Nėštumas - tai nuostabus, bet kartu ir labai individualus procesas. Nors medicinoje yra nustatytos vidutinės nėštumo trukmės ir gimdymo datos, realybė dažnai būna kitokia. Kai kurios moterys susilaukia kūdikio anksčiau laiko, o kitos - vėliau. Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, kodėl kartais gimdymas vėluoja, kokie pavojai gali tykoti ir kada reikėtų sunerimti bei kreiptis į specialistus.
Nėštumo trukmė: kada laikyti terminą lanksčiu?
Nors kiekvienai gimdyvei yra nustatyta gimdymo data, gimdymo terminas yra gana lankstus. Jis priklauso nuo kelių veiksnių. Nuo senų senovės visos žinome, kad gimdome tada, kai mažylis „pasiprašo” į šį pasaulį, tada ir mūsų organizmas būna jau pasiruošęs. Jau seniai medikai apskaičiavo, kiek trunka nėštumas, tačiau ne kiekviena moteris žino, kurią tiksliai dieną pastojo. Taigi atskaitos taškas dažniausiai yra sąlyginis. Norint apskaičiuoti gimdymo terminą, pradedama skaičiuoti nuo paskutinių mėnesinių pirmos dienos. Bet negalima pamiršti, kad mėnesinių ciklas ne visų moterų būna vienodas ir ne visos pastojo 14 ciklo dieną, kaip yra skaičiuojama. Vidutiniškai nėštumas trunka 280 dienų, tačiau jis gali trukti dvi savaites ilgiau ir tai nieko bloga. Vadinasi, nėštumas vidutiniškai trunka 40 savaičių, bet iki 42 savaičių, jeigu vaisius gyvas, jaučiasi gerai, pakanka maisto, vaisiaus vandenų, vis dar nieko bloga nešioti kūdikį. Nieko bloga, jei gimdymas prasideda ir nuo 37 savaičių. Vadinasi, normalu gimdyti ir 37, ir 42 nėštumo savaitę.
Laikas gimdyti yra ne tada, kai ateina gydytojo nustatytas terminas, nes jis yra „popierinis”, reikalingas labiau formaliems dalykams, pavyzdžiui, moters nedarbingumui apskaičiuoti. Aišku, dažniausiai nėščioji pagimdo panašiu laiku, kaip buvo nustatyta. Bet, ko gero, 20 proc. gimdyvių tą numatytą dieną vis dėlto dar negimdo. Nereikia panikuoti, trukdyti savo organizmui ir kūdikiui ruoštis didžiajai dienai, nes pats geriausias gimdymas būna tada, kai „pasiruošia” nėščiosios gimdymo takai.
Kada nėštumas laikomas užsitęsusiu ar pernešiotu?
Šiuolaikinėje akušerijoje skiriamas tikrasis (biologinis) ir tariamas (kalendorinis) pernešiojimas, kuris dar vadinamas užsitęsusiu nėštumu.
- Užsitęsęs nėštumas vadinamas nėštumas, kuris trunka 42 savaites ir ilgiau - bet tik kalendoriškai. Juk nustatyti tikrą pradėjimo datą - sunku, nes kiekvienos moters ciklas labai individualus. Taigi šiuo atveju mažylis gimsta be jokių pernešiojimo žymių.
- Tikrasis vaisiaus pernešiojimas įvyksta tada, kai nėštumas tęsiasi dar 10-14 dienų po nustatytos gimdymo datos, o vaikelis gimsta turėdamas pernešiojimo žymių.
Tyrimai parodė, kad 70 proc. diagnozių „pernešiotas nėštumas” yra netikslus. Taip atsitinka dėl to, kad būna netiksliai suskaičiuota gimdymo data.
Pagrindinės užsitęsusio nėštumo ir pernešiojimo priežastys
Užsitęsusio nėštumo priežastys iki šiol nėra iki galo aiškios. Tarp labiausiai paplitusių pernešiojimo priežasčių specialistai dažniausiai mini:
- Motinos vaikystėje persirgtas infekcines ligas.
- Menstruacinio ciklo sutrikimą.
- Abortus.
- Endokrinines ligas.
- Įvairias psichikos traumas.
Pernešti linkusios tiek nesubrendusios, tiek vėlai lytiškai subrendusios, vyresnės, dirbančios sėdimą darbą, nutukusios nėščiosios. Įtakos pernešiojimui gali turėti hormoniniai sutrikimai arba paveldimumas. Gimdymą neretai sulaiko nėščiųjų hipertenzinė būklė, kiaušidžių hipofunkcija, riebalų apykaitos sutrikimas. Priežastis gali būti ir netinkama vaisiaus padėtis bei galvutės įsistatymas. Pernešiojimas dažnai susijęs su vaisiaus vystymosi sutrikimais. Kai kurių specialistų teigimu, gimdymas vėluoja ir dėl gimdymo veiklos sutrikimo.
Kada reikia skatinti gimdymą?
Kartais vis dėlto prireikia paskatinti gimdymą, bet tai gali spręsti tik gydytojas, kuris mato, ar kyla grėsmė kūdikiui arba mamai. Jeigu pavojaus nėra, leidžiama dar negimdyti ir laukti, kol pats organizmas pradės „veikti”. Nereikia šokinėti, mylėtis ar dar ką nors daryti, nes pati gamta geriausiai žino, kada „paleisti” kūdikį į pasaulį. Nuo 37 nėštumo savaitės nėščioji turi kas savaitę ateiti pas gydytoją ir pasitikrinti, ar jai ir kūdikiui viskas gerai. Kūdikio savijautą stebi gydytojas ir būsima mama, kuri išmokoma kasdien stebėti, kaip jos mažylis juda, skaičiuoti judesius. Ir jeigu vaikučio judesiai silpnėja, jis liaujasi judėjęs arba tiesiog kyla įtarimas, kad juda ne taip, kaip įpratsa, būtina tučtuojau kreiptis arba į ligoninę, arba į savo gydytoją.
Jei sąrėmių vis nėra, o vaisiaus judesiai jaučiami vis silpniau, ne viena įtampos neišlaikiusi moteris apsisprendžia nedelsti ir vyksta į ligoninę. Čia ji paguldoma ir daugiau tarsi nieko nevyksta - tik retkarčiais gydytojai apžiūri gimdos kaklelį, specialiu aparatu kardiotokografu, uždėję daviklį ant nėščiosios pilvo, užrašo vaisiaus širdies tonus. Nuo 40-tos nėštumo savaitės vaisiaus širdies tonus rekomenduojama užrašyti kartą per savaitę, o nuo 41-os savaitės - du kartus per savaitę. Bet iš tiesų gydytojai tai daro kur kas dažniau, o ligoninėje vaisiaus širdies tonai užrašomi kiekvieną dieną, jei reikia - ir dukart per dieną: ryte ir vakare. Nėščioji ligoninėje kiekvieną dieną apžiūrima - vertinama, ar gimdos kaklelis ruošiasi gimdymui, ar dar ne. Jei reikia, atliekama amnioskopija - tam tikru prietaisu pro makštį ir gimdos kaklelį apžiūrimi vaisiaus vandenys. Tačiau norint atlikti šią procedūrą ir pamatyti vaisiaus vandenų spalvą, turi būti bent šiek tiek prasivėrusios ne tik išorinės, bet ir vidinės gimdos kaklelio žiotys.
Yra aplinkybių, kai būtina įsikišti į gimdymo procesą ir jį paskatinti. Bet labai blogai, kai mama pati nusprendžia būti sau gydytoja ir nori paveikti kūdikio atėjimą į šį pasaulį. Mes juk nesiuvame sau drabužių, nesikerpame plaukų, o tokį rimtą procesą kaip vaiko gimimas norime reguliuoti senais būdais, kurie gali būti pavojingi. Kas bus atsakingas, jeigu ne laiku prasidės gimdymas? Metas pradėti pasitikėti gydytojais.
Kuo pavojingas pernešiojimas?
Pernešiotas kūdikis yra daug jautresnis, todėl jo būklę medikai turi nuolatos stebėti. Pernešiotas naujagimis turi tam tikrų būdingų žymių: jo odelė raukšlėta, sausa ir pleiskanota, nėra naujagimiams būdingo balkšvo varškinio dangalo. Būdamas vyresnis už kitus pasaulį išvydusius vaikučius, jis turi ilgesnius nagiukus ir tankesnius plaukus. Delnų ir padų oda būna išmirkusi, besilupanti, pastebimos vadinamosios skalbėjos rankos. Veido mimika gyvesnė negu normaliai išnešioto naujagimio, akys plačiai atmerktos, žvilgsnis budrus, įdėmus. Pernešiojimo požymiai gali būti:
- Vaisiaus hipoksija. Pagrindinė užsitęsusio nėštumo komplikacija yra lėtinė vaisiaus hipoksija (deguonies badas). Dėl to kūdikis pirmą kartą įkvėpti gali dar gimdoje. Bet įkvėps jis ne oro, o vaisiaus vandenų su mekonijumi (tamsiai žaliomis vaisiaus išmatomis). Pirmomis valandomis po gimimo tokiam kūdikiui išsivysto mekonijaus aspiracijos sindromas, kurį reikia gydyti ilgai trunkančia dirbtine plaučių ventiliacija ir antibiotikais. Vaisiaus hipoksija įvyksta dėl placentos funkcijos nepakankamumo - ji jau pasenusi (placenta pradeda senti maždaug nuo 37-tos nėštumo savaitės), ir netrukus gimti turintis mažylis nebeaprūpinamas pakankamu deguonies kiekiu, maistingosiomis medžiagomis.
- Perbrendimo požymiai. Vėluojantis gimti kūdikis kaip grybas tas perauga: jo svoris būna didesnis, kaukolės kaulai - kieti, siauros kaukolės siūlės, momenėliai maži, o galvutė gimdymo takuose nebegali keisti formos mažyliui gimstant. Dėl to tiek mamai, tiek kūdikiui atsiranda didesnė traumų tikimybė.
- Mažesnis vaisiaus vandenų kiekis. Pernešiojus vaisių, mažėja vandenų kiekis, o dėl iš vaisiaus žarnyno į juos periodiškai patenkančio mekonijaus jie pasidaro tiršti, gelsvai žalsvo atspalvio.
- Didesnis infekcijų pavojus. Ant vaisiaus odos mažėja ir galiausiai dingsta apsauginis varškinis odos tepalas, dėl to mažylis gali susirgti odos infekcija.
Statistika rodo, kad pernešioti naujagimiai gimsta sunkiau, dažnesnės gimdymo traumos, jie būna didesni, jų kaulai kietesni. Todėl jeigu nėštumas trunka ilgiau nei 42 savaites, gydytojas turėtų iš naujo skaičiuoti gimdymo datą. Jeigu ši buvo nustatyta teisingai, gimdymą jau reikia skatinti. Būtina pasitikėti gydytoju, nes pernešiotas kūdikis yra daug jautresnis, todėl jo būklę medikai turi nuolatos stebėti. Galbūt gydytojas nuspręs leisti skatinamųjų, o gal atlikti cezario pjūvį. Jokia saviveikla neleistina, nes klausydamos, ką sakė „viena bobutė”, rizikuotumėte kūdikio, o galbūt ir savo gyvybe.
Teisingo naujagimio glaudimo prie krūties požymiai
Pasitikėkite gydytoju ir stebėkite vaisiaus judesius
Jeigu nėščioji nerimauja dėl vis neprasidedančio gimdymo, ji turėtų kreiptis į gydytoją, nes tik jis gali pasakyti, ar tikrai gresia vaisių pernešioti. Nuo 40-tos nėštumo savaitės vaisiaus širdies tonus rekomenduojama užrašyti kartą per savaitę, o nuo 41-os savaitės - du kartus per savaitę. Ginekologas vertina vandenų kiekį, matuoja širdies veiklą ir kitus rodiklius, kuriais siekiama įvertinti vaisiaus būklę. Dar svarbu paminėti, kad šiuo laikotarpiu pati nėščioji kartą ar du per parą turėtų registruoti vaisiaus judesius, nes tai yra pats pigiausias, patogiausias ir paprasčiausias rodiklis, kad vaikelis pilvelyje jaučiasi gerai. Jeigu vaisiaus judesių ima mažėti arba jie pasidaro silpnesni, tai yra ženklas, kad kažkas gali būti negerai ir vertėtų pasitikrinti. Penki aktyvūs judesiai per valandą yra pakankamas kiekis.
Moksliškai įrodyta, kad po 41-os nėštumo savaitės naujagimių mirtingumas padidėja trečdaliu, o po 42-ejų nėštumo savaičių - net dvigubai. Jei nėra jokių ligų ir grėsmių, vaisiaus būklė gera, mama jaučiasi gerai, vandenų užtenka, Lietuvoje rekomenduojama guldyti į ligoninę sulaukus 41-os savaitės, tai yra, prasidėjus 42-ai nėštumo savaitei.
Liaudiški gimdymo skatinimo būdai: mitai ir realybė
Liaudyje yra daugybė būdų, kurie neva sužadina gimdymą - nuo ananaso valgymo iki mylėjimosi. Iš tiesų dauguma tų būdų ir lieka liaudiškais būdais - vienoms padės, kitoms - ne. Mokslinių įrodymų nėra. Šiek tiek gali padėti lytiniai santykiai, nes spermoje esančios medžiagos - prostaglandinai, tarsi galėtų paspartinti gimdos kaklelio atsivėrimą, bet tai irgi nėra moksliškai įrodyta. O medicininis sužadinimas labai priklauso nuo gimdos kaklelio būklės. Jei jis yra visiškai nepasiruošęs, reikia paruošti, brandinti ir tai atliekama tam tikrais vaistais, kol jis atsiveria ar nuteka vandenys. Jei nutekėjus vandenims gimdymas vis dar neprasideda, skiriami papildomai intraveniniai vaistai. Jei gimdos kaklelis atsivėręs, bet gimdymas neprasideda, kartais užtenka vaisiaus vandenų dangalų atidalinimo, jei tai nepadeda - galima nuleisti vaisiaus vandenis mechaniškai ir laukti, kuomet prasidės gimdymas arba jį sužadinti medikamentais.
Negalima savanaudiškai lemti gimdymo vien dėl to, kad norime, jog vaiko gimimo data būtų „graži”, būtų geras oras ar dėl kitų dalykų. Gimdymas bus sklandus tik tada, kai jam „pasiruoš” gimdymo takai ir viskas prasidės natūraliai. Kartais moterys pradeda gimdyti apsilankiusios pas gydytoją ginekologą, kuris vos vos sudirgina gimdos kaklelį.
Pernešiotų naujagimių priežiūra
Pernešiotų naujagimių imunitetas paprastai silpnesnis, todėl jie gali dažniau sirgti įvairiomis infekcijomis. Tyrimai parodė, kad pernešiotukų vystymasis truputį atsilieka. Jie vėliau pradeda stovėti, vaikščioti, kalbėti, vėliau išdygsta pirmieji dantukai. Bet šie požymiai gali ir nepasireikšti, nes pernešiotukų vystymosi sutrikimų pasitaiko apie 20-50 proc. Neonatologai atidžiai prižiūri pernešiotus naujagimius ir stebi jų sveikatos būklę pirmomis savaitėmis po gimimo. Reikia skirti ypatingą dėmesį besilupančiai ir sausai kūdikio odelei. Nors gimsta didesnio svorio, vėliau pernešiotas vaikas gali sverti šiek tiek mažiau nei kiti naujagimiai. Geriausias pagalbininkas šiuo atveju - motinos pienas. Reikėtų kuo dažniau tokį kūdikį pridėti prie krūties.
