Liūtigris (iš anglų kalbos galimas vertimas ligras (angl. Liger)) - tai plėšriųjų žinduolių, katinių šeimos, didžiųjų kačių pošeimio bei panterų genčiai priskiriamų ir sukryžmintų liūto patino (lot. Panthera leo) ir tigro patelės (lot. Panthera tigris) hibridas.
Liūtigrių laisvėje nepasitaiko, nes jų arealai nepersidengia (liūtai šiais laikais yra paplitę centrinėje ir pietinėje Afrikoje, o tigrai gyvena tik Azijoje), o gyvenimo būdas yra labai skirtingas.
Vyriškos lyties liūtigriai yra nevaisingi, taigi tolimesnis jų dauginimasis yra neįmanomas.
Tai labai stambūs, raumeningo kūno su apvalia galva gyvūnai. Liūtigrių kūno ilgis siekia 3-3,5 m, taip jie savo dydžiu pasiekia labai didelius Amūrinių tigrų patinus. Liūtigrių masė gali viršyti 350 kg. Liūtigriai kūno ilgiu ir svoriu pranoksta savo tėvų rūšis. Stambiausi (daugiausia nelaisvėje laikomi) patinai liūtai ir tigrai gali sverti virš 300 kg. Žinomas į Gineso rekordų knygą įtrauktas liūtigris patinas Heraklis svėrė 418 kg, jo kūno ilgis siekė 3,3 m. Patelės smulkesnės, vidutiniškai sveria 320 kg, o kūno ilgis vidutiniškai siekia 305 cm.
Liūtigrių išvaizda gali gerokai skirtis priklausomai nuo paveldėtų tėvų bruožų. Kailio spalva yra arba smėlio spalvos kaip liūtų arba oranžinės spalvos kaip tigrų. Kailyje matomi neryškūs dryžiai, ypač užpakalinėje kūno dalyje. Dryžiai kai kur gali pereiti į dėmes. Iš tigrų paveldima šviesi papilvės spalva. Iš liūtų paveldėjo panašesnį liūtams riaumojimą.
Pirmieji didžiųjų kačių hibridai zoologijos soduose ar cirkuose iš dalies atsirado iš nežinojimo. Nuo XIX a. liūtigriai pradėti veisti ir planingai, siekiant nustebinti publiką. Liūtų ir tigrų kryžminimas turi ir tam tikras rizikas, nes gali nukentėti tiek jaunikliai, tiek patelės.
Liūtigriai turi didesnę tikimybę žūti atsivedimo metu ar greitai po atsivedimo.
Kaip ir liūtai ar tigrai, liūtigriai sulaukia didelio lankytojų susidomėjimo zoologijos soduose ir žvėrynuose.
Žmonės ar gyvūnai, kurių plaukai, akys ir oda iš prigimties yra bespalviai, vadinami albinosais. Tokių individų organizme nebūna spalvą suteikiančio pigmento, todėl jie paprastai atrodo balti.
Gyvūnams albinosams gyventi gerokai sudėtingiau nei įprastiems jų gentainiams - sunkiau pasislėpti aplinkoje, dažnai tampa plėšrūnų grobiu. Be to, išvaizda gamtoje atlieka svarbų vaidmenį ir poruojantis - bespalviai patinai vargu ar pelnys savosios rūšies patelių prielankumą, nes visada pirmenybę jos teikia ryškiaspalviams konkurentams.
Tačiau panevėžietės Giedrės savaitgalį netikėtai pastebėtos baltos stirnos, regis, puikiai sugyvena su savo kaimene ir nėra nuo jos atskirtos.
„Dažnai turėdama laisvo laiko išeinu pafotografuoti į gamtą. Taip buvo ir šį kartą, kai netyčia šalia miško prieš mano fotoobjektyvą atsirado dvi baltos stirnaitės. Prie jų paskui atėjo dar ir kelios rudos stirnos“, - pasakoja Giedrė.
Fotografei vietiniai pasakojo, jog aplink juos plytinčiame miške jau kelinti metai gyvena stirna, atsivedanti baltų jauniklių.
„Stebėdama stirnas, sutikau moteriškę, kuri labai prašė neviešinti išskirtinių žvėrelių buveinės. Žmonės stengiasi išsaugoti savo baltuosius kaimynus ir apie juos daug nekalba“, - teigia Giedrė.
Pati fotografė turėjo galimybę prieiti arčiau albinosių. Vėjas pūtė ne iš jos pusės ir laukiniai žvėrys negirdėjo atsargiai sėlinančios prašalaitės.
„Tikriausiai tai buvo jaunikliai. Elgėsi jie kaip ir visos stirnos: kai sulojo sutiktos moters šuo, išsilakstė. Manau, albinosės skiriasi tik kailio spalva“, - pasakoja Giedrė.
Naujienai apie baltas stirnas Panevėžio rajone pasirodžius internete, komentatoriai puolė spėlioti, kad tai galėjo būti baltieji danieliai.
„Teko skaityti, kad Lietuvoje yra ir daugiau tokių albinosių“, - kalbėjo unikaliomis nuotraukomis savo kolekciją papildžiusi fotografė.
Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos specialisto Mariaus Kazlausko žiniomis, Giedrės pastebėtos dvi baltos stirnos yra patinas ir patelė. Jis pats savo akimis teigė nematęs šios porelės, bet kolegos ją kažkada buvo sutikę.
„Anomalijos gamtoje - natūralus procesas. Tokių gyvūnų tikrai pasitaiko. Pats anksčiau daug metų dirbau Šiauliuose ir baltų stirnų esu ten matęs“, - pasakoja inspektorius.
Jis girdėjęs, kad šios grakščiosios albinosės pastebėtos ir Kelmės, Biržų rajonų miškuose. Neįprastai atrodančių baltų gentainių gyvūnų bandos, anot inspektoriaus, neišskiria ir nesišalina. Albinosai gyvena taip pat, kaip ir jų įprasti rūšies atstovai.
Šią žiemą, pasak M. Kazlausko, stirnų buvo galima matyti daugiau. Šaltis šiuos žvėris buria į bandas, kurios eina per laukais, priartėja prie gyvenviečių, gatvių. Tačiau atšilus orams stirnos vėl išsisklaidys ir išbėgios po miškus.
Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Rimantas Misevičius tvirtina, kad pastaraisiais metais Lietuvos miškuose stirnų itin padaugėjo. Jų populiaciją, anot gamtos žinovo, išaugino šiltėjantis klimatas.
Tačiau, pasak R. Misevičiaus, nereikia manyti, kad medžiotojai dabar jas ir aktyviau medžioja. Medžiotojų būreliams nustatytas griežtas limitas, kiek kurių gyvūnų leistina sumedžioti.
Paliegusias, sergančias stirnas sudoroja plėšrūnai. Tokia yra natūrali atranka, todėl medžiotojai prašo gyventojų negelbėti, nesinešti namo laukinių žvėrių.
„Šitą žiemą gavome daug pranešimų apie keistas, žmogų prisileidžiančias stirnas. Buvo gana šaltas sezonas, netrūko sniego, tad miško gyvūnams buvo sunkiau nei anksčiau“, - pastebėjo R. Misevičius.
Stirnos negali miegoti ant sniego, nes suserga plaučių uždegimu, o prisivalgius sušalusio rapso, sustreikuoja šių žvėrelių virškinimo sistema. Nuo bado žvėris gelbėjo į mišką pašarą vežę medžiotojai.
Pasak R. Misevičiaus, miško albinosai - jokia naujiena. „Baltos stirnos būriais nevaikšto, bet po vieną kitą jų yra. Sutinkame tokių žvėrelių: esame ir baltą elnią matę, bespalvių šernų - jie panašūs į kiaules. Noriu tik pasakyti, kad tai nėra sergantys gyvūnai - jie sveiki. Tai tik gamtos anomalija“, - patikina medžiotojas.
Raguvoje gyvenantis garsusis gamtininkas Antanas Slučka teigia, kad albinizmą nulemia genai. Jei vienas tėvų turi tokį geną, tikėtina, kad vienas iš keturių atvestų palikuonių irgi bus albinosas. Jei albinizmo genų turi ir patinas, ir patelė, visi jų jaunikliai gali būti balti.
Stirnų būryje, pasak gamtininko, dažniausiai būna vienas dominuojantis patinas, su kuriuo poruojasi patelės. Todėl tikėtina, kad baltoji rajono stirna jauniklių susilaukia su tuo pačiu gyvūnu.
Kartais albinizmas būna savaiminės genų mutacijos pasekmė.
„Albinosų būna tarp įvairių gyvūnų rūšių: meškų, šernų ir net laboratorijose auginamų pelių. Kai kas specialiai veda baltus gyvūnus: tokių būna tigrų, liūtų“, - vardija A. Slučka.
Albinosės yra ir kailiams veisiamos baltos kanadinės audinės. Šiems žvėreliams genų mutacija dar lemia ir klausos trūkumus - jie būna kurti. Kurčios ir visiškai baltos katės. Bet jei kailyje bent vienas plaukas kitoks - ji nebe albinosė. Albinizmui priešingas yra melanizmas - genetinis gyvūno kailio spalvos pokytis į juodą spalvą.
Liūtų dauginimosi ypatumai
Liūtai - tai vienintelės socialios katės, gyvenančios grupėmis, kurios vadinamos būriais. Būrį sudaro nuo keturių iki aštuonių giminingų patelių, jų jaunikliai ir retkarčiais būryje liekantys patinai, kurių vienas vadovauja visam būriui.
Patinai susijungia į grupes, kurios keliauja nuo vieno būrio prie kito, gyvenančio toje pačioje teritorijoje, priklausomai nuo to, kada patelės būna pasiruošusios poruotis. Jie gina pateles ir būrio užimamą teritoriją, kurią pažymi savo šlapimu, purškiamu ant krūmynų.
Lytinę brandą liūto patinai pasiekia 5-erių metų, o patelės - sulaukusios 4-erių. Tačiau ir po brandos liūtai toliau augina savo masę.
Liūtai dauginasi ištisus metus, piką pasiekdami lietaus sezonu. Jei patelė nėra nėščia, tai pastoti ji gali kas 16 dienų. Be to, poligamija būdinga ne tik patinams, bet ir liūtų patelėms. Mokslininkai pažymi, jog liūtai lytiškai itin aktyvūs - dažnai per savaitę jie poruojasi iki 672 kartų.
Visos suaugusios patelės jauniklius veda tuo pačiu metu, todėl gyvendamos būryje jos gali auginti vaikus bendrai, viena kitai padėdamos. Liūtukai pasaulį išvysta gerai paslėptame guolyje. Juos žindo ne tik motina, bet ir kitos apsivaikavusios būrio liūtės.
Keturių-aštuonių savaičių mažyliai išvedami į pirmąją medžioklę, tačiau jiems neleidžiama dalyvauti visame medžioklės procese, kol nesukanka vieneri metai. Jaunikliai iki 16 mėnesių visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų.
Liūtukams gresia įvairiausi pavojai, todėl pirmojo gimtadienio sulaukia mažiau nei pusė gimusių palikuonių.
Subrendę patinai palieka būrį būdami dvejų ar ketverių metų amžiaus. Patelės lieka būryje.
Liūtės gyvena ilgiau, mat senus patinus iš būrio išvaro arba pačios patelės arba jaunesnis ir stipresnis patinas. Gamtoje gyvūnų karaliai gyvena apie 14-16 metų, dažniausiai šio amžiaus pasiekia patelės. Savo ruožtu patinai dažniausiai gyvena iki 11 metų, nors sutinkama ir senų - 16-os metų sulaukusių liūtų.
Vaikžudystė - galingas įrankis užtikrinti rūšies egzistavimą. Nors mums, žmonėms, tai skamba labai žiauriai, bet mokslininkai įsitikinę, kad didžiausia grėsmė jaunikliams kyla iš jų tėvų, o ne tykančių grobuonių.
Liūtus tyrinėjantis prof. Craigas Packeris vaizdžiai pasakoja, kaip liūtai ir liūtės atlieka savo egzekucijas: „jie kanda į galvą ar kaklą ir akimirksniu suknežina gležnus jauniklio kaulus“. Neskaitant žiaurių žudymo momentų, mokslininkas įsitikinęs, kad tai labai svarbus būdas išsaugoti rūšies egzistavimą.
Toks elgesys yra pastebėtas ne tik liūtų, bet ir graužikų, primatų, žuvų, vabzdžių ir varliagyvių elgesyje. Mokslininkai iki šiol nepelnytai šiam gyvūnų elgesiui skyrė per mažai dėmesio.
Dažniausiai jauniklius žudo suaugę patinai. Tyrimai rodo, kad vaikžudystės atveju kiti patinai gauna papildomą progą daugintis, priėjimą prie ribotų išteklių, tiesioginę maistinę naudą (dažniausiai jauniklis yra suvalgomas), pats jauniklis apsaugomas nuo netinkamo arba nepakankamo tėvų rūpesčio arba užtikrinama, kad sužeistas, sergantis ar išsigimęs jauniklis nebegyvens ir neeikvos išteklių bei neblogins rūšies genofondo.
Liūtų šeimos jauniklius paprastai saugo. Jis gali apginti savo šeimą ar atžalą nuo priešų. Be to, jis yra ir jauniklio mokytojas. Situacija pasikeičia, kai į sceną įžengia naujas patinas (-ai). Liūtų gyvenime naujas patinas gali išvaryti, sužeisti ar net užmušti šeimos galvą ir pats užimti jo vietą. Tuomet pavojus iškyla ir jaunikliams, nes naujojo „tėvo“ pagrindinis tikslas yra susilaukti savo palikuonių. Nužudžius jauniklį, patelė greitai pasiruošia naujai rujai ir vėl gali susilaukti atžalų.
„Žudymo imasi ne tik patinai, bet ir patelės, - sako Kembridžo universiteto (Didžioji Britanija) prof. Timas Cluttonas-Brockas, - dažniausiai motinos žudo viena kitos jauniklius“.
Toks elgesys ypač akivaizdus žiurkių bendruomenėse. Patelės kartais žudo viena kitos jauniklius, nes aplinkoje egzistuoja ribotas išteklių kiekis. Numanydamos, kad visoms nepakaks, jos rūpinasi, kad išgyventų būtent jų jaunikliai, taip padidėja tikimybė, kad nors keli palikuonys suaugs ir toliau egzistuos, nes pritrūkus maisto visiems, gali neišgyventi nei vienas.
Žiauriausias variantas - kai motina pati žudo savo jauniklius - taip pat yra būtinybė. Pvz. žiurkės dažnai suvalgo išsigimusius ar sužeistus jauniklius, nes nėra reikalo skirti jiems dėmesį ir maistą, kai iš jų evoliucine prasme nebus jokios naudos. Geriau užtikrinti sveikųjų gerą gyvenimą.
Vabzdžiai neretai stengiasi suvalgyti svetimas lervas ar kiaušinėlius iki padėdami savo - taip padidinama tikimybė, kad išsiritusios lervos turės aplinkui pakankamai maisto.
Kiek kitokios taktikos imasi primatai. Nors vaikžudystės atvejai dokumentuoti mažiausiai 40-yje rūšių, visgi patelės naudoja kelias strategijas, kad taip neatsitiktų. Pvz. kai kurios beždžionės poravimosi metu lytinių santykių turi su keliais patinais, kad šie nežinotų kieno tai bus palikuonis, tad nė vienas nedrįsta prieš jį pakelti rankos. Tokia taktika ypač padidina jauniklio išgyvenimo šansus, kai į bendruomenę bando įsilieti nauji patinai.
Dar įdomiau elgiasi surikatos. Šie gyvūnai pasižymi bendruomeniškumu. Šeimoje esantis alfa patinas palikuonių susilaukia tik su sveikiausiomis patelėmis. Kitos padeda tik prižiūrėti jauniklius, kurie slaugomi visų bendrai. Kartais patelės nužudo kitus jauniklius, kad daugiau dėmesio tektų jų vaikams.
„Surikatų patinėliai taip nesielgia, kadangi kai tik patelės susilaukia vaiko, jos iškarto būna pasiruošusios vėl daugintis. Vaikžudystė jiems niekaip nepasitarnautų, tuo tarpu liūtėms po gimdymo gali prireikti 18 mėnesių, kol jos vėl galės pastoti“, - mąsto prof. T. Cluttonas-Brockas.
Dar kitaip elgiasi gepardai. Dažniausiai patelę apvaisina du patinai. Jos viduje sperma susimaišo ir vadoje būna mišrūs palikuonys. Taip jaunikliai apsaugomi nuo galimos mirties.
„Liūtai ir kiti katininiai gyvūnai dažnai negali atskirti savo ar kito patino palikuonių, todėl saugo visus, kurie yra šeimoje. Tas negalioja naujiems patinams, todėl jie ir imasi šio nedėkingo darbo“, - pasakojo BBC dokumentinės laidos apie gamtą „Planet Earth Live“ prodiuseris Colinas Jacksonas.
Tiek mokslininkus, tiek dokumentinių filmų kūrėjus labiausiai šokiruoja vaizdai, kai motinos valgo savo jauniklius. Žmonių gyvenime toks kanibalizmas būtų nepateisinamas, bet laukinėje gamtoje, kur maisto nuolat trūksta ir dėl jo reikia sunkiai dirbti, toks sveikas, šviežios mėsos užkandis gali tapti skirtumu tarp gyvybės ir mirties.
tags: #kiek #liutu #pateles #susilaukia #palikuoniu
