Kristina Gudonytė (1949 m. gruodžio 15 d. Kaune - 2023 m. sausio 21 d. Vilniuje) buvo ryški, talentinga asmenybė, nuo vaikystės pasinėrusi į meno, kultūros, televizijos pasaulį. Ji buvo kino ir teatro aktorė, režisierė, scenaristė, rašytoja, daugiausia kūrusi vaikams ir paaugliams. Daug kas Kristiną Gudonytę pažinojo iš filmų „Dvynukės“, „Dvynukės ir dvynukai“, kuriuos ji režisavo ir kuriems kūrė scenarijus, taip pat iš serialų „Moterys meluoja geriau“, „Neskubėk gyventi“ bei „Nemylimi“, kurių buvo scenarijų bendraautorė. Taip pat ji buvo ir dailininkė, surengusi per penkiolika personalinių savo tapybos parodų. Kristina Gudonytė buvo labai spalvinga menininkė, daugelyje meno sričių atskleidusi vis kitą, nematytą savo asmenybės pusę.
Kūrybinis kelias ir išsilavinimas
Kristina Gudonytė gimė 1949 m. gruodžio 15 d. Vilniuje. 1967 m. baigė Vilniaus 23-ąją vidurinę mokyklą (dabar Simono Daukanto gimnazija). Studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete (1967-1969 m.), vėliau baigė aktorinio meistriškumo specialybę Vilniaus konservatorijoje (1973 m.). Maskvoje ji yra baigusi kino režisūros kursus, o Danijoje, Bornholme - televizijos prodiuserių vadybą. Studijavo talentingame kurse: aktorystės mokėsi su Regina Arbačiauskaite, Vytautu Grigoliu, Vytautu Kernagiu, Vytautu Rumšu, Sigitu Račiu, Genute Ciplinskaite, Adolfu Večerskiu, Irena Žitkute, Inga Kilšauskaite.
Apie savo įvairialypę kūrybą ji yra sakiusi: „Kurdama viena išties jaučiuosi labai laiminga, atsipalaidavusi ir galiu žaisti. Ir nesvarbu, ar tai bus scenarijai mano filmams, kuriuos visada rašau pati, ar pjesės, inscenizacijos, tapyba, scenografijos eskizai, ar choreografijos užuomazgos - visuomet džiaugiausi, kai viena galiu fantazuoti, rašyti, tapyti, šokti, dainuoti ir klysti.“
Karjera teatre, televizijoje ir kine
1973-1983 m. Kristina Gudonytė dirbo Nacionaliniame dramos teatre aktore. Sėkmingų vaidmenų buvo sukurta daug. Pirmojo apdovanojimo Kristina Gudonytė sulaukė būdama 24 metų: 1973 m. ji gavo sąjunginę premiją už pagrindinį vaidmenį LNDT spektaklyje „Vėjo botagėlis“. 1976 m. pelnė sąjunginę premiją už pagrindinį vaidmenį LNDT spektaklyje „Devyniabrolė“. Po dešimties metų ji išėjo iš teatro ir 1988 m. Maskvoje baigė aukštuosius kino režisūros kursus. Nuo 1983-1989 m. ji dirbo Moksleivių rūmuose vyriausiąja režisiere ir meno vadove. 1997-1998 m. dirbo Nacionaliniame radijuje ir televizijoje (LRT) - prodiusere. Taip pat ji buvo žurnalo „Psichologija Tau“ redaktoriaus pavaduotoja (2000 m.).
Po studijų Maskvoje grįžusi į Vilnių, ji Nacionaliniame dramos teatre režisavo spektaklius vaikams „Broliai Liūtaširdžiai“, „Gilė Hopkins“, „Alisa veidrodžių karalystėje“, o Klaipėdos dramos teatre - „Plėšikas Hocenplocas“ ir kitus. Sukūrusi daug scenarijų ir dainų tekstų spektakliams, videofilmams, televizijos laidoms ir populiariems lietuviškiems serialams. Parašė scenarijų televizijos serialams (pvz., „Moterys meluoja geriau“, „Neskubėk gyventi“). Ji režisavo ir sukūrė scenarijus TV filmams „Dvynukės“ (pagal Ericho Kästnerio apysaką vaikams) ir „Dvynukės ir dvynukai“.
Rašytojos kelias ir knygos
Vis dėlto, visų pirma, Kristina Gudonytė buvo teatro ir knygos žmogus, ir mums liks atmintyje kaip viena ryškiausių paaugliams kūrusių rašytojų. Ji rašo prozą jaunesniesiems ir vyresniesiems paaugliams. „Keista, bet iki šiol ši amžiaus grupė emocionaliai man pati artimiausia. Rašytojos knygos vaikams ir paaugliams pasižymi ryškiais charakteriais, nuotykių ir sudėtingų patirčių kupinais siužetais. Nuotykių siužetas, šnekamoji kalba, gyvi charakteriai - tai prozai būdinga, paaugliai dažnai neturi saugaus užnugario, todėl ieško, klysta, patys sprendžia problemas.
Jos pirmoji knyga „Gėlių dvaras“: romanas vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą, pasirodė 2002-aisiais ir tais pačiais metais buvo išleistas Brailio raštu, o pakartotinai išėjo 2011 m. Kaip viename interviu teigė autorė, knyga atsirado atsitiktinai. Ji jau buvo sukūrusi du filmus „Dvynukės“ ir „Dvynukės ir dvynukai“. Ir rengė trečią scenarijų filmui, tačiau susilaužė koją ir suprato, kad kurį laiką negalės režisuoti. Tada autorė pagal scenarijų parašė knygą paaugliams „Gėlių dvaras“, kurią labai išgyrė vaikų rašytoja Gintarė Adomaitytė. Taip Kristina įklimpo į knygų rašymą ir mesti neketina.
Vėliau ji parašė dar kelis, labai didelio populiarumo tarp jaunųjų skaitytojų sulaukusius ir kritikų puikiai įvertintus romanus:
- „Blogos mergaitės dienoraštis“: romanas (2009, 2019). „Blogos mergaitės dienoraštis atsirado, kai vieną gražią dieną ryžausi padaryti šiokią tokią tvarką savo popieriuose <…>. Kuisdamasi suradau senus mokyklinius dienoraščius, kur buvo jausmingai aprašyti pirmieji susižavėjimai, meilės seilės, tais laikais rašyti eilėraščiai ir pan. Skaičiau išsižiojusi, nes daug ką jau buvau primiršusi, buvo ir gražu, graudu, ir juokinga vienu metu. Svarbiausia, viskas be galo tikra. Tada ir kilo mintis: kodėl gi neparašyti knygos?“
- „Su meile Arina“ (2010)
- „Ida iš šešėlių sodo“: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę (2012, 2016, 2019, 2021). Trečia knyga paaugliams „Ida iš šešėlių sodo“ (2012 m. pakartotiniai leidimai pasirodė 2016, 2019, 2021 m.) taip pat buvo išrinkta Metų knyga paaugliams.
- „Ida iš šešėlių sodo“: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę (Brailio raštu) (2013)
- „Jie grįžta per pilnatį“: romanas (2015). 2015 m. jos romanas „Jie grįžta per pilnatį“ nominuotas Metų knygos paaugliams rinkimuose, pelnęs Patriotų premiją.
- „Drugeliai virš bedugnės“: romanas (2017).
Knygos „Blogos mergaitės dienoraštis“ 2009 bei „Ida iš šešėlių sodo“ 2012 buvo išrinktos geriausiomis tų metų knygomis paaugliams. Šiuo metu pagal savo romaną „Blogos mergaitės dienoraštis“ autorė rašo scenarijų TV serialui.
Apdovanojimai ir pripažinimas
Kristina Gudonytė buvo daug kartų įvertinta kaip puiki rašytoja ir menininkė. Pirmojo apdovanojimo ji sulaukė būdama 24 metų: 1973 m. ji gavo sąjunginę premiją už pagrindinį vaidmenį LNDT spektaklyje „Vėjo botagėlis“. 1976 m. pelnė sąjunginę premiją už pagrindinį vaidmenį LNDT spektaklyje „Devyniabrolė“. Vėliau ji buvo daug kartų įvertinta kaip puiki rašytoja:
- 2009 m. jos romanas „Blogos mergaitės dienoraštis“ išrinktas Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje.
- 2012 m. romanas „Ida iš šešėlių sodo“ išrinktas Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje.
- 2013 m. jai įteiktas LR kultūros ministerijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos diplomas už taisyklingą knygos „Ida iš šešėlių sodo“ kalbą.
- 2015 m. ji pelnė LR švietimo ir mokslo ministerijos vaikų literatūros premiją už talentingą kūrybą vaikams ir paaugliams, už įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį, už jautrumą gimtajai kalbai (už romaną „Ida iš šešėlių sodo“).
Ji pati, gavusi apdovanojimą už metų knygą, yra sakiusi: „Jaučiuosi neapsakomai, lyg būčiau svarbų egzaminą išlaikiusi. Tai tikrai skatina rašyti, rašyti, rašyti.“
Asmeninis gyvenimas ir vaikystė
Kristina Gudonytė pasakojo apie savo vaikystę, kurią valdė tėvas diktatorius, valdininkas. „Mano tėvo taisyklė - jokių ašarų! Griežtas tabu galiojo visiems trims vaikams, bet labiausiai man, nes buvau pirmoji. Tėvo bijojau, kaip ir mano mama. Vaikystėje beviltiškai stengiausi jam įtikti ir vis nesuprasdavau, kodėl manęs taip nemyli. Vėliau jis tapo mano knygos „Blogos mergaitės dienoraštis“ - grubaus, savimylos tėvo - identišku prototipu. Kol augau, viešumoje mes atrodėme gerai besielgianti ir humaniška šeima. Anksti supratau, kad, norėdama išgyventi, ašaras ir paguodą turiu pamiršti“, - sakė K.Gudonytė.
Tėvas inžinierius tikėjosi, kad pirmagimis bus berniukas ir neslėpė nusivylimo gimus Kristinai. Jo požiūris į vaikus ir šeimą vėliau davė peno jos knygoms. „Visus polinkius į menus paveldėjau iš savo mamos. Ji buvo baigusi Mokytojų seminariją, dėstė biologiją, dailę ir tapybą, buvo švelni ir jautri, tačiau nebuvo kovotoja. Visada prisitaikydavo ir nutylėdavo, o manęs užstoti neturėjo drąsos. Jeigu mūsų šeimoje nutikdavo kas nors bloga, būdavo vaizduojama, kad nieko neįvyko. O aš, matydama tėvų santykius, ugdžiau valią ir brandinau norą nepasiduoti niekam“, - prisipažino K.Gudonytė.
Septynmetė pradėjo uždirbti pinigus. Tėvas kreipėsi į būsimąjį muzikologą Edmundą Gedgaudą, kad šis mokytų dukterį muzikos. Mergaitę pamatė režisierius Henrikas Šablevičius ir nusivedė į Kino studiją. Kristinos gebėjimai patiko ir režisieriui Arūnui Žebriūnui. Ji ėmė garsinti mergaičių vaidmenis filmuose. Darbas baigdavosi ir antrą, ir trečią nakties. Iš Kino studijos netrukus atsidūrė televizijos laidoje „Labanakt, vaikučiai“. Uždirbtų pinigų mergaitė negaudavo, juos atsiimindavo tėvas.
Kai Kristina baigė mokyklą, tėvas kategoriškai uždraudė jai stoti į aktorinį fakultetą, nors dukters gabumai buvo akivaizdūs. Ji įstojo į vokiečių kalbą, bet po poros metų sutiko režisierių Henriką Vancevičių. Jis pasakė, kad renka aktorių kursą - įstojo į tuometę Konservatoriją tėvams nepranešusi, nes vistiek nebūtų sulaukusi pritarimo.
Aktorė, filmų režisierė ir labai populiarių knygų paaugliams autorė iš viso buvo ištekėjusi tris kartus. „Kartais pagalvoju, kad antrą ir trečią kartą tekėjau, nes norėjau turėti vaikų, o ne todėl, kad man pačiai būtų labai reikėję santuokos. Intensyvus darbas buvo užvaldęs visą gyvenimą, o vyrai pasitaikė tokie, kuriuos pačius reikėjo globoti. Bet nė kiek nesigailiu - turiu 37-erių metų sūnų ir 31-erių metų dukterį bei du anūkus“, - linksmai dėstė K.Gudonytė.
Atsisveikinti su Kristina Gudonyte galima laidojimo namuose „Ritualas“ (Olandų g. 22, Vilnius), 5-ojoje salėje, antradienį (sausio 24 d.) nuo 10 iki 15 val.
