Gajus Julijus Cezaris, viena ryškiausių senovės Romos istorijos figūrų, gimė apie 100 m. pr. Kr. liepos 13 d. kilmingoje patricijų Julijų giminėje. Ši giminė save kildino iš deivės Veneros. Cezaris buvo talentingas politikas, karvedys, oratorius ir rašytojas, kurio valdymo laikotarpis žymi svarbius Romos Respublikos virsmo į Romos imperiją etapus.
Cezaris jaunystėje suartėjo su populiarų politinių grupių vadais ir, nepaisant kilmės, pateko į diktatoriaus Sulos nemalonę. Dėl politinių persekiojimų kurį laiką jam teko gyventi Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. Sulai mirus, Cezaris grįžo į Romą ir aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, vykdydamas plebėjams palankią politiką.
61-60 m. pr. Kr. Cezaris valdė Tolimosios Ispanijos provinciją, o 60 m. pr. Kr. grįžo į Romą ir su Pompėjumi bei Krasu sudarė I triumviratą - Senatui priešišką, bet faktiškai šalies vyriausybe tapusią sąjungą. 59 m. pr. Kr. jis tapo konsulu ir įgyvendino žemės reformą, kurios dėka žemės gavo Pompėjaus armijos veteranai ir vargingiausi Romos piliečiai.
Nuo 58 m. pr. Kr. Cezaris buvo paskirtas Cizalpinės Galijos, Ilyrijos ir Narbono Galijos vietininku. Per aštuonerius metus (iki 51 m. pr. Kr.) jis užkariavo visą Galiją, maždaug dabartinės Prancūzijos teritorijoje, ir atrėmė germanų puolimus. 55-53 m. pr. Kr. surengė sėkmingus karo žygius į Britaniją ir Germaniją.
Romos senatui pareikalavus, kad Cezaris išformuotų kariuomenę ir grįžtų namo kaip civilis, jis atsisakė tai padaryti. 49 m. pr. Kr. su savo kariuomene kirtęs Rubikoną, jis žygiavo į Romą, pradėdamas paskutinį Romos respublikos pilietinį karą. Šis įvykis žymi lūžį Romos istorijoje, o frazė „Rubikonas peržengtas“ iki šiol reiškia lemiamo, negrįžtamo sprendimo priėmimą.
Po pergalės prieš Pompėjų ir jo šalininkus, pilietinis karas baigėsi 45 m. pr. Kr. Cezaris, sutelkęs didžiulę valdžią, 44 m. pr. Kr. pradžioje buvo paskirtas nuolatiniu diktatoriumi (lot. Dictator perpetuo).
Cezario valdymo laikotarpis ir reformos
Sutelkęs valdžią, Cezaris nebesilaikė anksčiau propaguotų populiarių idėjų. Nors formaliai egzistavo respublika, Romoje buvo įvesta karinė diktatūra. Jo politinėms reformoms būdingas centralizuotos valdžios stiprinimas, provincijų integracijos siekis ir Viduržemio jūros regiono vergvaldžių konsolidavimas. Cezario vidaus politikos svarbiausias bruožas buvo gebėjimas laviruoti tarp įvairių socialinių grupių.
Viena svarbiausių Cezario reformų buvo Julijaus kalendoriaus sukūrimas 46 m. pr. Kr. Pagal jį metai turėjo 365 dienas ir kas ketveri metai buvo pridedama papildoma diena. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, lyginant su ankstesniu chaotišku Romos kalendoriumi.
Cezaris taip pat vykdė visuotinį gyventojų surašymą, siekė centralizuoti valdžią ir mažinti provincijų atskirtį nuo Italijos. Jis teikė teisinę, ekonominę ir socialinę paramą, sumažino nemokamos duonos gavėjų skaičių Romoje, perkeldamas daug neturtingųjų į provincijas ir suteikdamas jiems žemės.
Auganti įtampa ir sąmokslas
Nors Cezario reformos pagerino daugelio romėnų gyvenimą, jo valdžios koncentracija ir respublikos institucijų įtakos mažinimas sukėlė Senato respublikonų nepasitenkinimą. Kai kurie senatoriai baiminosi, kad Cezaris siekia tapti karaliumi ir taip galutinai sunaikinti respubliką.
Įtarimai, kad Cezaris nori karūnuotis Romos karaliumi, sustiprėjo po kelių incidentų. 45 m. pr. Kr. gruodžio mėnesį arba 44 m. pr. Kr. pradžioje Cezaris neatsistojo pasitikti senatorių delegacijos, kas buvo laikoma dideliu nepagarbumu. Vėliau, 44 m. pr. Kr. vasario mėnesį, ant Cezario statulos buvo aptikta diademą, simbolizuojanti karališką valdžią. Nors niekas nežinojo, kas ją padėjo, Cezaris įtarė tribūnus, kurie ją nuėmė.
Dar didesnį nerimą sukėlė įvykis Luperkalijų šventės metu, 44 m. pr. Kr. vasario 15 d., kai Markas Antonijus uždėjo Cezariui ant galvos diademą, pareikšdamas, kad „per mane tauta tau tai duoda“. Nors Cezaris atsisakė karūnos, šie įvykiai tik kurstė kalbas apie jo karališkus siekius.
Idėja nužudyti Julijų Cezarį pradėjo formuotis 44 m. pr. Kr. vasario 22 d. Sąmokslui vadovavo Markas Junijus Brutas ir Gajus Kasijus Longinas, o jame dalyvavo mažiausiai 60 senatorių. Sąmokslininkai siekė, kad jų veiksmai būtų laikomi teisėtu tirono nužudymu šalies labui. Jie stengėsi atrankti žmones, kurie būtų lojalūs respublikai ir turėtų pakankamai įtakos, tačiau nebūtų per daug pastebimi.
Sąmokslininkai svarstė galimybę įtraukti garsųjį oratorį Ciceroną, tačiau manė, kad jis yra per daug atsargus. Taip pat buvo svarstomas Markas Antonijus, tačiau Gajus Trebonijus užtikrino, kad Antonijus bus sulaikytas ir netrukdys sąmokslui.
Julijaus Cezario nužudymas
44 m. pr. Kr. kovo idų metu, kovo 15 d., sąmokslininkai ir nesusiję asmenys susirinko į senato posėdį Pompėjaus teatro kurijoje. Cezario žmona Kalpurnija, išgąsdinta košmarų, maldavo jį tą dieną neiti į senatą. Po dvejonių Cezaris sutiko, tačiau jį įkalbėjo vienas iš sąmokslininkų, Decimas Brutas, nuvykęs į jo namus.
Cezariui atsisėdus į savo vietą, Lucijus Tilijus Cimbras įteikė jam prašymą. Kai Cezaris jį numojo ranka, Cimbras nuplėšė jo togą. Tuo metu Kaska išsitraukė durklą ir smogė diktatoriui į kaklą. Cezaris bandė pasipriešinti, bet buvo apsuptas kitų sąmokslininkų. Jam buvo smogta peiliu 23 kartus.
Pasak Svetonijaus, paskutiniai Cezario žodžiai yra ginčytina tema. Pats Svetonijus teigia, kad jis nieko nesakė, tačiau mini, jog kiti istorikai rašė, kad paskutiniai žodžiai buvo graikiška frazė „καὶ σύ, τέκνον“ („Ir tu, mano vaike?“), tariamai ištarta pamačius Brutą tarp sąmokslininkų.
Po nužudymo Brutas ir jo bendražygiai bandė paskelbti Romos gyventojams, kad jie vėl laisvi, tačiau buvo sutikti tyla ir baimė. Romos gyventojai užsidarė savo namuose, o sąmokslininkai pabėgo.
Padariniai ir palikimas
Julijaus Cezario nužudymas, nors ir turėjęs atkurti respubliką, iš tikrųjų paskatino jos žlugimą ir Romos imperijos kilimą. Po Cezario mirties Romos forume buvo pastatyta jo vaškinė statula su 23 durtinėmis žaizdomis, o minia sudegino Senato rūmus.
Markas Antonijus sugebėjo pasiekti kompromisą, pagal kurį žudikai nebuvo nubausti, tačiau Cezario reformos liko galioti. Jis taip pat sumenkino sąmokslininkų tikslus, pasinaudodamas Romos minios sielvartu.
Didelę įtaką įvykiams turėjo Cezario testamentas, kuriuo jis savo įpėdiniu paskyrė sūnėną Gajų Oktavianą. Tai suteikė Oktavianui didžiulį politinį ir finansinį pagrindą kovoti dėl valdžios. Kartu su Marku Antonijumi ir Lepidu, Oktavianas sudarė Antrąjį triumviratą, kuris galutinai įtvirtino imperijos valdymo modelį.
Julijaus Cezario vardas tapo titulu, simbolizuojančiu valdžią ir autoritetą. Jo kariniai laimėjimai, politinės reformos ir galiausiai dramatiškas nužudymas padarė jį viena iškiliausių ir įtakingiausių istorinių asmenybių, kurios palikimas formavo Vakarų civilizaciją ir ateities valdymo modelius.
Julijaus Cezario gyvenimas – Romos koloso iškilimas ir žlugimas – Žiūrėkime istorijoje
Cezario karo praktikai būdinga drąsūs taktiniai manevrai, naujos technikos panaudojimas, puolimo ir gynybos veiksmų derinimas. Jo parašyti „Galų karo užrašai“ (Commentarii de bello Gallico) ilgą laiką buvo laikomi literatūros klasika.
