Kelionės yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, padedanti išsilaisvinti iš kasdienybės rutinos. Keliaudami žmonės mėgaujasi, pamiršta problemas ir pergyvenimus, o prisiminimai apie aplankytas vietas leidžia sugrįžti į džiugias akimirkas. Bet kokia išvyka plečia bendravimo, kalbos, orientavimosi įgūdžius, skatina tobulėti intelektualiai ir dvasiškai. Kelionės - tai tarsi atgimimas sielai.
Žmonės keliauja dėl skirtingų priežasčių. Vieniems kelionė yra būdas išplėsti asmeninio gyvenimo orbitą, pažinti pasaulį. Kitiems tai - atostogų ir laisvalaikio leidimo būdas, galimybė prasiblaškyti, pamiršti kasdienius rūpesčius ir įsipareigojimus. Tretiems kelionė gali pasirodyti puiki proga pabūti su artimais žmonėmis (arba pabėgti nuo jų). Yra žmonių, kuriems kelios savaitės atostogų per metus atstoja visus likusius pilko gyvenimo mėnesius: pamaitina sielą vaizdais, garsais, aromatais, įspūdžiais, pripildo jusles tikro gyvenimo skonio. Kai kas keliauja ieškodamas laimės, kai kas - bėgdamas nuo nelaimių ir širdgėlos.
Kiekvienas keliaudamas patiria daug įspūdžių, bet kiekvieno žmogaus patirtys skiriasi. Vieniems didžiausią įspūdį palieka pramogų centrai, kitiems - istoriniai objektai, treti žavisi gamta. Tačiau kartais artimesnis susipažinimas su nauja šalimi gali palikti ir neigiamų įspūdžių: tai gali būti nedraugiški žmonės, padidinti lūkesčiai ar tiesiog nesėkmė, tokia, kaip pamesti daiktai. Taigi visų žmonių kelionių įspūdžiai skirtingi, bet manau, tikrai visi juos patiria.
Kelionių mistinė ir dvasinė prasmė
Chasidų mistikai kelionę laikė ypač svarbia ir palankia mūsų dvasiniam augimui. Kodėl? Kadangi kelionė atgaivina mūsų sielą, duoda naują impulsą siekiams ir tikslams, suveda mus su naujais žmonėmis, įveda į naujas situacijas. Mistine prasme kelionė greitina mūsų tikun (dieviškąją misiją).
Aplankydami naujas vietas, mes galime per atstumą pažvelgti į savo pačių gyvenimą ir pamatyti pasaulį šviežiai: ne „kirmino žvilgsniu“ - susitapatinę su kasdienėmis problemomis, žvelgdami „iš apačios į viršų“, bet „iš paukščio skrydžio“ perspektyvos - matydami visą situaciją ir atskiras jos dalis, bet nesusitapatinę su smulkmenomis.
Viduramžių mistikai teigė, jog ekstazė - tai būsena, kai visos juslės yra užpildytos. Vadinasi, kelionė gali būti ekstazė. Itin vertinga keliavimo dalimi laikau juslių pripildymą naujais pojūčiais: nepatirtais skoniais, neuostytais aromatais, dar nematytomis spalvomis ir formomis, negirdėtais garsais, nelytėtomis materijomis bei nejaustomis kūno būsenomis. Visus šiuos naujus išgyvenimus stengiuosi „nufotografuoti sielos akimis, įrašyti į nosies biblioteką“.
Kai kuriais gyvenimo momentais kelionė atrodo tiesiog neišvengiama - tuomet, kai jaučiamės pavargę nuo darbų, rutinos ir... pačių savęs; kai siela ima nuobodžiauti, liūdėti ir kažko ilgėtis, nors ši nostalgija lyg ir neturi priežasties. Pasitikėkite Gyvenimu! Paleiskite senus krantus ir leiskite, kad gyvenimo upė nuplukdytų Jus prie naujo kranto - ten, kur esate vedami.
Šiuolaikinės kelionės ir jų iššūkiai
Šiuolaikinės kelionės labai skiriasi nuo senovinių - tiek pasikeitusiais pasaulio vaizdais, tiek moderniomis transporto priemonėmis. Ilgas savaites link tikslo bildėdamas keliautojas senovėje turėdavo pakankamai laiko apmąstyti savo gyvenimą ir kelionės tikslus, integruoti naują patirtį, pabendrauti su bendrakeleiviais ir vietiniais gyventojais. Jo sieloje, stebinčioje besikeičiančius pasaulio vaizdus, spėdavo įvykti visos būtinos jungtys ir poslinkiai.
Skraidydami moderniais lėktuvais sutaupome daugybę laiko, tačiau „sudraskome“ subtiliuosius auros sluoksnius, kurie nespėja paskui mūsų fizinį kūną, skriejantį didžiuliu greičiu patogioje lėktuvo kėdėje. Daugelis šių kūnų „pasiveja“ mus tik po keleto valandų ar dienų - šį reiškinį, nesigilindami į priežastis, vadiname aklimatizacija arba „jetlag“ (angl.).
Asmeninės kelionių patirtys ir atradimai
Aš mėgstu keliauti po istoriją ir mitologiją - žingsniuodama senųjų civilizacijų šventyklų pėdsakais, pažindama to laikmečio Dievus ir Deives, geriau suprantu savo sielos architektoniką, aplinkinius žmones ir šiuolaikinį pasaulį. Keliaujant po kitų kultūrų šalis, kurios labai skiriasi nuo mūsiškės, tampa akivaizdu, jog gyvenimas gali būti... visoks! Kiekvieną akimirką, kiekviename žingsnyje turime galimybę pasirinkti gyvenimo kelią - tradicinį ar egzotišką, saugų ar nuotykingą - bet kuriame pasaulio kampelyje.
Persikėlus per jūras-vandenynus, nuskridus į tolimus kontinentus, vaikštant po kitais žvaigždynais, kvėpuojant egzotiškais aromatais, stebint neįprastų spalvų žaismą, t.y. Su kiekviena aplankyta šalimi siela tampa platesnė, su kiekviena išnardyta jūra - gilesnė.
Manau, jūs, gerbiamieji klausytojai, kelionėse bent vieną kartą buvote susipažinę su nauju žmogumi ir galbūt netgi likote draugais. Ar žinote, jog susirasti naują draugą keliaujant galima visai netikėtai? Viešajame transporte, ar parke. Draugas galės papasakoti daugiau apie šalį, parodyti vietas, į kurias užsuka mažai turistų, bet jos yra labai įspūdingos ir gražios. Sutikite, kad dvigubas malonumas - keliauti bendraminčių draugijoje su panašių pomėgių, pažiūrų ir interesų žmonėmis, ir su draugais, šalia kurių jaučiatės saugūs ir galite būti savimi: tylėti, kalbėti, dalintis įspūdžiais, šaukti iš susižavėjimo ar verkti ant peties...
Kelionės kaip neišvengiamybė ir pasirinkimas
Kaip mokė Kabalos meistras Nachmanas: „Kiekvienam asmeniui yra lemta iš aukščiau būti tam tikroje vietoje tam tikru laiku... Kai turite dingstį keliauti, tai jums yra tik į naudą.“
„Deivės pasaulio“ kelionės skirtos „dvasios aristokratams“ - žmonėms, kurie domisi senosiomis pasaulio kultūromis, menais ir mitologija, yra atviri naujiems įspūdžiams ir patyrimui. Šiose kelionėse dažniausiai vedame Jus „nepramintais takais“ - lankomės vietose, sunkiai prieinamose tradiciniams turistams. Visi, be išimties, kelionių maršrutai būna paruošti išskirtinai mūsų grupei. Kviečiame prisijungti! Esate visuomet laukiami!
Kelionės į Ledynų nacionalinį parką: iššūkiai ir gamtos stichijos
Vykstant kelionėn į Ledynų nacionalinį parką JAV, kelias lygumose, medžių ar krūmų nėra. Bet pagal garsus iš lauko ir tai, kaip džipukas vis sunkiau kasasi į priekį, buvo akivaizdu, kad vėjas lauke rimtas. Kylant į kalną buvo dar blogiau. Kuro padala tiesiog akyse krito žemyn, tarsi kas baką būtų prakiurdęs. Iki parko dar keliasdešimt mylių, bet jei automobilis ir toliau taip godžiai išgėrinės - likusio pusės bako kuro užteks tik į parko teritoriją įvažiuoti.
Degalinėje išlipus iš mašinos ir pajutus dėkingumą savo solidžiam stotui. Prieškovidinę Emą būtų į Kanadą nupūtę. Na ir štai viltingai privažiuojame parko vartus, kur mūsų svajones negailestingai sudaužo reindžerė su informacija, kad gražusis kelias yra vis dar palaidotas po lavina, kada sniegas nutirps ar bus nukastas - neaišku, gal liepos viduryje, šiuo metu kalnuose kyla sniego audra, tad važiuoti galima tik pirmus 10 km ir tai gerai įsivertinus savo galimybes.
- Bet bet bet bet mes juk turime rezervaciją nakvynei... - Na, tai teks iš kitos pusės apvažiuoti. Tai ir apvažiavome, per apibyrėjusį kelią, kalnų serpantinais, pučiant pūgai, per pusnis, rūką, kas keletą kilometrų apsnigtas egles keičiant sodriai pavasario žalumai. 170 kilometrų, vietoje 30. Pakeliui dar kartelį savo plieninę karvę pagirdėme. Mažutės apetitas augo valandomis, skaudžiai kapodamas per kišenę. Ko mes sirgdami nepravalgėme, tai šitas nelemtas džipas pragėrė.
Tik vakarop, apie 6 valandą, vėl pasiekėme įvažiavimą į parką iš vakarinės pusės. Apsistojome prie Lake McDonald, simpatiškame mediniame namelyje. Truputį gaila, kad lijo, o ir prognozės nieko gero nežadėjo, brendo įtarimas, kad rytojui planuotą žygį į kalnus teks atidėti.
Peterio Handke „Pranašystė“ ir jos interpretacijos
Jaunasis režisierius Justinas Vinciūnas pasijuto panašiai kaip austrų rašytojas Peteris Handke. Išanalizavo neišanalizuojamą jo pjesę „Pranašystė“ ir nusprendė elgtis laisvai - palikti garsiąją pavardę kaip antraštę ir kartu su aktoriais leistis į savarankišką kelionę, ieškant naujųjų laikų pranašystės.
Lietuvoje tai tapo norma - su autoriais elgiamasi, kaip norima. Režisieriams toks „ėjimas“ pavyksta, kai pasirenkama paprastesnė medžiaga. Bet Handkės naujajame spektaklyje, kurio premjera įvyko spalio 29 d. Jaunimo teatre, praktiškai neliko. Ant jo sukonstruotas naujas tekstas - „pagal Handkę“. Pjesė „Pranašystė“, kurioje svarbiausia yra žodis, kurioje nėra veiksmo, siužeto, vaizdinių nuorodų, Jaunimo teatre tapo „klasikiniu“ spektakliu.
Jame, nors ir pilkas, bet gana ryškus Paulinos Turauskaitės scenovaizdis (scenoje pribarstyta supjaustytų kėdžių gabalų ir pan.). Keturi šio teatro aktoriai Algirdas Latėnas, Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis ir Gediminas Storpirštis - ne abcd, tai personažai. Nesvarbu, kad juos kūrėjai vaizduoja kaip benamius. Visi jie nesunkiai apibūdinami, gana skirtingi ir labai įdomūs. Visiems buvo įdomu kurti teatrą, prie Handkės prisiliečiant tik retsykiais.
Spektaklis prasideda taip: veidu į žiūrovus sėdi keturi „nelaimėliai“, centre - laužas (apšviestas suglamžytas gelsvas popierius), vos girdisi ortodoksų giesmė. Tai lyg nusilenkimas dramaturgui. Scenoje taškinis apšvietimas: vienų veidai nutvieksti šviesos, kiti - prieblandoje. Bendra šviesa minimalistinė. Bet staiga ima rastis gyvybė, nes aktoriai, tiesiogiai pabėgę nuo autoriaus, vis dėlto jį gerbia ir „ant viršaus“ kuria savo tekstus. Kartais tiksliai skaitydami Handkę (visi turi po knygelę su tekstu), kartais rodydami savo suvaidintų vaidmenų ištraukas.
Šiltus jausmus vienas kitam spinduliuojantys keturi benamiai abcd - Latėnas, Petkevičius, Sipaitis ir Storpirštis - sėdi kaip kalnai, kadaise buvę žyniai, o mums belieka galvoti apie jų aktorinį gyvenimą, apie vaidmenis, kurie iš atminties neišblėsę lig šiolei... Ir visi keturi turi savo pasaulius, savo suvaidintus ir nesuvaidintus personažus.
Alpinizmas ir ekstremalios kelionės: K2 ir Brod Piko iššūkis
Kelionės į aukščiausias pasaulio viršukalnes - tai ne tik fizinis, bet ir psichologinis išbandymas. Ernestas Markšaitis, 2011 m. geriausias alpinistas, vos netapo pirmuoju lietuviu alpinistu, įkopiusiu į antrą pagal aukštį ir vieną sudėtingiausių pasaulio viršukalnių K2, dar kitaip vadinamą Čogori, arba kalnu žudiku.
K2, dar kitaip Čogori viršukalnė, žadina fantaziją ne vienam trokštančiam kopti į kalnus, netgi nepaisant to, kad ketvirtadalis ją įveikti bandžiusių žmonių žuvo. Dauguma alpinistų K2 - antrą aukščiausią pasaulio viršukalnę (8600 m) po Everesto - laiko pavojingiausia. Ją įveikti pavyko tik keliems šimtams entuziastų. Nuo 1939 m. žuvo 86 tai padaryti bandę žmonės.
„Jeigu pasiklydai šioje viršukalnėje - manyk, kad esi žuvęs“, - sako Lietuvos alpinistai. „Kopdamas į K2, visą laiką esi mirties zonoje. Jeigu ištiko nelaimė, galimybių išsigelbėti praktiškai nebelieka. Sraigtasparnis negalės tavęs paimti tokiame aukštyje, o gelbėtojai nespės atvykti.“
Patirtų įspūdžių kopiant į K2 Ernestui Markšaičiui, matyt, pakaks dar ilgai. Lietuvis žygiu džiaugiasi ir vertina jį aštuoniais iš dešimties balų. Neužkopęs į kalną žudiką, Ernestas vis dėlto tapo pirmuoju žmogumi, šiemet visame regione įveikusiu 8 tūkst. m virš jūros lygio. Tai jis padarė vienas, kovodamas ne tik su vėju, sniegu, šalčiu ir saulės šviesa, bet ir su savimi.
Į bazinę Brod Piko stovyklą, kurioje turėjo prasidėti aklimatizacija kopiant į K2, lietuvis nusigavo po savaitę trukusio žygio pėsčiomis. Jungtinė prancūzų, švedo ir lietuvio ekspedicija Brod Piko viršūnę įveikti bandė liepos 6 d. Tačiau viskas baigėsi nesėkme. Kojų pirštų nušalimo Ernestas ir švedas Frederikas neišvengė. Abu jie nusileido į bazinę stovyklą. Patyrusiems prancūzų alpinistams nušalimų pavyko išvengti, tačiau viršūnė nepasidavė ir jiems. Dėl itin stipraus vėjo jie buvo priversti grįžti.
Vėliau, kopiant į Brod Piko viršūnę, lietuviui teko patirti ir lavinos pavojų. Vienas išėjęs į Brod Piko viršūnę, lietuvis sudėtingai ropojo į priekį. Murkdėsi sniege ir ne kartą dėbtelėjo mintis, kad reikia viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Bet sutelkęs visą energiją, žingsnelis po žingsnelio judėjo į priekį. Taip judėdamas - stipriai vėlavo. Prisikasęs iki balno, užsikabarojo ant jo. Priešais akis atsivėrė didelė įspūdinga ledo siena. Lietuvis buvo 8000 m aukštyje, tad ši kelią užtvėrusi siena buvo tikras iššūkis. Jautė, kad dar ne visos jėgos išblėsusios, juto, kad dar yra garo. Atsidūręs ant ledo sienos, išvydo paskutinę keterą. Suvokė, kad teks iš peties padirbėti, o viršūnėje bus tik su tamsa.
Ernestas ryžosi ropštis toliau. Ėmė temti, o jis dar vis kopė. Itin atidžiai reikėjo dėti kiekvieną žingsnį, nes takas ėjo bedugės pakraščiu, tai sniegu, tai aštriomis uolomis, ir bet kada jis galėjo nugarmėti neaišku kur. Galiausiai liko apie 18 m ir prietemoje jis išvydo viršūnės kontūrus. Kopdamas naudojosi slidininko kauke, nes specialius alpinisto akinius buvo prarijusi lavina. Užlipęs į viršūnę, pajuto, kad akis užpylė smėlis, vėjas su ledo kristaliukais negailestingai smaigstė veidą, tarsi norėdamas nuvyti nelauktą svečią. Ernesto akys apsiblausė, jis matė kaip pro rūką, baisus skausmas. Jausmas toks, lyg būtų ilgą laiką virinęs be kaukės. Net nepajuto, kaip per dieną sudegino akis. Dabar, veriant baisiam skausmui, beveik nieko nematė.
Apgraibomis pamėgino prie galvos prisitvirtinti ciklopą (galvinį prožektorių) ir ėmė leistis. Leidosi beveik nieko nematydamas. Buvo tamsu, akis traukė rūko gaubtas. Viena klaida galėjo kainuoti gyvybę… Kurį laiką dangumi plaukęs mėnulis pasislėpė ir tapo aklinai tamsu. Pasišviesdamas prožektoriumi, lietuvių keliautojas matė tik kokį metrą į priekį. Ir tokioje situacijoje siauros kaip vienas pėdas keteros atbraila reikėjo leistis žemyn. Tik dėsi koją ne ten, kur dėjai lipdamas, ir nugarmėsi su sniego kepure 100 m žemyn. Baisiausia buvo žengti prasidėjusiomis uolomis, kur neatsargiai padėjus koją ant kokio atskilusio riedulio ar akmens drąsiai galėjai dardėti uolomis iki kol, kol iš tavęs nieko neliks ir net visada alkani šakalai neturės ko pasirankioti….
Apie 4 val. ėmė švisti. Tačiau pradėjus kilti saulei, akis vėl persmeigė skausmas. Saulė šioje situacijoje buvo tik priešas. Netverdamas saulės teikiamo nuožmaus skausmo ir skubiai ieškodamas šešėlio, smigtelėjo į didelį plyšį. Atsitiktinai pataikė ant sniego tilto. Iš kairės atsivėrė plyšys be dugno. Atsargiai, lyg katei keturiomis ropojant neaiškaus storio sniego tiltu, pavyko išsikapstyti ant ledyno. Kelionė į Brod Piko viršūnę ir žemyn iki bazinės stovyklos truko apie 36 valandas. Dar dvi dienas teko gydyti akis. O kitą dieną į viršūnę sulipo nemaža alpinistų grupė. Dvylika arba trylika žmonių sulipo. Tikslaus skaičiaus nieks nežino, nes viena čekė dingo be žinios. Ir neaišku, ji pasiekė viršūnę ar ne. Po kelių dienų buvo patvirtinta čekės Zuzanos Hofmnovos mirtis. Jos kūnas nerastas. Šis tragiškas incidentas buvo jau antras lietuviui viešint Brod Piko papėdėje. Kiek anksčiau įkritęs į sraunią kalnų upę žuvo vietos nešikas Muhammadas Baqiras. Kalnuose ne viskas sekasi sklandžiai.
Nors ir patyręs daugybę išbandymų, Ernestas Markšaitis liko ištikimas kelionėms, vertindamas jas kaip galimybę pažinti save ir pasaulį.
