Fizinis lavinimas - tai ne tik kūno stiprinimas ir gebėjimų ugdymas, bet ir integralios asmenybės formavimo dalis. Jis apima fizinių ypatybių ir gebėjimų plėtojimą, sveikatos stiprinimą ir pasirengimą gyvenimo tikslams ugdymo priemonėmis, visų pirma fiziniais pratimais. Šis procesas prasidėjo prieš tūkstančius metų, kai žmogus, siekdamas išgyventi, turėjo lavinti savo fizines jėgas ir įgūdžius. Šiandien fizinis lavinimas išlaiko savo svarbą, prisitaikydamas prie modernaus pasaulio iššūkių ir siūlydamas visapusišką naudą vaikų vystymuisi.
Fizinis lavinimas - tai specifinė visuomeninė veikla, atskirta nuo būtinų išgyventi materialių gėrybių įgijimo, kūrimo - prasidėjo prieš 80-8 tūkstančius metų prieš Kristų. Atsirado mėtomų įrankių, ginklų su kauliniais antgaliais, dantytų žeberklų. Vienam pagrindinių žmogaus egzistencijos šaltinių - stambių žvėrių medžioklei - tapus pavojingam, nebe užteko pavienių pastangų, paprastų įrankių. Reikėjo ne tik suderintos visų šeimos, genties narių veiklos, bet svarbiausia - gebėjimų veiksmingai naudoti įvairius medžioklės įrankius (lazdą, ietį, svaidyklę, žeberklą) reguliuojant metamo įrankio skriejimo greitį, trajektoriją, kryptį. Nuo instinktyvaus puolimo ir gynimosi iki sąmoningų, koordinuotų, tikslingų ir tikslių judesių bei veiksmų žmogus ėjo ištisus tūkstančius metų.
Veiksmingesnė medžioklė, maisto atsargos sudarė sąlygas socialinio pobūdžio veiklai: judesių, veiksmų mokymasis, patyrimo perdavimas atsiskyrė nuo medžioklės, kitų darbų. Atsirado tam tikrų nuotolių bėgimo pratimų, šuolių, šokių ir mėtymo judesius jungiančių pratimų. Mezolito ir neolito laikotarpiu (8000-3000 metai prieš Kristų) svarbiausiu materialių gėrybių įsigijimo ir kūrimo veiklos šaltiniu tapus žemdirbystei ir gyvulininkystei reikėjo išmokti joti, kilnoti sunkumus, išryškėjo imtynių, įvairių šokių per šventes reikšmė. Paaštrėjus kovai dėl derlingų žemių tapo svarbus karinis rengimas.
Graikijoje žmogaus kūną tobulinančių pratimų piešiniai ant uolų, akmens luitų siekia 3 tūkstantmetį prieš Kristų. Balkanų pusiasalyje fizinis lavinimas jau buvo paplitęs 15-14 amžiuje prieš Kristų (gimnastikos ir akrobatikos pratimai, bėgimas, imtynės, kumštynės, vežimų lenktynės).
LIETUVIŲ fizinį lavinimą liudijantys pirmieji šaltiniai - archeologinės iškasenos: mažos ietys, strėlytės, kirvukai, kiti fizinių pratimų ir žaidimų įrankiai, kurių kilmė sietina su žalvario amžiumi. 12-13 amžiuje lietuvių gyvenimo aprašymuose minimi įvairūs žaidimai (ritinis), pramogos. Mažosios Lietuvos istorikas, etnografas Matas Pretorijus (1635-1707), aptardamas lietuvių žaidimus, pamini, kad vyrai ritinį muša su lazdomis, daro visokius gimnastikos triukus, vaikščioja kojokais, mergaitės mėgsta žaisti Trečias bėga… Jis taip pat pažymi, kad lietuvių žaidimai, pramogos padėjo pasiruošti darbui, medžioklei, kovai su priešais. Apie fizinius pratimus, žaidimus, turėjusius taikomosios vertės, rašė rašytojas ir etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius (19 amžiaus pradžioje), Motiejus Valančius, tautosakininkai broliai Antanas ir Jonas Juškos, J. Višinskis. Simonas Daukantas teigė, kad senovės kalnėnai ir žemaičiai mankštindavosi: kaip mešką, šerną ant savęs skriejant vienu smūgiu nublokšti arba karėje taip neprieteliui užsiausti, kad jis nuo vieno smūgio kėkšterėtų.
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) teorinius fizinio lavinimo pagrindus kūrė filosofai, pedagogai ir kūno kultūros specialistai: Stasys Šalkauskis, Vosylius Sezemanas, Antanas Maceina, Vydūnas, Antanas Jurgelionis, Algirdas Vokietaitis, Vytautas Augustauskas, Karolis Dineika. Jie priėjo prie svarbios išvados, kurią galima apibendrinti Algirdo Vokietaičio žodžiais: fizinis lavinimas yra judesiai ir veiksmai, lavinamai veikiąpsicho-fizinę asmenybę. Jis yra ne sau tikslas, o tik priemonė asmenybei ugdyti, kur kūnas yra pradinis taškas, o tikslas visas žmogus. Fizinis lavinimas skirtas žmogui auklėti, o ne vien kūnui stiprinti ir lavinti. Pirmasis Lietuvos mokslininkas, išsamiai nagrinėjęs žmogaus fizinį lavinimą ir 1925 Paryžiuje apgynęs daktaro disertaciją Kelios pastabos apie fizinį lavinimą (jo kilmė, dabarties būklė, ateitis), Antanas Jurgelionis, be kita ko, įžvelgė svarbų fizinio lavinimo požymį, turintį esminę įtaką žmogaus ugdymui: kūno kultūros ir tautos identitetą. Tinkamai fiziškai lavinant ir auklėjant jaunimui suteikiamos visos sąlygos sutapti su tautos kūnu ir siela.
20 amžiaus antrojoje pusėje (nuo 1954) vaikų (nuo 3 metų), paauglių, jaunimo fizinį lavinimą šeimoje, mokykloje, laisvalaikiu, fizinio parengtumo ir tobulinimo programas nagrinėjo, metodines knygas pradinių (1964), vyresniųjų klasių (1968) kūno kultūros mokytojams rengė Valerija Stakionienė ir jos pasitelkti mokslininkai: V. Meškonytė-Urickaja, Vincentas Blauzdys, Elena Brazytė-Puišienė, Vida Volbekienė, Audronius Vilkas, pedagogai praktikai: Agirdas Makštelė, Alfonsas Vietrinas ir kiti. Eugenija Adaškevičienė tyrinėja ikimokyklinio amžiaus vaikus, jos talkininkai Juozas Rauckis, R. Dilienė, Zina Birontienė - vaikų ir moksleivių, taip pat turinčių atramos ir judėjimo sistemos negalią, fizinio lavinimo problemas. Studentų problemų sprendimą analizuoja Jonas Petras Jankauskas, Juozas Genevičius, Povilas Tamošauskas.
Fizinis aktyvumas yra itin svarbus sveikos gyvensenos komponentas, darantis didžiulę įtaką vaikų psichologinei, socialinei gerovei. Svarbu paminėti, jog nebūtina intensyviai sportuoti, jog pajustume teigiamą judėjimo naudą. Sveikatą gerinantis fizinis aktyvumas gali būti įtrauktas į mūsų kasdieninę veiklą, tokią kaip namų ruoša, darbas, mobilumas, laisvalaikis. Vaikai būtų supažindinti ir mokomi, kad fizinį aktyvumą galima ne vien sportuojant pajausti, bet ir atliekant įvairiausius namų ruošos darbus ar tiesiog vaikštant, žaidžiant. Programos metu sieksime, kad vaikai suprastu kas yra fizinis aktyvumas ir kartu sportuodami juos atitrauktume nuo mobiliųjų telefonų. Taip pat suteiksime sąlygas sportuoti, būti fiziškai aktyviems sporto salėje, treniruoklių salėje, lauke. Konsultuosime visais reikiamais klausimais, kaip traumų prevencija, kam naudingas fizinis aktyvumas, kuo skiriasi sportas ir fizinis aktyvumas, prisitaikysime prie įvairaus amžiaus jaunuolių. Programos pabaigoje sieksime, kad jaunimas suprastu užsiėmimą reguliaria fizine veikla gerėja žmogaus emocinė būklė, miego kokybė, jaučiamasi žvaliau bei energingiau, mažėja streso, depresijos, nerimo simptomai.
Pastaruoju metu vykstantys reikšmingi socialiniai, ekonominiai ir buitiniai persitvarkymai, pokyčiai vis labiau išlaisvina žmogų nuo sunkaus fizinio darbo, apriboja jo raumenų darbą. Dėl to sutriko amžiais nusistovėjusi biologinė organizmo pusiausvyra: atskiros organizmo sistemos tapo labiau pažeidžiamos. Dalis šių ligų (širdies ir kraujagyslių sistemos, nervinis išsekimas, per didelis svoris) paplito ir toliau progresuoja tarp jaunų žmonių (taip pat ir moksleivių). To priežastis - nepakankamas fizinis aktyvumas. Daugybė nuovargį sukeliančių reiškinių visų pirma aiškinama fizinio aktyvumo stoka. Todėl visoje ugdymo sistemoje vis didesnę reikšmę turėtų įgyti priemonės, padedančios ugdyti teigiamą moksleivių požiūrį į fizinį aktyvumą, savo sveikatą. Plintant įvairioms naujausioms informacinėms, techninėms naujovėms vis mažesnis dėmesys skiriamas aktyviam poilsiui, sportavimui. Naujausių technologijų atsiradimas neaplenkė ir mokyklų bendruomenių. Vis labiau skatinamas geras kompiuterinis raštingumas, užsienio kalbų mokėjimas, didinamas protinio darbo krūvis. Ypatingai mažai dėmesio skiriama moksleivių sveikos gyvensenos ugdymui, fizinio aktyvumo skatinimui, sportinių bazių gerinimui.
Remiantis tarptautinio moksleivių sveikos gyvensenos tyrimo duomenimis (1994 - 1998 m.), Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas yra pasiekęs kritinę ribą. Palyginus su kitų 29 šalių Europos šalių moksleivių judėjimo aktyvumu, lietuviai užėmė priešpaskutinę vietą, po Slovakijos moksleivių. Kauno medicinos universiteto atlikto Lietuvos moksleivių gyvensenos tyrimo duomenimis (1998 m.), per šešerius metus moksleivių fizinis aktyvumas beveik nepakito: 1998 m. nepakankamai mankštinosi ir sportavo daugiau kaip penktadalis (26 proc.) 11-15 metų berniukų ir 54 proc. mergaičių, 1994 m. atitinkamai: 29 proc. berniukų ir 55 proc. mergaičių. Nepakankamai fiziškai aktyvūs 2002 m. buvo 29 proc. berniukų ir 58 proc. mergaičių. Lyginant su ankstesnių apklausų duomenimis, reikšmingų skirtumų nenustatyta.
Daugelį tūkstančių metų žmonija gynė, remdamasi savo protu, fizine jėga ir ištverme, teisę gyventi. Mūsų protėviai gyveno ir dirbo glaudžiai sąveikaudami su gamta, jos ritmais. Jie kėlėsi su rytine, gulėsi su vakarine saule. Kiekvienam metų laikui buvo būdingi saviti darbų ypatumai bei gyvenimo režimas. Visa, kas būtina žmogaus gyvenime, pasigamindavo arba pasirūpindavo pats, realizuodamas savo protinius ir fizinius sugebėjimus: būstas, vanduo, maistas, apšvietimas ir pan. Žmogus buvo ir gamintojas, ir vartotojas (šiuo metu - tik vartotojas). Visus darbus atlikdavo pats: savo rankomis, naudodamasis savo fizine jėga ir sveikata. Tai, suprantama, labai vargino žmogų, sekino jo organizmą. Deja, mūsų protėviai daug ko nežinojo apie jų sveikatai gresiančius pavojus (mikroorganizmus, virusus, ligas, higienos taisykles ir pan.). Tuo atžvilgiu jie buvo beginkliai.
Siekdamas palengvinti savo dalią, žmogus ilgainiui pradėjo konstruoti paprasčiausius įrenginius, tobulinti darbo įrankius, kurie turėjo pavaduoti jo raumenų veiklą. Akademiko Bergo duomenimis, dar XIX a. viduryje apie 996 % visų Žemėje atliktų darbų sudarė raumenų darbas. Tik 4 % jų buvo atlikta naudojant pašalinę energiją (vėjo, vandens, kuro degimo ir pan.). Tepraėjus šimtmečiui, t. y. XX a. viduryje, jau tik I % visų darbų teko raumenims, 99 % - mašinoms, įrenginiams. Paskutiniojo praėjusio amžiaus ketvirčio pradžioje, t. y. apie 1975 m., jau tik 0,5 % visos energijos Žemėje buvo susijusi su žmogaus raumenų veikla. Apskaičiuota, kad 1947 m. už kiekvieną mūsų planetos gyventoją dirbo vidutiniškai 12-os a. j. mechanizmų. XX a. būdinga neįtikėtinai sparti socialinė ir mokslinė-techninė plėtra. Mokslinė ir techninė pažanga, išlaisvinusi žmogų nuo alinančio fizinio darbo, drauge labai apribojo jo biologinės evoliucijos stimulą - fizinį aktyvumą. Šis reiškinys įvardytas kaip biosocinė aritmija, kurios išdava - „civilizacijos“ ligos.
Socialinei pažangai susilpninus žmogaus ryšius su gamta, labai palengvėjus fizinei kovai už būvį genetiškai užkoduota žmogaus judėjimo būtinybė tapo labai menkai realizuojama. Iškilo hipokinezės (mažo judėjimo) pasekmių grėsmė. Terminai - hipokinezė ir hipodinamija dažnai vartojami kaip sinonimai. Tačiau tai skirtingos sąvokos. Hipokinezė (hipo . +gr. kinesis -judėjimas) - ilgalaikis judėjimo sumažėjimas, vyraujant judesių sumažėjimui didžiuosiuose sąnariuose, kas mažina bendrąjį žmogaus aktyvumą. Hipodinamija (hipo . + dynamis -jėga) - raumenų susitraukimo jėgos ir jų tonuso sumažėjimas. Hipokinezę paprastai lydi hipodinamija. Hipokinetinė liga - tai fiziologinė, klinikinė samprata, apibūdinanti pakitimus organizme, atspindinčius konfliktą tarp biologinės žmogaus prigimties ir jo paties sukurtų darbo bei buities sąlygų. Tai vadinamosios „civilizacijos“ ligos.
Yra kelios hipokinezės rūšys:
- Adaptacinė-fiziologinė hipokinezė: Dažniausiai ją sukelia auklėjimas ir fizinio poilsio įprotis. Tam tikros reikšmės turi ir genetiniai veiksniai.
- Įprastinė buitinė hipokinezė: ją lemia komforto ir patogumų siekimas buityje. Tai mažina fizinį aktyvumą, fizinių pastangų poreikį saviraiškoje, vietoj asmeninių kontaktų socialiniame-kultūriniame gyvenime (pvz., televizija vietoje teatro, telefonas, namų ir komunalinėje ruošoje, apribojamas netgi ėjimas (naudojamasi liftu, asmeniniu ir visuomeniniu transportu).
- Priverstinė moksleivių ir studentų hipokinezė: Ją sukelia kasdieninis reglamentuotas darbas mokslo įstaigoje ir netinkamas laisvalaikio leidimas. Laisvalaikiu turi dominuoti aktyvi fizinė veikla.
- Aktyvios raumenų veiklos trūkumas yra tiesiogiai proporcingas mokymo informacijos kiekiui ir atvirkščiai proporcingas besimokančio jaunimo laisvalaikio trukmei. Šią hipokinezės rūšį lemia tėvų ir mokymo įstaigų auklėjimo spragos, klaidingas harmoningos asmenybės vystymosi suvokimas, kai akcentuojama vien intelektualinio lavinimo būtinybė, ignoruojant fizinio komponento svarbą.
Fizinis mankštinimas yra svarbus, o kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams yra bendriausia ugdomoji vertybė. Gerai suprasta fizinė galybė iš tikrųjų yra tikslingai panaudojama fizinė energija. Bendriausias fizinio mankštinimo uždavinys yra pasiekti maksimumą fizinės energijos arba galybės išvystant fizinės žmogaus prigimties arba kūno nusiteikimą tapti aukštesniems gyvenimo tikslams. Tokiu būdu turime iš vienos pusės objektyviai suprantamą fizinę energiją, o iš antros pusės - subjektyviai suprantamą kūno nusiteikimą aukštesniems gyvenimo tikslams. Fizinė energija pasireiškia kaip žmogaus kūno sveikata, stiprumas bei miklumas. Tuo tarpu šitos kūno ypatybės nėra sau tikslas fiziniame mankštyme, kadangi tikra jų reikšmė išryškėja ryšium su sveiko, stipraus ir miklaus kūno nusiteikimu tapti aukštesniems gyvenimo tikslams. Teorinėje srityje fizinis lavinimas turi uždavinį pasiekti auklėtinio prigimtyje tikslingą išorinių ir vidinių jutimų veiklumą, kuris taptų materialine atrama protiniam pažinimui, t.y. tiesos pažinimo reikalui. Praktinėje srityje pagrindiniu fiziniu auklėjimo uždaviniu yra pasiekti fizinėje auklėtinio prigimtyje to tikro fizinio galingumo, kuris glūdi kūno nusiteikime palenkti visą savo energiją valios reikalavimams. Estetinėje srityje pagrindinis uždavinys yra išvystyti kūne kūrybinį nusiteikimą.
Dvasia, kaip laisva, turi galimybės atsilaikyti prieš kūno įtaką, bet užtat sielos galių, reiškimosi yra priežastingai surištas su kūno pareigomis ir todėl atitinkamai silpnėja sulig kūno menkėjimu. Tik sielos galių reiškimosi atžvilgiu galima pasakyti, kad sielos sveikata pareina nuo kūno sveikatos, interpretuojant posakį "mens sana in corpore sano" (sveikas protas sveikame kūne). Užtat būtų padaryta klaida pasakius, kad pats dvasinis sielos vertingumas pareina nuo kūno ypatybių ir, be kita ko, nuo jo sveikatos bei stiprumo.
Visos atliekančios kurią nors funkciją kūno dalys gerai išlavėja, išlieka sveikos ir lėčiau sensta, jei jos naudojamos saikingai ir atlieka užduotis, prie kurių yra įpratusios. Tačiau jei kūno dalys nieko neveikia ir paliekamos be darbo, jos neišlavėja, yra linkusios į ligas ir greitai pasensta.
Šiandien kineziterapeutai, kineziologai, fizinio lavinimo specialistai, medikai vieningai teigia, kad laiku skirta ir tinkamo sunkumo mankšta visada padeda. Pirma, ji sumažina galimybę susirgti tam tikra liga, ir, antra, padeda įveikti ligą susirgus arba bent sumažinti jos progresavimą. Gydymas, reabilitacija, ligų profilaktika ir sveikatos stiprinimas yra keturi pagrindiniai medicinos uždaviniai. Fiziniai pratimai padeda spręsti šiuos uždavinius. Fizinio aktyvumo tikslas - didinti kasdienio gyvenimo išteklius bei mažinti sveikatos rizikos veiksnius. Daugeliui „civilizacijos“ ligų susergama dėl nepakankamo fizinio aktyvumo. Tinkamas fizinis aktyvumas mažina širdies ligų pavojų, mažina arterinį kraujospūdį, reguliuoja svorį, didina organizmo atsparumą stresams ir mažina nuovargį.
Aktyvios fizinės veiklos deficito problema aktuali visais amžiaus tarpsniais, tačiau bene aktualiausia ji, kai kalbama apie moksleivių sveikatą. Nors vaikai ir judresni už suaugusiuosius, dėl paplitusių pasyvaus laisvalaikio formų jiems gresia hipokinezės pasekmės. Neatsitiktinai daugelis autorių nurodo, kad moksleivių nuovargis padidėjęs, ypač pavasarį, darbingumas yra nepakankamas fizinės veiklos rezultatas. Jie teigia, kad tai, kas praleista vaikystėje, yra negrįžtamai prarasta tolesniam gyvenimui.
Įvairiems amžiaus tarpsniams yra keliami skirtingi tikslai. Iki 12 metų fizinis ugdymas turi laiduoti optimalų organizmo augimo, gerą psichologinę būseną, diegti sveikos gyvensenos įgūdžius, lavinti pagrindinius judėjimo įgūdžius, ugdyti vikrumą, jėgą, lankstumą bei reakcijos greitį. Paaugliams virš 15 metų būtina laiduoti organizmo brandą, tobulinti motorinius gebėjimus, judėjimo įgūdžius, fizines ypatybes (jėgą, lankstumą, ištvermę), mokyti sveikos gyvensenos. Daug mokslininkų tyrinėja fizinio aktyvumo lygį mokykliniame amžiuje ir pripažįsta, kad fizinis aktyvumas mažėja, todėl verta susimastyti, ką daryti, kaip įtakoti šį neigiamą procesą.
Norint nukreipti moksleivio veiklą link tikslo būtina susipažinti su motyvacijos teorija, žadinimo būdais.
Po vasaros atostogų milijonai moksleivių grįžta į mokyklas. Jie vėl pradeda siekti akademinių žinių ir dalyvauti popamokinėje veikloje. Tėvai, mokytojai, administratoriai ir patys mokiniai susitelkia mokslui tam, kad vaikai kuo geriau pasiruoštų ateities karjerai, gyvenimui. Tačiau jie neturėtų pamiršti, kad kūno kultūros programa teikia naudą sveikatai bei fiziniam vystymuisi. Pažintinė informacija bei kūno fizinis lavinimas taip pat turi būti orientuoti į kiekvieno individo tobulėjimą.
Psichomotorikos lavinimas gali būti svarbus asmenybės sveikatai ir gerai savijautai bei visai bendruomenei. Kūno kultūros užsiėmimai mokykloje turi svarbią asmeninę, socialinę ir ekonominę reikšmę. Dabartiniu metu vis didesnis dėmesys skiriamas protiniam lavinimui, o fizinis lavinimas lieka antraeilis, nors jie turėtų būti lavinami lygiagrečiai. Įvairūs mokslininkai pabrėžė svarbią fizinio aktyvumo naudą žmogaus organizmui visuose amžiaus tarpsniuose. Visuomenės pastangos buvo sutelktos fizinio aktyvumo skatinimui, kadangi fizinis aktyvumas kuo jaunesniame amžiuje sumažino riziką susirgti chroniškomis ligomis. Būtent mokykla ir yra ta organizacija, kuri turi užsiimti kūno kultūros lavinimu. Mažai abejonių, kad vaikai ir jaunimas gali išmokti ir išsiugdyti palankų gyvenimo būdo elgesį per aukštos kokybės kūno kultūros programas. Nors šalies sveikatos ministerijos uždaviniai keliami kasdieninei kūno kultūrai visiems mokyklos vaikams, vis dėlto daugelis jaunuolių nėra įtraukti į bet kokią fizinio aktyvumo veiklą.
Kai kurie autoriai siūlo mokykloms ir universitetams susipažinti su kasdiene, kokybiška fizine veikla kaip dalimi savo visapusiško išsilavinimo. Kiti mokslininkai neaktyvumą Amerikoje pavadino „didele epidemija“ ir konstatavo, kad buvo padaryta rimta klaida nereikalaujant fizinio aktyvumo. Dėl fizinio neaktyvumo kenčia visuomenė savo skausmais, fizinėmis kančiomis, o likusi visuomenės dalis moka pinigus už prarastą produktyvumą.
JAV mokslininkai sukūrė vaikų fizinio aktyvumo modelį, kuris pateikia vaikų fizinio aktyvumo rekomendacijas. Šios rekomendacijos nurodo, kad sportuoti reikia nuo mažiausiai 60 minučių iki keleto valandų per dieną iki paauglystės periodo. Šios rekomendacijos pabrėžia, kad vaikų veikla šiuo periodu yra labiau nenuosekli, nei tolygi. Fizinio aktyvumo skirtumai aiškiai matyti tarp vaikų ir suaugusiųjų. Todėl svarbu atsižvelgti į šiuos skirtumus tobulinant (vystant) fizinį aktyvumą jaunimui įvairiais amžiaus tarpsniais. Rekomendacijos vaikams aiškiai skiriasi nuo rekomendacijų paaugliams ir suaugusiesiems.
JAV mokslininkai, apibendrindami tarptautines fizinio aktyvumo rekomendacijas paaugliams, pažymėjo, kad vidutiniškai ir energingesnei veiklai paaugliai turi skirti mažiausiai 20 minučių per dieną ir mažiausiai tris kartus per savaitę.
Kaip fizinis aktyvumas susijęs su jaunuolio fizine būkle? Tyrimai rodo, kad biologinis paveldimumas įtakoja esminius fizinio aktyvumo elgsenos ir sveikatos būklės faktorius. Pagal turimas žinias, biologinis paveldimumas buvo siejamas su apytiksliai 29 % įprastinio fizinio aktyvumo, su 25 % širdies kvėpavimo, su 30 % raumenų ir su 25 % kūno riebalų normomis. Žinant paveldimumo reikšmę fiziniam aktyvumui ir sveikatos būklei, daugelis iš šių variantų gali pagerinti sveikatą.
Ar kūno kultūros pamokos skatina jaunuolių fizinį aktyvumą? Teigiama, kad fizinis aktyvumas kūno kultūros pamokose dažnai yra mažesnis nei 50 %. Tačiau tai įrodo, kad kokybiškos, nuolat besikeičiančios programos, kvalifikuoti kūno kultūros mokytojai gali įtakoti fizinį aktyvumą teigiama linkme.
Ar laikas praleistas kūno kultūros pamokose sumažina kitų dalykų mokymąsi? Troškimas skirti daugiau laiko akademinėms žinioms, mažinant kūno kultūros pamokų skaičių, gali būti klaidingas.
Užsiėmimai skirti 6 - 11 m. vaikams. Treniruojant vaikus, svarbiausia - nuosekliai kompleksiškai ugdyti visas fizines ir dvasines ypatybes. Įvairiapusiškas krūvis įvairioms raumenų grupėms stiprina vaikų sveikatą. Todėl treniruočių programa yra sudaroma taip, kad pakaitomis būtų apkraunamos visos pagrindinės raumenų grupės.
Geras fizinis parengimas yra geros vaiko sveikatos pagrindas, todėl svarbu stiprinti vaikų sveikatą, skatinti fizinį ir funkcinį organizmo vystymąsi. Bendras fizinis rengimas - tai visų fizinių ypatybių (greitumo, jėgos, ištvermės, lankstumo, vikrumo ir kt.) lavinimas. Gimnastikos ir akrobatikos pratimai pritaikyti vaikų fiziniam ugdymui. Kvėpavimo ir grūdinimo pratimai žadina visų organų veiklą, didina kvėpavimo sistemos funkcinį pajėgumą, saugo nuo įvairių ligų. Susikaupimo pratimai moko vaikus susikoncentruoti, taisyklingai kvėpuoti, netrukdyti kitiems, ugdo savikontrolę, valią ir ištvermę.
Vaikystė ir žaidimai - neatsiejami, todėl treniruočių pabaigoje bei vienos treniruotės per mėnesį metu skiriamas laikas judriesiems, lavinamiesiems žaidimams. Žaidimai labai vertingi bendram vaiko lavinimuisi: ugdo motorinius įgūdžius, tobulina judesių koordinaciją, grūdina organizmą. Kadangi daugumai judriųjų žaidimų būdingas lenktyniavimas, vaikas būna emocingas, aktyvėja jo kūrybinis žaismingumas, tobulėja psichinės, fizinės bei moralinės savybės.
Vaikai turi gerai žinoti, kas vyksta organizme atliekant pratimus, taip pat palaipsniui išmokti vis sudėtingesnių judesių. Vaikams yra suteikiamos pagrindinės žmogaus anatomijos žinios. Koks atliekamų pratimų poveikis kaulams, sąnariams, raumenims bei vidaus organams.
Užsiėmimų metu yra akcentuojama disciplina, tačiau tai nereiškia fizinių bausmių. Tai sprendimai, kurie turi ilgalaikį poveikį, kurie ugdo vaikų vidinę discipliną, savikontrolę ir formuoja vaikų ilgalaikius gyvenimiškus įgūdžius. Vaikams ypatingai svarbu stebėti savo lavėjimą ir tobulėjimą, ir ne mažiau svarbu, kad jų pasiekimus matytų ir įvertintų kiti.
Labai svarbu skatinti vaiko teigiamas emocijas. Kas gi nemėgsta švenčių, kai visiems linksma ir gera, kai skamba muzika ir juokas, ir dovanojamos dovanos? Arba varžybų ir konkursų, kada už nuopelnus dalinami prizai? Vaikai tai mėgsta ir vertina ypatingai!
Sporto būrelį ar kitos fizinės veiklos mokyklėlę vaikams dažnai parenka tėvai, vadovaudamiesi tik savo patirtimi ar vaiko susižavėjimu. Gali atsitikti ir taip: tai, kas vaikui iš pradžių patrauklu, netrukus tampa nuobodu.
Pirmieji labai dideli pokyčiai vaiko gyvenime įvyksta, kai jis, dar mažylis, atsistoja. Tačiau kol pradės valdyti kokį nors įrankį (pavyzdžiui, dantų šepetėlį, kamuolį), praeis keleri metai. Vaikai iki septynerių metų dar tik mokosi valdyti savo kūną. Ir tik kai kurie iš jų apie penktuosius ar šeštuosius metus gali tinkamai naudoti įrankius. Vadinamosios įrankių sporto šakos tinkamesnės kiek vyresniems vaikams. Bet yra pavyzdžių, kai ir penkiamečiai puikiai valdo sportinį šaudymo lanką. Tai nereiškia, jog tokį vaiką tėvai pastūmėjo į šią sporto šaką per anksti. Tiesiog vaikas yra gabus, o jo vystymasis palyginti spartus. Tačiau negalima pasakyti, jog bendraamžio, neturinčio panašių gebėjimų, vystymasis yra patologiškas.
Vaikams iki septynerių metų tinka visi sportiniai žaidimai, kuriuose vyrauja kūno valdymas ir kuriuose sportinis įrankis nėra svarbus atributas. Sulaukus septynerių, tinkamos ir sporto šakos bei veiklos, susijusios su įrankių valdymu. Vaikams nuo vienuolikos metų tinkama labai specializuota veikla komandoje. Nepamirškime, jog vaikas treniruotės metu su įrankiu gali dirbti tiek laiko, kiek jam patinka. O kad patiktų kuo ilgiau, kad vyktų ugdymas, mokytojas gali sudaryti žaidybines situacijas. Vaiko veikla turi būti ir žaidimas, ir pažinimas.
Pedagogai pataria: leiskite vaikui - mažam žmogui - klysti, atlikti ir netaisyklingus, netechniškus judesius. Taip jis susipažįsta su daiktų savybėmis. Sportuojantis vaikas bendrauja su kolektyvo nariais ir pedagogu. Viena didžiausių pedagogų ir trenerių klaidų - per daug laiko skiriama atskirų funkcijų valdymui, vieno elemento mokymui, kai daug daug kartų vaikas turi atlikti tuos pačius judesius. Jeigu vaikui liepsime daryti tik pritūpimus ar atsispaudimus ir daug šuoliukų, nesėkmės garantuotos. Jeigu vaikui po daugybės pastangų vis tik nepavyksta atlikti judesio ar užduoties taip, kaip nori treneris, tai rodo, jog trenerio parinkta metodika yra netinkama ar net pavojinga. Kita vertus, gali būti, jog pasirinkta (tėvų parinkta?) fizinio aktyvumo veikla neatitinka psichofiziologinių vaiko savybių. Gal tai patiriamų emocinių santykių kolektyve nedarna, kai treniruojama per didelė vaikų grupė? Gali būti, jog berniukui tinkamesnis ne krepšinis, o individuali sporto šaka. O gal jis nori ne sportuoti, o muzikuoti?
Viena iš palankiausių sporto šakų vaikams yra plaukimas. Simetrinė kūno padėtis ir judėjimas vandenyje įdarbina visas raumenų grupes. Iš pradžių, kol išmokstama būti baseino vandenyje, būtini akinukai, galbūt - ir ausų kamštukai. Labai svarbus nuoseklus lavinimas ir ugdymas, nesiekiant greitų sportinių rezultatų. Suaugusiesiems nereikia ugdyti „mažojo čempiono“. Vaiko geriau neklausinėti, kada gi jis pelnys medalį, tačiau pastebėti pasiekimus ir reikšti pripažinimą būtina: „Labai taisyklingai atlikai judesį“, „Kaip gražiai atlikai pratimą“ ir pan. Įvertinkime ir tai, jog pirmųjų gerų sportinių rezultatų pasiekiama gan greitai, o naujo, kito lygio pasiekimo teks palaukti, nes reikės vis atkaklesnio darbo. Darželiuose ir mokyklose nėra taip svarbu atrasti gabiausius ir geriausius duomenis turinčius vaikus, kurie ateityje garsins savo miestą ir valstybę. Svarbiausia yra nuo mažens mokyti ir išmokyti kūno kultūros pagrindų: taisyklingos laikysenos ir kvėpavimo, sportinių žaidimų, įvairių pratimų, skirtų kūnui stiprinti, t. y. Bendro fizinio parengimo.
Viena iš populiariausių, bet ir rizikingiausių ankstyvojo fizinio lavinimo veiklų - modernūs, arba pramoginiai šokiai. Šokis formuoja vaiko laikyseną, ugdo estetikos ir grožio pajautą, kolektyve vaikai bendrauja ir įgyja bendro darbo patirties. Tai gerai. Tačiau kūno padėtis visą treniruotę būna asimetrinė. Tokiems vaikams būtina ir kitokio pobūdžio fizinė veikla, „išlyginanti“ asimetriją. Labai svarbu atsižvelgti į kūno konstituciją. Jeigu gamta vaikui pašykštėjo tam tikrų specifinių duomenų, tikimybė, kad jis išlavins savo kūną nepažeisdamas anatominių struktūrų, nėra didelė. Galima tikėtis, kad nuo trejų ar ketverių metukų baletą lankanti mergaitė daug pasieks - taip manys jos mama, labiausiai norinti, kad dukra profesionaliai šoktų baletą. Bet vargu ar taip įvyks.
Kai kurios sporto šakos, taip pat klasikinis, šiuolaikinis ar gatvės šokis reikalauja tam tikro fizinio parengtumo bei kūno išlavinimo lygio. Prieš treniruotę ar pamoką būtinai reikia įvadinės mankštos, raumenų tempimo ir kitų pratimų. Kitaip tikėtinos traumos, sužeidimai. Jeigu fizinė parengtis pakankama ir sportinė veikla vaikui maloni, jo karjerą lydės sėkmė. Vaikui svarbu nenusivilti tuo, ką daro bei ko siekia, o pedagogams ir tėvams - nesudaužyti jauno ar mažo žmogaus svajonių. Tėvų ir pedagogų uždavinys - padėti vaikams pajusti fizinio aktyvumo džiaugsmą. Ilgainiui jie patys nuspręs, kokią vietą jų gyvenime užims, ir ar iš viso užims, sportas. Galbūt fizinis aktyvumas bus malonus laiko praleidimas, padedantis išsaugoti sveiką ir gražų kūną.
Fizinis aktyvumas - tai ne tik būdas išlaikyti gerą fizinę formą, bet ir vienas pagrindinių veiksnių, užtikrinančių sveiką vaikų vystymąsi. Reguliarus judėjimas teigiamai veikia ne tik vaiko kūną, bet ir protinę bei emocinę sveikatą, padeda ugdyti svarbius socialinius įgūdžius ir stiprina pasitikėjimą savimi.
Kodėl fizinis aktyvumas yra toks svarbus vaikams? Atsakymą galima rasti daugybėje mokslinių tyrimų, pediatrų rekomendacijų ir vaikų psichologų patarimų.
Fizinės sveikatos palaikymas
Pirmiausia, fizinis aktyvumas yra esminis vaikų sveikatai. Kūno judėjimas stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, didina raumenų jėgą, gerina lankstumą ir koordinaciją. Reguliarūs fiziniai pratimai padeda išlaikyti optimalų svorį, stiprina kaulus ir sąnarius, taip sumažindami riziką susirgti lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip nutukimas, diabetas ar širdies ligos.
"Fizinis aktyvumas yra pagrindinis įrankis, padedantis stiprinti vaiko imuninę sistemą ir užtikrinti sveiką augimą. Be to, jis padeda vaikams sureguliuoti energijos balansą ir išvengti per didelio sėdėjimo, kuris gali sukelti sveikatos problemų.“
Emocinė ir psichinė sveikata
Fizinis aktyvumas ne tik stiprina kūną, bet ir gerina vaikų emocinę sveikatą. Judėjimas išskiria endorfinus - „laimės hormonus“, kurie gerina nuotaiką ir mažina stresą bei nerimą. Vaikai, kurie reguliariai sportuoja, yra mažiau linkę patirti depresiją ir emocinį nuovargį.
Kognityvinės funkcijos taip pat pagerėja: judėjimas skatina smegenų veiklą, gerina dėmesio koncentraciją ir atmintį. "Fizinis aktyvumas gali padėti vaikams susidoroti su emociniais iššūkiais, nes judėjimas veikia kaip natūralus streso mažinimo būdas. Tai ypač svarbu vaikams, kurie patiria mokyklos stresą arba socialines problemas.“
Socialiniai įgūdžiai ir komandinė dvasia
Fiziniai užsiėmimai ne tik moko vaikus rūpintis savo kūnu, bet ir padeda ugdyti svarbius socialinius įgūdžius. Komandiniai sportai, tokie kaip futbolas, krepšinis, tinklinis, skatina bendradarbiavimą, komunikaciją ir pagarbą kitiems. Vaikai, dalyvaujantys grupinėse veiklose, išmoksta spręsti konfliktus, dirbti komandoje, nustatyti ir pasiekti bendrus tikslus. Be to, fizinis aktyvumas gali pagerinti vaikų pasitikėjimą savimi, ypač kai jie patiria sėkmę ir gauna pripažinimą už savo pasiekimus.
"Judėjimas ir sportas moko vaikus atsakomybės, kaip susidoroti su nesėkmėmis, priimti kritiką ir išmokti bendradarbiauti su kitais. Tai ypač svarbu jų socialinei raidai.“
Kognityvinės ir pažintinės funkcijos
Fizinis aktyvumas turi tiesioginį poveikį vaikų kognityviniams gebėjimams, įskaitant dėmesio koncentraciją, problemų sprendimo įgūdžius ir gebėjimą mokytis. Tyrimai rodo, kad vaikai, reguliariai sportuojantys, pasiekia geresnių rezultatų mokykloje. Reguliarūs fiziniai pratimai skatina kraujo tekėjimą į smegenis, o tai pagerina jų funkcijas ir gebėjimą apdoroti informaciją.
"Judėjimas padeda smegenims atlikti sudėtingesnes užduotis, gerina mąstymo greitį ir lankstumą, todėl aktyvūs vaikai dažnai greičiau ir efektyviau sprendžia problemas mokykloje.“
Kūno įvaizdis ir savivertė
Reguliarus fizinis aktyvumas padeda vaikams ne tik gerinti fizinę būklę, bet ir kuria teigiamą kūno įvaizdį. Vaikai, kurie sportuoja, dažniau būna patenkinti savo kūnu, nes jaučia, kad jie yra stiprūs ir sveiki. Tai ypač svarbu vaikystėje, kai formuojasi savivertė ir pasitikėjimas savimi. Be to, aktyvūs vaikai dažnai lengviau pasiekia socialinę pripažinimą ir turi didesnį draugų ratą.
"Fizinis aktyvumas leidžia vaikui jaustis gerai apie savo kūną, o tai labai svarbu jų emocinei gerovei. Tai padeda stiprinti pasitikėjimą savimi ir mažina įvairių psichologinių sunkumų riziką, tokių kaip kūno nepriėmimas.“
Fizinis aktyvumas ir sveika gyvensena
Fizinis aktyvumas taip pat padeda formuoti sveiko gyvenimo būdo įpročius, kurie gali likti su vaiku visą gyvenimą. Įpratęs reguliariai judėti, vaikas mažiau linkęs į pasyvų gyvenimo būdą ir ateityje labiau domėsis sveiku maistu, pakankamu miegu ir gerais socialiniais ryšiais.
