Vasario 20 dieną Anapilin iškeliavo vienas iš Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyvių, partizanas Kazimieras Algirdas Pečiukonis. Palangiškis, sulaukęs 95-erių metų, paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje.
Kazimieras Algirdas Pečiukonis gimė 1929 m. sausio 1 d. Lazdijų apskrityje, Rudaminoje. Jo tėvas, Lietuvos kariuomenės savanoris ir Šaulių sąjungos vadas, vaikams nuo mažens skiepijo meilę Tėvynei ir priesaką "Būkite ištikimi Motinai Tėvynei, nesiklaupkit atėjūnams...". Šių žodžių Algirdas Pečiukonis laikėsi visą gyvenimą.
Karo audroms praūžus, 1945-1946 metais Algirdas mokėsi ir baigė finansininkų kursus Vilniuje. Grįžęs į tėviškę, Lazdijus, įsidarbino finansų skyriuje. Tuo metu, kai prasidėjo represijos ir trėmimai, Algirdas palaikė ryšius su Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanais. Jis perduodavo jiems informaciją apie apskrities įstaigų finansinę padėtį, veiklos planus ir politines nuotaikas, rūpinosi amunicijos perdavimu. Vietiniai enkavedistai pradėjo įtarinėti Algirdą, ir netrukus Sangrūdos miestelyje jis buvo suimtas.
Pirmą kartą pakliuvus į nelaisvę, Kazimierui Algirdui pavyko pabėgti. Areštinėje jis pasinaudojo prižiūrėtojo atlaidumu, apsimetęs, kad jam blogai su savijauta, ir per tualeto langą pabėgo pas partizaną Antaną Pečiulį-Baritoną. Vėliau jis buvo pristatytas Vytauto rinktinės štabo viršininkui, davė priesaiką ir buvo išsiųstas į Kauną. Čia, 1946 m. rudenį, jis dalyvavo organizuojant naują pasipriešinimo organizaciją - Lietuvos laisvės gynimo frontą, kurio pagrindinis tikslas buvo remti tremtyje esančius tautiečius. Vėliau, 1947 m. gegužės 1 d., Kazimieras Algirdas Pečiukonis-Putinas buvo paskirtas ketvirtosios kuopos vadu Birutės rinktinėje.
Putino kuopa buvo jauniausia, bet gausiausia, nors ginklų turėjo nedaug. Partizanai gamindavo dokumentus, daugino atsišaukimus ir įspėjimus sovietų kolaborantams. Pats kuopos vadas iki arešto vykdė įvairius partizanų štabo pavedimus ir dalyvavo karinėse operacijose.
1947 m. birželio 12 d. sovietinio saugumo surengtoje pasaloje, Kaune, Kazimieras Algirdas Pečiukonis-Putinas buvo suimtas. Po tardymų ir kankinimų jis buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. Kalėjimo metais jis išgyveno keturiuose Rusijos lageriuose, paskutinis iš kurių buvo Omske.
1955 m. vasario 28 d. iš Omsko lagerio Kazimieras Algirdas Pečiukonis buvo išleistas ir ištremtas į Karagandos srities Čiurubai-Nuros gyvenvietę. 1958 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo sveikatos apsaugos sistemoje. Nuo 1968 m. iki pensijos dirbo kino meno kūrybos srityje Vilniuje. Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo Lietuvos atgimimo sąjūdžio renginiuose ir sausio 13-osios įvykiuose. Jo fotografijos, įamžinusios to meto įvykius, tapo svarbiu istorinės atminties išsaugojimo ženklu.
1995 m. Kazimieras Algirdas Pečiukonis su šeima persikėlė gyventi į Palangą. Čia jis aktyviai dalyvavo LPKTS Palangos filialo veikloje ir buvo nuolat renkamas valdybos ar tarybos nariu. Palangos tremtiniai yra dėkingi Kazimierui Algirdui už įrengtą tremties ir rezistencijos muziejų, kurio stendai ir nuotraukų dublikatai pagaminti jo rankomis. Gyvendamas Palangoje, jis nuolat rūpinosi Lietuvos istorinės atminties įamžinimu, kaupė dokumentinius vaizdo įrašus apie Lietuvos laisvės kovas, nepriklausomybės atstatymą ir gynimą.
1999 m. LGGT centras Kazimierui Algirdui Pečiukoniui suteikė kario savanorio statusą, o Lietuvos krašto apsaugos ministro įsakymu jam buvo suteiktas dimisijos leitenanto laipsnis.
Kazimiero Algirdo Pečiukonio gyvenimo patirtis ir vidinis įsipareigojimas laisvei liudija sudėtingą mūsų valstybės istoriją.
Stebint dabartinius įvykius pasaulyje, kyla klausimas apie skirtingų asmenybių brendimo aplinką ir jos įtaką jų veiksmams. Nors Vladimiro Putino gyvenimas apipintas gandais ir nepatvirtintais faktais, kai kurios jo biografijos detalės atskleidžia galimus psichologinius aspektus, galėjusius lemti jo žiaurumą. Vladimiras Putinas gimė 1952 m. Leningrade, buvo jauniausias iš trijų brolių. Jo vaikystė aprašoma dviem skirtingais, tačiau vienodai žiauriais naratyvais. Pirmoji versija teigia, kad jis augo vargingoje darbininkų šeimoje, patyrė badą ir gyveno komunaliniame bute. Antroji versija, pateikta lenkų žurnalistės Krystynos Kurczab-Redlich, teigia, kad Putinas niekada nepažinojo savo tikrojo tėvo, o motina jį atidavė savo tėvams. Vėliau jis gyveno su patėviu, kuris jį žiauriai skriaudė. Tokios vaikystės traumos, pasak psichologų, gali lemti asmenybės sutrikimus ir perdėtą agresyvumą.
Nuo 12 metų V. Putinas pradėjo praktikuoti kovos menus, siekdamas apsiginti nuo patyčių. Sulaukęs 18 metų turėjo juodąjį dziudo diržą. Mokykloje pradėjo domėtis KGB veikla ir po karinės tarnybos bei teisės studijų įsidarbino KGB. Nors jo karjera KGB nesusiklostė, vėliau jis pradėjo politinę kelionę, kuri jį atvedė į Rusijos prezidento postą.
Nors tikslūs faktai apie V. Putino šeimą ir jo ankstyvąsias gyvenimo dienas lieka neaiškūs, jo biografijoje esama ir tikrų faktų. Jo senelis tikrai buvo virėju Maskvoje. Tačiau legendos, tokios kaip pravardė "blyškioji kandis" ar tariama žydiška kilmė, lieka nepatvirtintos.
Lietuvos partizanų kovos, aprašytos knygose ir prisiminimuose, yra gyvas liudijimas apie tautos pasiaukojimą ir kovą už laisvę. Kazimiero Algirdo Pečiukonio-Putino gyvenimas ir veikla yra vienas iš daugelio pavyzdžių, rodančių nepajudinamą pasiryžimą ginti Tėvynę net ir sunkiausiomis sąlygomis.
Kazimieras Algirdas gimė 1929 m. sausio 1 d. Lazdijų apskrityje Rudaminoje. Jo tėvas, Lietuvos kariuomenės savanoris, vaikams skiepijo meilę tėvynei. Algirdas, dar būdamas jaunas berniokas, pajuto neteisybę, kai buvo areštuojami ir tremiami tie, kurie nepakluso "naujajai valdžiai". Po karo, baigęs finansininkų kursus, jis įsidarbino finansų skyriuje, tačiau netrukus ėmėsi palaikyti ryšius su partizanais, perduodamas jiems svarbią informaciją. Jo ryšiai su partizanais, ypač su Tauro apygardos Vytauto rinktinės kovotojais, buvo intensyvūs. Jis ne tik teikė informaciją, bet ir rūpinosi aprūpinimu šoviniais, o netgi išsimainė pistoletą "TT" iš rusų kareivių. Po priesaikos ir karinio parengimo, jis buvo paskirtas kuopos vadu Birutės rinktinėje. Jo kuopa, nors ir jauniausia, buvo gausi, tačiau stokojo ginklų. Partizanai gamino dokumentus ir daugino atsišaukimus. 1947 m. birželio 12 d. Kazys Algirdas Pečiukonis-Putinas buvo suimtas, po to sekė žiaurūs tardymai ir 10 metų lagerio bei 5 metai tremties. Jis kalėjo keturiuose lageriuose Rusijoje, paskutinis buvo Omske. Po tremties grįžo į Lietuvą, dirbo kino meno srityje, aktyviai dalyvavo Atgimimo judėjime. Gyvendamas Palangoje, įkūrė Tremties ir rezistencijos muziejų, rūpinosi istorinės atminties išsaugojimu.
Kazimieras Algirdas Pečiukonis-Putinas buvo apdovanotas kario savanorio statusu ir dimisijos leitenanto laipsniu. Jo gyvenimas ir pasipriešinimo kelias yra svarbus liudijimas apie kovą už Lietuvos laisvę.
1946 m. vasarą Kazimieras Algirdas Pečiukonis buvo suimtas Sangrūdos miestelyje, tačiau tą pačią naktį jam pavyko pabėgti ir prisiglausti pas partizaną Antaną Pečiulį-Baritoną. Netrukus jis buvo supažindintas su Tauro apygardos partizanų veiklos statutu ir, davęs priesaiką, išsiųstas į Kauną. Čia 1946 m. rudenį jis dalyvavo organizuojant naują pasipriešinimo organizaciją - Lietuvos laisvės gynimo frontą. Vėliau visos Kauno apskrityje veikusios partizanų grupės buvo apjungtos į Birutės rinktinę, kurios vadu buvo paskirtas Juozas Lukša -Skirmantas, o ketvirtos kuopos vadu 1947 m. gegužės 1 d. buvo paskirtas Kazimieras Algirdas Pečiukonis-Putinas. Jo kuopa buvo jauniausia, bet gausiausia, tačiau ginklų turėjo mažai. Putino kuopos partizanai gamindavo dokumentų formų, senų pasų pagrindu dokumentus partizanams bei pabėgusiems tremtiniams, daugino atsišaukimus ir įspėjimus, adresuotus sovietų koloborantams. Putino kuopos vadas Kazimieras Algirdas Pečiukonis iki arešto vykdė Tauro apygardos štabo, Birutės rinktinės štabo vadovybės, jos ryšininkų pavedimus, Vytauto rinktinės štabo užduotis, dalyvavo karinėse partizanų operacijose. 1947 m. birželio 12 d. sovietinio saugumo surengtoje pasaloje, Kaune, Jono Marcinkevičiaus-Trimito bute Kazimieras Algirdas Pečiukonis-Putinas buvo suimtas. Po tardymų ir žiaurių kankinimų jis sovietinio karo tribunolo buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. Per kalinimo metus Kazimieras Algirdas Pečiukonis kalėjo keturiuose Rusijos lageriuose. Paskutinis lageris buvo Omske. 1955 m. vasario 28 d. iš Omsko lagerio Kazimieras Algirdas Pečiukonis buvo išleistas ir vėl ištremtas į Karagandos srities Čiurubai-Nuros gyvenvietę, kurios lageryje buvo kalėjęs anksčiau. 1958 m. po įkalinimų ir tremties jis grįžo į Lietuvą ir dirbo sveikatos apsaugos sistemoje. Nuo 1968 m. iki pensijos dirbo kino meno kūrybos srityje Vilniuje. Atgimimo laikotarpiu jis aktyviai dalyvavo Lietuvos atgimimo sąjūdžio renginiuose, sausio 13-osios įvykiuose. Jo fotografijos, įamžinusios to laikotarpio įvykius, šiandien yra svarbūs istorinės atminties išsaugojimo ženklas. 1995 m. Kazimieras Algirdas Pečiukonis su šeima iš Vilniaus persikėlė gyventi į Palangą. Čia aktyviai dalyvavo LPKTS Palangos filialo veikloje, nuolat buvo renkamas filialo valdybos arba tarybos nariu. Palangos tremtiniai yra dėkingi Kazimierui Algirdui už įrengtą tremties ir rezistencijos muziejų. Tai jo rankomis pagaminti šio muziejaus stendai, nuotraukų dublikatai. Gyvendamas Palangoje Kazimieras Algirdas Pečiukonis nuolat rūpinosi mūsų valstybės, partizaninio pasipriešinimo ir gyventojų tremčių istorinės atminties įamžinimu. Jo sukauptoje filmotekoje dešimtys dokumentinių vaizdo įrašų Lietuvos laisvės kovų, valstybės nepriklausomybės atstatymo ir gynimo, paminklų Palangoje statymo, šventinimo ir kitomis temomis. Dalis filmų saugomi Palangos tremties ir rezistencijos muziejuje, dalis patalpinta elektroninėje erdvėje. 1999 m. LGGT centras Kazimierui Algirdui Pečiukoniui suteikė kario savanorio statusą. Tais pačiais metais Lietuvos krašto apsaugos ministro įsakymu jam buvo suteiktas dimisijos leitenanto laipsnis.
Kazimieras Algirdas Pečiukonis, gimęs 1929 m. sausio 1 d. Rudaminoje, Lazdijų apskrityje, nuo jaunumės formavosi kaip stipri ir įsipareigojusi laisvei asmenybė. Tėvas, Lietuvos kariuomenės savanoris, vaikams skiepijo meilę Tėvynei. Karo audroms praūžus, įgijęs finansininko kvalifikaciją, Kazimieras Algirdas Pečiukonis 1946 m. grįžo į tėviškę. Dirbdamas mokesčių inspektoriumi, jis palaikė ryšius su Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanais, jiems perduodavo informaciją apie apskrities įstaigų ir organizacijų finansinę padėtį, jų veiklos planus bei politines nuotaikas, rūpinosi ir amunicijos perdavimu partizanams. Pirmą kartą, jau turėdamas įtarimų dėl ryšių su partizanais, sovietinis saugumas Kazimierą Algirdą Pečiukonį areštavo 1946 m. liepos 20 d. Sangrūdos miestelyje, tačiau tos pačios dienos naktį, jam pavyko iš areštinės pabėgti ir prisiglausti pas partizaną Antaną Pečiulį-Baritoną, kuris tą pačią dieną jį pristatė Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo viršininkui. Netrukus Kazimieras Algirdas Pečiukonis buvo supažindintas su Tauro apygardos partizanų veiklos statutu ir, davęs priesaiką, buvo išsiųstas į Kauną. Čia 1946 m. rudenį jis dalyvavo organizuojant naują pasipriešinimo organizaciją - Lietuvos laisvės gynimo frontą. Šios organizacijos pagrindinis tikslas buvo visokeriopai remti ir padėti tremtyje esantiems tautiečiams. Vėliau visos Kauno apskrityje veikusios partizanų grupės buvo apjungtos į Birutės rinktinę, kurios vadu buvo paskirtas Juozas Lukša -Skirmantas, o ketvirtos kuopos vadu 1947 m. gegužės 1 d. buvo paskirtas Kazimieras Algirdas Pečiukonis-Putinas. Iš keturių Birutės rinktinės kuopų, veikusių Kauno apskrityje, Putino kuopa buvo jauniausia, bet gausiausia, tačiau ginklų turėjo mažai. Be kitų užduočių Putino kuopos partizanai iš įvairiais būdais gautų dokumentų formų, senų pasų gamindavo dokumentus partizanams bei pabėgusiems tremtiniams, daugino atsišaukimus ir įspėjimus, adresuotus sovietų koloborantams. Putino kuopos vadas Kazimieras Algirdas Pečiukonis iki arešto vykdė Tauro apygardos štabo, Birutės rinktinės štabo vadovybės, jos ryšininkų pavedimus, Vytauto rinktinės štabo užduotis, dalyvavo karinėse partizanų operacijose. 1947 m. birželio 12 d. sovietinio saugumo surengtoje pasaloje, Kaune, Jono Marcinkevičiaus-Trimito bute Kazimieras Algirdas Pečiukonis-Putinas buvo suimtas. Po tardymų ir žiaurių kankinimų jis sovietinio karo tribunolo buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. Per kalinimo metus Kazimieras Algirdas Pečiukonis kalėjo keturiuose Rusijos lageriuose. Paskutinis lageris buvo Omske. 1955 m. vasario 28 d. iš Omsko lagerio Kazimieras Algirdas Pečiukonis buvo išleistas ir vėl ištremtas į Karagandos srities Čiurubai-Nuros gyvenvietę, kurios lageryje buvo kalėjęs anksčiau. 1958 m. po įkalinimų ir tremties jis grįžo į Lietuvą ir dirbo sveikatos apsaugos sistemoje. Nuo 1968 m. iki pensijos dirbo kino meno kūrybos srityje Vilniuje. Atgimimo laikotarpiu jis aktyviai dalyvavo Lietuvos atgimimo sąjūdžio renginiuose, sausio 13-osios įvykiuose. Jo fotografijos, įamžinusios to laikotarpio įvykius, šiandien yra svarbūs istorinės atminties išsaugojimo ženklas. 1995 m. Kazimieras Algirdas Pečiukonis su šeima iš Vilniaus persikėlė gyventi į Palangą. Čia aktyviai dalyvavo LPKTS Palangos filialo veikloje, nuolat buvo renkamas filialo valdybos arba tarybos nariu. Palangos tremtiniai yra dėkingi Kazimierui Algirdui už įrengtą tremties ir rezistencijos muziejų. Tai jo rankomis pagaminti šio muziejaus stendai, nuotraukų dublikatai. Gyvendamas Palangoje Kazimieras Algirdas Pečiukonis nuolat rūpinosi mūsų valstybės, partizaninio pasipriešinimo ir gyventojų tremčių istorinės atminties įamžinimu. Jo sukauptoje filmotekoje dešimtys dokumentinių vaizdo įrašų Lietuvos laisvės kovų, valstybės nepriklausomybės atstatymo ir gynimo, paminklų Palangoje statymo, šventinimo ir kitomis temomis. Dalis filmų saugomi Palangos tremties ir rezistencijos muziejuje, dalis patalpinta elektroninėje erdvėje. 1999 m. LGGT centras Kazimierui Algirdui Pečiukoniui suteikė kario savanorio statusą. Tais pačiais metais Lietuvos krašto apsaugos ministro įsakymu jam buvo suteiktas dimisijos leitenanto laipsnis.
tags: #algirdas #peciukonis #putinas #gime
