Užmiestyje namai retai būna prijungti prie centrinės vandentiekio sistemos, todėl vanduo paprastai pumpuojamas iš šulinio.
Vandens tiekimo sistemos pasirinkimas
Renkantis vandens tiekimo sistemą, svarbu atsižvelgti į kelis pagrindinius parametrus:
- Našumas: tai vandens kiekis, kurį siurblys perpumpuoja per minutę ar valandą. Idealiu atveju vandens turėtų užtekti, net jei vienu metu atidarytumėte visus namuose esančius čiaupus ir nuleistumėte vandenį iš tualeto bakelio.
- Vandens pakėlimo aukštis: siurblys turėtų ne tik pakelti vandenį iš šulinio ar gręžinio, bet ir tiekti jį į aukščiausią namo vietą - pavyzdžiui, į dušą antrame aukšte. Tuo pačiu metu vandens slėgis neturi sumažėti.
- Siurblio galingumas ir energijos suvartojimas: tai elektros energijos kiekis, kurį sunaudos siurblys.
Siurbliai skirstomi į du pagrindinius tipus: paviršinius ir panardinamus. Pirmieji siurbia vandenį iš nedidelio gylio per įsiurbimo žarną, antruosius reikia nuleisti tiesiogiai į vandenį (t. y. panardinami į šulinį).
Siurbliai, skirti šuliniui ir gręžiniui, skiriasi: gręžinio siurbliai yra siauri, atrodo kaip “cilindras” ir turi vandens įsiurbimą siurblio viršuje arba korpuso viduryje.
Be techninių specifikacijų, atkreipkite dėmesį į įrengimo išlaidas ir skirtingų siurblių aptarnavimo sudėtingumą. Pavyzdžiui, hidroforo siurblio įrengimas gali kainuoti panašiai kaip panardinamo siurblio įrengimas šulinyje, bet šulinyje esantis siurblys bus tylesnis.
Periferinis siurblys - nebrangus patikimas siurblys, kai nėra didelio našumo ir slėgio poreikio (užtikrina paprastai apie 1 m3/val.). Toks siurblys nėra panardinamas į šulinį, o įrengiamas namo viduje arba specialiai įrengtame šulinyje šalia vandens šaltinio. Jo kaina svyruoja nuo 230 Eur iki 700 Eur priklausomai nuo gamintojo. Toks siurblys tinkamiausias, kai vanduo yra negiliai ir šulinys yra šalia namo.
Hidroforo siurbliai garantuotai pakelia vandenį iš 8-9 metrų gylio. Būkite atidūs skaičiuodami: reikia atsižvelgti ne tik į atstumą nuo žemės iki vandens, bet ir į vamzdyną iki siurblio. Pavyzdžiui, vandens gylis šulinyje yra 7 metrai, o siurblinė yra už 30 metrų nuo šulinio. Pagal normas, kas 10 metrų horizontalaus vamzdyno slėgis sumažėja 1 metru vandens stulpo. Tokie siurbliai kainuoja 300 - 600 Eur ir yra tinkami, jei šulinys yra gilus ir dėl kokių nors priežasčių negalite naudoti panardinamo siurblio.
Inžektorius - tai įrenginys, sukuriantis papildomą slėgio skirtumą, paprasčiau tariant - įsiurbimą. Į šulinį, į kurį nuleidžiamas inžektorius, eis ne vienas, o du vamzdžiai (normaliu atveju 40mm ir 32mm). Šią konstrukciją įrengti sudėtingiau nei paprastą paviršinį siurblį: į šulinį reikia nuleisti du vamzdžius su inžektoriumi. Tokie siurbliai dažnai dar vadinami “mini siurbliais” arba “mažilis”, “ručejok” arba “rodničiok” - pagal ankstesniu jų prekės ženklus (anksčiau buvo importuojami iš Baltarusijos).
Vibracinio siurblio ir automobilio variklio veikimo principai šiek tiek panašūs. Siurblio viduje yra stūmoklis, kuris juda aukštyn ir žemyn. Stūmoklis siurbia vandenį iš šulinio į siurblio kamerą ir pumpuoja jį į žarną arba vamzdį.
Periferinio vandens siurblio viduje yra sparnuotė - ratas su mentėmis, kuris sukasi dideliu greičiu ir pumpuoja vandenį kaip malūnas. Darbinis ratas pagamintas iš žalvario ir yra jautrus vandens priemaišoms - jei vandenyje daug smėlio, jis laikui bėgant susidėvi. Vėl gi, darbo ratas yra nebrangus ir lengvai keičiamas, esant poreikiui.
Panardinami šulinio siurbliai su valdymo automatika yra dažnas pasirinkimas, kai siurblį reikia įrengti be santechniko pagalbos. Taip pat šito tipo siurbliai pasirenkami kai reikia paprasto ir greito techninio sprendimo. Ir toks pasirinkimas yra pagrįstas ir teisingai, bet svarbu teisingai įvertinti situaciją. Maksimalus pakėlimas nuo vandens lygio šulinyje iki čiaupo neturi viršyti 10 m. Šitas apribojimas susietas su siurblio automatikos veikimu. Siurblys startuoja, kai slėgis krenta žemiau 1.5-1.0 bar. Stabiliam siurblio veikimui trasoje reikia sumontuoti ne mažesnį nei 1 L hidroforo baką, kitaip siurblio automatika gali veikti nestabiliai arba siurblys aplamai gali sugesti, nes gali būti klaidingi suveikimai arba atidarius vandenį siurblys gali nepasileisti (suveiks vamzdžio plėšimo apsaugą dėl labai staigaus slėgio kritimo). Ir paskutinė svarbi pastaba. Panardinami siurbliai su integruota valdymo automatika turi savo atbulinį vožtuvą ir papildomo išorinio atbulinio vožtuvo jiems montuoti negalima. Tokių siurblių kaina svyruoja nuo 170 iki 500 Eur ir jie tinka namo vandentiekiui, žemės ūkiui.
Panardinami daugiapakopiai siurbliai su valdymo automatika įrengta namie yra geriausias pasirinkimas žiūrint iš techninės pusės ir tokie sistema pranoksta visus kitus variantus. Jei vieta ir biudžetas leidžia įrengti siurblį šulinyje visada rekomenduojama rinkti šitą sistemą. Šie siurbliai pasirenkami žmonių, kurie nori maksimalaus komforto, pakankamo slėgio rezervo ir didelio vandens našumą esant bet kokiai situacijai.
Taip pat yra gana paprastų įrenginių, kuriuos galite įsirengti patys, pvz. siurblys su valdymu Ibo Multi IP1000 AUTO INOX. Tokių siurblių kaina prasideda nuo 170 Eur.
Vandens gręžiniai
Jei jūsų sodo sklype nėra galimybės prisijungti prie centralizuoto vandentiekio, vandens gręžinys gali būti puikus sprendimas. Tačiau prieš pradedant gręžimo darbus, svarbu išsiaiškinti visus teisinius, techninius ir praktinius aspektus.
Teisiniai aspektai ir reikalavimai
Vandens gręžinys teisiniu požiūriu yra laikomas inžineriniu statiniu (inžineriniais tinklais). Sodininkų bendrijų įstatymas nustato, kad mėgėjų sodo teritorijoje statiniai turi būti statomi ir tvarkomi laikantis įstatymų bei techninių reglamentų.
Sodininkų bendrijų įstatymas numato, kad statiniai sodo sklype turi būti statomi nepažeidžiant nustatytų atstumų. Jei statinys (šiuo atveju - inžinerinis įrenginys) statomas arčiau sklypo ribos, nei numato teisės aktai, privaloma gauti rašytinį kaimyninio sklypo savininko sutikimą.
Nors terminas „gręžinio pasas“ dažnai siejamas su geologiniais reikalavimais, statybos techniniai reglamentai taip pat numato reikalavimus statinių techninei priežiūrai.
Norint gręžti gręžinį, reikia išsiaiškinti poreikius, žinoti galiojančius reikalavimus, užpildyti ir savivaldybei pateikti paraišką (gauti projektavimo sąlygas bei užsisakyti techninio projekto hidrogeologinę, vandentiekio ir nuotekų šalinimo dalį), atlikti grunto tyrimus ir parinkti vietą. Tada rengiamas gręžinio projektas (parenkama gręžinio konstrukcija, nustatoma sanitarinės apsaugos zona, nuotekų tvarkymo būdai ir t. t. Suderintas gręžinio projektas yra leidimas gręžinį įrengti, atskiro statybos leidimo nereikia.
Gręžinių tipai
Gręžiniai būna kelių tipų: nespūdiniai arba mažai spūdiniai pragręžti į viršutinius vandeninguosius sluoksnius ir spūdiniai, arba kitaip arteziniai. Dažniausiai gręžiniai gręžiami žemiau viršutinio, gruntinio vandens sluoksnio, ką būtų sudėtinga padaryti kasant rentininį šulinį.
Tai ypač aktualu jei gruntiniai vandenys susiekia su užpelkėjusiais telkiniais, būna aktyvios žemdirbystės ar urbanizuotose teritorijose. Švarų vandenį galima gauti gilesniuose vandeninguose sluoksniuose, kuriuos nuo taršos apsaugo storas grunto sluoksnis arba dar geresnė situacija, jei viršuje yra gruntinius vandenis lėtai filtruojanti laikanti vandenspara.
Vandeningame sluoksnyje vanduo dažniausiai nestovi, o juda link iškrovos zonų. Aukštesnėse vietose esantis vanduo spaudžia tekantį žemiau, be to, spaudimą sudaro didelis virš vandeningo sluoksnio esantys grunto ar uolienų sluoksniai.
Spaudimas išsikrauna gręžinio vamzdžiais, vandenį išstumiant kartais net gerokai aukščiau žemės paviršiaus. Aukšto spūdžio gręžiniai gali būti visai netikėtose vietose. Pavyzdžiui, didelis spūdis gali būti slėniuose, kur jį sudaro staigus nuolydis ir viršuje esančio vandens spaudimas.
Gręžiniui vieta parenkama nežiūrint į paviršinio gruntinio vandens poveikio požymius. Ryškesnė žolės spalva, dirvos drėgnumas nepadės rasti geriausios vietos gręžiniui. Nereikėtų remtis ir virgulininkų paslaugomis.
Beveik visa Lietuvos teritorija yra gerai ištirta, žinomas ledynų suformuotų sluoksnių slūksojimas ir seka. Aišku, užtenka apsižiūrėti į paviršių ir galima suprasti, kad panašiai atrodo ir ten žemiau. Smėliu užneštose ledynmečio upėse vandenį gal pavyks pasiekti tik šimto metrų gylyje, o gal pataikysite ant molingo buvusio ežero dugno ir vanduo bus kelių dešimčių metrų gylyje.
Gręžėjai turi galimybę pasižiūrėti į sudarytus geožvalgybinius žemėlapius, vietoje įvertina apylinkės paviršiaus reljefą bei vandens lygį gręžiniuose ir šuliniuose.
Gręžinio debitas, arba kitaip galimo išsiurbti vandens kiekis priklauso nuo vandeningo sluoksnio storio, vandens filtracijos per gruntą greičio, spūdžio ir filtro pločio ir ilgio. Dažniausiai skaičiuojama darant bandomuosius išsiurbimus ir stebint vandens lygio atsistatymo greitį.
Giluminiai („arteziniai") gręžiniai gręžiami iki vandeningo sluoksnio, kuris slūgso 20 - 200 metrų gylyje, ir skiriasi ne tik savo gyliu ir našumu (iki 100 m3/val.), bet ir gręžimo sudėtingumu. Tai sąlygoja didesnis apsauginių kolonų kiekis, esantis gręžinyje, ir žymus pabrangimas, kadangi bėginio metro gręžinio gręžimo kaina tiesiogiai priklauso nuo apsauginių vamzdžių skersmens, tuo pačiu ir nuo jų kainos.
Gręžimui naudojamos sukamojo gręžimo staklės, praplaunant gręžskylę polimero skiediniu ar švariu vandeniu. Gręžinio sienelėms sustiprinti naudojamas tomponažinis molio skiedinys. Gręžiant jis užpildo pragręžto grunto kapiliarus ir plyšius, neleisdamas patekti gruntiniams vandenims į vandens sluoksnį, kuris bus naudojamas.
Gręžinių apsauginėms kolonoms ir filtrams naudojami polivinilchlorido (PVC) vamzdžiai. Gręžinio filtras apipilamas frakcionuotu žvyru. Statybinio vandens išpumpavimui naudojamas kompresorius.
Labai svarbu pasirinkti tinkamą siurblį. Skaičiuojamas jo galingumas nustačius reikiamą išsiurbti vandens kiekį. Kuo gręžinys dažniau naudojama, tuo labiau ilgėja jo ekploatacijos amžius. Tai ypač aktualu nespūdiniams gręžiniams, kur didžiausia problema - filtrų užsikimšimas. Dažniausiai nespūdiniai gręžiniai eksploatuojami 5 - 8 metus, aktyviai naudojami apie 15 metų.
Atvažiavimas į darbų vykdymo vietą, pats gręžimas, gręžinio apsaugojimas vamzdžių kolona, pumpavimas iki vizualiai švaraus vandens. Baigus gręžti gręžinį, užsakovui išduodamas pasas su techniniais gręžinio duomenimis ir vandens cheminės analizės rezultatais. Gręžinys registruojamas žemės gelmių registre. Gręžinio savininkas privalo jį tinkamai eksploatuoti ir prižiūrėti, užtikrinti požeminio vandens išteklių apsaugą nuo išsekimo ir užteršimo.
Gręžinių apsaugos zonos
Jeigu paimto vandens kiekis neviršija 10 m3/d arba šio gręžinio vandenį vartos mažiau kaip 50 žmonių, taip pat gręžinių, skirtų šiluminei energijai ir požeminiam pramoniniam vandeniui vartoti, griežto režimo juosta turi būti ne mažesnė kaip 5 metrai aplink gręžinį. Šių gręžinių apribojimų juostos nenustatomos.
Jeigu vartojamo vandens kiekis viršija 10 m3/d arba šio gręžinio vandenį vartos daugiau kaip 50 žmonių ilgiau nei 60 dienų per metus, taip pat įmonės vartos vandenį maisto produktams gaminti, gręžinių, skirtų mineraliniam vandeniui išgauti, griežto režimo apsaugos juostos dydis priklausomai nuo vandeningo sluoksnio saugos laipsnio turi būti 30-50 metrų spinduliu apie gręžinį.
Gręžinio įrengimas ir priežiūra
Norint vandenį iš gręžinio naudoti ištisus metus, gręžinį būtina užbaigti kesono (hermetiškos plieninės, gelžbetoninės dėžės), skirtos aptarnauti siurblio įrenginius ištisus metus, įgilinimu. Gali būti panašiame gylyje nuvedami vamzdžiai į rūsį ar atskirai esantį kesoną su įranga. Nuo kesono 1,8 metro gylyje tiesiamas vamzdynas ir atvedamas į namą.
Nepertraukiamam siurblio naudojimui montuojama automatika ir filtrai, skirti vandens iš gręžinio valymui nuo mechaninių priemaišų.
Gręžinio remontas yra galimas, smėlio gręžinių remontui reikalingas specialus instrumentas. Taip pat galima gręžti negilų gręžinį ir savo namo rūsyje - jei lubos ne žemesnės nei 2 metrai.
Geriausias laikas pradėti gręžti gręžinį - prieš pradedant statyti namą, iš karto po to, kai kuoliukais pažymimas sklypas.
Gręžinio atstatymui reikalinga visas kompleksas priemonių, jų esmė - gręžinio išvalymas, filtro ir gręžvietės zonos praplovimas suspaustu oro - vandens mišiniu (iki 15 atmosferų), esant būtinybei - praplovimas specialiais reagentais. Kraštutinis atvejis - hidrosmūgis.
Šulinys ar gręžinys?
Šuliniai vis dar kasami. „Netiesa, kad žmonėms nebereikia šulinių. Darbo užtenka. Aišku, niekas nebekasa tokių šulinių kaip seniau - kai sudėdavome 40 - 50 žiedų. Juos pakeitė gręžiniai. Dabar šulinius kasame ten, kur užtenka 6 - 7 žiedų ir vandens kokybė nelabai svarbi. Pavyzdžiui, vanduo iš čiaupo yra tinkamas gerti, bet daržus juo laistyti - per didelė prabanga. O iškasti šulinį kainuoja pigiau, nei įrengti gręžinį“, - paaiškina šulinių kasėjas. Jis tvirtina, kad yra rajonų, kur šulinių kasti neapsimoka, nes gruntinis vanduo yra giliai. O vadinamąją vandens gyslą kasėjas iki šiol suranda tradiciniu būdu - virgulėmis.
Vandens tiekėjai nei šulinių, nei gręžinių nelaiko konkurentais. Per pastaruosius kelerius metus miesto vandentiekis pasiekė maždaug dvi dešimtis gyvenviečių, supančių miestus. Nuosavų namų savininkai įsiveda miesto vandentiekį nepaisydami to, kad gerokai seniau investavo į šulinį ar gręžinį.
Žmonėms nebelieka rūpesčio dėl vietos, kurią gręžinys užima sklype (jam nustatyta tam tikra apsaugos zona). Vienas - laistyti, kitas - gerti. Žinoma, gręžinio gyventojai neužkasa. Dažniausiai vandentiekio vanduo naudojamas namų reikmėms, o gręžinio ar šulinio - ūkiui, daržui.
Gręžinys yra vienintelė išeitis tiems, kurių iki šiol nepasiekė, o gal ir ateityje nepasieks, miesto vandentiekis. Du dešimtmečius vienai rimčiausių gręžimo kompanijų vadovaujantis specialistas nespjauna į šulinį. Jis sako, kad gręžiniai su šuliniais nekonkuruoja. Tie žmonės, kurie rengiasi nuolat gyventi ir vartoti vandenį, renkasi gręžinį, nes šulinyje labiausiai gąsdina neužtikrinta vandens kokybė. Apie šulinius sakoma - ką viršuj darai, tą apačioj semi, todėl svarbu renkantis vietą šuliniui įsitikinti, ar netoliese nebuvo kokio tvarto, fermos ar lauko tualeto.
Gyventojai, kurie renkasi gręžinį, nori jo kuo gilesnio. Iš tiesų tik nuo vietovės priklauso, kokio gylio gręžinio reikia. Yra vietų, kur požeminiai vandenys yra labai negiliai, o kartais reikia gręžti ir per šimtą metrų. Būna, kad nuosavų namų šeimininkai pasirenka negilų gręžinį, kuris pasiekia tik gruntinį vandenį - tą patį, kaip ir šulinys, nes neturi lėšų.
Giliems gręžiniams pasitelkiame geologinius žemėlapius ir galime žmonėms iš karto pasakyti, kaip giliai yra geras požeminis vanduo. Nuo gylio priklauso ir gręžinio kaina. Tad kartais žmonės į mus kreipiasi dar prieš pirkdami sklypą. Jie skaičiuoja, kokios bus papildomos išlaidos.
Gręžinio vanduo taip pat yra kietas ir geležingas dėl jame ištirpusių mineralinių medžiagų, tad neretai namuose įrengiami bent jau vandens nugeležinimo filtrai. Savo kokybe jis iš esmės nesiskiria nuo vandentiekio vandens.
Gręžiniai patenka į brangiausiųjų kategoriją. Metras gręžinio kainuoja apie 110 Eur be mokesčių. Tad išgręžti vidutiniškai 70 metrų gylio gręžinį kainuoja apie 7700 Eur. Visa gręžiniui reikalinga įranga kainuoja apie 5300 Eur ir reikėtų pridėti apie 2000 Eur nugeležinimo filtrams. Su mokesčiais įrengti gręžinį kainuoja apie 18 tūkstančių Eur. Žiemą galima šiek tiek nusiderėti.
Šulinio kasimo kaina yra santykinai nedidelė, o ir vandens siurblius, neretai dar vadinamus „hidroforus”, galima nesunkiai įrengti net ir senos statybos namuose su nenaujais šuliniais. Tinkamai įrengę šulinį galite papildomai sumontuoti plačiai naudojamą vandens siurblį kitaip vadinamą hidroforu. Kokybiškai pastatytas ir tinkamai prižiūrimas šulinys gali tarnauti jums apie 50 metų ir daugiau.
Kalbant apie metų laiką, dauguma specialistų pasakys, kad geriausia kasti vasarą arba rudenį, kai pažemėjęs gruntinio vandens lygis. Jei norite preliminariai nustatyti vandens horizonto lygį savo sklype, keliaukite pabendrauti su kaimynais. Sužinoję kokia situacija jų žemėje, galite tikėtis labai panašaus rezultato ir savo teritorijoje, be to, galbūt gausite ir daugiau naudingų patarimų.
Jei arti kaimynų neturite, ieškant vandens gyslos pasitikėti verta tik profesionalais, o ir juos pasirinkti atsakingai.
Lietaus vandens panaudojimas
Didėjančios vandens tiekimo kainos ir gruntinio gėlo vandens deficitas verčia kaimo gyventojus ir žemdirbius ieškoti alternatyvių šaltinių ir optimaliau išnaudoti esamus. Lig šiol vandens poreikis daugiausia buvo tenkinamas iš giluminių gręžinių. Kylant buities standartų lygiui, plečiantis daržininkystei vandens poreikis per paskutinius dešimtmečius gerokai padidėjo.
Lietaus vandenį tiesiogiai galima naudoti vejoms ir daržovių pasėliams laistyti, sanitariniais tikslais ir darbo drabužiams skalbti (prie praustuvų būtina nuoroda „negerti“), iš dalies - gyvulininkystėje, mašinoms ir įrengimams plauti. Dėl mažesnės mineralizacijos lietaus vanduo labiau tinka laistyti nei gaunamas iš giluminių gręžinių. Tad įrengtos lietaus vandens panaudojimo sistemos leidžia sumažinti nuotekų kiekį ir mažiau teršti aplinką.
Nuo pastatų stogų nutekantis vanduo surenkamas požeminėse talpyklose, o jo perteklius kaupiamas tvenkinyje arba kūdroje. Siekiant sumažinti vandens filtraciją į gruntą, būtina numatyti hidroizoliaciją ir grunto sutankinimą, taip pat galimai padidinti gylį (giliame tvenkinyje mažesni vandens nuostoliai dėl garavimo). Surenkamo vandens kiekis priklauso nuo stogo horizontalios projekcijos ploto ir dangos tipo. Efektyviausiai vanduo surenkamas nuo skardinių stogų (surinkimo koeficientas 0,9). Nuo individualaus gyvenamojo namo stogo per metus galima surinkti 5-7 m3 vandens. Lietaus vandeniui surinkti prie gyvenamojo pastato pakanka 2-2,5 m3 talpyklos, prie gamybinio pastato reikia ne mažesnės kaip 5 m3 talpyklos.
Požeminės talpyklos neužima sodybinio sklypo, sistema veikia nuo pavasario iki žiemos ir nereikia antžeminių komunikacijų. Paprasčiausiame laistymo sistemos variante sodybos sklypo vejai ir daržui laistyti naudojamas standartinis panardinamas siurblys su plūdiniu reguliatoriumi ir sietinis filtras, o vandens perteklius per sifoną nuteka į aplinką. Visoms sistemoms optimalu naudoti polietilenines talpyklas. Jos hermetiškos, ilgaamžės, lengvai montuojamos (svoris nuo 250 iki 400 kg). Šių talpyklų pasirinkimas didžiausias, bet geriausiai tinka lietos storasienės. Tokias talpyklas galima montuoti giliau ir po pravažiavimais. Galima naudoti ir plienines, skirtas naftos produktams ar skystoms trąšoms.
Nuo stogo nutekantį vandenį būtina filtruoti nuo grubių (lapai, smulkios šakų nuolaužos) ir smulkių (dulkės) teršalų. Taip apsaugome siurblius ir paskirstymo vamzdynus nuo užsiteršimo. Tam tinka pratekantys filtrai su nusodinimo talpykla, o grubiam valymui - dar ir su apsauginėmis grotelėmis. Mažiems debitams populiariausi McClean tipo filtrai su perpylimo sifonu, o dideliems - Maxi tipo su sietiniu separatoriumi ir nusodintuvu. Konstrukcijoje numatyta apsauga nuo grubių teršalų pertekliaus - užsipildžius filtrui užterštas vanduo nuteka į aplinką arba nuosėdų (infiltracinį) šulinį. Dalis labai smulkių dalelių prateka ir pro smulkaus valymo filtrą. Siekiant greitai jas nusodinti ir eliminuoti sūkurį, vandens sukaupimo talpykloje įrengiami srauto slopintuvai (aeratoriai). Jais tekantis vanduo prisisotina deguonies, todėl sumažėja srauto greitis, o vanduo išteka arti talpyklos dugno.
Prie didelių gamybinių pastatų montuojamose sistemose rekomenduojama įrengti du perpumpavimo siurblius, nes surenkamo vandens kiekiai per liūtį būna dideli. Jiems valdyti reikalingi specialūs automatikos pultai, analogiški naudojamiems nuotekų šalinimo sistemose. Jei nepakanka vieno siurblio našumo ir vandens lygis talpykloje pakyla iki avarinio, įjungiamas antras rezervinis siurblys. Siurbliai automatiškai perjungiami iš pagrindinio į rezervinį, atsižvelgiant į atidirbtas pagrindinio režimo valandas. Taip pat numatytos apsaugos nuo perkrovos, ,,sausos eigos“, rezervinio siurblio paleidimas sugedus pagrindiniam, SMS pranešimai apie filtrų perpildymą ir gedimus sistemoje. Kita naudinga funkcija - surinkimo talpyklos papildymas naktį vandeniu, reikalingu laistymui ir ūkiniams poreikiams, esant mažam kritulių kiekiui. Sumažėjus vandens lygiui iki nustatytos minimalios ribos, blokuojamas drenažinio siurblio darbas ir vanduo paduodamas tiesiai iš vandentiekio sistemos į laistymo sistemą. Surinkimo talpykla užpildoma dažniausiai naktį, kai sumažėja vandens sunaudojimas vandentiekio sistemoje. Vandens lygio kontrolei talpyklose galima naudoti tiek plūdinius, tiek ir hidrostatinius lygio jutiklius, naudojamus įvairiose hidrosistemose.
Kadangi vandens pakėlimo aukštis tokiose sistemose nedidelis (3-4 m, maksimalus slėgis 4 bar), galima rinktis pagal maksimalų našumą tiek panardinamus, tiek ir montuojamus išorėje (pastato rūsyje) siurblius. Siurbimo žarna turi būti su apsauginiu tinkleliu ir specialia palaikančia plūde. Siekiant sumažinti siurblio įjungimų dažnumą ir hidraulinius smūgius vandens laistymo sistemose, verta sumontuoti hidroforą su diafragminiu skirtuvu. Mažoms drėkinimo-laistymo sistemoms siūlomos blokinės lietaus vandens siurblinės, turinčios dalį jau minėtų funkcijų. Su jomis komplektuojama apie 3 x 3 m talpykla, filtras, fasoninės detalės, prijungimo žarnos.
Naujausiuose sistemų automatinio valdymo blokų variantuose galimas duomenų apie sistemos veikimą registravimas ir nuotolinė prieiga prie informacijos, reguliavimo parametrų koregavimas. Valdymo spintą galima montuoti šalia pastatų. Ypač svarbu, kad surenkamas vanduo iš mašinų plovimo aikštelės nepatektų į lietaus vandens surinkimo sistemą. Be nuplaunamų nuo mašinų bei agregatų dulkių ir purvo į surinkimo talpyklą gali patekti tepalų, degalų ir pesticidų likučių. Tokio vandens patekimas į sanitarinį mazgą ir laistymo sistemą neleistinas.
Neleistina tiekti lietaus vandens buitiniais ir sanitariniais tikslais į esamas pastatų vandens paskirstymo sistemas neišvalius jo nuo sedimentų ir biologinių bei mikrobiologinių teršalų specialiais filtrais, ozonuojant arba švitinant UF spinduliais.
