Menu Close

Naujienos

Ginekologinės ligos nėštumo metu

Nėštumas yra vienas dinamiškiausių laikotarpių moters gyvenime, kai kūnas patiria milžiniškus pokyčius, pritaikydamas visas savo sistemas naujos gyvybės auginimui. Nors dauguma moterų nėštumą išgyvena sklandžiai, svarbu žinoti apie galimas komplikacijas ir laiku kreiptis į gydytoją. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausias ginekologines ligas ir būkles, kurios gali pasireikšti nėštumo metu, bei jų diagnostiką ir gydymą.

Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas

Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas (defluxio, seu effluvium liquoris amniotici praeterminalis) - tai vaisiaus vandenų pūslės plyšimas neprasidėjus gimdymo veiklai. Šios patologijos dažnis svyruoja nuo 7 iki 12 proc. tarp visų nėštumų.

Rizikos veiksniai

Rizikos veiksniams priskiriami:

  • Infekcijos.
  • Polihidramnionas (per didelis vaisiaus vandenų kiekis).
  • Daugiavaisis nėštumas.
  • Gimdos kaklelio nepakankamumas.
  • Placentos atšoka.
  • Traumos.
  • Lytiniai santykiai.
  • Vaisiaus raidos anomalijos.
  • Invazinės diagnostinės procedūros (pvz., ammniocentezė, kordocentezė).
  • Medžiagų apykaitos ligos (pvz., Ehlers-Danlos sindromas).

Patogenezė

Vaisiaus vandenys nuteka, kai susilpnėja vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumas. Nėštumui progresuojant, dangalai tempiasi, jų ląstelės plokštėja. Dangalus gali silpninti bakterijų gaminami fermentai (kolagenazės, proteazės), motinos proteazės ir elastazės, taip pat spermos proteazės.

Klinika ir diagnostika

Nėščioji skundžiasi įvairaus gausumo vandeningomis išskyromis iš makšties. Diagnostika apima apžiūrą makšties skėtikliais, kurios metu matoma, kaip vaisiaus vandenys teka pro gimdos kaklelio kanalą. Atliekami papildomi tyrimai:

  • Teigiamas kristalizacijos testas.
  • Užpakalinio makšties skliauto turinio pH būna 7,0-7,25 (teigiamas nitrazino testas).
  • Makšties tepinėlio ir išskyrų bakteriologinis pasėlis infekcijai ir jos sukėlėjui nustatyti.
  • Ultragarsu nustatomas sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis.

Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, todėl būtina atidžiai stebėti nėščiosios būklę (temperatūrą, pulsą, leukogramą, CRB) ir vaisiaus būklę (judesius, širdies veiklą, biofizinį profilį, doplerometriją).

Diferencinė diagnostika

Priešlaikinį vaisiaus vandenų nutekėjimą reikia atskirti nuo makšties uždegimo, bakterinės vaginozės, šlapimo takų infekcijos, šlapimo nelaikymo ar hydrorrhoea gravidarum (nėštumo metu pasireiškiančio vandeningų išskyrų padaugėjimo).

Gydymas

Akušerinę taktiką lemia nėštumo laikas, infekcijos požymiai ir vaisiaus būklė.

  • 22-24 nėštumo savaitės: Prognozė vaisiui nepalanki. Sužadinamas gimdymas, skiriama antibiotikų terapija.
  • 25-34 nėštumo savaitės: Jei nėra infekcijos ar vaisiaus hipoksijos požymių, nėštumas tęsiamas. Skiriama tokolizė (gimdos susitraukimų slopinimas), vaisiaus plaučių brandinimas ir antibiotikų terapija.
  • Daugiau kaip 35 nėštumo savaitės: Jei gimdymo veikla neprasideda per 12-24 valandas, gimdymas sužadinamas (esant chorioamnionitui, vaisiaus hipoksijai ar kitai nėštumo patologijai). Skiriama antibiotikų terapija.

Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, gali iškristi virkštelė ar smulkiosios vaisiaus dalys, galimas placentos atšoka, vaisiaus plaučių hipoplazija. Komplikacijų riziką lemia nėštumo laikas, nutekėjusių vandenų kiekis ir bevandenio laikotarpio trukmė.

ultragarsinis vaisiaus vandenų kiekio tyrimas

Priešlaikinis gimdymas

Priešlaikinis gimdymas (partus praematurus) - tai gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37-osios nėštumo savaitės pabaigos (36 savaitės + 6 dienos). Naujagimio svoris - 500 g ir daugiau. Priešlaikinio gimdymo dažnis siekia 6-8 proc. ir yra viena pagrindinių perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežasčių (75-80 proc.).

Etiologija

Rizikos veiksnių grupės:

  • Motinos ligos: lytinių ar šlapimo takų infekcija, ekstragenitalinė infekcija (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija), lytinių takų anomalijos, gimdos kaklelio nepakankamumas, sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos), neurohormoniniai sutrikimai, motinos ir vaisiaus Rh faktorių netapatumas, motinos trauma ar chirurginės intervencijos.
  • Nėštumo patologija: sunkios hipertenzinės būklės, daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, oligohidramnionas, placentos pirmeiga, atšoka, priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas, chorioamnionitas, sunki anemija.
  • Vaisiaus patologija: įgimtos anomalijos, žuvęs vaisius, sulėtėjęs vaisiaus augimas.
  • Socialiniai ir biologiniai veiksniai: amžius (jaunesnis kaip 18 metų ir vyresnis kaip 35 metų), buvęs priešlaikinis gimdymas, dažni gimdymai (daugiau kaip 4), intoksikacija cheminėmis medžiagomis, rūkymas, nepalankios darbo sąlygos, nevisavertė mityba, smurtas, nepageidaujamas nėštumas.

Klinika ir diagnostika

Nėščioji skundžiasi pilvo apatinės dalies ir strėnų maudimu, padažnėjusiais gimdos susitraukimais, kraujingomis makšties išskyromis. Skiriama latentinė ir aktyvioji priešlaikinio gimdymo fazės. Aktyviajai fazei (partus praematurus incipiens) būdingi 3 ir daugiau reguliarūs gimdos susitraukimai per 30 minučių, trumpėjantis (80 proc.) ir/arba besiplečiantis gimdos kaklelis (3 cm).

Diagnostikai ir klinikinei taktikai numatyti būtina:

  • Nustatyti nėštumo laiką ir vaisiaus svorį, įvertinti bendrąją nėščiosios būklę.
  • Apžiūrėti makšties skėtikliais, vizualiai įvertinti gimdos kaklelio būklę (ilgį ir išsiplėtimą).
  • Paimti gimdos kaklelio kanalo medžiagos tepinėliui, pasėliui.
  • Įtariant bakterinę vaginozę, nustatyti makšties išskyrų pH ir atlikti KOH testą.

Vaisiaus būklė vertinama skaičiuojant vaisiaus judesius, klausant širdies veiklą akušeriniu stetoskopu, užrašant netiesioginę vaisiaus kardiotokogramą, atliekant ultragarsinį vaisiaus tyrimą. Ultragarsu galima įvertinti ir gimdos kaklelio ilgį, vidinių žiočių atsidarymą.

Gydymas

Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų tęsti nėštumą, skiriamas lovos režimas, raminamųjų, gimdos susitraukimai slopinami tokolitikais, brandinami vaisiaus plaučiai.

Tokolizės (gimdos susitraukimų slopinimo) tikslas

Pratęsti nėštumą, kol subręs vaisius ar bus subrandinti vaisiaus plaučiai.

Tokolizei vartojami vaistai

  • Kalcio kanalų blokatoriai (nifedipinas): Mažina miometriumo kontraktiliškumą, efektyvus pirmiausia pasirenkamas tokolitikas. Šalutinis poveikis: galvos skausmas, karščio pylimas, hipotenzija, tachikardija.
  • Prostaglandinų inhibitoriai: Neskirti po 34-osios nėštumo savaitės. Šalutinis poveikis: vaisiui - priešlaikinis Botalo latako užakimas, vaisiaus vandenų mažėjimas; naujagimiui - nekrozinis enterokolitas, intraventrikulinės hemoragijos. Kontraindikacijos: bronchinė astma, kraujavimas iš virškinimo trakto, vainikinių kraujagyslių ligos, oligohidramnionas, vaisiaus širdies ir inkstų anomalijos.
  • Beta adrenomimetikai: Šalutinis poveikis motinai: stiprus širdies plakimas, tremoras, pykinimas, galvos skausmas, nerimas, hipotenzija, hiperglikemija, plaučių edema. Šalutinis poveikis vaisiui ir naujagimiui: tachikardija, hipoglikemija, hiperinsulinemija, hiperbilirubinemija, laikinoji hiperkalemija, hipokalcemija ir hipotenzija. Kontraindikacijos: nėščiosios širdies ligos ir ritmo sutrikimai, dekompensuotas cukrinis diabetas, sunki hipertirozė, ryški hipertenzija, plautinė hipertenzija, bronchinė astma, lėtinės kepenų ar inkstų ligos, intrauterinė infekcija, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos.
  • Oksitocino receptorių antagonistai (Atosiban): Blokuoja oksitocino receptorius. Nepageidaujamas poveikis minimalus.

Palaikomoji tokolizė nerekomenduojama. Tokolizės trukmė - ne ilgesnė nei 48 val. Maži neišnešioti naujagimiai turi gimti tretines sveikatos priežiūros akušerijos ginekologijos paslaugas teikiančiuose stacionaruose.

priešlaikinio gimdymo rizikos veiksniai

Vaisiaus hipoksija

Vaisiaus hipoksija - tai deguonies stoka vaisiaus audiniuose. Jos dažnis siekia 5 proc. ir gali lemti perinatalinę mirtį bei naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė vaisiaus hipoksija.

Etiologija

Vaisiaus hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ir/arba placentos bei virkštelės patologija:

  • Motinos organizme: širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, ryški anemija (Hb mažiau kaip 70 g/l), normovoleminė hipotenzija, vena cava sindromas, plaučių ligos, šokas, kraujavimas, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis.
  • Vaisiaus patologija: širdies ydos, vaisiaus vandenė, hemolizinė liga, dvynių transfuzijos sindromas, pernešiojimas, raidos ydos, infekcija.
  • Placentos ir virkštelės patologija: priešlaikinė placentos atšoka, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar plėvinio virkštelės prisitvirtinimo, vasa previa, placentos nepakankamumas (dėl nėščiųjų hipertenzinės būklės, cukrinio ar gestacinio diabeto), placentos infarktas, hipoplazija, virkštelės mazgai, virkštelės apsukos, virkštelės suspaudimas gimdymo metu.

Patogenezė

Vaisiaus hipoksija gali būti ūminė ir lėtinė. Pradinėje stadijoje būna vaisiaus tachikardija, padidėjęs kraujotakos greitis. Progresuojant hipoksijai, vyksta kraujo apytakos centralizacija gyvybiškai svarbiuose vaisiaus organuose (smegenyse, širdyje). Sumažėja deguonies kiekis raumenyse, žarnyne, inkstuose. Deguonies trūkumas žarnyne gali sukelti mekonijaus atsiradimą vaisiaus vandenyse, nudažydamas juos žalsva spalva.

Klinika ir diagnostika

Hipoksijos požymiai yra sulėtėję ar išnykę vaisiaus judesiai, padažnėję ar suretėję vaisiaus širdies tonai. Vaisiaus kardiotokogramoje kinta bazinis dažnis, mažėja variabilumas, atsiranda vėlyvųjų deceleracijų. Keičiasi ir kiti vaisiaus biofizinio profilio duomenys: mažėja vaisiaus motorinių ir kvėpavimo judesių, atsiranda oligohidramnionas, sumažėja vaisiaus raumenų tonusas. Ultragarsu nustatomas sulėtėjęs vaisiaus augimas, o doplerometrijos tyrimu stebima kraujotakos centralizacija. Plyšus vaisiaus dangalams, stebimi žalsvi vaisiaus vandenys.

Gydymas

Įtarus vaisiaus hipoksiją, ieškoma jos priežasčių ir gydomos nėščiosios ligos. Gimdymo metu taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija: gimdyvė guldoma ant šono, jai duodama kvėpuoti deguonies, nutraukiamas gimdymo veiklos skatinimas, esant gimdos hiperdinamijai taikoma intraveninė tokolizė. Jei šios priemonės vaisiaus būklės nepagerina, reikia užbaigti gimdymą cezario pjūvio operacija arba, jei yra sąlygos, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.

vaisiaus hipoksijos diagnostika

Smulkiųjų vaisiaus dalių ir virkštelės iškritimas

Virkštelės iškritimo dažnis svyruoja nuo 1:265 iki 1:426 visų gimdymų. Esant galvutės pirmeigai - vienas atvejis iš 600 gimdymų.

Etiologija

Tai gali nutikti dėl:

  • Netaisyklingos vaisiaus padėties gimdoje (skersinė, įstrižinė, sėdynės).
  • Galvinės pirmeigos, kai vaisiaus galva nevisiškai užpildo kaulinio dubens įeigą.
  • Vaisiaus vandenų dangalų praplėšimo, esant neprigludusiai vaisiaus pirmeigai prie mažojo dubens įeigos.
  • Siauro dubens.
  • Atloštinės galvos pirmeigos.
  • Polihidramniono.
  • Daugiavaisio nėštumo.

Smulkiosios vaisiaus dalys (rankos ir kojos) ir virkštelės kilpos gali iškristi pro atvirą gimdos kaklelį į makštį tada, kai nuteka gemaliniai vaisiaus vandenys. Jei vaisiaus vandenų pūslė neplyšusi ir makšties tyrimo metu pro gimdos kaklelį čiuopiama pirmaujanti smulkioji vaisiaus dalis ar virkštelė - tai vadinama smulkiosios vaisiaus dalies ar virkštelės pirmeiga.

Ginekologinės ligos, kurios gali pasireikšti nėštumo metu

Nėštumo metu moters organizmas patiria daugybę pokyčių, kurie gali turėti įtakos esamų ginekologinių ligų eigai ar netgi sukelti naujų. Svarbu atkreipti dėmesį į visus simptomus ir laiku kreiptis į gydytoją.

Cistos ir miomos

Kiaušidžių cistų dažnis nėštumo metu svyruoja nuo 0,3 iki 5,4 proc. Dauguma jų yra nepiktybinės ir besimptomės. Tačiau retos, bet ūmios komplikacijos, tokios kaip cistos torsionas, plyšimas ar kraujavimas, reikalauja skubios medicininės pagalbos. Miomos nėštumo metu gali didėti ir degeneruoti, sukeldamos komplikacijų, tokių kaip subserozinės miomos torsionas.

Endometriozė

Nėštumo ir žindymo laikotarpis dažnai teigiamai veikia endometriozę. Šios ligos gydymo tikslas yra slopinti kiaušidžių funkciją, todėl natūrali nėštumo būklė gali padėti sumažinti simptomus arba visiškai juos pašalinti.

Makšties išskyros ir infekcijos

Nėštumo metu pasikeitusi hormonų pusiausvyra ir padidėjusi kraujotaka dubens srityje lemia padidėjusį makšties išskyrų kiekį (leukorėją). Tai normalus fiziologinis reiškinys, padedantis palaikyti sveiką makšties mikroflorą ir apsaugoti vaisių nuo infekcijų.

Tačiau tam tikri išskyrų pokyčiai gali signalizuoti apie infekcijas:

  • Pienligė (kandidozė): Tirštos, baltos išskyros, primenančios varškę, stiprus niežulys, deginimo jausmas.
  • Bakterinė vaginozė: Pilkos spalvos išskyros, nemalonus kvapas. Gali didinti priešlaikinio gimdymo ir mažo naujagimio svorio riziką.
  • Lytiškai plintančios infekcijos (LPI): Geltonos arba žalsvos spalvos, putotos išskyros, nemalonus kvapas, niežulys, skausmas.

Bet kokie ryškūs makšties išskyrų pakitimai, ypač jei jie susiję su niežuliu, deginimu ar nemaloniu kvapu, reikalauja gydytojo konsultacijos. Negydomos infekcijos gali sukelti priešlaikinį gimdymą arba būti perduotos naujagimiui.

makšties išskyrų spalvos ir jų reikšmė

Šlapimo takų infekcijos

Nėštumo metu cistito (šlapimo pūslės uždegimo) rizika didėja dėl padidėjusio progesterono kiekio. Simptomai apima dažną ir skausmingą šlapinimąsi, skausmą pilvo apačioje. Inkstų uždegimas gali pasireikšti skausmu nugaros srityje, karščiavimu. Šlapimo takų infekcijos gali sukelti priešlaikinį gimdymą, todėl svarbu laiku jas diagnozuoti ir gydyti.

Kitų infekcijų poveikis nėštumui

Įvairios infekcijos, tokios kaip gripas, vėjaraupiai, raudonukės, citomegalija, toksoplazmozė, gali kelti pavojų tiek motinai, tiek vaisiui. Kai kurios iš jų (pvz., raudonukės) gali sukelti sunkų vaisiaus apsigimimą. Svarbu žinoti savo skiepų istoriją ir vengti kontakto su sergančiaisiais. Planuojant nėštumą, rekomenduojama pasiskiepyti nuo kai kurių infekcijų.

Nėštumo priežiūra ir profilaktika

Reguliarūs apsilankymai pas akušerį-ginekologą yra būtini visos nėštumo eigai stebėti. Jau per pirmąjį vizitą gydytojas turi išsamiai papasakoti apie galimas komplikacijas ir simptomus, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Nėštumo metu svarbu:

  • Laikytis subalansuotos mitybos, turtingos vitaminais ir mineralais.
  • Vengti žalingų įpročių (rūkymo, alkoholio).
  • Reguliariai atlikti rekomenduojamus tyrimus (kraujo, šlapimo, ultragarsinius, prenatalinius).
  • Stebėti vaisiaus judesius (ypač nuo 34-36 savaitės).
  • Saugoti save nuo infekcijų, laikytis asmens higienos.

Ginekologinės ligos nėštumo metu gali sukelti rimtų komplikacijų, tačiau ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas padeda užtikrinti sveiką nėštumą ir gimdymą.

tags: #ginekologines #ligos #nestumo #metu