Nors darželio samprata atrodo gana pastovi, šiuolaikinis pasaulis reikalauja nuolatinių pokyčių ir inovacijų visose srityse, įskaitant ikimokyklinį ugdymą. Ateities darželiai bus ne tik saugios vaikų priežiūros vietos, bet ir dinamiškos, vaiko visapusišką raidą skatinančios erdvės, atsižvelgiančios į individualius poreikius ir besikeičiančias visuomenės vertybes.
Demokratinio vadovavimo ir lyderystės principai
Skuodo vaikų lopšelyje-darželyje vykęs metodinis užsiėmimas „Ateities daržely kuriame šiandien“ akcentavo, kad darželis nesusikuria pats - jį reikia kurti. Metodiniame užsiėmime pasidalyta demokratinio vadovavimo principais, kalbėta apie lyderystę ir tai, kaip šie principai taikomi ir bandoma įgyvendinti.
Darželio filosofija: girdėti ir įsiklausyti į vaiką
Viena kertinių ateities darželių filosofijos ašių - gebėjimas girdėti ir įsiklausyti į ugdytinį. Tai reiškia ne tik atkreipti dėmesį į vaiko žodžius, bet ir į jo emocijas, poreikius bei individualią patirtį. Emocinis klimatas, skirtingų suvokimų ir požiūrių į darbą harmonizavimas ugdymo įstaigoje tampa itin svarbus.
Lyčių lygybė ir vyro auklėtojo vaidmuo
Viena iš ryškėjančių tendencijų - lyčių lygybės principo įgyvendinimas darželiuose. Visuose padaliniuose siekiama turėti bent po vieną auklėtoją vyrą. Auklėtojai vyrai Lietuvos darželiuose - retokai sutinkami, nors moksliniai tyrimai įrodo, kad visaverčiam vaiko vystymuisi šeimos modelio principo taikymas ugdyme atneša teigiamų rezultatų. Kai ikimokyklinio amžiaus grupėse vaikus ugdo vyras ir moteris, tai teigiamai veikia jų psichologinę sveikatą, socialinių vaidmenų suvokimą, ikimokyklinukai geriau mokosi.
„Lauko darželis“ kryptingai užsibrėžė tikslą nuolat į vaikų grupes integruoti vyrą auklėtoją. Pradėjus šeimos modeliu paremtą ugdymą kurti kiekviename padalinyje, teko įveikti ne vieną iššūkį. Visuomenės akyse auklėtojo darbas buvo matomas kaip išskirtinai moteriškas, patiems auklėtojams taip pat trūko įgūdžių ir patirties ikimokyklinėse įstaigose dirbti pagal šeimos modelio principą. „Mūsų filosofija - turėtų būti įvairovė, norime, kad vaikus ugdytų ir moterys, ir vyrai, - sako Ž. Karpis. - Matome, kad einame teisingu
Italai auklėtojų pareigų į „vyriškas“ ir „moteriškas“ neskirsto. Šeimyninio modelio idėją lietuviško darželio vadovas parsivežė iš Skandinavijos ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Jos sėkmę patvirtino ir „Erasmus+“ projekto „Vyro auklėtojo vaidmuo kuriant šeimos modelį lauko darželyje“ aplankytos lauko pedagogiką su šeimos modelio metodu taikančios įstaigos Graikijoje, Italijoje, Olandijoje. Italijos „Associazone Manes“ ne pelno siekianti organizacija, išmėginanti eksperimentinius švietimo projektus, prieš penkerius metus Romoje įkūrė lauko darželį „L‘asilo nel bosco“. Jis išgarsėjo visoje Europoje kaip inovatyvus darželis, daug dėmesio skiriantis vaikų sveikatinimui, ugdymui per laisvus žaidimus taikant šeimyninį modelį grupėse. Tai padeda pasiekti geresnių mokymosi rezultatų ateityje, spręsti iššūkius - pavyzdžiui, atrasti socialinių problemų turinčių berniukų talentus. „Lauko darželio“ auklėtojai Eimantas Lukošius ir Daiva Kundrutienė, apsilankę „L‘asilo nel bosco“, įsitikino, kad su vaikais dirba po lygiai vyrų ir moterų. „Vyrų ir moterų edukatorių santykis buvo vienodas, du vyrai ir dvi moterys. Jų vaidmenys iš esmės edukacijoje buvo daugmaž vienodi, jie dirbo pasiskirstę sferomis, bet ne pagal lyčių prizmę, neskirstant į vyriškus ir moteriškus užsiėmimus. Kaip ir mūsų darželyje, tokiu būdu galima geriau pritaikyti įvairius įgūdžius, vaikai mokosi iš skirtingų suaugusiųjų“, - pasakoja E. Lukošius. Italijos darželis, pasak jo kolegės D. Kundrutienės, skiriasi nuo „Lauko darželio“, nes neprireikia tiek daug ūkio darbų: kalti, kapoti, pjauti žolę. „Tačiau jie, kaip ir mes, kiekvienoje grupėje turi po vyrą auklėtoją. Teko stebėti situaciją, kai darželio auklėtojas sukvietė vaikus, norinčius į tualetą, ir su ta grupele iškeliavo. Supratome, kad „tualeto reikalai“, kaip ir mūsų darželyje, nėra vien „moteriškas“ darbas“, - pasakoja auklėtoja. „Skiriasi lauko darželių specifika, pas mus daugiau darbų, palaikančių infrastruktūrą. Ir pas juos, ir pas mus nėra taip, kad „šito aš nedarysiu, indų tai jau neplausiu“. Visi galime viską. Vaikai taip pat dirba ne tik „mergaitiškus“ ar „berniukiškus“ darbus“, - antrina E. Lukošius.
Įvairesnis lyčių požiūriu auklėtojų kolektyvas vaikams praplečia galimybes pažinti suaugusiųjų pasaulį, atrasti daugiau skirtingomis sritimis besidominčių žmonių. „Man smagu dirbti komandoje, kurioje yra tiek moteris, tiek vyras - jie papildo vienas kitą, ir tampa šaunia komanda. Mes įpratę, jog darželiuose dirba tik moterys, smagu, kad pagaliau ir Lietuvoje standartai po truputį keičiasi“, - palyginusi Italijos darželio taikomus metodus su patirtimi dirbant „Lauko darželyje“, pastebi D. Kundrutienė. Jos nuomone, darželinukams naudinga matyti auklėtojus vyrus, kurie gali neskirstydami dirbti įvairius darbus, būti tokie pat rūpestingi, geri, pagarbūs, švelnūs, kaip ir auklėtojos moterys.
Vyro auklėtojo vaidmens svarbą aiškinosi Graikijoje. Privatų darželį ir pradinę mokyklą „Paixnidagogeio“ Atėnuose aplankiusi „Lauko darželio“ auklėtoja Aurelija Vidmantienė į žygius su vaikais ir suaugusiaisiais ėjo tris dienas ir stebėjo, kaip dirbama pagal šeimos modelį, kokie iššūkiai kyla jį taikant lauko darželio grupėse ir kaip jie sprendžiami. Pernai duris atvėrusiame darželyje-mokykloje „Paixnidagogeio“ vaikai, kaip ir „Lauko darželyje“, mokosi žaisdami. Pirmąją dieną auklėtoja keliavo į žygį su 3-4 metų darželinukais. Vaikus lydėjo keturi mokytojai, du vyrai ir dvi moterys. Jie pasakojo, kad toks šeimos modelis ugdyme leidžia pasiekti geresnių rezultatų. „Labai svarbus vyro auklėtojo vaidmuo, tai vaikams padeda išmokti socialinių vaidmenų įvairovės ir teigiamai veikia jų pasiekimus“, - apie tris dienas trukusį projekto „Vyro auklėtojo vaidmuo kuriant šeimos modelį lauko darželyje“ stebėjimo vizitą sako ikimokyklinio ugdymo pedagogė. Pirmosios dienos žygis buvo neilgas, apie dvi valandas. Vaikai pavalgė priešpiečius darželyje, su savimi pasiėmė kuprinėles su vandeniu ir atsarginiais drabužėliais, ir išėjo į parką. Antrosios ir trečiosios dienos žygiai buvo ilgesni, su pradinės mokyklos vaikais. Su 6-7 metų žygeiviais parke lietuvė praleido tris valandas. Iš viso žygiavo 19 vaikų, vyko ir 4 mokytojai. Parke visi susėdo į ratelį, aptarė taisykles, ribas, kur galima žaisti. Į laisvą žaidimą mokytojai įtraukė veiklų: piešimo purvu, virvių rišimo. Vaikai rinko gamtines priemones tęstiniams darbeliams mokykloje. Palyginusi graikų ir lietuvių ugdymo lauke patirtį, ji pastebėjo, kad abu turi kiemus, kuriuose daug iš natūralių medžiagų įrengtų žaidimo erdvių. Abiejose vaikai eina į žygius, skiriama laiko laisvam žaidimui, patirtiniam ugdymui. Taip pat abiejuose darželiuose labai svarbus vyro auklėtojo vaidmuo: taip galima sukurti stipresnes darbo komandas, sugalvoti vaikams įvairesnių ugdomųjų veiklų, rodyti socialinių modelių įvairovę ir daug geriau padėti auklėtiniams išreikšti savo gebėjimus. „Mes savo darželyje tarp ugdytojų lyčių taip pat stengiamės palaikyti pusiausvyrą, nes vaikams svarbu matyti ir vyrišką, ir moterišką pavyzdį. Buvo labai naudinga pasikeisti patirtimi su graikais, kaip išnaudoti visus tokio darbo pliusus“, - sako A. Vidmantienė.
Ž. Karpis: vaikams naudinga suprasti, kad pasaulis įvairus. Gilinti žinias ir dalintis patirtimi apie vyrų ir moterų komandinio darbo principus lauko darželiuose auklėtojai taip pat vyko į Nyderlandus. Tilburge veikianti privati švietimo ugdymo organizacija žinoma visoje šalyje, nes jos įkūrėjas ir vadovas Jael Nouhet sukuria vaikams galimybę tiek aktyviai mokytis gamtoje, tiek vystyti socialinius įgūdžius pasitelkiant netradicines veiklas. Organizacijos darbą stebėjusiems „Lauko darželio“ auklėtojams J. Nouhet aiškino, kokią įtaką sveikai vaikų raidai daro gamtos ir socialinio ugdymo suliejimas, pasitelkiant šeimos modelio metodą. „Visuose šiuose darželiuose, organizacijose, kuriuose lankėmės, vyrai, kaip ir moterys, tiesiogiai dalyvauja vaikų švietime, - apibendrina Ž. Karpis. - Tai vertybinė nuostata, kurią ir mes stengiamės įtvirtinti Lietuvoje, suteikiant auklėtojoms ir auklėtojams vienodas atsakomybes ugdant vaiką“. Pasakodamas apie „Lauko darželio“ veiklą, jo įkūrėjas pabrėžia, kad čia netrūksta tiek sunkesnių fiziškai aplinkos tvarkymo darbų, tiek aktyvių ugdymo užsiėmimų. Auklėtojai kapoja malkas laužui ir ant jo gamina valgyti, stato palapines, organizuoja žygius, moko vaikus panaudoti išmaniąsias programėles ieškant lobio, skalbti ryškiaspalves žygių liemenes, sodinti daržą, saugiai naudotis įrankiais, padeda jiems įgyvendinti projektus - pavyzdžiui, namelio medyje. Nors kai kurie iš šių darbų lengviau sekasi darželyje dirbantiems vyrams, stengiamasi veiklas draugiškai pasidalinti, vieni kitiems padedant. Ž. Karpis įsitikinęs, kad taip darželį lankantys vaikai mato įvairesnių bendravimo pavyzdžių - o tokia ir yra ugdymo įstaigos užduotis. Be to, kiekvienas auklėtojas ir auklėtoja pritaiko geriausius savo gebėjimus nevaržomas „vyriškų“ ir „moteriškų“ atsakomybių ribų. „Darželyje taikant šeimyninį ugdymo modelį, vaikas mato, kad tiek auklėtojos, tiek auklėtojai siurbia, plauna, kartu gamina maistą, kuria laužą. Vaikui naudinga suprasti, kad moterys ir vyrai gali dirbti tuos pačius darbus, lyderiai - ne tik vyrai, vinį įkalti gali ir moterys. Net jei šeimoje mato kitokį pavyzdį, naudinga suprasti, kad pasaulis įvairus“, - sako „Lauko darželio“ įkūrėjas. Kartu su kolegomis įvairius pagal šeimos modelį dirbančius lauko darželius lankęs Ž. Karpis pastebėjo, kad šis metodas daug prisideda prie vaikų asmeninio ir socialinio tobulėjimo, mokymosi rezultatų gerinimo sveikesnio mikroklimato grupėse, kasdienio pažinimo džiaugsmo.
Vaikų psichologinė raida ir darželio reikšmė
Kauno medicinos universiteto klinikų Vaikų, paauglių II psichiatrinio poskyrio psichologė Viktorija Grigaliūnienė pasakoja apie vaikų ikimokyklinio ugdymo reikšmę vaiko psichologijai. Mažo vaiko psichikos raidą labiausiai lemia maitinimas krūtimi. Tai ne tik maisto, bet ir bendravimo poreikio patenkinimas. Ryšys tarp vaiko ir motinos, kai vaikas, žįsdamas krūtį, glaudžiasi prie motinos, jaučiasi saugus, ramus, ypač svarbus. Nuo pat gimimo trokštančio bendrauti vaiko psichikai labai svarbus tolimesnis nuolatinis dvasinis ryšys su motina. Jei vaikas atiduodamas į lopšelį iki trejų metų amžiaus, tas dvasinis ryšys nutrūksta, nes tarp vaiko ir motinos nelieka produktyvaus bendravimo. Vaiko, nesulaukusio vienerių metų amžiaus, motina apskritai neturėtų palikti ilgesniam laikui, nes jis tai išgyvena kaip stresą, tai jį traumuoja. Kitas svarbiausias vaiko psichiką veikiantis faktorius - išsiskyrimas su motina. Per anksti palikti vaikai verkia, blaškosi, todėl netenka apetito, prasčiau miega, gali vystytis psichosomatinio pobūdžio ligos. Iki trejų metų amžiaus vaikas nesuvokia savęs kaip atskiro individo, neatskiria savęs nuo savo šeimos, ypač nuo motinos. Trečiaisiais gyvenimo metais vaiko viduje vyksta asmenybės krizė, kuri pasireiškia vaiko savarankiškumo pradžia. Šiuo metu vaikas atskiria save nuo aplinkos, įvardija save kaip individą. Vyksta konfliktas, vaikas sako: “Aš pats valgysiu, pats rišiuos batelius”. Tretieji gyvenimo metai - palankiausias laikas leisti vaiką į darželį. Pirmiausia turi praeiti kantrus adaptacijos periodas. Iki tol vaikas buvo namuose, suvokė santykius tarp savęs ir tėvų, susipažino su namų tvarka. Kai vaikas patenka į naują aplinką, pirmas dvi savaites po truputį turi vykti adaptacija. Tuo metu vaikas neturėtų būti paliekamas visai dienai. Pradžioje - kelias valandas iki pietų. Po to kaskart vis ilgiau, bet šis adaptacijos periodas neturi trukti pernelyg ilgai. Jei vaikas keletą mėnesių lankys darželį tik po pusę dienos, vėliau, paliktas visai dienai, protestuos. Mamos skundžiasi, kad vaikai, pirmąkart atvesti į darželį, verkia, prašosi į namus. Jei tėvai apsisprendė leisti vaiką į darželį - turi būti ryžtingi. Jei motina labai ilgai stoviniuoja, lūkuriuoja, glosto, vaikas jaučia, kad mama pati nėra užtikrinta, ar vaikui čia bus gerai. Kaip tada bus užtikrintas vaikas? Mama turėtų vaiką pastiprinti: “Čia saugu, tau bus gerai, pasižiūrėk, kiek čia žaislų…” ir, ilgai nelaukus, išeiti. Dažna tėvų klaida, kai vieną dvi dienas nuvedę vaiką į darželį, trečią dieną nusprendžia palikti namie. Kitą dieną vėl veda ir t.t. Adaptacija sutrikdoma. Vaikas nesupranta, kada jis turės eiti į darželį, kada ne. Trejų metų vaikui formuojasi jausmai: draugystė, meilė, ištikimybė. Tai jis patiria kolektyve. Vaikas turi žinoti, kas yra kolektyvas, suprasti, kas yra bendravimas. Pradėjusi formuotis, asmenybė turi jausti aplinkinių nuomonę. Darželyje vaikai išgyvena sėkmę ir nesėkmę. Darželinukas pajaučia savo kailiu, kas tai yra, ir išmoksta pats su tuo susidoroti. Skirtumas tarp vaikų, lankiusių ir nelankiusių vaikų darželio, pajaučiamas pradėjus eiti į mokyklą. Lankiusiems darželį vaikams adaptuotis mokykloje daug lengviau. Šie vaikai jau yra susipažinę su grupės taisyklėmis. Be to, dažniausiai į mokyklą ateina vaikai iš to paties darželio, tos pačios grupės, todėl prisitaikymas prie mokyklos netampa kritiniu laikotarpiu. Šią adaptaciją daug sunkiau išgyvena nelankę darželio vaikai. Jiems tai jau nauji potyriai, naujas kolektyvas, o vaikas dar nežino bendravimo kolektyve taisyklių, todėl pirmoje klasėje tokiam vaikui labiau rūpi bendravimo problemos nei mokslai. Jie stebi kitus vaikus, bando išsikovoti klasėje savo statusą. Dažnai tai padaryti daug sunkiau, nes namuose jie pripratę būti “pirmi”, dėmesio centre ir to paties reikalauja iš mokytojų. Vaikas negali suvokti, kodėl jam tas dėmesys neskiriamas. Jis juk jau moka skaityti, rašyti, moka dainuoti, šokti, - namuose jam visi plojo, - o mokykloje jis lygus su visais vaikais. Toks pasikeitimas yra trauma. Jei tėvai mano, jog vaikui, lankančiam darželį, nepakanka šeimos dėmesio, o auklėtojos darželyje paprasčiausiai jo skirti negali, turėtų suvokti, kad svarbi ne kiekybė, o kokybė. Tėvai turėtų skirti vaikui “kokybišką” dėmesį vakarais, savaitgaliais, per atostogas. Svarbiausia, kad vaikai jaustų, jog yra mylimi, pilnaverčiai tos šeimos nariai, ir to pakanka. Darželis yra tarsi vaikų “darbas”.
Psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna pabrėžia, kad ne taip svarbu, kas padės gerus pamatus - šeima ar darželis. Svarbiausia, kad padėtų. Gyvenimas eina ciklais, t. y. periodiškai kartojasi etapo, kuriuos kūdikis išgyveno pirmaisiais gyvenimo metais. Jei vaikystėje kuriame nors etape strigo, t. y. nebuvo patenkinti tie poreikiai, kurie turėjo būti patenkinti, vargu ar žmogui seksis tuos etapus įveikti ir suaugus. Būtina suprasti, kad tai, ar žmogaus gyvenimas bus sėkmingas, didelę reikšmę turi vaikystėje padėti pamatai. Netgi ne taip svarbu, kas juos tinkamai padės - šeima ar darželis, svarbu, kad padėtų. Ir tai labiausiai priklauso nuo asmenybių, kurios yra šalia vaiko. Be abejo, ugdymo įstaigose vyksta įvairių dalykų - ir gerų, ir nelabai, tačiau lygiai taip pat gali būti ir namuose. Visi žinome, kad namuose kūdikis gali būti ne tik glostomas, bet, deja, ir mušamas, ne tik skatinamas, bet, deja, ir stabdomas, pavyzdžiui, užuot skatinus judėti, įstatomas į maniežą. Vis dėlto bent jau pirmąjį ciklo etapą kūdikis turėtų išgyventi namuose, žinoma, jei čia jam yra saugu ir patenkinami svarbiausi jo poreikiai. Drąsiai galiu teigti, kad kūdikis, kuris į ugdymo įstaigą patenka iki metukų, t. t. į lopšelį, vėliau paaugęs bus šimtaprocentinis mūsų, t. y. psichiatrų, pacientas. Tėvai, vaikus auginantys namuose, dažnai girdi priekaištą, neva naminukui bus sunku pritapti mokykloje, nes nežinos taisyklių, nemokės bendrauti, turės mažiau žinių ir įgūdžių nei bendraamžiai. Tokiais atvejais mano atsakymas toks: vaiko saugumo jausmas, dvasinis patogumas yra daug svarbiau nei techninės, akademinės žinios. Jų vaikas gali įgyti ir vėliau - nelabai kas dėl to jo gyvenime pasikeis. Na, o socialinių įgūdžių vaikas turi įgyti kasdien, bet juk jis gyvena ne Sacharos dykumoje, tiesa? Išeina į lauką, susitinka draugų kieme. Sėkmingas žmogus yra kūrybiškas ir savarankiškas. Ir darželis, ir mokykla nedaug teprisideda, vystant šias savybes, čia labiausiai reikia įgūdžio konkuruoti, pakovoti dėl savęs, tad didelė tikimybė, kad vaikas gaus ne tik teigiamų, bet ir neigiamų žinių apie save, nuvertinimo patirtį. Jau sovietmečiu buvo atlikti tyrimai, kurie įrodė, kad vaikai, kurie nelankė darželio, geriau mokosi, yra kūrybiškesni ir t. t. Skandinaviškos tradicijos darželiuose, kuriuose daugiau dėmesio skiriama bendravimui, o ne akademinėms žinioms, vaikai auga kūrybiškesni, jaučiasi saugesni, geresni. O mes labai pabrėžiame žinias, mokymąsi, todėl esame kieti, deja, tik teoriniu lygmeniu. Kaip elgtis - vesti vaiką į darželį ar ne, labai priklauso nuo konkrečios situacijos, sąlygų namuose. Jei šeimoje sąlygos geros, šeima nėra asociali, vesti rekomenduočiau ne anksčiau nei nuo trejų metų.
Psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė teigia, kad išėjimas į darželį vaikui yra jo amžių atitinkantis iššūkis. Taip formuojasi jo savivertė. Vaikas mokosi kopijuodami. Vienas piešinys gali būti panašus į kito ne dėl to, kad taip buvo liepta piešti, o dėl amžiaus ypatumų - poreikio mokytis panašumo principu. Antra, kitoniškumas nieko nekuria. Pavyzdžiui, autistinio spektro vaikai yra labai kitoniški. Bet… kas iš to? Reikėtų kalbėti ne apie vaiko kitoniškumą, o apie kūrybiškumą, kaip jis geba save išreikšti ir kokios sąlygos jam suteikiamos tai daryti. Jei vaikas yra toks originalus, kad, pavyzdžiui, daro kažką labai savitai, elgiasi labai savitai ir tai sukelia keblumų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams, nežinau, ar prasminga tokį elgesį skatinti, juk ateityje tai taps našta, kančia, atskirs jį nuo kitų. Žmogus juk yra visuomeniška būtybė. Ugdymo įstaiga ir yra ta vieta, kurioje vaikas mokosi būti su kitais vaikais, suaugusiaisiais, mokosi tam tikrų taisyklių, kurios padeda gerai jaustis tarp žmonių. Nors sakome, kad visi vaikai moka piešti, bet jei jam nebus parodyta, kaip piešiamas žmogus ar namas, gali būti, kad jis ilgai jų ir nepieš. Piešimo ir kiti įgūdžiai yra kopijuojami, todėl turi būti parodyti. O ką vaikas darys su nusižiūrėtu ir įvaldytu įgūdžiu, kaip juo pasinaudos, tai jau ir yra kūrybiškumo, individualumo reikalas. Jei tėvai lauks, kad namuose auginamas vaikas pats paims pieštuką ir pradės originaliai reikštis, deja, gali ir nesulaukti… Taip pat žr Tėvai, kurie apsisprendžia auginti trejų-ketverių metų vaiką namuose vien dėl to, kad siekia auginti jį originalų, mano galva, daro didelę žalą. Reikėtų savęs paklausti, kas tėveliams svarbiau - norime, kad mūsų vaikai būtų labai kitoniški, originalūs ar… laimingi? Nes laimingas vaikas bus tada, kai turės galimybę ir įgauti įgūdžių, ir darniai jaustis toje aplinkoje, kurioje gyvena. Vaikui įgūdžių ir impulsų reikia daug ir įvairių. Vargu ar, vaikui sulaukus tam tikro amžiaus, šeima ir namų aplinka bus pajėgi patenkinti visus jo poreikius. Net jei tėveliai įdeda daug pastangų, namuose lavindami vaiko kognityvinį (žinių) intelektą, atima iš jo galimybę ugdyti emocinį (jausmų) intelektą, kuris, įrodyta, yra sėkmingo žmogaus garantas. Žmogus gali būti labai protingas, bet negebantis prisitaikyti, savęs realizuoti, kurti tarpusavio santykių. Vaiko stuburą formuoja mažos kasdienės kovos, pergalės, sėkmės ir nesėkmės, kurias jis išsprendžia pats, kai mama nestovi už nugaros. Daugelis mamų nesupranta, kad tikroji savivertė ir savigarba formuojasi tik vaikui pačiam įveikiant kliūtis. Žinoma, labai svarbu saugoti, kad ankstyva vaikystė būtų kuo švelnesnė, kad vaikas nepakliūtų į ypač traumuojančią aplinką, kuri jam ne pagal jėgas. Tačiau išėjimas į darželį vaikui yra jo amžių atitinkantis iššūkis, užduotis, kurią turi pats įveikti ir yra pajėgus tai padaryti. Kai vaikas tai įveikia, jo savivertė argumentuotai išauga: „Aš šaunus!“ Tėvų užduotis yra suteikti vaikui tas sąlygas, kurios padeda auginti savigarbą, stiprinti stuburą.
Darželio vaidmuo visuomenės raidai
Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo turinio skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Šeibokienė pranešė, kad 1998 m. gruodžio 2 d. LR Seime vyko Šeimos ir vaiko reikalų komisijos posėdis, kuriame buvo nagrinėjamos dvi opiausios ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo problemos: finansavimas ir požiūris į ikimokyklinį ugdymą visos švietimo sistemos plotmėje. Sovietmečiu vaikų darželiai atliko vaikų saugojimo funkciją, t.y. padėjo dirbantiems tėvams. Sovietmečiu sukurtas vaikų darželių tinklas po pertvarkos neteko paklausos, nes tėvams nepakako tik saugojimo, bet svarbiausia, 1994 m. buvo išleistas įstatymas, suteikiantis paramą auginančioms vaikus namuose šeimoms, t.y. mamos buvo skatinamos būti namų šeimininkėmis. Taigi vaikų darželiai ėmė merdėti, todėl daugiau nei pusė ikimokyklinių įstaigų buvo uždaryta, patalpos panaudotos kitoms reikmėms. Tačiau esant prastai šalies ekonominei būklei, naujovės nepasiteisino. Vyras, šeimos galva, ne visada pajėgė vienas išlaikyti šeimą, mama taip pat buvo priversta dirbti. Taigi vaikai vėl vedami į vaikų darželius, kurių jau per pusę mažiau nei anksčiau. Posėdyje nutarta parengti ikimokyklinio ugdymo įstatymą, nustatyti jo vietą visoje švietimo sistemoje. Tam būtina atlikti išsamią visos respublikos analizę, kadangi vienur išsaugotas sovietinis darželių tinklas, kitur suardytas, ir apskritai darželių padėtis nėra aiški. Seimas žada siūlyti Vyriausybei, kad ši paremtų šią paklausos ir poreikių analizę. Atlikus analizę būtų galima nustatyti reikalingų etatų, vietų skaičių ir ikimokyklinių įstaigų finansines reikmes. Šiuo metu net neištirta, kiek yra ikimokyklinio amžiaus vaikų, tad kaip jiems padėti? Iki šiol buvo skaičiuojami tik šešerių metų sulaukę vaikai. Be to, ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo reformai lėšų nebuvo skirta nė kiek - nenupirktas nė vienas žaislas, nė viena priemonė. Lėšos skiriamos tik atlyginimams ir šiokiai tokiai patalpų priežiūrai. Kaip sako darželių darbuotojai, finansuojama tik 40 proc. 1997 m. duomenimis, Lietuvoje yra 807 ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo įstaigos. Taip pat yra 13 privačių ikimokyklinių ugdymo įstaigų, tačiau kurtis joms sąlygos itin nepalankios.
G.Šeibokienės nuomone ikimokykliniame ugdyme vyrauja liberali politika. Suvokus ikimokyklinio švietimo reikšmę, būtina, kad darželyje dirbtų kvalifikuoti pedagogai, ir jų pasiūla yra pakankama. Auklėtojos privalo kas penkerius metus kelti kvalifikaciją, nuo to priklauso jų atlyginimas. Be to, visi stengiasi išsaugoti darbo vietą, tad stengiamasi dirbti gerai. Darželių darbuotojų tobulinimui taip pat yra rengiami kursai, seminarai.
Nacionalinės švietimo agentūros pranešime žiniasklaidai teigiama, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos suteikia struktūruotų, tikslingų patirčių, kurios padeda sėkmingiau įsilieti į visuomenę ir pasirengti tolimesniam mokymuisi. Doc. dr. Vitalija Gražienė, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ekspertė, pastebi, kad lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikams yra labai naudinga ir tam egzistuoja gausybė priežasčių: tai ne tik galimybė socializuotis, bet ir įvairi, vaiko raidos tarpsnius ir interesus atitinkanti ugdomoji veikla bei kasdienės situacijos, suteikiančios skirtingų gyvenimiškų patirčių ir padedančios pasirengti mokyklai. Svarbu tai, kad ką vaikas įgyja darželyje, jam yra reikalinga jau šiandien - bendravimas su bendraamžiais ir suaugusiais, ugdymasis žaidžiant. „Darželio lankymas kiekvienam vaikui suteikia unikalią patirtį, leidžiančią augti ir mokytis, džiaugtis vaikyste“, - sako V. Gražienė. - Be abejo, tai, ką vaikas išmoks darželyje, jam bus labai naudinga ir ateityje, daugelį šių gebėjimų ir įgūdžių vaikas naudos visą gyvenimą“, - teigia ekspertė. Darželis - visapusiško ugdymo(si) erdvė Pašnekovė priduria, kad darželis - itin svarbi vieta, kurioje formuojasi vaiko asmenybė. „Darželyje vaikas mokosi bendrauti, pažinti vertybes ir suprasti pasaulį. Visa tai yra būtina, kad vaikas augtų kaip pilnavertė asmenybė“, - sako V. Gražienė. Darželyje vaikas ugdosi per žaidimus ir socialinę veiklą, kuria siekiama skatinti bendravimo, bendradarbiavimo ir kūrybiškumo įgūdžius. Be to, čia sudaroma galimybė tyrinėti, mokytis per įvairias veiklas, kuriose lavinamas intelektas; darželyje vaikas stiprėja fiziškai, formuojasi jo socialiniai įgūdžiai bei savarankiškumas. Kiekviena dienos akimirka darželyje tampa vertinga pažinimo ir asmeninio augimo dalimi. Svarbu pažymėti, kad darželyje dirba kvalifikuoti pedagogai, kurie stebi kiekvieno vaiko raidą ir taiko individualius ugdymo metodus, stebi pasiekimus, dalijasi grįžtamuoju ryšiu su tėvais (globėjais). „Ikimokyklinis ugdymas yra investicija į vaiko ateitį“, - priduria pašnekovė. Jos nuomone, svarbiausia ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo dalis prasideda nuo santykių kūrimo ir vertybių formavimosi, o kartu su jais įgyjamos ir žinios. Skaičiuoti ar skaityti vaiką namuose gali mokyti ir artimieji, tačiau vien to - nepakanka. Darželyje vaikas lavina kalbą, mąstymą, atmintį, dėmesį, o kartu formuojasi jo tautinė ir kultūrinė tapatybė. Parengia mokyklai ir gyvenimui Mažeikių lopšelio-darželio „Berželis“ direktorė Jolanta Jucienė sako, kad darželyje vaikai stiprina savo socialinį, emocinį bei intelektualinį pagrindą. „Vaikai mokosi iš patyrimų, aplinkos, bendraudami su bendraamžiais, įveikdami įvairias kasdienes situacijas. Namuose neįmanoma sukurti tokios aplinkos net auginant kelis vaikus. Tai visai kitos patirtys, kuriose jie susiduria su įvairiais socialiniais ir emociniais iššūkiais, išmoksta bendradarbiauti, spręsti konfliktus, gerbti kitus. Darželyje vaikai gauna būtinas gyvenimo pamokas“, - kalba darželio vadovė. Jos teigimu, ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankę vaikai lengviau prisitaiko ir mokykloje, nes jau yra patyrę skirtingas ugdymo situacijas. Tyrimai rodo, kad vaikams, kurie lankė vaikų darželį̨, mokykloje sekasi geriau, jų pasiekimai yra aukštesni. „Dar vienas tokių vaikų pranašumas - socialiniai įgūdžiai“, - teigia J. Jucienė. Pradėdami eiti į mokyklą, jie jau turi pirmuosius socialinius, emocinius įgūdžius: lengviau užmezga pokalbį, atlieka darbus grupėse, laikosi taisyklių ir susitarimų, jaučia mažesnį stresą dėl pokyčių.
Įvairios ugdymo metodikos ir jų svarba
Šiuolaikinių darželių įvairovė stulbina. Yra begalė metodikų, kurios taikomos Lietuvos darželiuose: Valdorfo, Montessori, Regio Emilia, Suzuki, sparčiai populiarėjanti STEAM ar Naratyvinio žaidimo metodika, nereikėtų pamiršti ir lauko pedagogikos. Dauguma darželių šaukte šaukia, kokie inovatyvūs ir kokiomis naujosiomis metodikomis paremtas jų ugdymas. Tačiau kiekvienas vaikas yra unikalus ir vieno teisingo ugdymo kelio nėra. Domėtis, ieškoti to, kas, jūsų manymu, atlieps Jūsų vaiko poreikius. Darželio pagrindinis tikslas - pastebėti vaiką ir jam suteikti visas galimybes augti ir skleistis.
Viena iš svarbiausių ateities darželių krypčių - lauko pedagogika ir gamtos integravimas į ugdymo procesą. Tai ne tik vaikų fizinės sveikatos stiprinimas, bet ir gamtos pažinimas, meilės jai ugdymas. „Lauko darželyje“ įprasta, kad auklėtojos ir auklėtojai užsiima įvairiomis veiklomis: eiti į žygį, kurti laužą, nuraminti tėvų pasiilgusį vaiką, padėti apsirengti ir nusiplauti dešimtis mažų rankyčių, iš moliūgo pagaminti katilą troškinio, sodinti daržą, įtraukti vaikus į tvarkymosi žaidimus.
Diena darželio gyvenime
Tėvų ir darželio bendradarbiavimas
Darželis yra partneris, o ne šeimos pakaitalas vaiko ugdyme. Sėkmingas vaiko ugdymas vyksta tuomet, kai mokytojai bendradarbiauja su tėvais, ir vaiko ugdymas bei jo svarbiausių gebėjimų lavinimas pratęsiamas ir namuose. Nuolatinis tėvų ir mokytojų bendravimas leidžia dalintis aktualia informacija apie vaiko pasiekimus, poreikius ir galimus iššūkius. Tokiu būdu tėvai ir mokytojai gali kartu priimti sprendimus ir teikti vieningą pagalbą vaikui.
Sprendimas leisti vaiką į darželį turi būti motyvuotas ne tik susiklosčiusia situacija („Mamai reikia grįžti į darbą…”, „Darželis pigiau nei samdyti auklę…” ar pan.). Čia kaip niekas kitas svarbu tėvų atsakomybė. Tėvai turėtų ieškoti, atsirinkti, įsigilinti, kur bus jų atžala, galų gale - paruošti vaiką pokyčiams. Juk vaikas - ne eksperimentinis dalykas: negalima namuose jo auginti vienaip, paskui - šast į įstaigą, jau kitaip.
