Kalba - svarbiausias žmogaus psichinės ir socialinės raidos pasiekimas, įgyjamas bendraujant su kitais žmonėmis. Na, o mažo vaiko kalba - tai gebėjimas klausyti ir kalbėti. Tokiu būdu vaikas pratinasi išgirsti ir suprasti kitą, mokosi kalbėti pats.

Ikimokyklinis amžius yra intensyvaus vystymosi laikotarpis. Programa siekiama atliepti 5-6 metų vaikų interesus, puoselėti jų gerovę ir tenkinti kiekvieno vaiko individualius, savitus poreikius bei galimybes. Programoje kompetencijos ugdomos integraliai visose ugdymosi srityse ir visose veiklose, kuriose vaikas dalyvauja, siekiant užtikrinti visų kompetencijų ugdymo pusiausvyrą ir dermę.

Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Kasdienėse situacijose (grupėje, namie, išvykose ir kt.), naudodami verbalines ir neverbalines komunikavimo priemones (žodžius, garsus, vaizdus, skaitmenines priemones ir kt.), vaikai ugdosi gebėjimus suprasti, surasti, pritaikyti ir perteikti kitiems informaciją.

Visose ugdymo srityse vaikai plėtoja savo žodyną; kuria trumpą nuoseklų pasakojimą bei išklauso kitų pasakojimus, skiria realius ir išgalvotus įvykius, analizuoja informacijos tikrumą. Bendraudami, tardamiesi vaikai dalinasi patirtimi, įspūdžiais, įvardija savo mėgstamas veiklas, pratimus, žaidimus, kelia klausimus ir išsako savo pastebėjimus, nuomonę apie lankytus renginius (pvz., koncertus, spektaklius, parodas, pavienius kūrinius), bendraamžių raišką ar kitomis aktualiomis temomis. Stengiasi išlaikyti dėmesį, išklausyti pašnekovą, reaguoja, supranta gaunamus paprastus verbalinius ir neverbalinius pranešimus. Apibūdina savo jausmus ir emocijas, kylančias įvairių veiklų metu.

Per patirtines kultūrines veiklas vaikai išbando kūrėjo, atlikėjo, kultūros stebėtojo ir vartotojo vaidmenis. Tyrinėdami Lietuvos ir kitų šalių kultūros paveldą, pastebi skirtingų tautų kultūrinį išskirtinumą, šiais atradimais pasinaudoja žaidimo, mokymosi situacijose ar atlikdami projektines veiklas (pvz., susipažįsta su tautinių raštų ornamentais, valstybių vėliavų spalvomis, išradimais, monetomis, banknotais ir pan.). Žaisdami, tyrinėdami, dalyvaudami kultūriniuose renginiuose, vaikai suvokia etninę kultūrą, perima pagrindinių Lietuvos valstybinių švenčių tradicijas, jas pritaiko ir puoselėja artimoje aplinkoje. Susipažinę su kai kurių Lietuvos kūrėjų bei atlikėjų kūryba, dalijasi savo įspūdžiais apie kūrinių įvairovę.

Dalyvaudami atvirose, įtraukiančiose kūrybinėse-projektinėse veiklose vaikai ugdosi kūrybiškumo kompetenciją ir kūrybinį mąstymą. Klausinėdami, dalindamiesi savo sumanymais, žinojimu, talentais įgyvendina idėjas, savaip interpretuoja reiškinius ir įvykius, modeliuoja, fantazuoja, kuria istorijas, siužetus ar pasakojimus. Dalyvaudami generuojant ir įgyvendinant jiems aktualias idėjas, skirtingais būdais išbandydami kūrybinės veiklos priemones vaikai tyrinėja artimosios aplinkos objektus bei reiškinius, sukaupta patirtimi dalinasi su kitais. Kurdami, koreguodami savo sumanymus išbando įvairias dailės priemones, muzikos instrumentus ir kitus garso šaltinius, judesius bei vaidybinius elementus, kurie skatina improvizuoti, akomponuoti ir komponuoti; kelia klausimus, dalinasi savo meniniais sumanymais artimoje aplinkoje, švietimo įstaigoje ir svarsto, kaip įgytą meninę patirtį panaudoti už jos ribų. Vadovaudami žaidimui ar veiklai, siūlo taisyklių pakeitimus.

Natūraliai smalsaudami, dalyvaudami organizuotose veiklose, vaikai tiesiogiai stebi, tyrinėja artimiausią aplinką, kartu su kitais skiria, lygina, grupuoja, analizuoja gamtamokslinio ugdymo, kalbinio ugdymo, matematinio ugdymo, meninio ugdymo, visuomeninio ugdymo, sveikatos ir fizinio ugdymo daiktus ir reiškinius pagal jiems būdingus lengvai pastebimus požymius, mokosi juos apibūdinti.

Žaisdami, tyrinėdami sieja kalbos garsus su jų simboliais, atpažįsta daugelį spausdintinių (didžiųjų) raidžių, skaito nesudėtingus pavienius žodžius, trumpus sakinius ir kelių sakinių lengvai suprantamus tekstus. Spausdintinėmis raidėmis užrašo paprastesnius ar dažnai matomus žodžius, savo vardą. Žodžiu kuria trumpus tekstus (sveikinimus, linkėjimus ir pan.), pasakoja ir atpasakoja išgirstus aiškaus, lengvai suprantamo turinio tekstus.

Kelia klausimus, įvardija problemas, ieško sprendimo būdų, mokosi iš savo veiklos įvairiais būdais dalindamiesi įspūdžiais, kaip atliko veiksmus ir kokia seka; remdamiesi ankstesne patirtimi svarsto, ką kitą kartą darytų kitaip. Aptardami gyvenimiškas situacijas, vaikai skiria pilietišką ir nepilietišką, tinkamą ir netinkamą elgesį, aptaria svarbiausius susitarimus, elgesio taisykles ir jų laikosi.

Bendradarbiauja su kitais bendrose veiklose, paiso savo ir kitų poreikių, stengiasi gerbti kito nuomonę, ieško visiems tinkamo sprendimo, puoselėja vertybes (pagarbą, draugystę ir pan.). Kartu su kitais ruošiasi ir dalyvauja kūrybiniuose projektuose, koncertuose, Lietuvos valstybinių švenčių renginiuose ir atlieka juose pasirinktą vaidmenį (groja, dainuoja, vaidina, šoka ar pan.). Atpažįsta ir pritaiko pagrindinius kalendorinių švenčių, valstybinių švenčių, įstaigos tradicinių švenčių simbolius (herbą, vėliavą, himną, tautinius rūbus ir pan.), susipažįsta su tautinės kultūros raiškos požymiais, domisi tautosaka, etnokultūros tradicijomis, kalba, tarmėmis, tariasi dėl bendrų sprendimų, siekia savo tautos ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų sutarimo. Savo žodžiais nusako, ką žino apie savo tautos tradicijas ir kuo jos skiriasi nuo kitų tautų tradicijų, su kuriomis yra susidūrę. Ugdosi pagarbą visų žmonių laisvėms ir teisėms.

Dalyvaudami bendruomenėje, ugdosi savo pilietinę atsakomybę, kuria asmeninį santykį su šalies istorijos įvykiais. Pastebi žmonių veiklos poveikį gamtai, jos ištekliams ir ugdosi suvokimą bei nuostatas juos tausoti, imasi iniciatyvos dalyvauti įstaigos bendruomenės veikloje, skirtoje saugoti gamtą ir taupiai vartoti jos išteklius.

Žaisdami, dalyvaudami įvairiose veiklose vaikai mokosi atsakingai, saugiai ir etiškai naudotis įvairiais skaitmeniniais įrenginiais, įrankiais, technologijomis ir bendrauti skaitmeninėje erdvėje. Naudodamiesi prieinamomis skaitmeninėmis technologijomis (planšetiniu kompiuteriu, išmaniuoju telefonu, interaktyviu ekranu, programėlėmis ir pan.), vaikai peržiūri skaitmeninį turinį, ieško informacijos, piešia, kuria, žaidžia ugdomuosius žaidimus, tyrinėja (pvz., žemėlapį, artimosios aplinkos objektus ir reiškinius) arba naudodami įrašymo technologijas pradeda kurti paprasčiausią skaitmeninį turinį (pvz. muziką, vaizdo įrašus), išbando technologijas bendravimui, bendradarbiavimui, dalinasi bendravimo patirtimi.

Žaisdami, tyrinėdami aplinką, aptardami įvairias situacijas, vaikai plėtoja savimonės gebėjimus: supranta mimika ir kūno kalba reiškiamas emocijas, į jas reaguoja, apmąsto ir nusako savo jausmus, emocijas. Reflektuoja savo pomėgius, nusakydami, ką daryti patinka, o ko - nepatinka, suvokia savo augimą bei vietą šeimoje, ugdymo įstaigos bendruomenėje, pasaulyje. Dalyvaudami įvairiose veiklose mokosi valdyti savo emocijas, kuria ir palaiko draugiškus santykius su grupės draugais ir ugdytojais bei stengiasi laikytis grupės susitarimų ir taisyklių, plėtoja socialinės atsakomybės įgūdžius. Atpažįsta patyčias ir mokosi tinkamai reaguoti į jas. Supranta saugaus elgesio taisyklių svarbą atitinkamose situacijose, mokosi jų laikytis, rūpinasi sveikata pasitelkę fizinį aktyvumą, supranta sveikos mitybos svarbą sveikatai. Samprotaudami apie atsakingą ir saugų elgesį artimojoje aplinkoje, gamtoje, paaiškina, ko reikia žmogui, kad jis gyventų, gerai jaustųsi, būtų sveikas; mokosi tausoti išteklius, pasitikėti savo pažinimo galiomis; atlieka bendras tyrimų veiklas, dalinasi turima patirtimi.

Programoje ugdymo(si) sritys aprašomos pagal pasiekimų sritis, pateikiant vaikų pagrindinio lygio pasiekimus. Pasiekimų sritys žymimos raide (pavyzdžiui, A, B), o raide ir skaičiumi (pavyzdžiui, A1, A2) žymimas tos pasiekimų srities pasiekimas. Pasiekimų lygių požymių lentelėse pateikiami trijų lygių pasiekimų aprašai: iki pagrindinio lygio, pagrindinis lygis, virš pagrindinio lygio.

Ugdomosios sritys ir pasiekimai

Gamtamokslinis ugdymas

Domenėdamasis, aiškindamasis, stebėdamas, žaisdamas, visais pojūčiais patirdamas, spontaniškai ir tikslingai tyrinėdamas atpažįsta ir savais žodžiais apibūdina artimiausios aplinkos gamtos objektus, reiškinius, jų įvairovę, požymius, kaitą. Atlieka ir paaiškina paprasčiausią savo sumanytą ir aptartą tyrimą laikydamasis jam suprantamos gyvybės saugojimo etikos.

• A1. Augalai: Žaisdamas, įgydamas patyrimo susipažįsta su augalo poreikiais (vanduo, šviesa, dirvožemis). Skiria dažniausiai sutinkamas daržoves, vaisius, nusako, kaip juos naudoti maistui. Tyrinėdamas susipažįsta su augalo gyvenimu nuo sėklos iki sėklos.
• A2. Gamtos reiškiniai: Tyrinėdamas, stebėdamas, dalyvaudamas bendrose veiklose pastebi ir pavadina savo aplinkoje daugumą gamtos reiškinių (rasa, vaivorykštė, vėjas, šlapdriba, šerkšnas, šalna, atodrėkis, šešėliai, sniegas). Kartu su kitais stebi orus, juos sutartiniais ženklais fiksuoja kalendoriuje. Tyrinėja vėją, jį apibūdina (šaltas, šiltas, stiprus).
• A3. Daiktai ir medžiagos: Žaisdamas, stebėdamas, tyrinėdamas atpažįsta, pavadina artimos aplinkos daiktus, juos apibūdina, palygina, pagal paskirtį naudoja, grupuoja pagal požymius (gyvas, negyvas), tekstūrą, spalvą, formą, dydį, ilgį (ilgas, trumpas), temperatūrą (šiltas, šaltas), svorį (lengvas, sunkus).
• A4. Tyrinėjimai: Su mokytoju, kitais tyrimo dalyviais atlieka tyrimą, aptaria atliekamo tyrimo eigą, rezultatus, įgytą patirtį. Atsakydamas į klausimus išvardija sunkumus ar problemas, su kuriomis susidūrė tyrinėdamas gamtos objektus ar reiškinius, pasakoja, kaip rado sprendimą. Remdamasis savo patirtimi ir vartodamas paprasčiausias gamtamokslines sąvokas aptaria artimiausioje aplinkoje esančius gamtos objektus.
• B1. Informacijos rinkimas: Gamtamokslinę informaciją renka įvairiais jam žinomais ar pasiūlytais būdais (stebi, tyrinėja, skaito, klausinėja) ir priemonėmis (pvz., lupa, termometras, mikroskopas, fotokamera, matavimo prietaisai, matavimo juosta), ją pristato kitiems.
• B2. Informacijos aptarimas ir pateikimas: Stebėdamas, tyrinėdamas, bendradarbiaudamas savaip samprotauja apie pastebėtas ryškiausias aplinkos objektų savybes, požymius, juos palygina. Kalba apie tai, ką darė tyrinėdamas ar veikdamas.
• B3. Informacijos patikimumas: Stebėdamas, tyrinėdamas literatūros šaltinius (taip pat ir skaitmeninius), klausydamas pasakojimų skiria realius gamtos objektus nuo fantastinių ir nurodo, kas iliustracijoje, pasakojime netikra.
• B4. Informacijos šaltinių įvairovė: Domėdamasis smulkiąja tautosaka (pvz., mina mįsles apie gamtos objektus), negrožinėmis knygomis (pvz., gamtos enciklopedijomis, atlasais), pažįsta gamtą. Dalyvauja skaitomų gamtinių siužetų aptarimuose, pasisako.
• C1. Gamtinių išteklių nauda: Žaisdamas, tyrinėdamas artimą aplinką pastebi gamtinių išteklių (Saulė, vėjas, vanduo, dirvožemis), naminių gyvūnų (bitė, avis), augalų (daržovės, vaisiniai augalai, vaistažolės), grybų naudą žmonėms: naudojimas maistui (salotos, sultys) ir gydymui (mėtų, aviečių arbata, medus), drabužiams (vilnonis megztinis, kojinės).
• C2. Atsargumas gamtoje: Dalyvaudamas bendrose veiklose, aptardamas kasdienes situacijas aiškinasi, kur kreiptis pagalbos ištikus nelaimei, susižeidus, pasiklydus miške, įgėlus bitei, kaip elgtis kilus gaisrui.
• C3. Darna su gamta: Žaisdamas, tyrinėdamas aiškinasi, lygina, kuo skiriasi gamtos daiktai nuo žmogaus sukurtų daiktų, iš kokių medžiagų pagaminti buityje naudojami daiktai (pvz., plastiko, metalo, medžio).
• C4. Išradimai keičia aplinką: Žaisdamas, tyrinėdamas išbando gamtininko, mokslininko profesijas, samprotauja, kuo jos ypatingos, skiriasi nuo kitų. Domisi, kaip gamtininkai, mokslininkai dirba, kokiomis priemonėmis, instrumentais naudojasi, kuo reikšmingas jų darbas.

Kalbinis ugdymas

Bendraudamas sukaupia dėmesį, klausosi draugų ir suaugusiųjų. Žaisdamas ir kitaip veikdamas kartu su kitais išsako savo nuomonę, stengiasi išgirsti ir suprasti kitą. Klausosi neilgų skaitomų ar pasakojamų tekstų, supranta jų turinį, atsako į nesudėtingus klausimus. Kalba, atsižvelgdamas į situaciją, veikdamas su kitais savaip apibūdina, pasako, atpasakoja, paaiškina, diskutuoja pažįstamose situacijose mokydamasis susitelkti į temą. Žaisdamas kūrybiškai naudojasi kalbos galimybėmis, ugdo pagarbą savo gimtajai kalbai, tarmei, svetimoms kalboms. Naudojasi jam žinomais arba pasiūlytais neverbaliniais ženklais, bendraudamas.

Specialisto ir tėvų vaidmuo

Per pastaruosius kelis dešimtmečius tvirtai įsigalėjo nuostata, kad mikčiojimą reikia vertinti multidimensiniu požiūriu, t. y. kad šio kalbos sutrikimo priežasčių gali būti labai daug ir jos įvairios. Sudėtinga vidinių (įgimtų) ir išorinių (aplinkos) veiksnių sąveika lemia individualią mikčiojimo dinamiką. Healey (2004) nurodo, kad mikčiojimo struktūroje išskiriami 5 susiję komponentai: lingvistinis, motorinis, emocinis, pažintinis ir socialinis. Svarbu užtikrinti integruotą poveikį visiems komponentams, o ne siekti pokyčių kurioje nors vienoje srityje. Intervencinis modelis remiasi visuminiu požiūriu, t. y.

Skirtingas požiūris į mikčiojimo priežastis, jį skatinančius veiksnius lėmė daugelio įvairių mikčiojimo įveikos metodų atsiradimą. Lygindami mikčiojimo korekcijos programas pastebime, kad skiriasi logopedinės pagalbos struktūra, tikslai, efektyvumo įvertinimo kriterijai.

Kadangi ikimokykliniame amžiuje didžiausią įtaką mikčiojančiam vaikui ir jo kalbai daro tėvai, šeimos ir specialistų bendradarbiavimo kokybė - viena iš svarbiausių sėkmingo mikčiojimo korekcijos proceso sąlygų. Pirmojo susitikimo metu stengiamasi sukurti ramią, draugišką atmosferą, kad tėvai galėtų atvirai kalbėti apie vaiko problemas. Zebrowski (1993) pažymi, kad mikčiojančio vaiko tėvams būdingi gėdos, kaltės, bejėgiškumo, pykčio jausmai, kurie neretai tampa vaiko įsitikinimais. Svarbu išsiaiškinti, kaip tėvai reaguoja į vaiko užsikirtimus ir kokiais būdais stengiasi jam padėti.

Logopedinės pagalbos strategijos

• Pirmoji strategija: rekomenduojama, kai vaiko kalboje pasireiškia mažiau nei 10 proc. normaliai kalbos raidai būdingų nesklandumų (pvz., žodžio pakartojimai, sumaišymai, įterpiniai, pakartojimai ir kt.); mažiau nei 2 proc.
• Antroji strategija: taikoma nustačius ribinį mikčiojimą (borderline stuttering), kai kalboje nustatoma 2-3 proc. mikčiojimui būdingų nesklandumų, daugiau nei 10 proc. Remiantis stebėjimo duomenimis, keičiamas bendravimo su vaiku būdas, siekiama išvengti situacijų, kuriose mikčiojimas sustiprėja. Tėvai skatinami stebėti logopedo elgesį ir keisti savo kalbėjimą. Dažnai užsiėmimų metu mikčiojimas vaiko kalboje nepasireiškia ar itin susilpnėja.
• Trečioji strategija: rekomenduojama, kai vaiko kalboje pasireiškia daugiau nei 3 proc.

Logopedinės pagalbos tikslas - lavinti sklandų kalbėjimą, šalinti kalbėjimo ir kalbos sutrikimus (jei yra) ir skatinti teigiamą vaiko požiūrį į bendravimą. Intensyvios pagalbos periodas baigiamas, kai vaiko kalba išlieka sklandi apie 10 savaičių. Gregory, Hill (2000) logopedinės pagalbos modelį apibrėžia kaip sisteminį, lankstų pagalbos būdų taikymo procesą, kuris skatina kalbėti sklandžiai ir lavina komunikacinius įgūdžius.

Mikčiojimo įveikos metodai

Mikčiojimo įveikos pradžioje daug dėmesio skiriama tarpusavio supratimu, pagarba ir pasitikėjimu grindžiamiems santykiams su mikčiojančiu vaiku ir jo tėvais užmegzti. Kiekvienas mikčiojantysis ir jo šeimos nariai nevienodai vertina šią problemą ir išgyvena dėl jos.

• Modeliavimas: Elgesys yra išmokstamas identifikuojantis (susitapatinant) su modeliu ir imituojant pavyzdį. Mikčiojantysis keisdamas savo kalbą turi aiškiai suprasti, ką jis turi daryti, todėl specialistas rodo (modeliuoja), kaip tarti žodžius ar kontroliuoti mikčiojimą.
• Paskatinimas: Mikčiojančiajam suteikiamas grįžtamasis ryšys, pozityviai vertinant jo veiklą, pastangas ir pasiekimus. Paskatinimas itin svarbus didinant motyvaciją.
• Savikontrolės ugdymas: Šalinant mikčiojimą svarbu laikytis tam tikro nuoseklumo (struktūros) pereinant nuo paprastesnių prie sunkesnių užduočių.
• Perkėlimas (generalizacija): Logopedinių pratybų metu įgytus sklandaus kalbėjimo įgūdžius siekiama perkelti į kasdienę aplinką. Daugelis mikčiojančiųjų ir specialistų šiame etape susiduria su sunkumais. Sklandaus kalbėjimo įgūdžių perkėlimas yra sudėtingesnis procesas, nei išmoktų technikų taikymas kitoje aplinkoje. Kalbėdamas su bendraamžiais, šeimos nariais ar pedagogais, vaikas ne tik perkelia įgūdžius, bet kuria naujus reagavimo modelius. Reali komunikacinė interakcija skiriasi nuo bendravimo „logopediniame kabinete“. Sklandaus kalbėjimo įgūdžių generalizacija suprantama kaip perkėlimo-kūrimo procesas, kurio metu mikčiojantysis mokosi taikyti sklandaus kalbėjimo įgūdžius ir konstruktyviai priimti įvairias kalbines situacijas.
• Išlaikymas (maintenance): Dirbant su mikčiojančiais vaikais sudėtinga įtvirtinti sklandaus kalbėjimo įgūdžius, pasiekti, kad pokyčiai taptų stabilūs. Neretai atsitinka, kad mikčiojimas grįžta - atsinaujina ankstesnis, nesklandus kalbėjimas. Dirbant su vaikais būtina tolydžiai retinti logopedines pratybas, kol iš tikro įsitikinama, kad kalbėjimo sklandumas stabilus.

Ikimokykliniame amžiuje stebima apie 50-70 proc. savaiminio mikčiojimo įveikimo atvejų (Onslow, 2004; Shapiro, 1999). Laiku suteikta pagalba mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai neretai padeda sėkmingai įveikti kalbos nesklandumus.

tags: #klausymo #ir #kalbejimo #pratybos #ikimokykliniame #amziuje

• Kaip palengvinti naujagimio diegliukus?
• Paraudusios akys vaikams
• Gyvūnų laikymo sąlygos Utenoje
• Finansinis potencialas pagal gimimo datą
• Algis Frankonis: trumpa biografija