Agresija siejama su priešišku elgesiu arba veiksmu, kuriuo, panaudojant jėgą, siekiama pakenkti kitiems, sukelti skausmą, padaryti žalą. Psichologų nuomone, agresija yra tokie veiksmai, kurie sukelia priešiškumą tam asmeniui, prieš kurį yra nukreipta agresija. Agresyvumas gali būti kaip savo poreikių, erdvės ir kt. Agresyviai besielgiantiems vaikams sunkiau nei kitiems, taip nesielgiantiems, įžvelgti agresyvaus veiksmo arba poelgio priežastį bei tikslą, atpažinti jausmus.
Pyktį jaučia visi - tiek vaikai, tiek suaugusieji. Tai natūrali emocija, kuri praneša mums apie pavojų ir skatina reaguoti, jei kas nors negerai. Pykti nėra blogai, visi tam turime teisę, tik svarbu, kaip išreiškiame savo jausmus. Tėvai gali padėti savo vaikams išmokti suvaldyti savo elgesį, neužgniaužiant jausmų, kurie reikalingi kliūtims įveikti. Suaugusieji gali padėti vaikui priimti savo pyktį, jo nebijoti, tinkamai parodyti ir netgi juo pasinaudoti siekiant pozityvių tikslų. Šis jausmas gali suteikti būtinos energijos kliūtims įveikti, padėti išreikšti save ir tapti savarankiškam.
Pyktis dažnai kyla, kai jaučiamės nesuprasti, įskaudinti, negalime kontroliuoti situacijos ar įveikti sunkumų. Taip pat šį jausmą dažnai lydi ir kiti jausmai: baimė, liūdesys, gėda, nerimas. Kai esame pavargę ar per dieną patiriame daug stresinių išgyvenimų, suirztame greičiau.
Priežastys, kodėl vaikai pyksta
Iš tiesų vaikai turi daug priežasčių pykti. Jie yra maži. Negali daryti visko, ką nori. Dažnai susiduria su nesėkmėmis stengdamiesi ką nors atlikti. Suaugusieji jiems nurodo, kaip elgtis, ir, be to, yra stipresni ir, vaikui nepaklūdus, gali priversti daryti tai, ko nenori. Vaikai nuo 3 iki 5 metų mato pavojų ten, kur jo nėra ir į jį stipriai reaguoja. Tokio amžiaus vaikams sunku kontroliuoti savo impulsus. Vaikai reaguoja pykčiu situacijose, kai jaučiasi bejėgiai, nesupranta, kas vyksta ir nieko negali pakeisti.
Nuo 1 iki 2 metų vaikas gali reikšti savo jausmus tik fiziniais veiksmais: mušdamasis, rėkdamas, kandžiodamasis. Nuo 2 metų vaikai pradeda prieštarauti, nepaklusti ir šitaip siekia savarankiškumo, o nuo 3 metų jau įgyja gebėjimą žodžiais reikšti nepasitenkinimą, suprasti taisykles. Taip palengva vaikai mokosi socialiai priimtinais būdais parodyti savo pyktį. Kad tai jiems pavyktų, būtina tėvelių pagalba. Mokyti vaiką, kad jis gali pats valdyti pyktį, o ne pyktis valdo jį, niekada nėra per anksti. Tik nepamirškite, kad jums ir jūsų mažyliui reikės daug kantrybės.
Agresyvus elgesys kelia nemažai iššūkių tiek aplinkiniams, tiek pačiam vaikui. Agresyvaus elgesio priežastys gali būti įvairios ir kompleksiškos. Įprastai, tai gali būti temperamento, auklėjimo stiliaus, stresorių ir prieraišumo pasekmė. Agresyvus elgesys ir kiti šalia esantys sunkumai gali apsunkinti vaikų dalyvavimą mokyklos, būrelio ar kitose veiklose, daryti įtaką jų santykiams su aplinkiniais. Todėl svarbu padėti agresyviai besielgiantiems vaikams atrasti / išmokti naujų neagresyvių reagavimo būdų, padėti jiems įveikti kylančius iššūkius tinkamu būdu.
Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka
Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga, todėl tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors niekada iki tol namuose taip nedarydavo. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.). Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.
Vaikui nauja aplinka gali atrodyti grėsminga, todėl jis jaučiasi nesaugus. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą.
Draudimai ir ribojimai
Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Žinoma, kad tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę
Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tamp piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
Emocijų valdymo sunkumai
Maži vaikai dar tik mokosi tinkamai išreikšti pyktį. Slopinant emocijas, jos kaupiasi, virsta apmaudu ir įtampa, o galų gale gali būti pykčio priepuolių ar somatinių ligų priežastis. Spontaniškai reiškiamos emocijos gali žeisti kitus.
Frustracija ir stresas
Nauja aplinka, per didelis triukšmas ar socialiniai iššūkiai gali sukelti agresiją.
Dėmesio siekimas
Jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio, jis gali elgtis netinkamai, kad jį gautų.
Imitacija ir išmoktas elgesys
Vaikai dažnai mokosi stebėdami suaugusiuosius ar kitus vaikus. Tai reakcijų rodymo įprotis susiformavęs priklausomai nuo to, kaip jo artima aplinka įprastai reaguoja į stipresnes emocijas (pyktį, liūdesį, nepasitenkinimą ir pan.). Jei į stiprią vaiko emociją atsakoma dar stipresne suaugusio emocija, vaikas to natūraliai mokosi.
Smurtinio elgesio stebėjimas, pavyzdžiui, ekranuose, taip pat skatina agresyvų vaikų elgesį. Per anksti vaikų pamatyti intensyvūs veiksmo filmai apie superherojus, fantastines būtybes gali sukelti nerimastingas būsenas.
Fizinės bausmės
Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties.
Kaip elgtis, kai vaikas pyksta ir tampa agresyvus?
Suaugusiesiems tai gali atrodyti savaime suprantamas dalykas, bet vaikai dar tik pradeda suprasti, kad jie gali tam tikrus savo jausmus ir fizinius pojūčius pavadinti. Jūs galite padėti savo vaikui įvardydami jausmą: „Matau, kad tu dabar pyksti.“ Taip pat svarbu padėti vaikui atpažinti ir priežastis, kurios sukėlė tokią savijautą, pavyzdžiui, kitas vaikas atėmė žaislą ar pravardžiavo; vaikas negauna to, ko nori, ar jaučiasi neteisingai apkaltintas, o galbūt nepavyko kažko atlikti. Palengva mažylis supranta, kad tokios situacijos sukelia norą rėkti ar muštis, ir kad toks jausmas vadinamas pykčiu. Kai vaikas gali pasakyti, kaip jaučiasi, jam nebereikia to rodyti savo elgesiu. Paskatinkite vaiką tokiose situacijose pasikalbėti su jumis ar kitu suaugusiuoju. Įsiklausykite, ką jis sako. Galėdamas savo išgyvenimais pasidalyti su jumis, jis jaučiasi saugiau, įgyja jėgų nusiraminti. Kitą kartą jam bus lengviau panašioje situacijoje.
Tad kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją? Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitą? Kaip užbėgti už akių agresyvaus elgesio atsiradimui?
Kai vaikas elgiasi agresyviai, svarbu nešaukti ir nebausti jo griežtai. Geriau paaiškinti, kodėl toks elgesys netinkamas ir parodyti, kaip jis galėtų išreikšti savo jausmus kitaip. Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
Mokyti pavyzdžiu
Tai pats veiksmingiausias mokymo metodas: parodyti vaikui, kad galite pykti, bet neprarasti savitvardos, kad galite apie tai kalbėtis, nusiraminti ir ieškoti sprendimų. Stenkitės ramiai pasakyti: „Man pikta, kai tu…“ Jei kartais nepavyksta, pripažinkite, kad pasielgėte netinkamai ir atsiprašykite. Matydamas suaugusiuosius, kurie pykdami muša ir mėto daiktus, vaikas išmoks, kad toks elgesys yra priimtinas. Juk taip elgiasi mama ir tėtis. Taigi, jei norime, kad vaikai keistųsi, pirmiausia turime keistis patys ir tapti geru pavyzdžiu.
Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį. Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis.
Mokyti empatijos, aptarti kitų žmonių jausmus
Padėkite vaikui suprasti, koks skaudinantis gali būti agresyvus elgesys, kaip dėl to gali jaustis kitas žmogus. Kartu pasvarstykite, kaip ta pati situacija atrodo iš kitos pusės. Paaiškinkite, kad kitas žmogus gali nežinoti, ko vaikas nori, ką galvoja ar kaip jaučiasi. Užuojautą vaikai gali pradėti rodyti jau nuo 2 metų, bet suprasti, kaip jaučiasi kitas, jiems dar gali būti sunki užduotis.
Nusiraminti
Pamokykite vaiką, kaip jis galėtų nusiraminti, kai jaučia fizinius pykčio simptomus: stipriau plaka širdis, darosi sunku kvėpuoti, įsitempia raumenys, kaista kūnas. Nusiraminti galima kelis kartus giliai įkvėpus ir iškvėpus. Galite pasakyti, kad įsivaizduotų, jog geria skanią arbatą - įkvepia per nosį uosdamas, kaip ji gardžiai kvepia, ir išpučia per burną vėsindamas ją. Kiti nusiraminimo būdai: pagalvoti apie ką nors malonaus, padainuoti dainelę, pažaisti mėgstamą žaidimą, lėtai suskaičiuoti iki dešimties. Kartu atraskite metodą ar daiktą, kuris vaikui padeda nusiraminti. Tai gali būti ypatingas minkštas žaislas, pagalvėlė, tam tikra vieta.
Kai vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).
Ieškoti problemos sprendimo būdų
Kartu su vaiku pasvarstykite, kaip galima nenaudojant agresijos išspręsti problemą. Jei vaikas elgiasi agresyviai, būtinai aptarkite, kaip kitaip galėjo pasielgti šioje situacijoje, pavyzdžiui, paprašyti kitų pagalbos.
Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus. Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį.
Kurti saugią aplinką
Nerimas ir nesaugumas skatina pykti. Mažyliams reikia kuo ramesnės aplinkos. Atsižvelkite į vaiko įpročius ir dienos ritualus: maitinimo, miegojimo, žaidimo laiką. Neleiskite pykčiui įsiplieksti - pastebėję pirmus įtampos ženklus galite pamėginti nukreipti vaiko dėmesį, išblaškyti jį žaidimu. Kita vertus, pyktį keliančių situacijų nereikėtų visai vengti, galima jas atkurti tam tikru lygiu, kad vaikas mokytųsi jas įveikti tinkamais būdais. Leiskite patirti vaikui nedidelę frustraciją ir padėkite palengva nuo jos atsitraukti. Siekiant, kad didėtų vaiko savarankiškumas, svarbu netapti visagaliais gelbėtojais ir padaryti už vaiką to, kas jam nepavyksta.
Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save.
Paskatinti tinkamą elgesį
Pagirkite savo vaiką, kai jis sutaria su kitais, sąžiningai žaidžia, sulaukia savo eilės ar dalijasi žaislais. Paaiškinkite, už ką giriate. Kuo daugiau skirsite jam teigiamo dėmesio, tuo dažniau vaikas stengsis tinkamai elgtis.
Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“. Vaikai dažnai nekreipia į tai dėmesio.
Atleisti
Vaikui svarbu žinoti, kad dėl to, jog elgiasi blogai, jis netampa blogu žmogumi. Suteikite vaikams galimybę atsiprašyti ir atlyginti skriaudą. Tai suteiks jiems tikėjimo, kad kitą kart pavyks geriau ir leis atsikratyti nuolatinio kaltės jausmo, kuris trukdo augti vaiko savivertei. Nuolat primenant, ką vaikas padarė blogai, neskatinamas priimtinas elgesys, o tik primenama, kaip galima elgtis netinkamai.
Mokyti vaiką tinkamai reikšti stiprias emocijas
Dažnai agresyviai besielgiantys vaikai neturi arba turi menkus įgūdžius išreiškiant stiprias emocijas (pvz.: supykę mušasi, mėto daiktus). Svarbu mokyti vaikus išreikšti sudėtingas emocijas priimtinu būdu. Emocijų tinkama raiška prasideda juo jų pažinimo (iš kur kyla, kokia tai emocija, ką norisi daryti, kai taip jaučiuosi) ir priėmimo, kad taip galiu jaustis. Jei itin stipri emocija, svarbu išmokti nusiraminti (pvz.: giliai kvėpuoti, maigyti minkštą kamuoliuką), kad galėtume mąstyti ir ieškoti tai situacijai tinkamiausio sprendimo. Kai randame tinkamiausią sprendimą - veikti.
Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes...? Tau nepatinka, kai...“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis.
Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Jei pastebite, kad vaikas pradeda pykti, perspėkite jį, kad greitai nebegalės suvaldyti savo emocijų ir pasiūlykite kaip jas tinkamai išreikšti.
Mokykite, ką daryti, kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. Kai supyksti gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti arba gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį...“
Sukurti aiškią taisyklę apie agresyvų elgesį
Svarbu reaguoti į smurtinį elgesį ir jį stabdyti. Kartais suaugusiesiems gali kilti impulsas atsakyti į vaiko agresyvų elgesį, pavyzdžiui jį aprėkiant, pastumiant, įžnybiant atgal, o kartais suaugusieji elgdamiesi taip pat, kaip jų vaikas, nori parodyti jam, kaip jaučiasi nuskriaustasis. Suaugęs turėtų būti tinkamo elgesio pavyzdys ir mokyti vaiką, kaip sudėtingose situacijose reikia nusiraminti ir reaguoti, o ne atsakyti tuo pačiu. Itin svarbus ramus ir draugiškas suaugusiojo reagavimas, kai vaikas elgiasi netinkamai.
Nustatykite aiškias ribas: Vaikui reikia aiškiai suprasti, kas yra priimtina, o kas ne. Pavyzdžiui: „Negalima mušti kitų vaikų. Jei esi piktas, gali pasakyti žodžiais.“
Mokytis socialinių ir bendravimo įgūdžių
Vaikai, kurie elgiasi agresyviai neretai stokoja įvairių įgūdžių, kaip susidraugauti su bendraamžiais, bendrauti, dirbti grupėje, spręsti konfliktus. Neturėdami kitokių būdų, tik išmoktus - agresyvius, jie renkasi jiems žinomus, todėl svarbu, kad vaikas išmoktų naujų. Mokytis gali bendraudamas su bendraamžiais, kurie turi gerus socialinius įgūdžius, stebėdamas jam artimus suaugusiuosius.
Užtikrinti užimtumą
Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmimą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu.
Pasitelkite terapiją
Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
Kada pyktis tampa agresija?
Svarbu atskirti ir paaiškinti vaikui, kad pyktis ir agresija yra ne tas pats. Pyktis - tai laikinas jausmas, sukeltas nemalonių situacijų, o agresija - elgesys, kuriuo paprastai siekiama įskaudinti kitus žmones ar gadinti, laužyti daiktus. Vaikas turėtų žinoti, kad pykti galima, o agresyviai elgtis - ne.
Taip pat žr Į konfliktus, kai vaikai pradeda muštis, būtina įsikišti dėl jų pačių saugumo ir atskirti besimušančius. Taip pat ir situacijose, kai elgesys tampa destruktyvus - vaikas daužo ar gadina daiktus, reikia vaiką sustabdyti. Reikėtų parodyti, kaip kitaip jis gali „papykti“- patrypti kojomis, padaužyti pagalvę ar būgną, nupiešti „piktą piešinį“ paplėšyti popierių, pamėtyti kamuoliuką ar paminkyti molį. Vaikai gali turėti specialią vietelę, kurioje leidžiama tuo užsiimti. Atsikratyti susikaupusios pykčio energijos galima ir bėgiojant aplink namą ar laiptais.
Svarbu vaikui parodyti, kad jis nėra visagalis ir negali valdyti aplinkos savo pykčiu. Jis turi susidurti su savo elgesio pasekmėmis ir šitaip pratintis pagalvoti prieš ką nors darydamas. Galima vaikams pasakyti: „Jei negalite žaisti nesimušdami, tuomet žaisite po vieną. Galite dar kartą pasistengti pažaisti kartu, bet atsiminkite, kad jei skriausite vienas kitą, išskirsiu jus.“
Kada pyktis yra pagalbos šauksmas?
Jei vaikas nuolat elgiasi netinkamai ir dažnai yra piktas, irzlus, atsiribojęs, greit įsivelia į muštynes, tai gali atspindėti jo reakciją į didelius pokyčius šeimoje, pavyzdžiui, brolio ar sesers gimimą. Jei toks elgesys tęsiasi ir trukdo santykiams šeimoje ar darželyje, svarbu apsvarstyti ir rimtesnes priežastis - gal vaikas patiria smurtą, patyčias ar grasinimus, o gal šeimoje yra daug įtampos ir konfliktų. Apsvarstite jo gyvenimo aplinkybes: kas skatina vaiko pasitikėjimą savimi, kas jį griauna? Kokie vaiko poreikiai yra patenkinti, o kokie ne? Kas verčia jį nerimauti? Besitęsianti agresija ir pyktis dažniausiai yra tik simptomas, kuris įspėja apie rimtesnes problemas. Nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus.
Kaip nesielgti?
- Neleisti vaikui slopinti savo pykčio jausmų. Vėliau jie išsiverš netikėtose situacijose daug stipriau arba vaikas nukreips pyktį į save.
- Neteisinti vaiko agresijos ir neleisti jai tęstis.
- Kai vaikas kažko reikalauja pykčiu ar agresyviu elgesiu, neraminti jo patenkinant visus norus.
- Nepalikti vaiko vienam įveikti sudėtingų situacijų sakant: „Elkis gražiai“, „Baik pykti.“ Šitaip vaikas neišmoksta spręsti keblių situacijų.
- Nesakyti: „Tu piktas - tu blogas“.
- Nesielgti agresyviai siekiant sustabdyti agresiją. Jei vaikas mato, kaip suaugusysis agresyviai sprendžia problemas, jis mano, kad taip elgtis galima, ir tokį elgesį atkartoja.
- Neprarasti savitvardos, kai vaikas pyksta.
Vaikų smurtas - tiek fizinis, tiek psichologinis - yra tema, kuri sukelia daugybę klausimų ir nerimo. Kodėl vaikai smurtauja? Kaip suprasti, kas vyksta jų viduje ir kaip jiems padėti?
Vaikų agresyvūs veiksmai dažnai kyla iš vidinės įtampos, nusivylimo ar kitokio emocinio skausmo. Jei vaikas jaučiasi nesuprastas, nemylimas ar ignoruojamas namuose, jis gali ieškoti valdžios ir kontrolės, o tą lengviausia padaryti bendraamžių tarpe. Smurtas ir patyčios mokykloje neretai tampa būdu taip į save atkreipti dėmesį arba apsisaugoti nuo kitų atstūmimo ar galimos kritikos.
Svarbu nepamiršti, kad vaikai mokosi iš aplinkos. Jei jie nuolat stebi agresyvų elgesį savo šeimoje, filmuose, internete, smurtas gali tapti jų natūraliu pasirinkimu sprendžiant konfliktus, kas jiems gali atrodyti visiškai normalu, kadangi tuomet sunku suprasti, o kaip viskas turėtų atrodyti iš tikrųjų.
Kaip sumažinti vaikų smurtą?
Sukurti saugią aplinką namuose. Namai turėtų būti vieta, kurioje vaikas jaučiasi mylimas ir suprastas artimųjų. Dėmesys jo jausmams ir problemoms padeda sumažinti vaiko patiriamą emocinę įtampą.
Mokyti konfliktų sprendimo. Vaikai turi suprasti, kad nesutarimus galima spręsti gražiais būdais, pavyzdžiui, kalbantis, gražiai išsakant, kas netenkina, o ne šaukiant ar smurtaujant. Emocinio intelekto ugdymas itin svarbus įgūdis, padedantis valdyti pyktį ir atpažinti kylančias emocijas.
Aiškus ribų nustatymas. Vaikas turi aiškiai suprasti, kad smurtas niekada nėra pateisinamas. Tačiau kartu svarbu nepamiršti ir pozityvaus elgesio skatinimo, rodant kaip elgtis reikėtų, o ne vien naudoti tik draudimus ar bausmes.
Pagal psichologą, vieną iš patyčių prevencijos programų pradininką Olweus smurtinis vaikų elgesys dažnai kyla iš tokios aplinkos, kurioje trūksta aiškių ribų ir teigiamo suaugusiųjų dėmesio. Dėl to namuose būtina aiškiai parodyti, kad smurtas ir fizinės jėgos yra nepriimtinas elgesys, taip pat ir su žodinėmis patyčiomis. Vienas iš veiksmingiausių būdų sumažinti agresyvų elgesį yra nuoseklus, pozityvus ir kokybiškas suaugusiųjų dėmesys vaikui. Šis dėmesys gali būti tiek iš tėvų, tiek iš mokytojų ir kitų žmonių, būnančių šalia vaiko. Kadangi tie vaikai, kurie jaučiasi ignoruojami ar emociškai atstumti, dažniau tampa agresyvūs ir kilusį pyktį išreiškia ant savo bendraamžių.
Kaip tinkamai bendrauti su vaiku namuose?
- Klausykitės. Vaikas turi jausti, kad jo balsas svarbus. Jei jis jausis išgirstas, bus labiau linkęs dalintis savo jausmais ir problemomis.
- Rodykite pavyzdį. Tėvai yra pagrindiniai vaikų mokytojai. Jei jie konfliktus sprendžia ramiai ir pagarbiai, vaikai iš jų to mokinsis ir didelis šansas, kad šį modelį perims bei naudos savo aplinkoje.
- Skirkite vaikui laiko. Net ir 15 minučių kokybiško laiko per dieną gali padaryti didžiulį skirtumą vaiko savijautai. Toks laikas turi būti skirtas tik jam, domintis apie jo dieną, savijautą. Svarbu, kad tuo metu nebūtų išorinių dirgiklių, tokių kaip telefonas, televizorius ir pan.
- Vietoje to, kad baustumėt, paaiškinkite. Jei vaikas pasielgė netinkamai, vietoj bausmės geriau padėkite jam suprasti, kodėl jo elgesys buvo netinkamas, kokias pasekmes tai gali turėti ir kartu aptarti, kaip būtų galima elgtis kitaip.
Kaip gali padėti kiti šalia vaiko esantys žmonės, pavyzdžiui mokytojai ar auklėtojai?
- Stebėti vaikų elgesį ir smurto ar patyčių apraiškas. Pastebėjus galimas patyčias reiktų reaguoti iš karto. Prireikus organizuoti švietėjiškas veiklas apie emocijas, jų raišką ir konfliktų sprendimus.
Galima pastebėti, kad smurtas vaikų elgesyje dažnai kyla iš to, ką jie patiria ir mato savo artimiausioje aplinkoje. Tačiau svarbu suprasti, kad nei vienas vaikas negimsta smurtautoju - jį taip suformuoja aplinka, kurioje jis auga. Kurdami saugią, pagarbią ir palaikančią aplinką tiek namuose, tiek mokykloje, galime padėti vaikams išmokti spręsti konfliktus gražiai, teisingai ir be agresijos.
Kaip tėvai gali padėti vaikui suvaldyti pyktį?
Agresyvus elgesys ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra aktuali problema, reikalaujanti dėmesio ir supratimo. Šiame straipsnyje aptarsime agresijos priežastis, galimus sprendimo būdus ir prevencines priemones, kurios padės vaikams išmokti valdyti savo emocijas ir konstruktyviai bendrauti su kitais.
Agresija - tai instinktyvi elgesio forma, būdinga kiekvienam žmogui, kurios esminis tikslas - savisauga. Svarbu suprasti, kad agresija savaime nėra blogis, tačiau netinkamai išreikšta ji gali sukelti problemų.
Tėvai turėtų atsiminti, kad nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan. Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis.
Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškintos priežasties.
Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pyktį išlieti tinkamais būdais.
Kaip galite mokinti vaikus pykčio valdymo:
- Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis;
- Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėsti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki“ emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau;
- Jei labai sunku susitvardyti, kai vaikas isterikuoja, stipriai pyksta ar kitaip veda Jus iš kantrybės, naudinga padaryti išminties pauzę:
- Susikaupusią, neįvardinta, nesuvokta emocija prasiveržia visa jėga ir dažnai pačiu netinkamiausiu metu.
- Judesys, pasiražymas.
- Įkvėpimas ir iškvėpimas.
- Veidrodžio ir šypsenos paieškos.
- Vienatvė.
- Vandens gurkšnis.
- Draugas ar autoritetas šalia.
- Žingsnis atgal.
- Sustabdantys žodžiai.
- Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas tik paaštrinsite situaciją;
- Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes...? Tau nepatinka, kai...“.
- Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
- Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Keletas vizualizacijų pavyzdžių:
- Bombos vizualizacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidėlių, kurių vienas yra raudonas. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: ,,Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Tikrai būtų gaila.“ Vaikas įgyja aiškią veiksmingą priemonę kontroliuoti savo pykčiui.
- Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti užsimerk ir įsivaduok, kaip riteris nugali drakoną.
- Įsivaizduok savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supyksti po truputėli mintyse tą sniego gniužulą ištirpink iki mažytės sniego gniužtės.
Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: „Nesinervuok“; „Neturėtum pykti“; „Nesielk kaip mažas vaikas“; „Nesijaudink, viskas bus gerai“.
Tėvų vaidmuo sprendžiant agresyvaus elgesio problemas darželyje yra svarbus. Tėvai turėtų suprasti, kad vaiko agresija dažnai yra pagalbos šauksmas. Reikėtų stengtis suprasti vaiko jausmus ir poreikius, o ne tik reaguoti į jo netinkamą elgesį. Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais. Tėvams dažnai dėl to būna neramu, jie nežino kaip reaguoti į vaiko pyktį ar agresiją, kiek leisti vaikui reikšti savo emocijas, o kada jau stabdyti.
Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar ,,neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Nenormalu būna tada, kai suaugęs žmogus pradeda pildyti visus vaiko norus, kad tik šis neverktų, nerėktų, nekeltų isterijų.
Kai kuriems vaikams padeda, kai tėvai juos laiko stipriai apkabinę, tuomet jie jaučiasi saugūs. Tik būkite atsargūs, nes kartais vaikui gali pasirodyti, kad jį taip baudžiate, ir kilti dar daugiau pykčio ir agresijos.
Nekaltinkite vieni kitų: Dažnai tenka girdėti tėvus nuogąstaujant, jog vaiką sugadino darželis, mokykla, blogas draugas. Taip tėveliai bando apsiginti nuo kaltinimų, esą jie nemokėjo tinkamai auklėti vaiko. Iš tiesų agresyvus elgesys daugeliu atvejų yra išmoktas reagavimo į stresą būdas, tačiau tokio elgesio „mokytojų“ taip pat, kaip ir priežasčių, yra ne vienas.
Tėvai turi suvokti ir perduoti vaikui, kad jų meilė jam - besąlygiška ir neišnyksta bet kokiose situacijose (jokiu būdu negalima vaikui sakyti, kad jei jis pasielgs netinkamai, nebebus mylimas). Nevalia malšinti agresijos proveržių - daug geriau mokytis reikšti savo jausmus kitais būdais.
Susikurkite savo šeimos elgsenos taisykles. Pagirkite vaiką už teigiamas pastangas. Ir ne tik pasakydami: „koks tu geras“ ar „kokia tu gera“ - tokie žodžiai vaikams paprastai praslysta pro ausis. Bus daug geriau, jei konkrečiai sureaguosite į kiekvieną situaciją. Tarkim: „Man labai gera, kad pasidalinai žaislu savo sesute, užuot pykęsi. Ačiū, kad esate kartu!“
Jei vaikas nuolat elgiasi netinkamai ir dažnai yra piktas, irzlus, atsiribojęs, greit įsivelia į muštynes, tai gali atspindėti jo reakciją į didelius pokyčius šeimoje, pavyzdžiui, brolio ar sesers gimimą. Jei toks elgesys tęsiasi ir trukdo santykiams šeimoje ar darželyje, svarbu apsvarstyti ir rimtesnes priežastis - gal vaikas patiria smurtą, patyčias ar grasinimus, o gal šeimoje yra daug įtampos ir konfliktų.
Vaikas turi suprasti, kad jo balsas svarbus. Jei jis jausis išgirstas, bus labiau linkęs dalintis savo jausmais ir problemomis.
Tėvai yra pagrindiniai vaikų mokytojai. Jei jie konfliktus sprendžia ramiai ir pagarbiai, vaikai iš jų to mokinsis ir didelis šansas, kad šį modelį perims bei naudos savo aplinkoje.
Net ir 15 minučių kokybiško laiko per dieną gali padaryti didžiulį skirtumą vaiko savijautai. Toks laikas turi būti skirtas tik jam, domintis apie jo dieną, savijautą.
Jei vaikas pasielgė netinkamai, vietoj bausmės geriau padėkite jam suprasti, kodėl jo elgesys buvo netinkamas, kokias pasekmes tai gali turėti ir kartu aptarti, kaip būtų galima elgtis kitaip.
Svarbu, kad tėvai suprastų, jog vaiko agresija dažnai yra pagalbos šauksmas. Reikėtų stengtis suprasti vaiko jausmus ir poreikius, o ne tik reaguoti į jo netinkamą elgesį.
Niekada negalima vaikui sakyti, kad jei jis pasielgs netinkamai, nebebus mylimas.
Vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pyktį išlieti tinkamais būdais.
Vaikų smurtas - tiek fizinis, tiek psichologinis - yra tema, kuri sukelia daugybę klausimų ir nerimo. Kodėl vaikai smurtauja? Kaip suprasti, kas vyksta jų viduje ir kaip jiems padėti?
Vaikai mokosi iš aplinkos. Jei jie nuolat stebi agresyvų elgesį savo šeimoje, filmuose, internete, smurtas gali tapti jų natūraliu pasirinkimu sprendžiant konfliktus.
Agresyvus elgesys - tai ne tik destruktyvus elgesys, suteikiantis bloga aplinkiniams, bet ir didelė jėga, kuri gali padėti nukreipti energiją daug konstruktyviau. Todėl svarbiausia užduotis - mokytis kontroliuoti savo agresiją ir išnaudoti ją taikiems tikslams.
Tėvai turi suvokti ir perduoti vaikui, kad jų meilė jam - besąlygiška ir neišnyksta bet kokiose situacijose.
Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai.
Vaikas, nuolat girdintis iš savo tėvų, kad yra „neišmanėlis“, „nevykėlis“, „nereikalingas“ ar „blogas vaikas“, pradeda tikėti, kad būtent toks jis ir yra.
