Maždaug prieš savaitę visai netikėtai ir neplanuotai nusitvėriau ir dar labiau netikėtai greitai perskaičiau šią knygą.
Pervertus titulinį puslapį, akį patraukia turinys. Ne kažkokiais skambiais skyrių pavadinimais, bet tuo, kad tęsiasi keletą puslapių, o knyga ypatingai stora nėra. Pasirodo, knygos skyriai užima po vieną-du puslapius, yra tik keletas ilgesnių. Sakyčiau - puikus sprendimas, leidžiantis knygą skaityti po truputį, tarpe kitų užsiėmimų. Aišku, galima teigti, jog toks skaitymas nėra geras ir įsijausti į skaitomą kūrinį įmanoma tik skaitant ilgai ir nuosekliai, bet man šiuo atveju taip tikrai nebuvo.
Po turinio jau prasideda ir pati knyga. Tarsi bendras epigrafas pateikta ištrauka iš „Bokonono knygų“, kur teigiama, jog visa, kas parašyta šioje knygoje, yra melas. Taip ir nesuprasi, ar tą patį skaitytojas turėtų pagalvoti ir apie „Katės lopšį“, ar čia tiesiog išankstinis supažindinimas su viena iš centrinių siužeto ašių - keista religija bokononizmu. Tiesa, perskaičius knygą, frazės prasmė ima darytis aiškesnė.
Už epigrafo jau atsiranda ir siužetas. Jis gana įdomus: atrodo, kad visą laiką kažkas vyksta - nėra dešimtpuslapinių vietovės aprašymų ar ilgų refleksijų apie gyvenimo beprasmybę, - bet galų gale supranti, kad beveik nieko ir neįvyksta. Labai trumpai sukonspektavus romano fabulą, gali pasirodyti, jog tai kūrinys apie pasaulio pabaigą, nors pasaulio pabaiga ateina tik pačioje pabaigoje, o likusioje knygos dalyje prie jos ir artėjama labai nepastebimai ir apdairiai, kad skaitytojas sunkiai suprastų, kaip viskas baigsis.
Įvykių dėstymas primena tuos pusantro impresionistinio kūrinio, kuriuos esu skaitęs mokykloje - viskas sudėta iš atskirų vaizdelių, kartais jungiamų, regis, tik to paties pagrindinio veikėjo. Toks pasakojimo stilius yra kartu ir bene įdomiausia, ir, mano supratimu, silpniausia knygos grandis. Įdomiausia dėl to, kad netradicinė ir tinkama pašiepti šiuolaikinę visuomenę; silpniausia todėl, kad greitai ima pabosti, pasakojimas atrodo dirbtinai ištemptas ir ima kilti klausimas, ar tikrai autorius žinojo, apie ką rašo.
Greičiausiai žinojo, nes nors ir palikta daugybė neatsakytų klausimų, perskaičius knyga neatrodo dirbtinė. Kaip tik priešingai - daugelis aprašytų situacijų yra labai realistiškos, nors vykstančios juokingoje bananų respublikoje San Lorense arba makabriškame nežabotų tyrimų institute. Ir netgi fantastikos truputėlis įpinama, būtent tiek, kiek ir reikia, kad būtų įdomu, bet pernelyg nenutoltų nuo realybės.
Tiesa, toji fantastika įvedama smarkiai kitaip, negu visas likęs siužeto vystymas - pasakojimas pasidaro nenuoseklus ir pametama, jog lyrinis subjektas rašo kažkada ateityje ir gali vertinti savo veiksmus bei žino gerokai daugiau, nei žinojo veiksmo vystymosi metu. Jei tokių epizodų pasitaikytų daug dažniau - būtų viskas gerai. Dabar jie yra lygiai trys visoje knygoje - pačioje pradžioje, tame fantastikos įvedime, ir dar kalbant apie vieną sutuoktinių porelę, tiksliau jų mirtį. Mažoka, todėl vėl susidaro nedidelis neišbaigtumo įspūdis.
Taigi, prirašiau jau beveik visą puslapį Word‘e, o dar nieko protingo, regis, nepasakiau. Tiesiog knyga ne tokia, apie kurią galima daug kažko protingo rašyti - norint suvokti ir įvertinti, reikia perskaityti.
Atnaujintas leidimas
„- Pone, kaip miršta žmogus, iš kurio atimta literatūros teikiama paguoda?- Viena iš dviejų, - atsakė šis. - Jam supūva širdis arba atrofuojasi nervų sistema.“
Rašytojas Jona nusprendžia sukurti knygą apie vieną iš atominės bombos išradėjų - Feliksą Hionikerį. Sekdamas jo pėdsakais, autorius atsiduria mažytėje Karibų jūros saloje San Lorense. Čia klesti tironija, o žmonės išpažįsta džiunglėse besislapstančio pranašo Bokonono religiją, kuri grįsta fomomis - „netiesomis, darančiomis žmones drąsius, kilnius, sveikus ir laimingus“. Atvykėlis Jona per atsitiktinumą tampa šios šalies prezidentu ir, negana to, užmezga romaną su buvusio diktatoriaus dukra Mona. Jis patiria daug nuotykių, kol susiduria su apokaliptiniu ginklu - visa aplinkui stingdančiu ledu.
"Katės lopšys", pirmą kartą išleistas 1963 m., laikomas Karibų krizės, kai pasaulis ir vėl buvo pakibęs virš branduolinio karo prarajos, alegorija. Knygos personažai labai realistiški, daugelis jų turi atitikmenis. Pavyzdžiui, mokslininko Felikso Hionikerio prototipas yra Irvingas Langmuiras, svajojęs sukurti dirbtinį sniegą.
Kūrinys Kurtui Vonnegutui (1922-2007) nepelnė jokios premijos, tačiau Čikagos universitetas, kuriame rašytojas studijavo, už knygoje perteiktas idėjas suteikė jam antropologijos magistro laipsnį.
„Katės lopšys” yra pilna Bokonono religijos tiesų, arba kitaip fomų. Kurt Vonnegut čia mane tikrai nustebino savo išradingumu. Šios tiesos originaliai aiškina tam tikrus gyvenimo reiškinius ir žmogaus gyvenimo tikslą. Šio savo konstrukto pagalba rašytojas tarsi pašiepia žmonių iliuzijos troškulį, negalėjimą priimti realybės tokios, kokia ji yra. Katės lopšys pasakoja apie tai, kaip religija gali būti visuomenės kontrolės įrankis. Tuo tarpu visuomenė šioje knygoje, nors ir suprasdama šio žaidimo esmę, pati pasirenka paklusti jo taisyklėms. Nes taip aiškiau ir patogiau.
Na, ne veltui tekste ant šios knygos nugarėlės Kurtas Vonnegutas pavadintas amerikietiškuoju Orwell’u. Tikrai radau paralelių su 1984. Katės lopšys panašiai ryškina karinių konfliktinių kilmės, ginklavimosi varžybų, valdžios paradoksalumo problemas, tik čia daugiau ironijos, humoro ir lengvumo.
Knygos istorija papasakota rašytojo akimis. Jona arba Jonas siekia surinkti informaciją apie vieną atominės bombos kūrėjų ir jo šeimą, bei visa tai sudėti į knygą „Pasaulio pabaigos diena“, kurioje būtų pasakojama apie tai, kas nutiko kai ant Hirosimos buvo numesta bomba.
Pirmas į akis krentantis kūrinio bruožas - tikroviškumas. Rašytojo fantazija pateikiama tarsi faktai ir skaitydama aš iš tiesų maniau, kad egzistavo toks ekscentriškas mokslininkas Feliksas Hionikeris. Vėliau paieškojusi informacijoje internete, supratau, kad visiškai visas Katės lopšys siužetas yra pramanytas. Taigi, pasakojimo maniera natūrali, įtaigi.
Jei pirma knygos dalis orientuota į branduolinės bombos kūrėjo ir ekscentriškos jo šeimos gyvenimą, kita siužeto pusė rutuliojasi San Lorenso saloje, kurią pagrindinis veikėjas ne be reikalo pavadina bananų respublika. Jei pirmoji Katės lopšys dalis pritrenkė realistiškumu, antrojoje juo vis mažiau kvepia. Pasitelkdamas šios mažos uždaros bendruomenės gyventojų pavyzdį Kurt Vonnegut toliau ironizuoja valdžios institucijas, šaiposi iš to kaip dirbtinai kuriamas identitetas.
Katės lopšys - Kurtas Vonnegutas | Knygų pokalbiai
Taigi, perskaičius šią knygą bus iš ko pakrizenti ir apie ką pamąstyti. Kodėl skaityti? Vien tam, kad susipažintumėt su Bokonono religijos tiesomis. Taip pat dėl originalaus knygos siužeto, netikėtos pabaigos. Kodėl neskaityti? Kai kurie knygos fragmentai balansuoja ant plonytės ribos tarp kokybiško absurdo humoro ir tiesiog nesąmonių.
