Vokietija garsėja kaip valstybė, teikianti stiprią socialinę paramą savo piliečiams, ypač motinystės ir šeimos srityse. Šiame straipsnyje detaliai panagrinėsime, kokią socialinę paramą gauna šeimos ir vaikai Vokietijoje, palyginsime ją su sovietine politika ir aptarsime dabartinius iššūkius bei tendencijas.
Socialinė parama motinystei Vokietijoje
Nacistinė vadovybė Vokietijoje manė, kad atskiras gyvenamasis plotas turi lemiamą reikšmę sveikai šeimai. Be gyvenamųjų kooperatyvų, buvo įgyvendinama įspūdingų mastų socialinio būsto programa. Šeimoms buvo išduodamos beprocentės paskolos, jeigu žmona išeidavo iš darbo. O už kiekvieną gimusį vaiką buvo nurašoma po 25 proc. skolos. Mokesčiai tėvams taip pat sumažėdavo - po 15 proc. Didelis dėmesys buvo skiriamas ir moraliniam motinystės palaikymui. Tų laikų Vokietijoje būti daugiavaike motina buvo prestižas. Buvo sukurtas Motinystės kryžiaus apdovanojimas. Bronzinis kryžius buvo įteikiamas 4-5 vaikų motinoms, sidabrinis - 6-7, o auksinis - už daugiau nei 7 vaikus.
Šiuolaikinėje Vokietijoje socialinė parama motinystei ir vaikams išlieka prioritetine sritimi. Šios šalies vyriausybė kasmet išmoka apie 35 mlrd. eurų vaiko pinigų kaip socialinę paramą šeimoms. Svarbu paminėti, kad Vokietijoje dirbantys ES šalių piliečiai turi teisę gauti išmokas vaikams ir tada, kai šie gyvena kitoje šalyje. Vaiko pinigus taip pat gauna ir vokiečiai, kurių vaikai gyvena užsienyje.
Pavyzdžiui, 2019 metų balandžio mėnesį vaiko pinigus Vokietijos vyriausybė skyrė 180 420 Lenkijos vaikų. 2017 metais tokių vaikų buvo mažiau nei 124 tūkstančiai, informuoja „Deutsche Welle“. Iš viso 2018 metais vaiko pinigus tėvai gavo už 291 tūkst. vaikų, kurie gyvena už Vokietijos ribų. Iš to skaičiaus 30 tūkst. vaikų turi Vokietijos pilietybę.
Nors, kaip teigia radijo stotis „Deutsche Welle“, Finansų ministerija Berlyne šių skaičių nepatvirtino, „Deutsche Welle“ išsiaiškino, kad faktiškai daugiausia šios socialinės paramos gavėjų iš užsienyje gyvenančiųjų tarpo yra lenkų vaikai, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Pasak specialisto, šioje šalyje mėnesinės išmokos vaikams svyruoja nuo 194 Eur iki 225 eurų, priklausomai nuo vaikų skaičiaus šeimoje: „Tokia finansinė pagalba skiriama iki, kol jaunuoliui sukanka 25 metai, jei iki šio amžiaus jis mokosi ir nedirba. Kaip ir Norvegijoje, taip ir Vokietijoje, į išmoką galima pretenduoti, jeigu bent vienas iš tėvų dirba užsienio šalyje, o kitas su vaiku gyvena Lietuvoje.“
Pagal Vokietijos įstatymus, išmokos už vaikus gali būti sugrąžintos už 6 praėjusius ir einamąjį mėnesį. „Mes savo klientams, kurie turi vaikų, visada rekomenduojame pasirūpinti vaikų pinigų gavimu. Juk tai yra legaliai šeimai priklausantys pinigai. Be to, už vaikus grįžtančios sumos dažnu atveju būna įspūdingos. Prieš kelias savaites klientui iš Norvegijos sugrąžinome beveik 4000 eurų už vieną vaiką. Ši suma susikaupė per 3 metus, klientas turėjo visus reikiamus dokumentus ir spėjo kreiptis iki, kol suėjo senaties terminas. Jeigu būtų kreipęsis vėliau nei po 3 metų, deja, padėti negalėtume. Dirbusiems Vokietijoje reikėtų paskubėti dar labiau - išmokos vaikams grąžinamos už praėjusius pusę metų“, - patirtimi dalinosi Ž.Janušauskas.
Tačiau Vokietijos vyriausybė rengia naują įstatymą dėl kelio užkirtimo nelegaliam darbui ir piktnaudžiavimui socialinėmis išmokomis. Įstatymo rengėjai iš naujo peržiūrės ir socialinių išmokų skyrimo užsieniečiams tvarką. Pirmiausia bus apribota teisė gauti vaiko pinigus nedirbantiems ES piliečiams. Specialisto teigimu, didžiausios išmokos yra skiriamos vaikams nuo 1 iki 2 metų amžiaus: „Mažiems vaikams priklauso apie 750 Eur per mėnesį. Vėliau mokamos sumos yra mažesnės - apie 108 Eur. Jeigu vaiką augina vieniši tėvai, ši suma dvigubinasi. Įdomu tai, kad išmoką galima gauti net ir tuo atveju, jeigu Norvegijoje dirba tik vienas iš tėvų. Tarkime, vienas iš tėvų dirba Norvegijoje, o kitas su vaiku gyvena Lietuvoje. Tokioje situacijoje šeimai priklauso ir norvegiški vaiko pinigai.“
Palyginimas su sovietine politika
Sovietų Sąjungoje „Motina - herojė“ apdovanojimas pasirodė tik 1944-aisiais. Praėjusio amžiaus 30-aisiais SSRS įvykdė proveržį daugeliu krypčių, taip pat ir socialinėje politikoje. Neraštingumo likvidacija, išsilavinimo prieinamumas, veikiantis socialinis liftas. Vystėsi vaikų sveikatinimo ir pionierių lageriai, gydyklų ir poilsio namai. Įvairiais būdais buvo keliamas darbo klasės prestižas: moralinis darbo pasiekimų skatinimas (apdovanojimai ir rangai), darbo lenktyniavimo organizacijos (Stachanovo judėjimas), prieiga prie tam tikro materialinio gerbuvio.
Tačiau, kaip ir Vokietijoje, taip ir SSRS, socialiniai laimėjimai nebuvo visiems prieinami. Priėjimas prie jų buvo uždraustas „tėvynės priešams“, jų vaikams, giminaičiams. Taip pat ir ištisoms tautoms, visiškai ar dalinai buvo apribotos teisės.
Tiek hitlerizmo, tiek stalinizmo pagrindą sudarė didžiosios nacijos idėja. O jos realizacija yra neįmanoma be totalitarinio režimo, be valstybės dominavimo prieš individą. Realus, tačiau atrankiniu būdu vykdomas rūpinimasis savo tauta („fiureris“, „tautų tėvas“) - skiriamoji tokio režimo žymė. Tik A. Hitleris skirstė ir naikino žmones pagal nacionalinius principus, o J. Stalinas darė viską tą patį, tik iš esmės pagal klasių principus.
Vaikų raidą totalitarinėse valstybėse kontroliavo valstybė. Į hitlerjungendo veiklą buvo įtrauktas vokiečių jaunimas nuo 10 iki 18 metų ir skirstomas pagal amžiaus kategorijas. Vokiečių jaunimui buvo organizuojamos stovyklės, masiniai sporto renginiai, popieriaus makulatūros ir metalo laužo rinkimo sueigos. Organizuojami patriotinių pasakojimų vakarai, kuriuose buvo dėstoma vokiečių tautos didybė. Intelekto lygis krito, tačiau stiprėjo sveikata ir fizinis pasiruošimas.
Fabrikuose ir gamyklose buvo statomos valgyklos, baseinai, sporto aikštelės. Vienas šūkis sekė kitą: „švarūs žmonės švarioje gamykloje“, „švarus oras darbo vietoje“, „karštas maistas fabrike“. Organizacijos tiek tarpusavyje, tiek kiekvienas atskirai lenktyniavo ne tik dėl našumo didinimo, tačiau ir dėl darbininkų profesijų prestižo. Kaip dirbdavo - taip ir ilsėjosi: Vokietijoje buvo aktyviai kultivuojama išeiginės dienos programa, atostogaujantiems mokėdavo socialines išmokas. Buvo organizuojamos turistinės kelionės po šalį, savaitgaliais - pasivažinėjimai dviračiais, pėstute arba į ekskursiją autobusu.
Darbo Kodekso Nebuvimas ir Darbuotojų Apsauga Vokietijoje
Vokietija, paradoksalu, neturi Darbo kodekso. Lietuvoje naujojo Darbo kodekso priėmimas užtruko daugiau nei metus ir sukėlė daugybę aistrų. Tuo tarpu Vokietijoje darbuotojus gina aibė kitų teisės aktų, pavyzdžiui, Apsaugos nuo atleidimo iš darbo įstatymas, Civiliniame kodekse yra daugybė punktų, tokių kaip Darbo laiko įstatymas, Jaunimo darbo įstatymas ar Neteisėto atleidimo iš darbo įstatymas. Vilniaus universiteto profesorius emeritas Ipolitas Nekrošius dar 2008 m. paaiškino, kad Vokietijoje tokia situacija yra susidariusi dėl požiūrio, jog Darbo kodeksas gali sėkmingai funkcionuoti tik esant valdžios tęstinumui, o demokratijoje tai tiesiog neįmanoma. „Be to, teigiama, kad darbo teisės kodifikacija vargu ar įmanoma rinkos sąlygomis, kai darbo jėga yra labai mobili, o darbo kodeksus keisti, atnaujinti sudėtinga“, - rašė I. Nekrošius.
Vokietijoje galioja darbo vietos išsaugojimo principas, kai siekiama bet kokiais būdais kuo ilgiau vienoje vietoje išsaugoti darbuotoją. Darbuotoją panoręs atleisti darbdavys apie planuojamą atleidimą visų pirma praneša darbuotojų atstovams, dažniausiai tai yra Darbo tarybos. Jis turi pateikti priežastis, kodėl nori atleisti žmogų. Paprastai darbdaviui siūloma apsvarstyti, ar negalima imtis kitų žingsnių, pavyzdžiui, pasiūlyti žmogui darbo vietą kitame įmonės padalinyje. Jei nėra rimtų priežasčių, o darbuotojas vis tiek atleidžiamas, jis gali kreiptis į teismą. Įdomu tai, kad teisme darbuotojas neturi teisės reikalauti kompensacijos dėl neteisėto atleidimo, vienintelis įmanomas pastarajam palankus teismo sprendimas - sugrąžinimas į darbą išmokant visą atlyginimą, kol šis buvo neteisėtai atleistas. Tiesa, įmonės finansinės problemos yra kone vienintelė rimta priežastis, kai darbdavys savo iniciatyva gali atsisakyti savo pavaldinio paslaugų be jo kaltės, bet ir tuo atveju tenka nueiti kryžiaus kelius įrodinėjant, kad darbuotojas yra nebereikalingas.
Vis dėlto įspėjimo terminai ir išeitinės kompensacijos Vokietijoje kur kas didesnės. Bandomasis laikotarpis Vokietijoje trunka pusmetį, o po jo norint atleisti darbuotoją jį reikia įspėti mažiausiai prieš mėnesį. Įspėjimo laikotarpis ilgėja esant didesniam darbo stažui, pavyzdžiui, jei darbuotojas įmonėje praleido daugiau nei 20 metų - įspėjimo terminas yra 7 mėnesiai. Tuo tarpu išeitinių išmokų skaičiavimo tvarka gana paprasta: už kiekvienus įmonėje praleistus metus darbuotojui priklauso pusės mėnesio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, taigi, 10 metų dirbęs žmogus gaus 5 mėnesių atlyginimo dydžio išmoką. Tačiau išeitinės išmokos mokamos tik vieninteliu atveju - kai darbuotojo paslaugų atsisakoma, nes įmonė nutraukia savo veiklą arba privalo mažinti etatus dėl ekonominių sunkumų. Vis dėlto Vokietijoje pasitaiko atvejų, kai tiek dėl įspėjimo terminų, tiek dėl išeitinių kompensacijų susitariama kolektyvinėse sutartyse ir jos būna kiek mažesnės. Taip pat reiktų pažymėti, kad išeitinės išmokos mokamos tik retais atvejais, pavyzdžiui, smulkieji verslininkai, turintys mažiau nei 10 darbuotojų, neprivalo mokėti išeitinių išmokų, taip pat jų negauna darbuotojai atleisti dėl savo kaltės. Visais kitais atvejais, jei darbdaviui nepavyksta geranoriškai įkalbėti savo pavaldinio išeiti iš darbo ir individualiai susitarti dėl išmokų, atleisti jų praktiškai neįmanoma.
Vaiko Priežiūros Atostogos ir Išmokos Lietuvoje
Nuo 2023 metų sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo nauja vaiko priežiūros atostogų skyrimo tvarka. Visiems tėvams, kurių vaikai gimė po šios datos, suteikiama galimybė pasinaudoti neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis. Dviem mėnesiams šių atostogų gali pasinaudoti mama, ir dviem mėnesiams - tėvas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė teigia: „Kiekvienas iš tėvų - ir tėtis, ir mama turi galimybę paimti po 2 mėnesius neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų. Tikimės, kad tai leis tėvams lengviau ir tolygiau dalintis vaiko priežiūra. Tyrimai rodo, kad kuo tolygiau tėvai dalinasi vaiko priežiūra, tuo labiau tai prisideda prie šeimos gerovės. Taip pat mažėja moterų diskriminacija darbo rinkoje, nes darbdaviai jau žino, kad reikės vaiko priežiūros atostogų išleisti ne tik moteris, bet ir vyrus.“
Tėvams sudaryta galimybė pasirinkti, ar jie nori vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueis 18 mėnesių, ar iki vaikui sueis 24 mėnesiai. Jeigu vienas iš tėvų nepasinaudoja neperleidiamais mėnesiais vaikui prižiūrėti, tuomet bendra vaiko priežiūros išmokos gavimo trukmė sutrumpėtų iki 16 arba 22 mėnesių, priklausomai nuo to, kokios trukmės vaiko priežiūros išmokos mokėjimo laikotarpis buvo pasirinktas.
Jeigu kitas iš tėvų (pvz. tėtis) sutinka prižiūrėti vaiką per neperleidžiamus 2 mėnesius, tuomet išmoka mokama jam, o kitas iš tėvų (pvz. mama) gali grįžti į darbą. Vaiko priežiūros išmoka už neperleidiamus mėnesius pradedama mokėti tik pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui.
Vaiko priežiūros išmokos dydis priklauso nuo pasirinkto laikotarpio:
- Pasirinkus vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueis 18 mėnesių, vaiko priežiūros išmokos dydis yra 60 proc.
- Pasirinkus vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueis 24 mėnesiai, vaiko priežiūros išmokos dydis iki vaikui sueis 12 mėnesių bus 45 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio, o nuo 12 mėnesių iki vaikui sueis 24 mėnesiai - 30 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Neperleidiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais mokama 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio vaiko priežiūros išmoka. Gaunantys didelį darbo užmokestį turi žinoti, kad vaiko priežiūros išmoka negali būti didesnė nei 2 vidutiniai darbo užmokesčiai.
Jeigu vaiką augina tik vienas iš tėvų, jis turi teisę į 2 neperleidiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius ir turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už papildomą 2 mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį (mokama paskutinius du mėnesius), t. y. 4 mėnesius gaus po 78 proc.
Jei gimė du ir daugiau vaikų ar asmuo įvaikino arba globoja du ir daugiau vaikų, mokama bendra vaiko priežiūros išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Jei asmuo, gaunantis vaiko priežiūros išmoką, įgyja teisę gauti motinystės ar vaiko priežiūros išmoką dėl kito vaiko gimimo, globos ar įvaikinimo, jam bus mokamos abi šios išmokos, tačiau bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio, pagal kurį yra apskaičiuota motinystės išmoka arba vaiko priežiūros išmoka.
Seneliai negali pasinaudoti tėvams skiriamais neperleidiamais vaiko priežiūros mėnesiais, tačiau gali prižiūrėti anūką ir gauti vaiko priežiūros išmoką likusį laiką. Taip pat išlieka galimybė dirbti tais mėnesiais, kurie skiriami mamai ir tėčiui bei kurių negalima niekam perleisti. Tačiau tokiu atveju papildomai gaunamos pajamos sumažins vaiko priežiūros išmoką.
Visais kitais mėnesiais papildomos pajamos nemažina gaunamos išmokos, jeigu išmokos ir papildomų pajamų suma neviršija 100 proc. buvusio vidutinio atlyginimo. Tais atvejais, kai vaiką augina vienas iš tėvų ir jis gauna vaiko priežiūros išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį bei turi papildomų pajamų, vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas papildomas pajamas.
Socialinės Išmokos Lietuvoje 2026 metais
Vyriausybė patvirtino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlomus 2026 m. bazinių socialinės apsaugos išmokų dydžius, nuo kurių priklauso įvairių išmokų dydžiai kitąmet. Išmokų didinimui 2026 m. valstybės biudžete papildomai numatyta 98,6 mln. eurų.
„Auga vaiko pinigai, vienkartinė išmoka gimus vaikui bei įvairios išmokos labiausiai pažeidžiamiems šalies gyventojams: pagyvenusiems žmonėms, patiriantiems nepriteklių, žmonėms su negalia, vienišiems tėvams. Didėja ir individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos bei kita parama gyventojams“, - pranešime cituojama ministrė.
Pagal SADM, bazinė socialinė išmoka didinama 5,7 proc. iki 74 eurų (dabar - 70 eurų). Su šiuo dydžiu yra susijusios visos išmokos, mokamos pagal Išmokų vaikams įstatymą. Pavyzdžiui, vaiko pinigai padidės nuo 122,5 iki 129,5 euro, o gausioms ir nepasiturinčioms šeimoms ar vaiką su negalia auginančioms šeimoms mokami vaiko pinigai kartu su papildoma dalimi - nuo 194,6 iki 205,7 euro.
Vienkartinė išmoka vaikui augs nuo 770 iki 814 eurų, o nuo 2026 m. birželio 1 d. Ministerijos duomenimis, su bazine socialine išmoka susijusias išmokas ir paramą gauna apie 600 tūkst. žmonių.
Šalpos pensijų bazė tuo metu didinama 5,2 proc. iki 261 euro (dabar - 248 eurai). Padidinus šį dydį, šalpos išmokos, priklausomai nuo išmokos rūšies ir gavėjų kategorijos, padidės nuo 6,5 euro (pvz., šalpos našlaičių pensija) iki 29,25 euro (pvz., šalpos negalios pensija, netekusiems 100 proc. darbingumo). Skaičiuojama, kad tai palies apie 70 tūkst. žmonių.
Pagal projektą, tikslinių kompensacijų bazė didėja 5,3 proc. iki 219 eurų (dabar - 208 eurai). Teigiama, kad dėl to augs išmokos žmonėms, kuriems nustatytas individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos poreikis. Ši kompensacija mokama nepriklausomai nuo kitų asmens gaunamų pajamų. Preliminariais skaičiavimais, tikslines kompensacijas gauna apie 119 tūkst. žmonių.
Taip pat numatoma, kad valstybės remiamų pajamų dydis auga 5,4 proc. Anot SADM, šis dydis aktualus nustatant teisę į piniginę socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams ir tos paramos dydžiui.
Lietuvoje nuo 2019 m. vaiko išmoka padidinta nuo 30 iki 50 eurų. Ši pinigų suma mokama kiekvieną mėnesį iki, kol vaikui sukanka 21 metai.
| Išmoka | Dydis 2026 m. |
|---|---|
| Bazinė socialinė išmoka | 74 Eur |
| Vaiko pinigai | 129,5 Eur |
| Vaiko pinigai (gausioms/nepasiturinčioms šeimoms, vaikui su negalia) | 205,7 Eur |
| Vienkartinė išmoka vaikui | 814 Eur |
| Šalpos pensijų bazė | 261 Eur |
| Tikslinių kompensacijų bazė | 219 Eur |
Vilnietė Eglė prieš penkerius metus paliko darbą Lietuvoje ir su užsieniečiu vyru išvyko gyventi į Vokietiją. Iš pradžių moteris dar liko registruota Lietuvoje ir toliau mokėjo socialinio draudimo įmokas. Davusi sau laiko išmokti vokiečių kalbą lietuvė ramiai galvojo apie darbą naujoje šalyje, tačiau po daugiau nei metų netikėtai sužinojo, kad laukiasi. „Žinojau, kad gimdysiu Vokietijoje, todėl iškart prisiregistravau šioje šalyje“, - tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo Eglė.
Nors šioje šalyje moteris dar nebuvo dirbusi, ji sužinojo, kad jei šeimoje bent vienas iš partnerių draustas socialiniu draudimu (dirba), tuomet kartu su juo draustu laikomas ir nedirbantis sutuoktinis. Tai Eglei leido gauti tam tikras išmokas gimus pirmajam vaikui. Kaip pasakojo lietuvė, Vokietijoje pirmiems dviem vaikams mokami 194 eurų dydžio vaiko pinigai, trečiam ir ketvirtam - išmokos dar didesnės. „Žinoma, Lietuvoje beveik 400 eurų už du vaikus, atrodytų, daug, bet Vokietijoje paskaičiavus visas išlaidas, tai ne taip pasakiška, nes vien darželis kainuoja daugiau nei vaiko pinigai“, - atviravo šiuo metu du mažylius auginanti pašnekovė. Kaip toliau pasakojo Eglė, Vokietijoje taip pat galima vieneriems metams išeiti vaiko priežiūros atostogų. Tiksliau, šeimai yra skiriama iš viso 14 mėnesių apmokamų vaiko priežiūros atostogų, kuriuos tėvai gali pasidalinti tarpusavyje. Tiesa, maksimali mėnesinė išmoka siekia 1800 eurų arba 65-67 proc. atlyginimo „į rankas“, o tai, pasak pašnekovės, palyginus su Vokietijos kainomis ir vidutiniais atlyginimais, nėra daug. „Nusprendėme, kad vyras neis vaiko priežiūros atostogų, nes jo sėdėjimas namie manęs neišgelbės, o jam išėjus atostogų netektume didelės dalies pajamų“, - pasakojo mama. Kita vertus, Eglė džiaugėsi, kad nors Vokietijoje ji nebuvo dirbusi nė dienos, jai taip pat priklausė tam tikros išmokos: už pirmą vaiką ji gaudavo po 300 eurų vienerius metus. „O jei labai nedelsi ir gimsta antras pakankamai greitai, o pirmajam dar nėra trejų metų, tai gauni arba 10 proc. atlyginimo išmokos, arba mažiausiai 75 eurus papildomai. Todėl kai gimė antrasis, gavau 375 eurų per mėnesį“, - savo patirtimi dalijosi lietuvė.
Pagal ES ir Lietuvoje galiojančius teisės aktus numatyta, kad, pavyzdžiui, dirbantiems pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tik tos valstybės teisės aktai. „Todėl asmuo turi teisę gauti išmokas pagal valstybės, kurios teisės aktai jam buvo taikomi paskutiniu metu, teisės aktų nuostatas. Taigi, teisė gauti išmokas įgyjama pagal valstybės, kurioje asmuo pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbo paskutiniu metu“, - tinklaraščiui Euroblogas.lt aiškino „Sodros“ atstovas spaudai Saulius Jarmalis. Svarbu pabrėžti, kad ES narės įgytus socialinio draudimo ar darbo laikotarpius į socialinio draudimo stažą įskaito tos valstybės, kuriose žmogus paskutiniu metu dirbo. „Tiek motinystės išmoka, tiek vaiko priežiūros išmoka gali būti mokamos ir atleistiems iš darbo asmenims, jei jie turi reikiamą draudimo stažą. Tačiau tik tuo atveju, kai iki atleidimo iš darbo jiems buvo taikomi Lietuvos teisės aktai“, - detalizavo pašnekovas. Šiuo metu reikalingas motinystės draudimo stažas Lietuvoje siekia ne mažiau 12 mėn. per paskutinius dvejus metus iki pirmosios nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogų dienos. „Jei iki atleidimo iš darbo asmuo dirbo Lietuvoje ir turi reikalaujamą motinystės socialinio draudimo stažą, jam skiriama tiek motinystės, tiek vaiko priežiūros išmoka, neatsižvelgiant į tai, ar asmuo registruotas Lietuvoje“, - teigė S. Jarmalis. Tačiau jei po atleidimo iš darbo Lietuvoje iki nėštumo ir gimdymo atostogų ar iki vaiko priežiūros atostogų pradžios asmuo pradeda dirbti užsienyje, o atvykęs į Lietuvą asmuo nėra apdraustas motinystės socialiniu draudimu, jis neįgyja teisės gauti tiek motinystės, tiek vaiko priežiūros išmokos. „Iš kelių valstybių išmokos nėra mokamos. Tačiau, tais atvejais, kai dėl motinystės ar vaiko priežiūros išmokų skyrimo kreipiasi apdraustasis asmuo, kuris per paskutinius dvejus metus dar neįgijo reikalaujamo stažo Lietuvoje, nes stažo skaičiavimo laikotarpiu dirbo užsienyje, į motinystės socialinio draudimo stažą įskaitomi jo darbo užsienyje laikotarpiai“, - pridūrė „Sodros“ atstovas spaudai.
Pagal interneto puslapio renkuosilietuva.lt pateiktą informaciją, vaiko besilaukiantiems ir sulaukusiems asmenims gali būti skiriamas visas pluoštas išmokų Lietuvoje. Pirma, tai motinystės išmoka. Kaip jau minėta, jai gauti gali būti priskaičiuotas kitoje ES valstybėje įgytas socialinio draudimo stažas, tačiau paskutinė darbovietė turi būti Lietuvoje. Nurodoma, kad nėštumo ir gimdymo atostogų galima išeiti ne anksčiau kaip suėjus 30 nėštumo savaičių, atostogų laikotarpis - 126 kalendorinės dienos. Motinystės išmokos siekia 100 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio. Minimali motinystės išmoka per mėnesį negali būti mažesnė nei 228 eurai. Tėvystės išmoka gali būti skiriama tėčiui išėjus mėnesio atostogų gimus vaikui. Šias atostogas galima pasiimti bet kada, kol vaikui sukaks trys mėnesiai. Norint gauti šią išmoką taip pat reikia turėti būtinąjį vadinamąjį motinystės draudimo stažą ir paskutinė darbovietė turi būti Lietuvoje. Išmokos dydis taip pat siekia 100 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio (ne mažiau nei 288 eurai). Vaiko priežiūros išmoka mokama vienam iš tėvų, kol vaikui sukaks vieneri ar dveji metai. Maksimalus vaiko priežiūros atostogų laikas - treji metai, tačiau paskutiniais metais išmoka nebebus mokama. Jei prižiūrėti vaiko išeinama vieneriems metams, mokama 100 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio, jei dvejiems - pirmaisiais metais mokama 70 proc., antraisiais - 40 proc. Minimali vaiko priežiūros išmoka šiuo metu Lietuvoje siekia 228 eurus, maksimali - 1837,6 euro. Jei vaiko priežiūros atostogų einama dvejiems metams, tuomet pirmaisiais metais maksimali suma - 1286,32 euro, o antraisiais - 735,04 euro. Nuo šių metų taip pat kiekvienam vaikui Lietuvoje skiriami 30 eurų vaiko pinigai nevertinant šeimos gaunamų pajamų. Nuo kitų metų vaiko pinigai sieks 50 eurų. Kiekvienam gimusiam ir Lietuvoje deklaruotam vaikui taip pat mokama 418 eurų vienkartinė išmoka vienam iš tėvų. Norint gauti šią išmoką nors vienas iš vaiko tėvų ir vaikas turi būti Lietuvoje nuolat gyvenantys asmenys.
