Kauno vaikų namai „Atžalynas“, sovietmečiu dar žinomi kaip Kauno vaikų namai Nr.1, turėjo ilgą ir sudėtingą istoriją. Įkurdinti Partizanų gatvėje 1985 metais, šie globos namai pakeitė ne vieną vietą nuo 1944-tų metų, būdami įsikūrę įvairiose gatvėse, pradedant Žemaičio ir baigiant Josvainių.
Šiuo metu globos namai yra galutinai uždaryti. Kaip vienas iš savivaldybės pasiekimų buvo įvardintas visų globotinių iškraustymas kartu su prižiūrinčiais socialiniais darbuotojais į savivaldybei priklausančius butus 2017-tų metų pradžioje. Idėja skamba gražiai, tačiau jos praktinis įgyvendinimas paaiškės tik laikui bėgant.
Už užkaltų langų - tuščios, tamsios patalpos. Tik vaikiški piešiniai ant sienų tebekalba apie buvusius globos namus. Patalpose, kuriose vietomis dar degė šviesa, pamažu rinkosi vandalai. Vidinis fojė jau buvo užverstas šiukššlėmis ir stiklų šukėmis.
Niekam nebereikalingi liko ir rūsyje suversti žaidimai bei žaislai, kurių čia buvo tiek daug, kad užtektų aprūpinti kokiam mažesniam vaikų darželiui, gal net ne vienam. Tarp jų buvo ir stalo teniso inventorius.
Pati įdomiausia dalis - pastato rūsyje. Viename iš kambarių buvo rasta veikianti skalbimo mašina. Prieš pasišalindami lauk, verta užlipti į antrą aukštą ir pasigrožėti sporto sale iš balkono.
Istorija apie „Ypatingų vaikų namus“ (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children) prasidėjo nuo atsitiktinai viename Pietų Kalifornijos turguje rastų senų nuotraukų. Jos įkvėpė amerikiečių rašytoją Ransomą Riggsą sukurti pasaulio vaikus sužavėjusią knygą. Vėliau kultinis kino režisierius Timas Burtonas pagal bestselerį sukūrė to paties pavadinimo vaidybinį filmą.
R. Riggsas, kaip pats pasakoja, augo apsuptas gamtos, 200 metų senumo fermoje Floridoje. Pirmuosius savo tekstus jis rašė sena, nuolat stringančia spausdinimo mašinėle. Nors knygos idėja galvoje sukosi gerokai anksčiau, būtent sendaikčių turguje rastas senovinių fotografijų lobynas jį paskatino sėsti prie rašomojo stalo. Jo kolekcija yra didžiulė, nes knygos reikalauja daugybės gerų nuotraukų.
Knyga „Ypatingų vaikų namai“ pasakoja apie paauglį Džeikobą, kuris ypatingai mylėjo savo senelį, pasakojusį jam apie pabaisas ir žmones su ypatingomis galiomis. Po tragedijos šeimoje, Džeikobas, tikėdamasis rasti atsakymus, keliauja į kraštą, apie kurį pasakojo senelis. Čia jis atranda Ypatinguosius namus, kuriuos valdo panelė Peregrinė, ir susipažįsta su neįtikėtinais gyventojais, gyvenančiais sustabdytame laike, vienoje 1940 metų dienoje. Šie vaikai turėjo skirtingas ypatingas galias.
Mis Peregrinės namai savotiškiems vaikams | Oficialus anonsas 2 [HD] | 20th Century FOX
„Ypatingų vaikų namai“ apibūdinama kaip intriguojanti, netradicinė ir šiurpą kelianti knyga. Autentiškos nuotraukos, kurių apstu visoje knygoje, padeda skaitytojams susidaryti labai tikrovišką išgalvoto pasaulio vaizdą ir patikėti istorijos tikrumu.
Kauno arkivyskupija švenčia 100-ąsias Velykas istorijoje, minėdama apaštališkosios konstitucijos „Lituanorum gente“ paskelbimo metines. 1926 m. balandžio 4 d., per šv. Velykas, popiežius Pijus XI paskelbė šį dokumentą, kuris suteikė naują struktūrą Lietuvos bažnyčiai - įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją ir Kauno metropoliją. Tai buvo svarbus žingsnis, sugrąžinęs Lietuvos Bažnyčią į Visuotinės Bažnyčios glėbį tiesioginiu pavaldumu Šventajam Sostui.
Šis popiežiaus potvarkis atlaisvino Lietuvos parapijas nuo pavaldumo kitų šalių vyskupijoms ir leido geriau organizuoti religinį gyvenimą. Įsteigtąją Kauno arkivyskupiją sudarė 10 dekanatų ir 74 parapijos, su beveik 430 tūkst. tikinčiųjų. Kauno arkivyskupu ir metropolitu buvo paskirtas Juozapas Jonas Skvireckas.
Popiežius Pijus XI, dar būdamas apaštališkasis vizitatorius, 1920 m. lankėsi Kaune, susipažino su religine ir politine situacija. Vėliau, tapęs popiežiumi, jis skyrė didelį dėmesį Lietuvai, rūpindamasis jos bažnytiniu ir visuomeniniu gyvenimu. Jo sprendimas įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją buvo „labai naudingas ne tik katalikybės augimui, bet ir visuomenės klestėjimui“.
1927 m. Pijus XI pasirašė konkordatą tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos. Šimtmečio kelias nuo Lietuvos bažnytinės provincijos ir Kauno arkivyskupijos įsteigimo buvo įkvėptas Šventosios Dvasios. Nors vėliau sekė okupacijos ir sunkūs laikai, tikėjimas ir viltis buvo išlaikyti iki Kovo 11-osios.
Tarpukario Lietuvoje, ypač Kaune, bažnytinis gyvenimas klestėjo. Buvo steigiami nauji maldos namai, vaikų darželiai, amatų mokyklos, senelių prieglaudos, našlaičių namai. Veikė vienuolijos, religinė spauda, knygų leidyba. Kauno gyventojai per radiofoną girdėdavo sekmadienio Mišių transliacijas. 1934 m. įvyko pirmasis Kauno arkivyskupijos sinodas ir pirmasis Lietuvos Eucharistinis kongresas.
Kaunas tuo metu buvo šalies religinio, dvasinio gyvenimo centras. Tačiau vėliau, sovietų okupacijos metais, Bažnyčia buvo išstumta iš visuomenės gyvenimo, nutrauktas konkordatas, uždraustas tikybos mokymas. Kunigų ir tikinčiųjų persekiojimas ir represijos nepalaužė laisvės širdyse. Viltis ir tikėjimas buvo išlaikyti iki Kovo 11-osios.
Kauno arkivyskupijos 100 metų istorija - su tarpukario atgimimu, su vėliau ištikusių okupacijų netektimis - visada vedė į viltį - į velykinį Prisikėlimą. Su Prisikėlusiu Viešpačiu turime 100 metų praeitį ir šiandieną, su Juo nebaisi ateitis.
