Liudas Ramanauskas, žinomas žurnalistas ir radijo stoties FM99 vadovas, gimė 1959 m. sausio 4 d. tremtyje Sibire, Irkutsko srities Čerenchovo mieste. Jo šeima, patyrusi tremties vargus, negalėjo grįžti į Lietuvą iš pirmo karto, nes nebuvo priimta ir nerado vietos gyventi. Šie vaikystės išgyvenimai, anot paties Liudo, paliko gilų pėdsaką jo asmenybės formavimuisi, ugdydami atsakomybę, viltį ir vertinant laisvę rinktis.
„Vaikystė yra vaikystė. Rūpesčiai, darbas, tėvynės ilgesys slėgė suaugusiuosius, o mes su broliu neįsivaizdavome, kad gyvenimas galėtų būti kitoks. Pramogavome lauke, žaidimams pasirinkdavome pavojingiausias vietas, tokias kaip geležinkelio bėgiai, kuriais važiuodavo trijų garvežių traukiami sąstatai po šimtą vagonų ar prieigos prie anglies kasyklų. Prisigalvodavome įvairiausių išdaigų. Prisiminus mūsų pramogas ir žaidimus net baisu pasidaro,“ - pasakoja Liudas Ramanauskas apie savo vaikystę.
Grįžus į Lietuvą, Liudo šeima taip pat susidūrė su sunkumais. Liudas turėjo adaptuotis lietuviškoje mokykloje, o patirtas atmetimas iš aplinkinių ir mokytojų paliko gilų skausmą. Tačiau, anot psichologės Romaldos Stasionienės, tėvų teikiamas leidimas būti savimi ir augti, net ir patiriant sunkumus, padėjo Liudui formuoti pasitikėjimą savimi ir drąsą priimti iššūkius.
Paauglystėje Liudas Ramanauskas susidomėjo vakarietiškais judėjimais, ypač muzika, kuri jam atvėrė kitokį pasaulį ir vertybes. Ilgi plaukai, džinsai ir roko muzika tapo laisvės išraiška, kuri prieštaravo primetamai sistemai ir prievartos mechanizmui. Tėvai, nors ir ne visada suprasdami, toleravo sūnaus paauglystės maištą, leisdami jam ieškoti savo kelio.
Šie vaikystės ir paauglystės išgyvenimai, kartu su jo tėvų puoselėtomis vertybėmis - atsakomybe, pasitikėjimu ir viltimi - padėjo Liudui Ramanauskui tapti tuo, kuo jis yra dabar: atviru naujoms idėjoms žmogumi, kultūros puoselėtoju ir aktyviu visuomenės nariu. Jo vadovaujama radijo stotis FM99, švenčianti 28-ąjį gimtadienį, ir visuomeninė veikla liudija jo siekį prisidėti prie bendruomenės gerovės.
Partizanų kovos ir tremties metai
Liudas Ramanauskas nėra vienintelis su partizanų kovomis ir tremtimi susijęs asmuo, kurio gyvenimo kelias buvo sudėtingas. Jo patirtys atspindi daugelio lietuvių likimus.
Partizanas Liudas Sudeikis gimė 1919 m. lapkričio 15 d. Mackeliškių kaime, Anykščių apskrityje. Tėvai teturėjo vos 0,5 ha žemės, o anksti mirus abiem tėvams, Liudui ir jo broliui teko anksti pradėti dirbti samdiniais. Broliai Sudeikiai nepakluso nei vokiečių, nei rusų okupantų įsakymams. 1940 m. balandį Liudas savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę, tačiau vėliau pateko į vokiečių armiją, iš kurios pabėgo ir grįžo į Lietuvą.
Nuo 1944 m. rugsėjo, kai „užslinko raudonasis tvanas“, pasidarė neįmanoma gyventi namuose. Vyrai rinkosi į mišką, o į rusų kariuomenę neišėjo nė vienas. Į partizanus išėjo abu broliai Sudeikiai - Bronius tapo būrio vadu, o Liudas - jo padėjėju. Liudo užrašuose aprašytos partizanų kautynės su stribais ir NKVD kariuomene, kurios stiprino dvasią ir ugdė ryžtą neparklupti.
Drąsus partizanas Liudas ne kartą patyrė areštus ir tardymus. 1946 m. sausį „Šarūnas“ sukvietė tris krašto būrius kovai prieš sovietų kariuomenę. Nors pavyko pasprukti, vėliau sekė būrio vado brolio Broniaus suėmimas ir Liudo areštas. Sovietų teismas 1946 m. balandžio 2 d. nuteisė Bronių Sudeikį mirties bausme. Liudui vėl pavyko pabėgti, tačiau 1948 m. sausį jį vėl suėmė.
1957 m. rudenį, po ilgų tremties metų Intoje, kur jis susitiko vyskupą Ramanauską, Liudui Sudeikiui leido vesti. Jis vedė Verutę Juodytę, su kuria susilaukė sūnaus Alvydo ir dukters Rimutės. Sūnus Alvydas baigė Vorkutos muzikos mokyklą ir dirba Intoje muzikos mokytoju.
Bausmės pabaiga - 1958 m. balandžio 12 d. Nors gyveno laisvai, Liudas turėjo lankyti politines pamokas. 1974 m. darbe įvyko avarija, sužalojusi stuburą. „42 metus praleidau be Lietuvos. Kaip magnetas traukė į savo kraštą, už kurį atidaviau viską,“ - rašė L. Sudeikis. Jis pasigėdėjo, kad tėvynė sutiko jį kaip pamotė, nesulaukė reabilitacijos ir jautė nuoskaudą dėl sovietų armijos buvimo Lietuvoje.
Karinė tarnyba ir Nepriklausomybės siekis
Liudas Ramanauskas, tarsi atkartodamas kitų kovotojų likimus, 1940 m. kovo mėnesį savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę. Tuomet jam tebuvo 20 metų. Jis pateko į Kauno pirmojo inžinerijos bataliono mokomąją kuopą, kurioje vyravo drausmė ir tvarka. Tačiau netrukus prasidėjo sovietų okupacija, keitėsi kariuomenės vadovybė, atsirado politrukai, kurie gadino tvarką.
1940 m. birželio mėnesį, prasidėjus Vokietijos invazijai, Liudas Ramanauskas su bendražygiais buvo išvykęs į poligoną statyti karininkų valgyklos. Jiems grįžus į Vilnių, prasidėjo chaosas. Vietoj kovos su vokiečiais, kareiviai pradėjo svarstyti, ar neiti į Rusiją. Po daugelio permainų ir nepaprastų įvykių, birželio 24 d. vokiečiai paėmė ruselius į nelaisvę. Ginklus sumėtė į krūvą, o kareiviai, persirengę į lietuviškas uniformas, grįžo į kareivines.
Vėliau Liudas Ramanauskas pateko į antros kuopos I būrį, tarnavo Minske, kur beveik nieko neveikė, tik ieškojo malkų. Prasidėjus antskrydžiams, nei vienas kareivis negalvojo bėgti. Viena bomba pataikė į patalpas, kur buvo lošiama kortomis, tačiau karininkai liko nesužeisti. Kita bomba pataikė į malkinę, palikdama didžiulę duobę.
Po ilgų kelionių ir kovų, Liudas Ramanauskas gavo pirmąsias atostogas, tačiau nusprendė negrįžti į kariuomenę. Kartu su draugais pabėgo į Naująją Vilnią, o vėliau traukiniu išvažiavo Utenos link. Jau 1943 m. balandį, prasidėjus raudonųjų įsiveržimams, Liudas su draugais prisijungė prie Plechavičiaus armijos. Nors buvo kviečiamas į Vilnių ir Marijampolę, karininkas jį išvarė iš rikiuotės, teigdamas, kad jis yra kirpėjas.
Rantai & Psichozės: LIUDAS DAPKUS „PAMIŠUSIŲ VALDOVŲ DIEVIŠKOJI KOMEDIJA”
Ši patirtis, nors ir sudėtinga, atskleidžia Liudo Ramanausko ryžtą ir siekį kovoti už laisvę. Jo gyvenimo kelias, prasidėjęs tremtyje ir partizanų kovose, vėliau transformavosi į visuomeninę ir žurnalistinę veiklą, kurioje jis siekia išsaugoti ir puoselėti lietuviškumą ir laisvės idėjas.
Nors Liudas Ramanauskas nėra tiesiogiai minimas kaip Liudas Ramanauskas-Vanagas, jo gyvenimo patirtys ir vertybės artimai susijusios su Adolfu Ramanausku-Vanagu, vienu iš ryškiausių partizanų vadų. Abu vyrai kovojo už nepriklausomą Lietuvą ir patyrė tremties bei okupacijos vargus. Tačiau tekste pateikta informacija sutelkta į Liudo Ramanausko, radijo stoties FM99 vadovo, gyvenimo istoriją.
Nors tekste minimas vyskupas Ramanauskas, tai nėra tiesioginis ryšys su Liudo Ramanausko gimimo metais ar asmenine biografija, o tik bendras kontekstas, minimas kalbant apie tremties metą Intoje.
Galutinis apibendrinimas Liudo Ramanausko, kaip radijo stoties vadovo ir visuomenės veikėjo, gyvenimo patirties ir jo ryšio su partizanų kovomis ir tremtimi, atskleidžia ne tik asmeninius jo išgyvenimus, bet ir bendrą tautos istorijos kontekstą.
tags: #liudas #ramanauskas #gimimo #metai
