Daugelyje mitopoetinių pasaulio tradicijų žinomas pasaulio kiaušinio įvaizdis. Iš to kiaušinio atsiranda visata arba kokia nors įasmeninta tverianti galia: dievas-sutverėjas, kultūrinis didvyris-demiurgas, kartais - žmonių giminė. Užvis dažniausiai sutinkami motyvai apie iš abiejų pasaulio kiaušinio pusių (arba iš kiaušiniškos chaotiškos masės) atsiradusius dangų ir žemę arba saulę (iš trynio); daugeliu atveju kiaušinis aprašomas kaip auksinis, kartais jam priskiriamos ir kitos saulės savybės.
Pasak vediškosios kosmogonijos, iš pasaulio kiaušinio-auksinio gemalo (Hiranjagarbhos) atsirado sutverėjas Pradžapatis, iš jo atsiranda Brahma (žr. Brahmanda); kartais sutverėjas Išvara aprašomas gyvenantis pasaulinio kiaušinio vandenyse. Orfikams žinomas mitas apie tai, kaip iš pasaulinio kiaušinio, plūduriuojančio vandenyse, Faneso, atsiranda dieviškasis sutverėjas, švytintis lyg saulė (su tuo susiję sinkretiniai Mitros-Faneso, Dzeuso-Helijo-Mitros-Faneso vaizdiniai) arba bekūnė sparnuota būtybė. Egipto mite saulė randasi iš pasaulinio kiaušinio, kurį padėjęs paukštis „didysis Gogotunas“. Pasaulinis kiaušinis, padėtas paukščio Fufundos, davė pradžią dangui hausų mitologijoje. Pasak suomių „Kalevalos“ iš kiaušinio, iš apatinės pusės išėjo motina, drėgnoji žemė, iš kiaušinio, iš viršutinės pusės, stojo aukštas dangaus skliautas... Kiniškoje tradicijoje dangus ir žemė sulieti į vieną kaip vištos kiaušinis.
Mituose žinomi pavyzdžiai, kai su pasaulio kiaušinio įvaizdžiu siejama laiko struktūra (brahmanas kiaušinyje išbūna metų bėgyje) o kelių kiaušinių įvaizdžiu vaizduojamas smulkesnis laiko dalijimas. Paprastai tvėrimo pradžia susijusi su tuo, kad pasaulio kiaušinis, mestas į dangų, lukštenasi, sprogsta (pvz., šiaurės vakarų Afrikoje žinomas paprotys per vestuves daužyti kiaušinį, taip mėgdžiojant pasaulio kiaušinio sprogimą). Kai kuriais atvejais su pradaužiamu kiaušiniu susijęs dievas-griausmavaldis arba jo tėvas. Kartais iš pasaulio kiaušinio atsiranda įvairios blogio jėgos apraiškos (gyvatė, mirtis). Šiaurės Afrikos gentyse žinomas motyvas apie tai, kaip vidury žvaigždės-kiaušinio randama triguba gyvatė. Orfišką įtaką patyrusiame graikų mite Kronas viena sėkla apvaisina po žeme esančius kiaušinius, iš kurių gimsta Tifonas (taip pat tikima, kad iš kiaušinio atsiranda baziliskas. Pasakose žinomas motyvas, kad kiaušinyje paslėpta Koščėjaus mirtis).
Kiaušinio sandara ir vystymasis
Kiaušinis - gyvūnų moteriška lytinė ląstelė (kiaušialąstė). Čia aprašomos paukščių ir roplių kiaušialąstės. Paukščio kiaušinio sandara apima kelis pagrindinius elementus: kevalas, išorinė ir vidinė pokevalinė plėvelė, vytulas, skystas ir tirštas baltymas, trynio dangalas, trynys su gemaliniu disku. Papildomai galima išskirti trynio plėvę, oro kamerą ir oocitą (nesubrendusi kiaušialąstė).
Oocitas, atsipalaidavęs iš kiaušidės, patenka į kiaušintakį, kur po tam tikrų pakitimų virsta kiaušiniu ir gali būti apvaisintas spermatozoido. Ilgame kiaušintakyje esančios liaukos apgaubia kiaušialąstę pirma baltyminiu sluoksniu, po to dviem plonomis pergamentinėmis plėvelėmis. Vėliau kiaušinis patenka į gimdą, kurioje susiformuoja kietas kiaušinio lukštas, nudažytas pigmentais. Susiformavęs kiaušinis patenka į kloaką ir iš ten į aplinką. Vištos kiaušinis kiaušintakiu slenka maždaug parą, tuo tarpu karvelių - beveik dvi paras.
Vidinę padėto kiaušinio dalį sudaro trynys, kurio paviršiuje yra priaugęs gemalinis diskas (paukščio gemalas ankstyvosiose vystymosi stadijose). Trynys yra padengtas plona plėvele ir plūduriuoja skystame baltyme. Baltyme trynį laiko du susisukę tvirti baltymo saiteliai - vytulai, ant kurių kabantis trynys yra paslankus ir būna tokioje padėtyje, kad nepriklausomai nuo kiaušinio padėties, gemalinis diskas visuomet būna paviršiuje. Visa tai gaubia dvisluoksnė polukštinė plėvelė, kuri bukajame kiaušinio gale persiskiria ir sudaro oro pilną ertmę. Kiaušinį dengia kietas lukštas, susidedantis iš kalcio druskų (kalcio karbonato), turintis daug smulkių kanalėlių, pro kuriuos į kiaušinio vidų patenka oras ir išeina besivystančio gemalo gyvybinės veiklos dujiniai produktai.
Kiaušinių dydis būna labai įvairus ir priklauso nuo paukščio rūšies. Didžiausius kiaušinius tarp dabar gyvenančių paukščių deda strutis, kuris yra 2000 kartų didesnis nei kolibrio kiaušinis. Stručio kiaušinis yra apie 180 mm pločio ir 140 mm aukščio bei sveria apie 1,2 kilogramo. Kolibrio kiaušinis yra 13 mm ilgio ir 8 mm pločio ir sveria apie pusę gramo. Išnykusio milžiniško paukščio epiornio kiaušiniai buvo 7 kartus didesni nei stručio. Net ir vienodo dydžio paukščių kiaušiniai neretai būna nevienodo didumo.
Kiaušinio trynys ir baltymas yra maistas besivystančiam paukščio gemalui. Gemalo diskas su tryniu suaugęs ir gemalui vystantis tarp jo ir trynio susidaro virkštelė, pro kurią maistinės medžiagos patenka į paukščiuką. Jam augant trynys vis mažėja. Neužperėtas kiaušinis būna sunkesnis už užperėtą. Kiaušiniui išperėti reikia tam tikros temperatūros. Esant aukštesnei ar žemesnei temperatūrai išsirita nenormalūs jaunikliai. Neužperėtas vištos kiaušinis, laikomas žemesnėje nei 24 laipsnių temperatūroje, sugebėjimą vystytis praranda tik po 3-4 savaičių. Tačiau paukščių, kurie pradeda perėti padėję 1-2 kiaušinius, šis sugebėjimas prarandamas anksčiau. Perėjimo pabaigoje paukščiukas turi savo šilumos, tad galima jį palikti ilgesniam laikui. Perėjimo laikas skirtingas pas įvairius paukščius ir neretai priklauso nuo kiaušinio dydžio - didesni perimi ilgiau, nors taip yra ne visada.
Roplių kiaušiniai yra dideli, turi daug trynio, kuriuo maitinasi gemalas, kol išsivysto gyvybingas jauniklis, galintis išgyventi sausumoje be tėvų priežiūros. Kiaušiniai dažniausiai vystosi užkasti į žemę, o suaugę gyvūnai juos saugo retais atvejais. Kiaušinis padengtas dangalais, kurie saugo nuo džiuvimo ir mechaninio sužalojimo. Driežų ir gyvačių kiaušinio dangalas būna pergamentinis, o vėžlių ir krokodilų - sukalkėja ir tampa kevalu.
Žmogaus kiaušinis ir jo vystymasis
Subrendęs moters kiaušinis yra apie 150 µm dydžio, apvalus, nejudrus. Turi santykinai didelį branduolį, ryškų branduolėlį. Citoplazmoje gausu organelių, nedaug tolygiai pasklidusių trynio intarpų, periferijoje yra žievės granulių. Kiaušinį supa skaidrusis dangalas ir spindulinis vainikas. Jie atlieka maitinimo, apsauginę ir reguliacinę funkcijas.
Kiaušiniai dauginasi, auga ir bręsta kiaušidžių folikuluose. Naujagimės kiaušidėje kiekvieno folikulo viduje yra nebrandus kiaušinis, apsuptas plokščių epitelinių ląstelių sluoksnio. Lytinės brandos laikotarpiu kiekvieno mėnesinių ciklo pradžioje keliolika folikulų ima bręsti, jų epitelinės ląstelės, supančios kiaušinį, ima daugintis ir formuoti spindulinį vainiką. Kiaušinis bręstančiame folikule didėja, susidaro jo skaidrusis dangalas. Dauguma folikulų ir juose esančių kiaušinių sunyksta, kiekvieno ciklo metu subręsta dažniausia tik po vieną (kartais kelis) folikulus. Per ovuliaciją folikulas plyšta ir kiaušinis išrieda į pilvo ertmę. Kiaušinis visiškai subręsta po dviejų mejozės pasidalijimų. Pirmasis pasidalijimas, prasidėjęs dar iki mergaitės gimimo, sustoja ir užsibaigia tik prieš pat ovuliaciją. Antrasis pasidalijimas baigiasi tik tada, kai kiaušinis yra apvaisinamas. Užsimezgęs gemalas kiaušintakiu slenka į gimdą, čia įsitvirtina ir vystosi.
Kas atsirado pirmiau: višta ar kiaušinis?
Tai klausimas, kuris kankina filosofus, mokslininkus ir smalsuolius jau šimtmečius. Atrodo paprastas klausimas, tačiau atsakymas į jį slypi evoliucijos, biologijos ir net filosofijos labirintuose. Panagrinėkime šį paradoksą iš įvairių perspektyvų, atskleidžiant įdomius faktus ir pateikiant išsamius paaiškinimus.
Evoliucijos ir Biologijos Perspektyva
Žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, akivaizdu, kad kiaušinis atsirado pirmiau. Nes gyvūnai, dedantys kiaušinius, egzistavo gerokai prieš atsirandant vištoms. Dinozaurai, ropliai, žuvys - visi jie dėjo kiaušinius. Tačiau esminis klausimas yra ne apie bet kokį kiaušinį, o apie tą kiaušinį, iš kurio išsirito višta. Čia į pagalbą ateina evoliucijos teorija.
Evoliucija - tai palaipsnis rūšies pokytis per ilgą laikotarpį. Vištos neatsirado iš niekur. Jos išsivystė iš senesnių paukščių rūšių per mutacijas ir natūralią atranką. Tarkime, buvo paukštis, labai panašus į vištą, bet dar ne visai toks. Jis dėjo kiaušinius, o viename iš tų kiaušinių įvyko genetinė mutacija. Dėl šios mutacijos iš kiaušinio išsirito paukštis, kurį mes jau galime apibrėžti kaip vištą. Taigi, kiaušinis, iš kurio išsirito pirmoji višta, buvo padėtas ne vištos, o jos protėvio.
Genetinės mutacijos yra atsitiktiniai DNR pokyčiai, kurie gali lemti naujų savybių atsiradimą. Dauguma mutacijų yra neutralios arba žalingos, tačiau kartais mutacija gali suteikti organizmui pranašumą. Šiuo atveju, mutacija kiaušinyje galėjo lemti tokius pokyčius, kurie apibrėžia vištą kaip atskirą rūšį. Tai gali būti plunksnų spalva, snapo forma, kiaušinių dėjimo dažnumas ar bet kuri kita savybė, skirianti vištą nuo jos protėvių.
Biologijos požiūriu, situacija tampa dar įdomesnė. Kiaušinio lukštas susideda iš kalcio karbonato, tačiau svarbiausia yra kiaušinio viduje esantys baltymai, kurie lemia, kokia gyvybė iš jo išsiris. Baltymai yra sudaryti iš aminorūgščių, o jų seką lemia DNR. Taigi, kiaušinio DNR nulemia, ar iš jo išsiris višta, ar kitas paukštis. Šiuo atveju, vištos kiaušinis yra tas, kuris turi vištos DNR. Tačiau, kaip minėta anksčiau, ta DNR atsirado dėl mutacijos kiaušinyje, padėtame paukščio, kuris dar nebuvo višta. Tai reiškia, kad pirmasis vištos kiaušinis buvo padėtas ne vištos, o jos protėvio, turinčio šiek tiek kitokią DNR.
Mokslininkai nustatė, kad vištos kiaušinio lukšto formavime svarbų vaidmenį atlieka baltymas, vadinamas OC-17 (ovocleidin-17). Šis baltymas padeda kalcio karbonatui kristalizuotis ir suformuoti tvirtą kiaušinio lukštą. Įdomu tai, kad OC-17 baltymas randamas tik vištų kiaušiniuose. Tačiau, kaip ir su visa vištos DNR, šio baltymo atsiradimas yra susijęs su mutacijomis, kurios įvyko prieš vištos atsiradimą.
Iš esmės, vištos ir kiaušiniai yra susiję amžinu grįžtamuoju ryšiu. Vištos deda kiaušinius, o iš kiaušinių išsirita vištos. Šis ciklas tęsiasi be galo. Tačiau, evoliucijos perspektyva padeda mums suprasti, kad šis ciklas prasidėjo nuo kiaušinio, kuriame įvyko mutacija, vedanti į vištą. Tai reiškia, kad pirmoji višta išsirito iš kiaušinio, kuris buvo padėtas paukščio, kuris dar nebuvo višta.
Filosofinė Perspektyva
Filosofiniu požiūriu, klausimas "višta ar kiaušinis" yra klasikinis priežasties ir pasekmės dilemos pavyzdys. Tai primena klausimą apie tai, kas atsirado pirmiau - mintis ar veiksmas. Ar višta galėjo atsirasti be kiaušinio? Ar kiaušinis galėjo atsirasti be vištos? Atsakymas priklauso nuo to, kaip mes apibrėžiame "vištą" ir "kiaušinį".
Jei "višta" apibrėžiama kaip būtybė, turinti specifinę genetinę struktūrą, o "kiaušinis" - kaip struktūra, turinti tą pačią genetinę struktūrą, tuomet kiaušinis, turintis mutaciją, vedančią į vištą, turėjo atsirasti pirmiau. Tačiau, jei "višta" apibrėžiama tiesiog kaip paukštis, kuris deda vištos kiaušinius, tuomet višta turėjo atsirasti pirmiau, kad galėtų padėti tą kiaušinį.
Įdomūs Faktai apie Vištas ir Kiaušinius
- Vištos yra kilusios iš raudonųjų džiunglių vištų, kurios gyvena Pietryčių Azijoje.
- Vištos gali atpažinti daugiau nei 100 skirtingų veidų, įskaitant žmonių.
- Vištos turi puikią spalvų regą ir gali matyti daugiau spalvų nei žmonės.
- Kiaušinio lukšto spalva priklauso nuo vištos veislės.
- Vidutiniškai višta per metus padeda apie 300 kiaušinių.
- Kiaušiniai yra puikus baltymų, vitaminų ir mineralų šaltinis.
- Didžiausias kada nors užregistruotas vištos kiaušinis svėrė 454 gramus ir turėjo du trynius.
- Kiaušiniai yra vienas iš labiausiai paplitusių maisto produktų pasaulyje.
- Pasaulyje egzistuoja šimtai skirtingų vištų veislių, kiekviena iš jų pasižymi unikaliomis savybėmis, įskaitant kiaušinių spalvą, dydį ir dėjimo dažnumą.
- Kiaušiniai yra turtingi vitaminų ir mineralų, tokių kaip vitaminas D, vitaminas B12, riboflavinas, folatas, selenas ir jodas.
- Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama vištų gerovei ir etinėms problemoms, susijusioms su jų auginimu.
- Vištos gali atlikti svarbų vaidmenį ekosistemose, pavyzdžiui, kontroliuoti kenkėjus ir tręšti dirvą.
- Vištos turi didelę kultūrinę reikšmę daugelyje pasaulio šalių, dažnai siejamos su vaisingumu ir gerove.
Kaip atskirti kiaušinio trynį nuo baltymo?
Senovės organizmas ir jo keistas elgesys
Mikroskopinis organizmas, pavadintas Chromosphaera perkinsii, buvo labai paprastas, bet tuo pačiu intriguojantis. Mokslininkai pastebėjo, kad jis ne tik dalijosi ląstelėmis, bet ir formavo sudėtingesnes struktūras. Šios struktūros priminė mažus kamuoliukus, kuriuos galima būtų palyginti su gyvūnų vystymosi pradžia.
Nors organizmas buvo vienaląstis, kai kuriuo metu jis pereidavo į stadiją, kai susidarydavo ląstelių kolonijos. Jose buvo matomos bent dvi skirtingos ląstelių rūšys, o pati kolonija gyvuodavo gana ilgą laiką. Tai buvo netikėta, nes tokį elgesį paprastai rodo tik sudėtingesni organizmai. Dar labiau nustebino tai, kad šios ląstelių kolonijos turėjo aiškią erdvinę struktūrą. Tai priminė tai, kaip vystosi embrionas, nuo vienos ląstelės iki daugelio, kurios išsidėsto tvarkingai. Tokia tvarka leidžia organizmui vystytis į sudėtingesnę formą. Tai rodo, kad kai kurie gyvybės principai atsirado dar tada, kai Žemėje gyvavo tik labai paprastos gyvybės formos.
Šis atradimas leido mokslininkams manyti, kad genetiniai mechanizmai, reikalingi kiaušiniui susidaryti, egzistavo dar gerokai anksčiau nei atsirado vištos ar kiti gyvūnai. Kitaip tariant, kiaušinio kaip biologinio reiškinio pagrindai buvo padėti dar vienaląsčių organizmų eroje. Svarbu suprasti, kad kiaušinis, tai ne tik vištos perėtas lukštas, bet visų gyvūnų, atsirandančių iš vienos ląstelės, vystymosi pradžia. Kiekvienas gyvūnas prasideda nuo ląstelės, kuri vėliau dalijasi ir formuoja visą organizmą. Šis procesas vadinamas embriono vystymusi. Tai, ką stebėjo mokslininkai tyrinėdami Chromosphaera perkinsii, buvo labai artima šiam procesui.
Tyrėjai neatmeta galimybės, kad stebėtas elgesys galėjo išsivystyti nepriklausomai nuo gyvūnų evoliucijos. Kitaip sakant, šis vienaląstis organizmas galėjo išmokti elgtis „kaip gyvūnas“ savaip. Tačiau lygiai taip pat tikėtina, kad tai buvo bendras evoliucinis bruožas, kurį vėliau perėmė visi gyvūnai. Kad ir kuri versija būtų teisinga, pats faktas, kad toks senas organizmas gebėjo formuoti struktūras, panašias į kiaušinį, rodo vieną aiškų dalyką. Idėja apie kiaušinį, kaip gyvybės pradžią, atsirado dar prieš tai, kai žemėje pasirodė pirmieji gyvūnai.
Šiandien galime pasakyti, kad kiaušinis, kaip biologinis mechanizmas, egzistavo dar prieš gyvūnus ir net prieš vištas. Mokslininkų tyrimai rodo, kad gyvybė turėjo polinkį formuoti daugiąląstes struktūras, net kai dar nebuvo tikrų gyvūnų.
Vištų ir Kiaušinių Svarba ir Reikšmė
Vištų veislės ir kiaušinių įvairovė pasaulyje yra didžiulė. Šimtai skirtingų vištų veislių pasižymi unikaliomis savybėmis, įskaitant kiaušinių spalvą, dydį ir dėjimo dažnumą. Kai kurios veislės, pavyzdžiui, Leghorn vištos, yra žinomos dėl savo didelio kiaušinių dėjimo pajėgumo, o kitos, pavyzdžiui, Araucana vištos, deda mėlynus arba žalius kiaušinius. Ši įvairovė atspindi ilgą vištų veisimo istoriją ir žmogaus pastangas išvesti veisles, kurios atitiktų skirtingus poreikius ir pageidavimus.
Kiaušiniai yra ne tik skanūs, bet ir labai maistingi. Jie yra puikus baltymų šaltinis, kuriuose yra visos devynios nepakeičiamos aminorūgštys, reikalingos žmogaus organizmui. Kiaušiniai taip pat yra turtingi vitaminų ir mineralų, įskaitant vitaminą D, vitaminą B12, riboflaviną, folatą, seleną ir jodą. Be to, kiaušiniuose yra cholino, kuris yra svarbus smegenų funkcijai ir vystymuisi.
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama vištų gerovei ir etinėms problemoms, susijusioms su jų auginimu. Tradiciniai pramoniniai vištų auginimo metodai dažnai apima laikymą ankštuose narvuose, ribotą prieigą prie lauko ir genetinį manipuliavimą, siekiant padidinti kiaušinių dėjimo pajėgumą. Dėl to vištos gali patirti stresą, ligas ir sužalojimus. Daugėja vartotojų, kurie renkasi kiaušinius, gautus iš ūkių, kuriuose vištos laikomos humaniškesnėmis sąlygomis, pavyzdžiui, laikomos laisvai arba ekologiškai.
Vištos gali atlikti svarbų vaidmenį ekosistemose, ypač mažesniuose ūkiuose ir soduose. Jos padeda kontroliuoti kenkėjus, pavyzdžiui, vabzdžius ir sraiges, tręšia dirvą savo išmatomis ir purena dirvą kapstydamosi. Be to, vištos gali padėti sumažinti maisto atliekas, nes jos gali lesinti virtuvės likučius ir sodo atliekas. Svarbu pabrėžti, kad vištų laikymas turėtų būti vykdomas atsakingai, siekiant išvengti neigiamo poveikio aplinkai, pavyzdžiui, dirvožemio erozijos arba vandens taršos.
Vištos turi didelę kultūrinę reikšmę daugelyje pasaulio šalių. Jos dažnai siejamos su vaisingumu, gerove ir nauja pradžia. Kinų zodiake višta yra vienas iš dvylikos gyvūnų, o jos savybės, pavyzdžiui, darbštumas ir sąžiningumas, yra vertinamos. Daugelis kultūrų turi tradicinius patiekalus, kurių pagrindinis ingredientas yra vištiena arba kiaušiniai, o vištų auginimas yra svarbi daugelio šeimų pragyvenimo šaltinis. Be to, vištos dažnai vaizduojamos mene, literatūroje ir folklore, atspindinčios jų svarbą žmonių gyvenime ir kultūroje.
Iš esmės nėra abejonių, kad kiaušinis atsirado anksčiau už vištą. Kiaušinius dažniausiai įsivaizduojame kaip paukščių dedamus objektus su lukštais, iš kurių išsirita viščiukai. Tačiau visos lytiškai besidauginančios rūšys vienaip ar kitaip „deda“ kiaušinius (specializuotas moteriškas lytines ląsteles). Tai daro 99,99 proc. visų eukariotinės gyvybės formų - t. y. organizmų, turinčių ląsteles su branduoliu, taigi visi gyvūnai ir augalai, o taip pat ir visos kitos gyvybės formos, išskyrus pačias primityviausias. Tiksliai nežinome, kada išsivystė skirtingos lytys, tačiau tai galėjo nutikti prieš du milijardus metų - ir tikrai daugiau nei prieš vieną milijardą. Net paukščių dedami kiaušiniai su tvirta išorine membrana išsivystė daugiau nei prieš 300 mln. metų.
Vištos atsirado daug vėliau. Tai yra naminiai gyvūnai, todėl išsivystė žmonėms tikslingai atrinkus mažiausiai agresyvius laukinius paukščius - ir leidus jiems veistis. Atrodo, kad tai nutiko keliose skirtingose vietose nepriklausomai, maždaug prieš 10 000 metų. Manoma, kad laukinis vištų protėvis yra Pietryčių Azijos miškuose iki šiol tebegyvenantis atogrąžų paukštis, vadinamas bankivine višta (angl. red junglefowl) - ir galbūt kitos džiunglių paukščių rūšys. Nuo tų laikų žmonės per pastaruosius du ar daugiau tūkstantmečius vištas išplatino po visą pasaulį. Taigi, laiko prasme kiaušiniai gerokai lenkia vištas. Tačiau norėdami būti visiškai sąžiningi galvosūkio atžvilgiu, taip pat turėtume apsvarstyti, ar vištos kiaušinis yra ankstesnis už vištą. Žmonėms nuosekliai renkantis klusniausias laukines vištas ir jas toliau veisiant, gautų paukščių genetinė sudėtis kito. Tam tikru šio prijaukinimo proceso metu bankivinės vištos (Gallus gallus) išsivystė į naują porūšį - Gallus gallus domesticus, dabar vadinamą tiesiog višta. Praktiškai neįmanoma tiksliai nustatyti, kada tai nutiko. Tačiau teoriškai kažkuriuo metu susiporavo du džiunglių paukščiai - bet jų palikuonis genetiškai pakankamai skyrėsi nuo savo tėvų rūšies, kad būtų galima jį priskirti jau prie naminių vištų.
