kontroliuoti savo šlapinimosi ir tuštinimosi procesus. Maždaug pusė vaikų tuštintis ir šlapintis į puoduką išmoksta pustrečių metų. Yra labai mažas procentas, kai vaikai dėl vienokių ar kitokių fiziologinių ypatumų tikrai pakankamai vėlai įgunda naudotis tualetu.
Jeigu jūsų vaikas jau atšventė pirmąjį gimtadienį, galbūt pradėjo rodyti pirmuosius ženklus: leidžia garsą ssss kai šlapinasi į sauskelnes, eina link puoduko, bando nusiimti drėgnas sauskelnes, o pasodintas ant puoduko dažnai padaro vienokį ar kitokį turinį į jį - nepraleiskite šių ženklų ir neuždarykite lango, kuris po to nežinia kada vėl atsivers.
Tėvai turi būti nusiteikę ilgam procesui, kurio metu turės atsispirti aplinkinių spaudimui ir raginimams baigti „sauskelnių erą“ kuo anksčiau. Anaiptol ne retas atvejis, kai šiuo metodu prie tualeto pratinamas vaikas sauskelnių galutinai atsisako tik sulaukęs 3-4 metų.
Sėkmė priklausys nuo kelių dalykų: tokių organų kaip šlapimo pūslė, tiesioji žarna išsivystymo, pilvo preso raumenų. Jeigu nepaisysime mažylio amžiaus ir jo psichologinio bei fiziologinio pasirengimo, prisišauksime ašaras, isterijas ir vaikas bus visiškai abejingas naujai veiklai. Galbūt labiau nei vaikas tam nepasiruošę būna tėvai.
Pradėti kūdikį pažindinti su puoduku derėtų nuo pusantrų metų ir tęsti iki trejų. Gebėjimas natūraliai kontroliuoti išskyras prasideda maždaug nuo pusantrės metų ir tobulėja antraisiais - trečiaisiais metais.
Tėvai turi išlikti kantrūs ir nereikalauti greito rezultato. Turi reikšmės mažylio nuotaika. Mokytis naujovių lengviausia, kai ji gera. Tinkamiausias grafikas - pagal gėrimų kiekį ir individualią dienotvarkę. Sėstis ant puoduko pasiūlykite po miego, išgertų sulčių arba po valgio.
Pratinimą prie puoduko pradėjome 23 mėnesį, kai atsirado pasiruošimo puodukui ženklai: sulaikymas svečiuose, ilgi sausi periodai, pasišalinimas nuošaliau, įvardijimas padarius, sauskelnių ir kelnių nusimovimas.
Kai kurie tėvai stengiasi šį refleksą paskatinti nė metų nesulaukusiam kūdikiui, pavyzdžiui, imituoja čiurkšlę žodžiais arba atsuka maišytuvo čiaupą. Šitaip skatinantys sėstis ant puoduko tėvai patirs problemų vėliau, kai vaikas jau suvoks, kad nori šlapintis ar tuštintis - jis pradės vengti puoduko.
Metodai ir praktiniai patarimai
Apie 1,5-2 metų vaikui nupirkite ir parodykite jo asmeninį naktipuodį. Geriausia, jei jis puoduką parduotuvėje išsirinks pats. Leiskite vaikui į tualetą eiti kartu (kuo dažniau, tuo geriau). Pradžioje pakanka, kad jis tiesiog pasėdėtų ant puoduko net nenusimaudamas kelnyčių. Kai vaikas apsipranta su šiuo etapu (paprastai po savaitės ar dviejų), pasiūlykite sėdėti ant puoduko nusimovus sauskelnes (kelnes).
Pastatykite puoduką patogioje vaikui vietoje, numaukite sauskelnes ir leiskite bent keletą valandų per dieną būti be jų. Veikiausiai pradžioje vaikui bus sunku susivokti, kada reikėtų sėstis ant puoduko, tad jums reikės jį stebėti ir pasiūlyti tai padaryti. Bet vėlgi - neturi būti jokios prievartos ir bausmių: tai turi būti vaiko sprendimas, patirtis, o kartais - ir „klaida“.
Jei nenorite laukti visos amžinybės, kol vaikas pradės domėtis tualetu pats, galite paspartinti procesą. Leiskite jam stebėti, kaip kiti šeimos nariai naudojasi tualetu. Leiskite mažyliui pačiam išpilti puoduko turinį į unitazą, išplauti, uždengti ir padėti į šiam daiktui skirtą vietą. Laikykite puoduką matomoje vietoje.
Nenorėkite visko iš karto. Tai, kad vaikas padaro į puoduką, o sauskelnės lieka sausos - jau laimėjimas, kuriuo verta pasidžiaugti. Nemanykite, kad pradėsite pratinti vaiką reikalus atlikti į puoduką ir jis nuožmiai tai darys. Teko stebėti, kad dauguma vaikų išmoksta ir įpranta pasišlapinti į puoduką ir kiek ilgiau užtrunka kol pradeda į jį ir tuštintis.
Nepriminkite apie puoduką kas 10 minučių. Manau, kad greičiau atmušite norą draugauti su puoduku nei padėsite vaikui priprasti prie jo.
Nenaudokite prievartos. Tai turi būti vaiko sprendimas, patirtis, o kartais - ir „klaida“. Jei nenorite laukti visos amžinybės, kol vaikas pradės domėtis tualetu pats, galite paspartinti procesą.
Nepraraskite laiko nuovokos. Neliepkite vaikui sėdėti ar sąmoningai patys jo nelaikykite įvairiomis pašalinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, žaidimais, dėlionėmis, dar blogiau - ekranais, kuriuose dainelės, filmukai ir kt., ilgiau nei 10 minučių. Šiaip, manyčiau, pakaks ir 3-5 minučių.
Nerodykite vaikui savo nusivylimo. Visi mes - tik žmonės. Jūsų neturėtų nuvilti, pastebimai nuliūdinti, ilgam sugadinti nuotaiką tai, kad vaikui nepavyko pasišlapinti į puoduką. Jis turės dar tiek bandymų ir galimybių tam padaryti, kad tikrai neverta kaskart reaguoti kaip į didžiausią nesėkmę.
Pagirkite vaiką, kai jam pavyksta. Jums - tai tik sysiukas ar kakutis į puoduką, o jam, matyt, naujas etapas ir savo kūno pažinimas bei savęs suvokimas kitu lygmeniu - nepamirškite to ir garsiai įvardinkite, kad didžiuojatės, džiaugiatės, esate laimingas, kad jam TAI pavyko.
Negėdinkite. Sutinku, kad vaikai dar tik mokosi ir kad būtent mes jiems brėžiame tam tikras gaires, bet nuoširdžiai pagalvokite, ar tada, kai pačiam labai nesmagu ir nejauku dar norisi girdėti tą mamos ar tėčio „gėda pelėda“?
Nesileiskite išmušami iš vėžių. Jeigu vaikas protestuoja ir griežtai atsisako sėsti ant puoduko - nesileiskite išmušami iš vėžių ir nepradėkite nei gėdinti, nei drausminti, nei prievarta laikyti ant puoduko. Priimkite vaiko siunčiamus signalus ir atidėkite pratinimą 1-2 savaitėms ir pabandykite vėl.
Pastovi naktipuodžio vieta. Naktipuodžio vieta - tualeto kambaryje, ten pat, kur reikalus atliekame ir mes, suaugusieji. Taip vaikui susiformuos įspūdis, kad tualetas yra visada šalia ir gebės sulaikyti šlapimo kol pasieks tualetą.
Šlapinimasis ir tuštinimasis nėra žaidimas. Net jeigu ir daugelio dalykų vaikus mokome būtent per žaidimą, šio ritualo nereikėtų paversti žaidimu, kaip ir naktipuodžio nederėtų paversti žaislu.
Visur kartu su puoduku. Jeigu jau pradėjote atsakingai ir rimtai šį naują etapą teks apsišarvuoti ne tik kantrybe vaiko atžvilgiu, bet ir neburbėti, kai teks į ilgesnę kelionę automobiliu ar į svečius drauge pasiimti ir puoduką. Taip jau yra, kad pradžioje, kol vaikas įgunda naudotis puoduku ir kol negali palaukti, t.y. sulaikyti šlapimo ilgiau kaip keletą minučių, teks paisyti vaiko patogumo.
Ar nebijote mikrobų, bacilų ir visų kitų velnių? Yra priemonių, kurios gelbsti ir sumažina rizikas, pavyzdžiui, stengtis kuo mažiau liestis prie paviršių, dezinfekavimo priemonėmis nuvalyti klozeto dangtį, po visko gerai nusiplauti rankas su muilu ir dar jau išėjus iš tualeto bent jau nusivalyti drėgna servetėle arba dezinfekavimo skysčiu rankas. Nepaisant šių pavojų, manau, kad vaikui tai naudinga ir reikalinga patirtis. Taip neprisirišama tik prie puoduko.
Sunkumai ir trūkumai
Vaikas be jokios aiškios priežasties gali atsisakyti sėstis ant puoduko: progresas greitai gali virsti regresu. Tad tiesiog turėsite su tuo susitaikyti ir laukti, kada vaikui grįš ūpas.
Perėjimas nuo sauskelnių prie apatinių, kuriuos nešiojame visi, labai individualus reikalas. Tai, kas tiko vienam - nebūtinai tiks kitam.
Labai ankstyvas sodinimas ant puoduko, greičiausiai, neatneš norimos naudos, t.y. 10-11 mėnesių kūdikis tikrai nepradės sąmoningai prašytis reikalus atlikti į puoduką, bet sodindami vaiką prieš ir po miego, prieš ir po lauko, prieš ir po maitinimo, suformuosite įprotį - sąlyginį refleksą.
Jei nenorite laukti visos amžinybės, kol vaikas pradės domėtis tualetu pats, galite paspartinti procesą. Vaikų prigimtis yra tokia, kad jie mėgdžioja suaugusiųjų elgesį, todėl leiskite jam stebėti, kaip kiti šeimos nariai naudojasi tualetu.
Ką apie tai mano specialistai? Ankstyvas pratinimas reikalus atlikti ne į sauskelnes yra sveikintinas ir tai galima daryti netgi anksčiau nei nuo šešto gyvenimo mėnesio. Natūraliosios kūdikių higienos metodo šalininkai teigia, kad šlapintis ir tuštintis, kaip ir žįsti ar būti apkabintam, kūdikis geba pasiprašyti nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos.
Yra ir tokių nuomonių, kad normalu, jog mergaitės ant puoduko pratinasi 2,5-3 m., o berniukai 3-3,5 m. Kad mergaitės tam reikalui subręsta šiek tiek anksčiau nei berniukai - sutinku, bet tik ne tokiu atotrūkiu. Atleiskite, bet manau, kad tai gerokai nukelti skaičiai tėvų tingumo, nenoro, atidėliojimo naudai.
Alternatyvūs metodai ir požiūriai
1 būdas. Pratinimas nuo ankstyvos kūdikystės. Daug mamų šį būdą vadina vienu sėkmingiausių. Pasak jų, labai svarbu ir naudinga ne tik vaiko sveikatai, bet ir tėvelių piniginei pažintį su puoduku pradėti kūdikiui sulaukus 6-9 mėnesių, t. y. tada, kai jau geba sėdėti pats. Mamos tikina, kad, nepavėlavus ir kasdien kantriai ant puoduko sodinant vaikelį keliskart per dieną panašiu metu (po miego, pavalgiusį, kas kelias valandas), po gero pusmečio sauskelnių išvis nebereikia, nebent tik nakčiai.
2 būdas. Griežtas auklėjimas. Šio būdo šalininkės teigia, kad vaikas elgiasi taip, kaip jam elgtis leidžia mama. Tad puoduko reikalų sėkmė labiausiai priklauso nuo mamos tvirto apsisprendimo ir ar ji to sprendimo laikosi. Štai viena šio metodo šalininkių teigia: „Kai nusprendėme pratinti prie puoduko, tiesiog nebepirkome sauskelnių. Kai jų namie nėra, nėra kitos išeities, kaip tik vaikščioti šlapiam arba sėsti ant puodo.“
3 būdas. Puodukas kaip žaislas. Šis metodas paremtas pratinimu, įpročio formavimu žaidžiant. Rekomenduojama puoduko eiti pirkti kartu su vaiku, kad jis kaip ir žaisliuką išsirinktų labiausiai patinkantį. Parneštą namo puoduką reikia padėti tarp žaislų, parodyti vaikui, kad į jį galima sudėti smulkesnius žaisliukus, sodinti ant jo meškinus ir lėles, pademonstruoti, kad kartais ir pačiam visai patogu pasėdėti.
4 būdas. Tiesiog kantriai laukti. Nemažai mamų yra linkusios… nieko nedaryti, t. y. nesiimti jokių triukų, o tiesiog ramiai ir kantriai laukti, kada pats vaikutis atras savo laiką sėsti ant puoduko.
5 būdas. Į pagalbą tėtis. Šį būdą mamos greičiausiai nusiklausė iš darželio auklėtojų, kurios pataria labai verkiantį vaikutį į jį vesti ne mamai, o tėčiui. Tiesa, mama, pasidalijusi sėkminga savo patirtimi, šį būdą atrado netikėtai: „Buvau užsiėmusi darbais, negalėjau pati sodinti mažylio ant puoduko, paprašiau vyro, kad taip padarytų. Ir - o stebukle! - sūnus nesipriešino ir, pasėdėjęs ant puoduko, iš karto padarė sysiu.“
Kaip ir daugelyje kitų vaiko vystymosi etapų, taip ir šiame, svarbiausia nedaryti vaikui spaudimo. Jei pratinimą prie puoduko pateiksite kaip žaidimą - greičiausiai tai bus sėkminga. Svarbiausia, kad vaikas pats parodytų susidomėjimą ir sprendimą naudotis puoduku priimtų pats.
Ką apie tai mano specialistai? Visiškai nieko nedaryti nepatariama taip pat, kaip ir nerekomenduojama vaiko versti kažką daryti, jei jis tam nepasiruošęs. Kad mažasis jau pasiruošęs draugauti su puoduku, rodo gebėjimas mėgdžioti kitus žmones, gerai sėdėti, vaikščioti, nusimauti kelnytes ir pan. Jei priešinasi, išties geriau liautis tai daryti ir laukti, kol bus pasiruošęs. Tačiau jei net nebandysime, o tik lauksime, kada pats pasiprašys puoduko, gali būti, kad sauskelnių vaikui reikės net ir sulaukus ketverių ar penkerių metų. O tai specialistai jau vadina vaiko nepriežiūra.
Ką apie tai mano specialistai? Tai gana gera idėja. Vaikai mokosi mėgdžiodami. Todėl galima žaisti, kad iš pradžių meškučiai ir lėlės pavalgo, atsigeria arbatytės, paskui sėdasi ant puoduko. Pagaliau puoduko atsiradimą namuose galima švęsti lyg vaiko gimtadienį, juk tai rodo, kad mažasis paaugo ir sauskelnių jam nebereikia.
Ką apie tai mano specialistai? Tai šiek tiek primena gerojo ir blogojo policininko metodą, tačiau jis išties gali būti sėkmingas. Mamą ir vaiką sieja labai glaudus ryšys, kūdikis kurį laiką jaučiasi visiškai priklausomas nuo mamos valios ir kontrolės. Tačiau šlapinimasis ir tuštinimasis yra tai, ką kontroliuoja pats vaikutis, ne mama. O štai tėtis yra trečias asmuo, kuris, vaizdžiai kalbant, gali tapti vaiko vedliu tame platesniame pasaulyje.
Ką apie tai mano specialistai? Kol vaikas pradės sąmoningai kontroliuoti šlapinimosi ir tuštinimosi procesus (tai nutiks tik apie trečiuosius metus), puoduko reikalai išties turėtų labiau rūpėti mamai. Labai svarbu, kad mama, pradėjusi pratinti vaikutį prie puoduko, nesiblaškytų ir laikytųsi tam tikros rutinos. Jei jau sodiname ant puodo, tai darome ir šiandien, ir rytoj, ir šeštadienį, ir t. t. Jei jau nebesegame sauskelnių, tai nesegame jų nei namie, nei einant į lauką, nei ruošiantis miegui. Taisyklės ir pastovumas vaikui teikia saugumo ir tai labai svarbu!
Ką apie tai mano specialistai? Vaikai mokosi mėgdžiodami. Todėl galima žaisti, kad iš pradžių meškučiai ir lėlės pavalgo, atsigeria arbatytės, paskui sėdasi ant puoduko. Pagaliau puoduko atsiradimą namuose galima švęsti lyg vaiko gimtadienį, juk tai rodo, kad mažasis paaugo ir sauskelnių jam nebereikia.
Kombinavau „Oh Crap!“, „3 Day Potty Training“ bei „The Gentle Potty Training“ metodus, bet pagrinde akylai stebėjau vaiko ženklus. Atsisveikinome su sauskelnėmis. Nuo tos akimirkos akys visuomet buvo į vaiką. Jeigu pradeda daryti arba matau, kad jau tuoj - nešu ant puoduko ir paaiškinu kur darome puoduko reikalus. Pirmos dienos buvo tikrai labai sunkios.
Progresas pasijuto tik užmovus kelnes - suprato, kad darant į kelnes labai nemalonu, o darant į puoduką išlieka sausa. Po kelių dienų eksperimentų, supratau, kad dienos miegai yra sausi, o naktimis turėtume arba žadinti, arba naudoti sauskelnes. Nusprendžiau miego netrikdyti ir naktims vis dar naudojame sauskelnes.
Nenaudojome bausmių, gėdinimų, specialių apdovanojimų, priverstinio sėdėjimo ant puoduko ar ilgesnio nei 5-10 min. sėdėjimo. Teigiamą asociaciją su puoduku kūrėme laimės šokiu padarius į puoduką, istorijomis kaip meškiukas daro, knygelėmis apie puoduką, rodydami savo pavyzdį.
Vaikui atsipalaiduoti ant puoduko padėjo mylimukas ir knygelė su daug objektų. Dieną skatinome gerti vandenį, kad būtų progų mokytis, o vakare 1.5-2val. iki miego nebesiūlėme.
Pasistūmėjimas įvyko, kai pakeitėme puoduką į žemesnį ir malonesnį liečiantis. Gali praversti vaikiška unitazo sėdynė arba laikymas virš unitazo vietoj puoduko.
Pradžioje į lauką išeidavome trumpam, o išvažiuoti ilgiau ėmėm, kai vaikas jau sutikdavo puoduko reikalus daryti ir lauke. Progresą vertinau ne dienomis, o įvykiais.
1 diena: Dešimtys avarijų. Vaikas buvimą be kelnių priėmė kaip smagiausią dalyką. Pritūpi, padarai ir nubėgi lyg niekur nieko - geriau nebūna! Pasipriešinimas puodukui, ilgi užlaikymai, tik akimirkai nusisukus darymas į tą pačią vietą ant žemės. 1 diena buvo be proto sunki.
2 diena: Įvedėme kelnes ir iškart pradėjo jaustis progresas, nes labai greitai suprato, kad daug maloniau yra padaryti į puoduką, nei padaryti į kelnes. Vaikas mėgsta turėti erdvės ir kartais pažaisti savarankiškai, todėl matosi, kad jam nepatinka tai, kaip šiomis dienomis visuomet jį stebiu ir neatsitraukiu. Dvigubai mažiau avarijų. Kartais atrodo, kad vaikas suprasdamas, jog reikia daryti ant puoduko iš nenoro daryti būtent ant jo, užlaiko tiek, kiek tik geba. Lyginant su vakar, sėdasi ant puoduko jau noriau. Tačiau valio - pirmi tikrai sėkmingi kartai ant puoduko. Dažniau kėlėsi naktį ir buvo viena avarija.
3 diena: Pirmas trumpas sėkmingas išėjimas į lauką. Pranešus, kad laikas ant puoduko jau nueina, maunasi kelnes ir atsisėda be pasipriešinimo. Mažėja avarijų. Labai pasijautė vaiko nuovargis dienomis po 2 naktų sutrikdyto miego. Turint tai galvoje bei kad vaikas miega atskirai ir vis dar savo lovytėje, priėmiau sprendimą, kad geriausia bus naktimis dėti sauskelnes. Vaiko poilsis šiai dienai pasirodė svarbesnis.
4 diena: Mažėja avarijų. Bet neramina, kad ilgėja laikas kiek ištempia nepadarius į puoduką, nors akivaizdžiai matau, kad jeigu palikčiau akimirkai vieną, padarytų bet kur (tik ne į puoduką). Sunkesnė diena žongliruojant nuolatinį vaiko stebėjimą dėl puoduko, reikalus, darbą ir maisto gaminimą.
5 diena: Vis dar ilgam sulaiko nepadarius. Jau atsako kur darome paprašius parodyti. Puikiai suvokia, kad darome ant puoduko. Visišku lūžiu tapo atkeliavęs kelioninis puodukas, kuris vaikui taip patiko, kad pradėjome naudoti kasdien. Pasirodo ant šio sėdasi daug noriau. Nors naktimis ėmė dėti sauskelnę, pradėjo keltis naktimis prašydama ant puoduko ir nebenorėdama daryti į sauskelnę. Bendrai, nuotaika jau daug geresnė, tampa labai aiškūs vaiko ženklai, lengviau nuspėti kada darys, atsiranda rutina.
6 diena: Prabudo 5 ryto prašydama ant puoduko ir nebeužmigo. Jau pradėjo labai neraminti tai, kad vaikas sulaiko šlapimą vis ilgesnius laiko periodus. Nuo 5 ryto ištempė iki pat pietų miego pabaigos. Vėl pradeda jaustis miego trūkumas. Siūlant pasinaudoti puoduku pradėjo sąmoningai stengtis padaryti. Kokia puiki diena su kuria iškart atėjo daug palengvėjimo! Atsipalaidavo ir nebeužlaiko šlapimo tokiems ilgiems periodams.
8 diena: Pagaliau, pirma naktis ramiai išmiegojus kaip įprasta. Pirmą kartą sutiko padaryti lauke, o ne tik ant puoduko. Tačiau dabar jau valdydama kada ką daro ėmė ir specialiai padarė situacijoje, kuomet brėžiau ribą ir jai tai nepatiko. Štai taip, žiūrėdama man į akis ir mintyse sakydama - ką tu į tai?
