Įdomu, kokios gi nuostatos įsišaknijo šiuolaikinių tėvų galvose? Štai keli pagrindiniai įsitikinimai (arba klaidos?) auklėjant vaikus.
Dažniausios kritiško auklėjimo klaidos
Tėvai - pavyzdys vaikams, kaip reikėtų elgtis. Tad jeigu jie vaikui sakys, kad, pavyzdžiui, saldumynai - nesveika, o patys pasislėpę saldainius valgys saujomis, galiausiai vaikas pasimes ir sutriks. Tėvai turi rodyti pavyzdį ir elgtis analogiškai, kaip skatina elgtis ir vaikus. Keista, tačiau šiais laikais, kada vis daugiau ir garsiau kalbame apie vaikus, jų ugdymą ir priežiūrą, ugdymo metodus ir priemones, kada vis labiau pripažįstame vaiką kaip asmenybę ir individualybę, kurią ugdant reikia pasitelkti visą lengvąją ir sunkiąją artileriją, tuo pačiu vis daugiau ir garsiau girdime apie vaikų auklėjimo problemas. Vaikams paaugus dažni tėvai ima gūžčioti pečiais, neva nežinia, kas su vaiku pasidarė, jis tapo problemišku vaiku. Tačiau tėvams ne retu atveju reikėtų paieškoti priežasties ne vaikuose, o savo poelgiuose. Arba tiksliau - vaiko auklėjime.
1. „Vaikas nuobodžiauja? Reiškia, mes blogi tėvai“
Kas vyksta? Kol vaikas nemiega, mes stengiamės užpildyti kiekvieną sekundę jo laiko žaidimais ir pramogomis. Sūnus ar dukra panardinami į dirbtinį pasaulį, kuriame gyvena siaubingai pervargę linksmintojai, mamos ir tėčio asmenyse. Dar vienas variantas - vaikas įbrukamas į virtualų pasaulį, kur gyvena filmukų ir kompiuterinių žaidimų herojai.
Ką daryti? Prisiminti, kad nuobodulys - vienas iš būtinų vystymosi faktorių. Būtent nuobodžiaujant pradeda veikti vaikiška fantazija. Periodiškai leiskite vaikui pabūti vienam. Ir patikėkite, jis tikrai suras kuo užpildyti laisvą laiką.
2. „Tuojau skubiai išspręsime tavo problemas, tu tik neverk“
Kas vyksta? Bet kokie vaiko reikalavimai vykdomi bauginančiu greičiu. Nori ledų? Eime link artimiausio kiosko. Įkyrėjo sena mašinytė? Tiesiog dabar lekiame pirkti naujos. Neturi kuo užsiimti pakeliui? Še telefoną, pažaisk, kol baterijos užteks.
Ką daryti? Sugebėjimą atidėti savo norus psichologai laiko puikiu pasiruošimu kovai su būsimais stresais. Vaikui, kuris sutinka pakentėti ir palaukti naujo žaislo ir nekelia dėl to viešų isterijų, bus žymiai paprasčiau susitaikyti su faktu, kad suaugusiame gyvenime ne viskas vyksta taip, kaip mums norisi.
3. „Juk jis viso labo žaidžia“
Kas vyksta? Panašu, kad mes vis dažniau elgiamės kaip ta močiutė iš anekdoto: „Anūkėli, nedrįsk mušti berniuko kastuvėliu per galvą! Suprakaituosi ir peršalsi!“ Yra daugybė tėvų, kurių visiškai nejaudina, kad jų vaikai nebemoka tartis žaidimų metu, skriaudžia mažesnius, grubiai elgiasi su vyresniais, gali žiauriai „pajuokauti“ su benamiu gyvūnėliu… Juk jis dar vaikas, ko jūs iš jo norite?
Ką daryti? Iš tikrųjų vaikas puikiausiai supranta, ką daro. Ir jeigu tuo metu dar pajaučia tylų ar ne visai tylų tėvų pritarimą, tai visiškai nuoširdžiai mano, kad taip elgtis ir reikia. Dėl to mokymas elgtis viešumoje - kaip tik tas dalykas, kuriuo reikia užsiimti nuo mažų dienų. Vaikams reikia išmokti užjausti silpnesnius, sugebėti pralošti, tartis dėl bendro žaidimo, sakyti „ačiū“ ir „prašau“.
4. „Ar šiltai apsirengei? Įsijunk kamerą telefone, aš patikrinsiu“
Kas vyksta? Vaikai auga totalinės kontrolės atmosferoje. Toks auklėjimas visiškai užmuša siekį būti savarankišku. Vaikui paprasčiau pasislėpti už tėvų nugaros, juk jie visada patikrins, ar susidėjo jis į kuprinę vadovėlius, ar nepamiršo aprangos fizinio lavinimo pamokai.
Ką daryti? Dažniau leisti savarankiškai priimti sprendimus ir paaiškinti, kad kiekvienas veiksmas turi konkrečias pasekmes. Neužsidėjai kepurės - nušalai ausis. Paaukojai vakarą referatui - įgijai daug naujų žinių ir gavai gerą pažymį.
5. „Jis dar per mažas, kad turėtų pareigų“
Kas vyksta? Stengdamiesi sukurti įpėdiniui idealią vaikystę, tėvai bijo apkrauti jį pareigomis, leidžia daryti viską, ko norisi. Liūdnos pasekmės labai greitai pasireikš kaip problemos mokykloje, kur pedagogai uždraus žaisti mėgstamus žaidimus telefone, o vietoje to reikalaus disciplinos ir atlikti ne visada įdomias užduotis. Ir apie pagarbą mamai-tarnaitei ir tėčiui-bankomatui tokioje situacijoje galima pamiršti.
Ką daryti? Prisiminti, kad egzistuoja žodis „reikia“ ir palaipsniui įtraukti vaiką į šeimos reikalus. Net vaikų darželį lankantis mažylis jau sugeba gražiai pasikabinti drabužius ant kėdės ar susitvarkyti žaislus. Tokia pagalba namuose ir monotoniškas darbas, pavyzdžiui, indų plovimas, puikiai paruoš atlikti neįdomius, tačiau būtinus darbus mokykloje ir leis palaikyti darbinį tonusą suaugusiame gyvenime.
6. „Mano vaikas nemėgsta sriubos, nepakenčia savarankiškai rengtis ir eina miegoti, kai užsimano“
Kas vyksta? Dažniausiai tai pateikiama kaip mielas mažylio įgeidis, kaip jo individualumo apraiška, nepanašumas į kitus vaikus. Štai toks jis mums gavosi, nieko nepadarysi. O vaikas pradeda diktuoti tėvams, kaip jie turi elgtis ir pavirsta mažuoju namų tironu.
Ką daryti? Reikia galvoti apie tai, kad iš tikrųjų yra gerai vaikui, ir vėliau jis pats mums už tai padėkos. Be aiškaus režimo bet koks vaikas taps dirglus ir nedėmesingas. Be teisingo maitinimosi ir pasivaikščiojimų prasidės sveikatos problemos plius prisidės krūva kompleksų.
7. „Žinoma, mes nupirksime tau žaisliuką. O aš kol kas ir su senu paltu galiu pavaikščioti“
Kas vyksta? Šiuolaikinės šeimos orientuotos į vaikus: jose visas suaugusių dėmesys susikoncentruoja išimtinai į įpėdinį. Jo gyvenimas suplanuojamas valandų tikslumu: mokykla, būrelis, sporto sekcija, pamoka pas repetitorių. Tėvai negaili nei laiko, nei pinigų, kad tik patenkintų pastoviai didėjančius vaiko poreikius. O savi poreikiai sklandžiai nustumiami į antrą planą.
Ką daryti? Nereikia pamiršti savęs. Vaikams labai svarbu suprasti, kad pasaulis nesisuka vien tik apie juos. Ateityje tai padės užmegzti sveikus, pilnaverčius santykius su kitais žmonėmis.
Emocinė prievarta ir jos pasekmės
Emocinė prievarta - toks nuolatinis suaugusių, tai yra tėvų/globėjų ir kitų ugdančių vaiką asmenų nuolatinis bendravimas su vaiku, kuris sukelia vaikui ilgalaikius neigiamus emocinės būklės ir savivertės pasikeitimus. Literatūroje paprastai naudojami terminai “emocinė prievarta”, “emocinė nepriežiūra”, “emocinis smurtas”, psichologinė prievarta”, “psichologinis smurtas”.
Emocinės prievartos apraiškos:
- Nuolatinė neigiama suaugusių nuostata į vaiką. Tėvai ar kiti vaikui įtaką darantys suaugę vaiką kaip asmenį kaltina, kritikuoja, žemina, atstumia, nes yra įsitikinę, kad vaikas nusipelnė tokios nuostatos.
- Tėvai ir kiti suaugę iškelia vaikams per didelius arba per mažus jų amžiaus ir brandos neatitinkančius reikalavimus.
- Tėvai reikalauja, kad vaikas, kuris dar negali to padaryti, mokėtų įvertinti grėsmingas arba sudėtingas situacijas, kad atsakytų už aplinkybes, kurioms neturi įtakos, pavyzdžiui, sugebėtų prižiūrėti mažesnius brolius ir seseris, apsaugotų juos nuo pavojų, suteiktų pagalbą.
- Tėvai nepadeda arba nesukuria galimybių vaikui ugdyti bendravimo ir pažintinius gebėjimus: neišleidžia į užsiėmimus, būrelius, treniruotes, nepagrįstai draudžia bendrauti su bendraamžiais.
- Tėvai nepripažįsta vaiko individualumo ir psichologinių ribų. Tėvai naudoja vaikus savo psichologiniams poreikiams tenkinti, neatskiria savo lūkesčių nuo vaiko galimybių ir poreikių, neigia unikalias vaiko temperamento ir charakterio savybes.
Iš visų prievartos rūšių sunkiausia yra nustatyti emocinę prievartą. Atskirti, kur pasireiškia netinkamas vaikų auklėjimas - kritikavimas, reikalavimai, perdėtos baimės dėl vaiko saugumo ir t.t., o kur prasideda emocinė prievarta, nėra paprasta. Emocinis vaiką žalojantis elgesys vertinamas tada, kai nuolatinis vaiko emocinių poreikių netenkinimas ir jo savijautos bloginimas tampa auklėjimo stiliumi ir pastoviu suaugusių elgesio su vaiku modeliu. Kitokios kilmės sutrikimų turintys vaikai ir emociškai skriaudžiami vaikai elgiasi panašiai ir gali turėti panašių požymių. Tačiau stebint jų tėvų ar kitų suaugusių elgesį, galima atskirti kas paveikė vaiko savijautą ir elgesį.
Svarbiausi auklėjimo principai
Būti kultūringu ir tuo pat metu mokėti už save pakovoti, apginti savo poziciją. Būti altruistu, sąžiningu, geranorišku ir tuo pat metu tramdyti socialiai nepriimtinus impulsus: pyktį, godumą, troškimą pasinaudoti kitais, užgrobti svetimą nuosavybę ir t.t.
Nuo 0 iki 8 metų - pačių įvairiausių psichologinių būsenų formavimosi ir jų integracijos metas. Dėl to vaikų negalima bausti iki 3-4 metų amžiaus. Kad neužgniaužtume natūraliai produktyvios agresijos, kūrybinės energijos, nepriklausomybės. Maždaug 8-aisiais gyvenimo metais vaikas įvaldo pagrindinius socialiai priimtinus sąveikavimo su pasauliu būdus. Ir neįtikėtinai sudėtinga tėvams šiuo laikotarpiu nesugniuždyti vaiko dvasios, nesutrypti jo valios, jo natūralios tikros prigimties. Sudėtinga todėl, kad laikotarpiu iki 8 metų amžiaus vaiko psichologinės būsenos aktualizuojasi natūraliai ir gyvuoja tarsi pačios savaime. Dėl to vaiko elgesys gali būti prieštaringas: tai jis mielas ir geras, tai agresyvus, tai godus, tai dosnus, tai iniciatyvus, tai paklūstantis. Šiame amžiuje vaikas bando integruoti visus jausmus, kuriuos pergyvena, kad galėtų imti juos kontroliuoti. Negalima šiame amžiuje slopinti negatyvių jausmų: agresijos, melo, gėdos, kaltės, negatyvizmo. Reikia išmokyti vaiką juos suvokti ir transformuoti. Taip formuojasi aukšto lygio psichologinė gynyba, būdinga psichiškai sveikiems žmonėms. Dėl to svarbu išmokyti vaiką suvokti savo jausmus ir reikšti juos socialiai priimtinomis formomis.
Būti tėvais - neįtikėtinai sudėtinga ir tuo pat metu tai teikia kvapą gniaužiantį malonumą. Kas gali būti nuostabiau, kaip pamatyti savo darbo, rūpestingumo ir auklėjimo rezultatą? Suvokimas, kad be manęs, tėvo ar mamos, šitas mažas žmogutis negalės nieko išmokti, o ir išgyventi nesugebės labai įpareigoja, sukelia gilų atsakomybės jausmą. Tačiau tėvystė ir motinystė - ne vien šviesūs jausmai, tai dar ir pyktis, susierzinimas, nuovargis ir, žinoma, savo tėviškos ir motiniškos didybės jausmas. Sugebėti suvokti ir sutramdyti savo visagalybę, išpuikimą, susierzinimą, susikoncentravimą vien į save, mylimiausią, mokėjimas įveikti savo valdžios vaiko atžvilgiu jausmą. Tas, kuris šiuos jausmus pripažins, galės keisti savo elgesį, kad padėtų vaikui pranokti tėvus. Jis galės padėti vaikui susikurti „savo karalystę“. Ir tai visiškai normalu. Tai natūralus evoliucijos dėsnis, kai sekanti karta sėkmingesnė už ankstesnę. Atsisakyti „visagalių tėvų“ vaidmens - reiškia duoti pradžią brandiems, nepriklausomiems santykiams tarp tėvų ir vaikų.
Iki šeštų-aštuntų gyvenimo metų būtų neblogai leisti vaikui aiškiai suprasti, kas yra lygios teisės ir statusų hierarchija. Ir šios hierarchijos rėmuose tėvai turi išmokyti mažąjį paklusti pagrindinėms socialinėms taisyklėms. O taisyklės iš tiesų labai paprastos:
- Negalima kėsintis į kito žmogaus gyvybę, gyvenimą ir laisvę;
- Negalima pažeidinėti kūno ribų;
- Negalima įžeidinėti garbės ir orumo;
- Negalima savintis svetimos nuosavybės;
- Negalima per prievartą piršti seksualumo (kalba eina apie padorų elgesį);
- Negalima pulti fiziškai;
- Negalima eksploatuoti asmenybės (naudotis žmogumi, agresyviai manipuliuoti).
Šitoms taisyklėms būtina paklusti be jokių kompromisų ir jų nesilaikymo atveju turi sekti bausmė, atitinkanti 6-8 metų amžių.
Pasiekęs 13-16 metų amžių žmogus supranta, kad tėvai nėra dievai ir prasideda sekantis skausmingas procesas - emocinis tėvų ir vaikų atsiskyrimas. Eilinis todėl, kad vaikas atsiskiria nuo tėvų ir kūdikystėje (nuo mamos), ir ankstyvoje vaikystėje, ir mokykliniame amžiuje. Ir jis tols nuo tėvų ir toliau. Ir trukdyti šito vaikui negalima. Reikia padėti atsiskirti nuo tėvų lengva širdimi. Separacija laikoma sėkminga tada, kai iš emocinio prisirišimo belieka tik švelnumas mamai ir pagarba tėčiui. Tai reiškia, kad žmogus pasiruošęs tapti suaugusiu.
Klaidos, kurias daro net ir mylintys tėvai
Tikriausiai daugelis pritars minčiai, kad tobulų tėvų nebūna. Tačiau tėvams svarbu žinoti, kad esminiai vaiko elgesio modeliai, asmenybės savybės dažniausiai formuojasi iki 3 metų. Tai pirmasis ir bene svarbiausias vaiko charakterio ir asmenybės raidos etapas. Antrasis etapas tęsiasi maždaug iki 7-erių metų: iki tokio amžiaus susiformuoja tam tikros vidinės nuostatos, dar labiau įsitvirtina elgesio modeliai, įskaitant konfliktų sprendimo būdus, požiūrį į stresines situacijas ir kt. Taigi, nors klaidų daro visi tėvai, tačiau svarbiausia - rasti balansą, stengiantis įsiklausyti į vaiko poreikius, klausytis savo širdies balso, bet kartu - ir nepamesti sveiko proto.
Neobjektyviai vertiname
Viena dažniausių tėvų daromų klaidų yra neobjektyvus vaiko vertinimas: perdėtas žavėjimasis, gyrimas ar priešingai - nuvertinimas. Vieni tėvai itin smarkiai pervertina savo vaiką, jo gebėjimus, talentus, giria, kiti nuolat aiškina, kad vaikas yra netikęs, nieko nesugeba. Nei viena, nei kita nėra gerai, nes vaikas suvokia save neadekvačiai.
Jei vaikui nuolat sakysite, kad jis niekam tikęs, jis užaugs nelaimingas, nesiims iniciatyvos, atsakomybės, bijos išreikšti savo kūrybiškumą, nepasitikės savimi ir kitais. Todėl labai svarbu ugdyti vaiko savivertę, suteikite galimybę įveikti vieną ar kitą užduotį pačiam, praplėsti galimybių ribas.
Visgi svarbu vaiko nepervertinti, nes jis itin giriamas gali nebenorėti stengtis - kam tai daryti, jei ir taip esi puikus. Visgi jei tėvai itin liaupsins vaiką, po kurio laiko jis pastebės, kad tik tėvai laiko jį ypatingu. Tada atžalai iškils abejonių tėvų autoritetu. Baisu suprasti, kad tėvai giria, bet tai neturi nieko bendro su realybe. Pavyzdžiui, visai nemokantis dainuoti vaikas, itin giriamas tėvų, siunčiamas į dainų konkursą, kuriame tikėta, kad apsijuoks. Taigi smūgis gali būti labai skaudus. Todėl labai svarbu tinkamai vertinti vaiką, neprimesti savo įsivaizdavimo ir padėti jam augti.
Kalbame vienaip, o elgiamės kitaip
Tėvai vaikams turi būti pavyzdys. Iš jų jie mokosi, pažįsta pasaulį. Todėl neretai tėvai daro klaidą, kai vaikui sako, kad turi elgtis vienaip, o patys elgiasi priešingai. Pavyzdžiui, jei aiškina, kad negražu pyktis viešoje vietoje, o prie vaiko akių parduotuvėje aprėkia kitą žmogų. Jeigu jūs laikysitės taisyklių, tai ir vaikai žinos, ką galima ir ko negalima daryti. Ne žodžiais, o elgesiu parodykite vaikams, kad reikia gerbti, padėti kitiems ir laikytis taisyklių.
Neleidžiame klysti
Kiekvienas, ateidamas į šį pasaulį, turi jį suvokti per savo patirtį. O kad tai įvyktų, turime suklysti. Tik nukritę, suprantame, kad galima susižeisti, tik prisilietę prie ugnies, suvokiame, kad ji degina. Vaikui būtina leisti suklysti ir patirti. Tėvai kartais bijo labiau nei vaikas, bet tik todėl, kad žino, kaip gali įvykti. Pasekmes turi įvairiausios elgesio rūšys - nuo perdėto kišimosi į vaiko gyvenimą iki mažylio apleidimo.
Per daug saugome
Visi tėvai myli savo vaikus. Dažnai juos net per daug saugo, lepina, kitaip tariant, sukuria jiems „šiltnamio sąlygas“. Suprantama, kad tėvai nenori, jog vaikas patirtų įtampos, nerimo. Tačiau žiūrint iš kitos pusės, jei vaiką saugosime perdėtai, jis aplinką suvoks netinkamai, nemokės atskirti blogio. Kai sukuriama per daug saugumo, jam gali kilti sunkumų bendraujant su kitais vaikais ir suaugusiaisiais.
Neretai itin saugantys vaikus tėvai bijo dėl vaiko. Jie išties perdėtai baiminasi, kad gali kas nors nutikti. Tačiau jei vaikui nuolat aiškinsite, kad gali atsitikti vienas ar kitas dalykas, kad yra nesaugu, vaikas augs nepasitikėdamas aplinka ir pasauliu. Toks vaikas užaugs baigštus, nepasitikintis savimi, bijos netikėtų situacijų ar permainų. Paauglystėje, kai patiriame nemažai išgyvenimų, viską priimama kur kas jautriau, taip augintas paauglys gali elgtis depresyviai ar net agresyviai. Augdamas per daug saugioje aplinkoje vaikas neišmoksta būti savarankiškas, nesupranta, kaip pačiam spręsti iškilusias problemas. Tad nuo mažens reikia parodyti vaikui įvairias gyvenimo puses ir drąsinti, skatinti ir nebijoti, kad jis padarys klaidų.
Pasak psichologo Carlo Pickhardto, maži vaikai imituoja tėvus, bet paaugliai ir suaugusieji gali keistis patys, jei atpažįsta neigiamą įtaką, kurią tėvai jiems padarė vaikystėje. Žemiau - septynios tėvų elgesio rūšys, kurios gali turėti neigiamą įtaką tolimesniame vaiko gyvenime.
1. Smurtaujantys tėvai
Pasak 2013-aisiais Kalifornijos universiteto atlikto tyrimo, fizinis tėvų smurtas vaikystėje gali pakenkti sveikatai jau suaugus. Mokslininkai apklausė 756 žmones ir rado sąryšį tarp streso vaikystėje ir didesnės sveikatos problemų - aukšto chlolesterolio kiekio kraujyje, aukšto kraujo spaudimo ir diabeto - tikimybės. „Mūsų tyrimas rodo, kaip ankstyvos vaikystės patirtis yra susijusi su didesniu biologiniu pavojumi susidurti su beveik visų organizmo sistemų problemomis,“- teigė Teresa Seeman, tyrimo autorė.
2. Nuo narkotikų ar alkoholio priklausomi tėvai
Gyvenimas namuose su alkoholiu ar narkotikais piktnaudžiaujančiais tėvais gali priversti vaikus prisiimti globėjišką vaidmenį. Šie vaikai gali prarasti savo vaikystę tam, kad pasirūpintų savo tėvais. Kai jie užauga, jiems gali būti sunku linksmintis ar atsipalaiduoti.
3. Depresija sergantys tėvai
Jei vaikas mato, kad jo tėvai yra nelaimingi, jis stengiasi juos pralinksminti. Šie vaikai gali užaugti įpratę elgtis pagal tėvų norus - nors jie ne visada to nori patys. Depresija sirgusių tėvų vaikai suaugę ir toliau stengiasi patenkinti kitus žmones, o ne priima savo jausmus. „Vaikas nori, kad tėvai jaustųsi geriau - tam, kad jie būtų aktyvesni ir iš tikrųjų atliktų savo tėvišką vaidmenį, - sakė Markas Borgas, psichologas iš Niujorko. - Viskas baigiasi tuo, kad užaugęs vaikas negali priimti to, ką jam gali pasiūlyti kiti žmonės. Rūpinimasis kitų savijauta neleidžia jiems atsiverti.“
4. Į vaiko gyvenimą pernelyg įsitraukę tėvai
Šie tėvai prisiima itin aktyvų vaidmenį vaiko gyvenime ir neleidžia jam leisti laiko vienam. Tokių tėvų vaikai turi didesnę tikimybę susirgti depresija ar patirti nerimą. Šią teoriją patvirtina 2011-aisiais atliktas tyrimas, kuris analizavo vaikystės įtaką psichologinei sveikatai suaugus. Jo metu buvo apklausti 317 studentų. Mokslininkai taip pat nustatė, kad šio tipo tėvų vaikai užauga mažiau pasitikintys savimi ir mažiau atviri naujoms idėjoms.
5. Pernelyg kontroliuojantys tėvai
2012-aisiais buvo apklausta 339 grupės tėvų ir jų paauglių vaikų. Mokslininkai pastebėjo, kad griežta tėvų kontrolė vaikystėje sumažino užaugusio vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, tačiau padidino jų tikėjimą, jog turi ypatingų privilegijų. Jei tėvai leidžia vaikui išreikšti savo nuomonę ir į tai atsižvelgia kurdami taisykles, paaugliai šeimoje jaučiasi geriau.
6. Emociškai smurtaujantys tėvai
Vaikus gąsdina streso kamuojami tėvai, kurie gali bet kada pratrūkti. Tam, kad prisitaikytų prie savo aplinkos, vaikas susikuria gynybinius mechanizmus, apsaugančius nuo baimės ar liūdesio. Nors ši gynyba apsaugo nuo skausmo vaikystėje, tai suaugus gali neleisti emociškai atsiverti kitiems - ir sukelti problemų auklėjant savo vaikus. „Ankstyvasis prisitaikymas padėjo vaikystėje, bet tai gali pakenkti suaugus - ypač turint savo vaikų,“ - rašė psichologė Lisa Firestone.
7. Kliūtis iš vaiko gyvenimo šalinantys tėvai
Kliūtis ir sunkumus iš vaiko gyvenimo šalinantys tėvai tikriausiai mano, kad padeda savo atžalai, tačiau tikrasis poveikis yra visiškai kitoks. Tėvai tai dažniausiai daro naudodamiesi savo turtu ar statusu visuomenėje. Jie paprastai pabrėžia sėkmingo įvaizdžio svarbą. Pasak Grahamo Davey'o iš Sasekso universiteto, toks elgesys vaiko neparuošia gyvenimui ir gali sukelti nerimo jausmą. „Paveldimumas nėra svarbus veiksnys,“ - rašė G.Davey'as.
Vaikystėje įgyta patirtis daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui: jo savivertei, gebėjimui prisitaikyti, kurti, išreikšti save, būti drausmingu, mandagiu, tolerantišku, pasitikinčiu savimi, užmegzti brandžius santykius. Užauginti žmogų, įskiepyti jam teisingas vertybes - didžiulis darbas, kuris gali trukti pusę gyvenimo. Kiekvienas norime, kad mūsų vaikai užaugtų geri žmonės. Nors klaidų darome visi, kai ko galime išvengti.
