Į vaikų globos namus vaikai patenka keliais būdais. Taip gali nutikti, jeigu žūsta vaiko tėvai. Kartais tėvai savo vaikų atsisako, kūdikiai būna paliekami gyvybės langelyje, kai kada vaikai yra apsaugomi nuo suaugusių savo šeimos narių, kurie smurtauja, neprižiūri ar net kankina.
Vaikų globos namų auklėtinių psichologinės problemos yra dažnas reiškinys. Vienas dažniausiai stresą vaikui sukeliančių veiksnių yra tėvų praradimas arba atskyrimas nuo jų. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kurie ne įvaikinami, o apgyvendinami globos namuose. Tokia padėtis susiklosto tada, kai biologiniai tėvai miršta arba tėvai su vaikais blogai elgiasi ir jais nesirūpina. Nustatyta, jog vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdingos gana rimtos elgesio bei emocinės problemos, t. y. vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdinga daug didesnė agresija, delinkvencija, šalinimasis, nerimas ar depresija, akivaizdesnės somatinio pobūdžio bei dėmesio problemos. Tai gali būti sietina tiek su vaikystėje išgyventais traumuojančiais įvykiais, tiek su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose.
Vaikų globos sistemos reformos ir alternatyvos
Pastarieji metai Lietuvoje, kalbant apie vaikų globos sistemos reformas, buvo patys aktyviausi. Buvo priimtas įsakymas „Dėl Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014-2020 metų veiksmų plano patvirtinimo", kuris ir išjudino seną, ydingą ir vaikų poreikių neatliepiančią vaikų globos namų sistemą. Jo tikslas - atsisakyti institucinės globos pripažįstant, kad ši sistema yra netinkama, ir yra senas, posovietinis palikimas. Tad buvo pradėtas vaikų globos namų išformavimas, iškeliant vaikus gyventi į butus šeimynomis. Taip pradėta plėtoti globėjų sistema, tam, kad kuo mažesniam skaičiui vaikų iš vis tektų gyventi globos namuose. Tačiau šio plano tikslas nėra vien tik vaikų globos namų išformavimas, bet ir palydimoji globa, kuri yra suteikiama jaunuoliams, jau palikusius globos namus.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba siekia informuoti visuomenę apie institucinės globos žalą ir paskatinti žmones atverti savo namų duris be tėvų globos likusiems vaikams. Specialistai ramina, kad kliūtis įveikti auginimo ir auklėjimo iššūkius tikrai įveikiama. Visi tėvų globos netekę vaikai yra patyrę vienokių ar kitokių psichologinių traumų, kurių pasekmės dažniausiai ilgalaikės. Reikia tai žinoti, tačiau nesibaiminti, nes žaizdos išgydomos.
Norint pertvarkyti didžiules globos įstaigas į mažesnes, pirmiausia turime sustabdyti jų plėtrą. O norint sustabdyti plėtrą, reikia užtikrinti kokybiškas paslaugas šeimoms, kuo arčiau namų.
Alternatyvios pagalbos šeimoms
VAIKŲ DIENOS CENTRAI.
Pastebima, kad vaikų dienos centrai yra tinkama prevencinė priemonė vaikams iš rizikuojančių šeimų, kai kuriuose jų dirbama ne tik su vaikais, bet ir jų šeimomis. Ten galima gauti individualias ir grupines konsultacijas, praleisti laiką, ruošti pamokas, pavalgyti, dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose. Šiuo metu Lietuvoje veikia 426 vaikų dienos centrai, kurių didžiąją dalį per konkursus finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
MOBILIOSIOS KOMANDOS.
Galima ir kitokio pobūdžio pagalba šeimoms auginant vaikus. Ypač tai aktualu, jei šeima patiria iššūkių. Mobilioje komandoje dirba 3 specialistai: socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, dirbantis su priklausomais asmenimis. Mobiliosios komandos teikia pagalbą, kai šeimoje panaudojamas smurtas prieš vaikus, kai vaikai patiria nuolatinę nepriežiūrą: jeigu šeima sutinka keisti gyvenimo būdą, atsisakyti alkoholio ir smurto, tuomet vaikas gali saugiai augti šeimoje, nes ten jam kur kas geriau nei globos namuose. Sėkmė tampa dar labiau pasiekiama, kai savivaldybės tinkamai užtikrina tęstinę pagalbą pasibaigus mobiliosios komandos darbui.
PAGALBA BESILAUKIANČIOMS MOTERIMS.
Dar viena svarbi sritis - pagalba besilaukiančioms ir iki 3 metų vaikus auginančioms moterims. Tikrai egzistuoja ne vienas ir ne du atvejai, kai moteris pastoja neturėdama ekonominio saugumo, stabilios gyvenamosios vietos ir palaikymo iš partnerio ar sutuoktinio. Tokiomis sąlygomis moteris turi gauti kuo skubesnę pagalbą: jai gali būti suteikiama saugi aplinka krizių centre, ji gali kreiptis dėl psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijų, išklausyti naujagimių priežiūros, tėvystės įgūdžių kursus, dalyvauti šeimų pagalbos sau grupėse ir gauti kitą pagalbą, kuri padėtų pasijusti tvirčiau kūdikiui atkeliaujant į pasaulį. Šis procesas gana ilgas, nes dažnai bėdos persekioja nedirbančias, išsilavinimo neturinčias moteris, kurioms labai sunku pradėti savarankišką gyvenimą.
KOMPLEKSINĖ PAGALBA ŠEIMAI.
Kiekviena savivaldybė teikia ir kompleksines paslaugas šeimai, kurios apima pozityviosios tėvystės mokymus, individualią pagalbą, kai ištinka netektys ar krizės, šeimos įgūdžių ugdymą grupėse, mediacijos paslaugas. Lankant išvardintus užsiėmimus galima prašyti pavėžėti arba iki 4 val. Dėl šios priežasties Lietuvoje jau yra atsiradę 66 globos centrai, kurie veda mokymus ir užtikrina praktinę ir psichologinę bei emocinę pagalbą įtėviams, globėjams ar budintiems globotojams. Savivaldybės yra skatinamos pritraukti šeimas, kurios turėtų motyvacijos ir gebėjimų padėti vaikams be tėvų - jų indėlis apsaugo mažuosius nuo globos namų patirties.
Globėjo priimdamas į savo šeimą vaiką, priima ir vaiko patirtį, skausmą, visus jausmus ir žodžius, palaiko ir padeda, supažindina su kitokiu, dar neatrastu - saugiu pasauliu.
Vaikų psichologinė būklė ir savižudybės mintys
Vaikų ir paauglių psichiatrės paneigia mitą, kad vaikai nesižudo. „Netgi ta pati negydoma depresija gali privesti iki savižudybės, mokykloje patirdamas patyčias ar išgyvendamas tėvų skyrybas, vaikas gali griebtis ir tokių radikalių priemonių norėdamas suartinti juos, taip sprendžia suaugusiųjų problemas“, - pasakoja J. Trinkūnienė.
Anot specialistės, dažniausiai kalbantis su vaikais ir išgirdus tokias mintis, turėtume suprasti, kad jo tikslas nėra nusižudyti, tai yra pagalbos šauksmas. Vaikai kartais perkeltine prasme pasisako apie mintis užbaigti gyvenimą, pavyzdžiui sakydami, kad „išskris kaip drugelis“, o tėvai tokius žodžius ignoruoja ar net bando pajuokauti. „Jeigu vaikas mini, kad išeis, nebegrįš ar kalba, kad gyvenimas tapo nemielas, jis nieko nenori ir geriau išvis nebūtų gimęs - visi šie ženklai rodo, kad jo gyvenime vyksta kažkas blogo, ir reikia pasiaiškinti, kas būtent vyksta. Kaip vaikas išgyvena krizę, ji paliečia visą šeimą“, - antrina kolegei psichiatrė J. Radzevičienė.
Pašnekovės teigia, kad nereikia bijoti kalbėtis ir tiesiai vaikų klausti apie jų galimus ketinimus nusižudyti. „Nereikia bijoti to klausti - jeigu tėvai patys bijo, vaikas labai gerai jaučia netikrumą, dar labiau atsiribos ir tokiu atveju pasikalbėti atvirai bus dar sunkiau. Klausimai apie tai, ar vaikas galvoja apie savižudybę, jo tikrai nepaskatins žudytis, jeigu jis prieš tai tokių minčių neturėjo, o turinčiam tokių minčių duosime galimybę apie tai pasikalbėti.“
Anot jų, savižala ir mintys apie savižudybę kyla po skaudžių vaikui ar paaugliui įvykių - draugo išdavystė ar nesusiklostę asmeniniai santykiai. Jeigu tėvai į šias problemas sureaguos nerimtai, pavyzdžiui, sakydami, kad „bus dar tų draugų ir vaikinu ar merginų“, ir taip įskaudintas vaikas gali pasijusti visai nesuprastas ir gali nuspręsti pasitraukti iš gyvenimo.
Vaikų psichiatre Jurgita Radzevičienė aiškino, kad psichiškai sveikas vaikas yra tas, kuris normaliai funkcionuoja visose savo aplinkose - gerai jaučiasi namuose, turi adekvačius gerus santykius su bendraamžiais - ir draugauja, ir pykstasi ir moka susitaikyti, pagal savo galimybes gerai mokosi mokykloje, turi įvairių interesų, gyvena saugioje ir jį mylinčioje ir palaikančioje šeimoje.
Specialistės tikina, kad depresija nėra vien tik suaugusiųjų liga, ji diagnozuojama ir vaikams, ir paaugliams, pasitaiko ir kūdikių depresijos atvejų. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jeigu vaikas buvo pakankamai aktyvus, gerai mokėsi, lankė būrelius, bet staiga pradėjo izoliuotis, atsirado bendravimo problemų, nebelanko būrelių, suprastėjo mokslo rezultatai ar netgi pradėjo praleisti pamokas, pasireiškė miego sutrikimai. Anot pašnekovių, mažiems vaikams depresija pasireiškia per kūniškus simptomus - galvos ar pilvo skausmus, vaikas darosi tylus ir uždaras arba, atvirkščiai, tampa piktu ir dirgliu. „Tėvai dažnai galvoja, kad čia laikinas nuotaikos nebuvimas, bet vertėtų pasikalbėti su vaiku, kas jo viduje vyksta. Jeigu nepavyksta tėvams išsiaiškinti, reikėtų kreiptis į psichologą. Nereikėtų turėti išankstinių nuostatų ir nuvertinti vaiko problemų ir tinkamai suprasti jo siunčiamus signalus“, - komentuoja J. Trinkūnienė. Specialistės taip pat pastebi, kad tėvai, galvodami, kad tam tikras elgesys yra dėl išlepinimo arba prasidėjusios paauglystės apraiškos, pradeda už tai bausti, tad gali dar labiau pabloginti situaciją. „Vaikas neturėtų būti baudžiamas už tai, kaip jis jaučiasi. Juk jam susirgus plaučiu uždegimu ar pradėjus kosėti už tai jo nebaudžiame“, - teigia J. Radzevičienė.
Vaikų prieraišumas ir manipuliavimas
Gydytojos psichiatrės aiškina, kad vaikams būdingas prieraišumas jaučiamas žmogui ar keliems žmonėms, kurie ne tik patenkina fiziologinius poreikius, pavyzdžiui, maitina ar suteikia jam fizinę apsaugą ir komfortą, bet ir sugeba užtikrinti emocinį ryšį - būtent į tą žmogų vaikas kreipsis tada, kai jam reikės paguodos. Saugaus prieraišumo neturintys vaikai gali ateityje susidurti su bendravimo ir ryšio užmezgimo ar elgesio problemomis. Kadangi prieraišumas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais, jos pastebi problemą, kai naujagimiai auga globos namuose. „Labai blogai, kai naujagimiai auga globos namuose, nes prieraišumui formuotis reikia vieno ar dviejų žmonių, kurie nuolat rūpintųsi to vaiko poreikiais. Kai darbuotojai nuolat keičiasi, vaikas negali suformuoti saugaus prieraišumo, kad ir kokie geranoriški ir puikūs globos įstaigų darbuotojai bebūtų“, - aiškino J. Radzevičienė. Specialistės tikina, kad vaikas turėtų augti saugioje aplinkoje, bet neturėtų būti neatskiriamas nuo tėvų - kartais per didelis rūpestis vaikais gali sukelti neigiamų pasekmių, jis bijos atsiskirti nuo artimųjų netgi kelioms dienoms, nepasitikės savimi ir savo jėgomis.
Kalbėdamos apie vaikų ir paauglių manipuliavimą tėvais, norint išpildyti savo norus, pašnekovės sutaria: „Tėvai neturi būti tobuli - jie turi būti geri savo vaikui ir jį mylintys.“ Tėvai, anot jų, turėtų vaiko akivaizdoje laikytis vieningos auklėjimo taktikos pavyzdžiui, vienodai atsakydami vaikui, kas yra galima, o kas ne. Specialistės pabrėžia, kad skatinamas tėvų vieningumas nereiškia, kad vienam partneriui reikia nereaguoti į kito neigiamus veiksmus prieš vaiką - pavyzdžiui, psichologinį ar fizinį smurtą. „Kaip jaustis tam mažam žmogeliukui, jeigu, pavyzdžiui, tėvas prieš jį smurtauja, o mama apsimeta, kad to nemato? Jis jaučiasi nesaugus ir negalintis apsiginti netgi artimiausioje aplinkoje - jį išduoda abu tėvai“, - sako psichiatrės.
Jeigu šeimoje bus nuoseklumas ir aiškumas dėl galimų ir negalimų veiksmų ar prašymų, vaikui patikrinus kelis kartus, ar tikrai kažkas nėra leidžiama, ir gavus vieningą atsakymą, klausimų nebekils. Anot J. Radzevičienės, tėvai turėtų suprasti skirtumą tarp norų ir poreikių ir išmokti priimti vaiko nusivylimą ar liūdesį, kai šis kažko negauna, nes visų jo su amžiumi vis didėjančių norų jie išpildyti negalės. „Skatiname nustatyti ribas - taip jie ne pakenks vaikui, o kaip tik jam padės.“
Kaip jaučiasi į globą patekęs vaikas?
Į šį klausimą gali atsakyti, tik tai išgyvenęs žmogus. Deja, ne visi galėtų paaiškinti šiuos jausmus žodžiais, nes kartais išgyvenimai būna tokie skaudūs, kad neįmanoma jiems rasti žodžių. Dauguma gali tik įsivaizduoti, kas vyksta vaiko viduje ir ką jam teko patirti, jeigu šiandien jis negali gyventi su savo tėvais. Situacijos būna labai įvairios, bet kiekviena jų yra pati sunkiausia ir skaudžiausia ją išgyvenančiam. Atsiskyrimas nuo tėvų yra netektis, vienas iš daugiausia streso keliančių veiksnių žmogaus gyvenime, kai tenka išgyventi sielvartą dėl patirto praradimo, ne tik pačių gimdytojų, bet ir namų, daiktų, naminio gyvūnėlio, draugų, įprastos aplinkos ar mokyklos. Jeigu esate savo gyvenime patyrę netektį, Jums bus lengviau įsivaizduoti, ką išgyvena vaikai, kai netenka visko, ką vadino savo pasauliu.
Vieni su netekties jausmu susitvarko pakankamai greitai ir priima savo gyvenimą tokį, koks jis yra dabar. Tam įtakos turi asmenybės savybės, teigiamai veikianti aplinka, palaikantys žmonės, patiriamos sėkmės, psichologinis atsparumas, laiku suteikta reikiama pagalba. Tačiau tokių atvejų galime suskaičiuoti vienetus, nes dažniausiai į globą patenka vaikai, kurie yra išgyvenę ne vieną traumuojantį įvykį: šeimoje patirtą fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą, apleistumą, nuolatinį alkį ir šaltį, baimę, tėvų skyrybas, artimųjų mirtį ar savižudybę, gaisrą, eismo įvykį, jų atsisakė tėvai, nuolat patiria bendraamžių patyčias, ne kartą buvo patekę į globą ir daugelį kitų traumuojančių įvykių. Visi šie veiksniai apsunkina netekties išgyvenimą ir trukdo prisitaikyti visuomenėje, sukelia daug sunkumų tiek vaikui tiek globėjui bei aplinkiniams.
Vaikų globos namuose augantys vaikai yra tarsi su stigma.
Kaip padėti vaikui, patyrusiam traumą?
Psichologijos mokslų daktarė Karyn Purvis, visą savo gyvenimą ir darbus paskyrusi pagalbai vaikams su sunkia praeitimi, yra pasakiusi: „Nesu mačiusi nei vieno vaiko, kurio sielos žaizdos negalėtų gyti“. Ir nesvarbu, kuriame raidos etape vaikas patyrė netektį ir pateko į globos namus. Ir nesvarbu, kuriame raidos etape jis yra dabar. Vaiko smegenys yra stebuklingos, nes jos yra labai plastiškos (beje neuroplastiškumas ypatingai aktyvus paauglystės metais)! Tai reiškia, kad nors ir jo smegenys yra jautrios neigiamoms patirtims, jos yra be galo imlios teigiamoms, pozityvioms patirtims. Ir tam, kad mes sureguliuotume vaiko smegenų veiklą, jo emocijų kontrolę, mums ne visada būtini vaistai. Prigimtinis vaiko poreikis - augti šeimoje.
Būtina nusiteikti, kad greitų pokyčių nebus, nes traumos pasekmėms įveikti reikia laiko. Reikia nebijoti priimti vaiko skaudžią patirtį, neneigti jos, suprasti, kad jums nepatinkantis, destruktyvus vaiko elgesys yra jo pagalbos šauksmas. Taip pat būtina užtikrinti vaikui struktūruotą, nuspėjamą ir saugią aplinką, kurioje gyvendamas jis suvoks, kad jo gyvenime gali būti pastovumas. Svarbu išklausyti ką vaikas kalba, leisti jam kalbėti, nekaltinti, nesmerkti, o tik klausyti, girdėti, priimti: „Aš priimu tave tokį, koks tu esi“. Kalbėjimas apie patirtus išgyvenimus padeda vaikui suprasti, jog galima kalbėti apie tokius dalykus, kuriuos, atrodo, sunku išsakyti žodžiais. Kalbėjimas perduoda žinią, kad vaikas nėra atsakingas už traumą, padeda suprasti, kad trauma nenulemia viso jo gyvenimo, padeda koreguoti klaidingus vaiko įsitikinimus. Tik atminkite, kad suaugęs žmogus turi įsisąmoninti savo emocines reakcijas, būti pasiruošęs klausytis vaiko ir suteikti jam palaikymą.
Būtina rasti patikimus specialistus ir bendradarbiauti su jais. Taip pat globėjai gali padėti vaikui įveikti traumą žaisdami su vaiku įvairius žaidimus. Nepatartume tokio vaiko bausti atskiriant jį nuo globėjo, nekalbant su vaiku, nes atskyrimo traumą patyrusiam vaikui nėra nieko baisiau už atskyrimą, atstūmimą. Tokiam vaikui labai svarbus fizinis kontaktas su globėju: apkabinimas, priglaudimas. Gali nutikti, kad vaikas gali priešinsis fiziniam kontaktui, taip norėdamas išvengti prisirišimo. Reikėtų gerbti jo pasipriešinimą ir palaukti, kol vaikas ims pasitikėti. Globėjas turėtų tapti tokiam vaikui „emociniu konteineriu“, kuris priimtų, atlaikytų ir „normalizuotų“ sunkius vaiko jausmus, reaguotų į vaiką ramiai, bet tvirtai.
Svarbu nutraukti traumos sukeltą “ydingą ratą”, o tai galima padaryti nebijant kalbėtis su vaiku apie jo sunkius išgyvenimus, atlaikant stiprias vaiko emocijas, padedant jam susieti praeitį su dabartimi bei atgauti saugumo jausmą. Traumą patyrę vaikai yra linkę atkartoti senus santykius su naujais žmonėmis, provokuodami tas pačias suaugusiųjų reakcijas, kurias patyrė praeityje, tad globėjai turėtų nepasiduoti provokacijoms, būti kantrūs, parodyti, kad jie gali toleruoti jo elgesį be vaikui pažįstamų iš praeities reakcijų, prie kurių jis buvo įpratęs: atstūmimo, baudimo.
Vaiko elgesio korekcija gali trukti ilgai, nes jam reikia laiko išmokti elgtis naujai, pasitikėti bei pakeisti savo neigiamus įsitikinimus apie save, kitus žmones ir pasaulį. Nepamirškite džiaugtis kartu su vaiku: juoktis iš širdies, žaisti. Būkite žaismingi, juk suaugęs žmogus neprivalo visą laiką būti tik rimtas ir susirūpinęs.
Dar globėjams labai svarbu nepamiršti pasirūpinti savimi. Tenka susitikti su globėjais, kurie yra emociškai išsekę, pervargę, nusivylę savimi. Laikas skirtas sau, savo paties poreikiams patenkinti padeda atgauti jėgas, pažinti ir mylėti save.
Milda Karklytė - Palevičienė. Ką gali ir ko negali vaikų psichologas?
Vaikai nesirenka tėvų. Vaikai negimsta blogi. Kiekvienas vaikas nori būti mylimas, jaustis saugus, turėti darnią šeimą ir šiltus namus. Vaikai yra vaikai.
Susiduriama su supaprastinta ir pasenusia samprata, kad pilnametis yra suaugęs ir nepriklausomas. Tačiau asmens nepriklausomybė yra tikslas, ji neatsiranda vien sulaukus pilnametystės. Jaunuoliams iš globos namų sulaukus 18 metų valstybės globa baigiasi ir jie turi išsikraustyti bei pradėti gyventi savarankiškai. Tačiau vaikai, gyvenantys šeimoje, neatsiskiria nuo šeimos vos sulaukus pilnametystės. Jaunuoliams vis dar būna reikalinga tiek finansinė, tiek emocinė parama. Jungtinėse Amerikos Valstijose jau yra pripažįstama, kad jaunuoliai, išėję iš globos namų, yra itin pažeidžiama grupė. Šiai grupei būdingas žemesnis išsilavinimas, kas lydi ateityje prastesnes darbo perspektyvas, taip pat dažnesnis skurdas, įsitraukimas į kriminalinę veiklą, benamystė, ankstyva tėvystė. Net jų vaikams gresia didesnė psichikos ligų tikimybė, sunkumai mokantis bei tikimybė patekti į globos namus. Tad, įvertinus šias rizikas, amžius, kuomet jaunuoliai palieka globą, buvo pakeistas į 21-uosius metus tam, kad jie būtų geriau paruošti savarankiškam gyvenimui. Atsižvelgiant į jaunuolių amžių ir potencialą tolesniam asmenybės augimui ir vystymuisi, išplėsta parama pereinant į suaugusio gyvenimą galėtų padidinti tikimybę, kad daugiau jaunuolių gyvens produktyvų suaugusiojo gyvenimą. Tam yra svarbi ankstyva pagalba.
