Kazys Grinius (g. 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būdos kaime, Marijampolės apskrityje - m. 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje, JAV) buvo išskirtinė Lietuvos asmenybė - politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, publicistas ir knygnešys.

Jo gyvenimo kelias prasidėjo Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Selemos Būdos kaime. Čia 1866 m. gruodžio 17 d. gimė būsimasis prezidentas. 1887 m. jis baigė Marijampolės gimnaziją, o tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1893 m., įgijęs medicinos gydytojo laipsnį, K. Grinius dirbo gydytoju laive Kaspijos jūroje, tačiau 1894 m. grįžo į Lietuvą.

Grįžęs į gimtinę, Kazys Grinius vertėsi gydytojo praktika Marijampolėje ir aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinę bei visuomeninę veiklą. Jo namai Marijampolėje tapo lietuvybės skleidimo židiniu ir Užnemunės kultūrinio sąjūdžio centru. Dėl savo veiklos jis ne kartą buvo trumpai kalintas.

1896 m. K. Grinius vedė Joaną Pavalkytę, su kuria susilaukė sūnų Jurgio ir Kazio bei dukros Gražinos. Pirmoji žmona Joana Dominika Pavalkytė-Griniuvienė, taip pat aktyvi visuomenės ir kultūros veikėja, politikė, publicistė bei knygnešė, 1918 m. buvo nušauta Kislovodske bolševikų. Vėliau Kazys Grinius vedė antrą kartą - Kristiną Arsaitę-Orlovienę.

Pirmojo pasaulinio karo metu K. Grinius su šeima buvo priverstas pasitraukti į Rusiją. 1917 m. Voroneže jis tapo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje nariu ir jos pirmininku. 1919 m. vyko į Prancūziją, kur Taikos konferencijoje dalyvavo Lietuvos laikinosios vyriausybės delegacijoje ir vadovavo Lietuvos repatriacinės komisijai, padėdamas tautiečiams grįžti iš vokiečių nelaisvės.

Kazys Grinius buvo Steigiamojo Seimo, I, II ir III Seimo narys. Jo politinė veikla buvo glaudžiai susijusi su demokratinių ir liaudininkų idėjomis. Jis aktyviai rūpinosi sveikatos apsaugos klausimais, gynė tautinių mažumų apsisprendimo laisvę ir pilietines teises.

1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis vadovavo šaliai iki 1926 m. gruodžio 17 d., kai įvyko perversmas, privertęs jį atsistatydinti. Jo prezidentavimo laikotarpis, nors ir trumpas, buvo išskirtinis - buvo atkurtos konstitucinės teisės ir laisvės, panaikinta karo padėtis ir karinė cenzūra.

Vokiečių okupacijos metais, 1942 m. lapkričio 14 d., dr. Kazys Grinius kartu su prof. Jonu Pranu Aleksa ir prof. kunigu Mykolu Krupavičiumi pasirašė ir įteikė gauleiteriui Adrianui fon Rentelnui memorandumą, kuriuo protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, lietuvių, lenkų, rusų represijas ir žydų žudynes. Šis drąsus žingsnis, anot istorikų, galėjo kainuoti jiems gyvybę.

Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje. 1994 m. spalio 8 d. urna su jo palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota maumedžių giraitėje prie Selemos Būdos.

Jo politinės pažiūros atspindėjo varpininkų-demokratų-liaudininkų idėjas ir darė įtaką demokratinės-parlamentinės santvarkos puoselėjimui Lietuvoje. Jo dėmesys gamtosaugai taip pat buvo reikšmingas.

Kazys Grinius buvo ne tik politikas, bet ir aktyvus visuomenės bei kultūros veikėjas. Jis platino draudžiamą lietuvišką spaudą, buvo vienas pirmųjų rankraštinių lietuviškų laikraščių leidėjų, bendradarbiavo ir redagavo svarbius lietuvių periodinius leidinius, tokius kaip „Varpas“, „Ūkininkas“, „Lietuvos žinios“.

Jo iniciatyva buvo steigiami fondai lietuviškoms knygoms leisti, kultūros ir švietimo draugijos, tokios kaip „Šviesa“. Jis taip pat prisidėjo prie kultūros ir švietimo draugijos „Žiburys“ steigimo.

Ypač svarbus buvo jo indėlis į visuomenės sveikatos sritį. Dirbdamas Kauno miesto savivaldybės Sveikatos Skyriaus vedėju, jis rūpinosi kovojant su motinų ir vaikų mirtingumu, džiova ir venerinėmis ligomis. Jo vadovaujama Draugija Kovai Su Džiova išsiplėtė į stambią organizaciją su sanatorijomis ir dispanseriais.

Per nacių okupaciją Lietuvoje dr. Kazys Grinius viešai pasmerkė Hitlerio žmonių naikinimo politiką, sąmoningai rizikuodamas savo gyvybe. Jis pasirašė memorandumą prieš Lietuvos kolonizavimą, represijas ir žydų žudynes.

Jo gyvenimas ir veikla yra ryškus pavyzdys, kaip vienas žmogus gali prisidėti prie savo tautos ir valstybės kūrimo bei puoselėjimo. Kazys Grinius - tai ne tik politikas ir prezidentas, bet ir nuoseklus demokratijos, humanizmo ir tautinės savimonės puoselėtojas.

Išsilavinimas ir karjeros pradžia

Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būdos kaime, Marijampolės apskrityje, trečias vaikas iš 11. Jo tėvai, Vincas ir Ona Griniai, buvo nepasiturintys ūkininkai. Būdamas dešimties metų, 1876 m. rudenį, jis pradėjo lankyti Ožkinių rusišką pradžios mokyklą. Po kelių mėnesių mokėsi Limarkų kaimo mokykloje, o nuo 1877 m. - Marijampolėje. 1879 m., būdamas 12 metų, jis buvo priimtas į Marijampolės gimnazijos I klasę, kurią baigė 1887 m. Nuo 1887 m. iki 1893 m. studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete, kur 1893 m. kovą įgijo medicinos gydytojo diplomą.

Jau gimnazijos laikais Kazys Grinius pasižymėjo kaip patriotas. Būdamas 5 klasėje, jis įsitraukė į kovos prieš rusų caro režimą sąjūdį, pradėjo platinti „Aušrą“ ir 1884 m. kartu su Jonu Mačiu-Kėkštu slaptai leido mokiniams rašytą patriotinį laikraštuką „Priešaušris“. Tais pačiais metais, kartu su kitais lietuvių moksleiviais, jis pareikalavo, kad kapelionas sakytų pamokslus lietuviškai, o ne lenkiškai.

1887 m. įstojęs į Maskvos universitetą, K. Grinius tapo slaptos lietuvių studentų draugijos nariu, o nuo 1889 m. iki studijų pabaigos jai pirmininkavo. Draugija organizavo studentų savišvietą ir savišalpą, platino lietuvišką spaudą. K. Griniaus iniciatyva buvo organizuotos loterijos, kurių metu surinkti pinigai panaudoti lietuviškų knygų leidybai, ir įkurtas „Fondą lietuvių knygoms leisti“.

1888 m. birželio 29 d. K. Grinius dalyvavo pirmajame varpininkų suvažiavime Marijampolėje, kuriame buvo nutarta leisti laikraštį „Varpas“. Jis tapo vienu aktyviausių šio leidinio bendradarbių, o po V. Kudirkos mirties kelis numerius ir pats redagavo. Nuo 1890 m. pradėjo rašyti į periodinį leidinį „Ūkininkas“, kurį 1897-1899 m. ir redagavo.

1889 m. spalį K. Grinius buvo suimtas už dalyvavimą Maskvos universiteto studentų riaušėse ir 9 paroms įkalintas Butyrkų kalėjime. Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį Minske dirbo punkto kovai su cholera gydytoju. Baigęs mokslus, 1893 m. devynis mėnesius dirbo Kaspijos jūros laivo gydytoju. 1894 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir apsistojo Marijampolėje, kur vertėsi privačia gydytojo praktika.

Visuomeninė ir politinė veikla Lietuvoje

Nuo 1883 m. Kazys Grinius aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1888 m. pradėjo rašyti į lietuvišką, tuomet dar slapta, spaudą, taip pat į Jungtinėse Amerikos Valstijose leistą laikraštį „Lietuviškas balsas“. Jis buvo vienas iš aktyviausių „Varpo“ ir „Ūkininko“ bendradarbių, rūpinosi šių leidinių administravimu ir finansų rinkimu. Nuo 1894 m. iki 1905 m. buvo Varpininkų komiteto narys.

1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje K. Grinius dalyvavo pasitarime, kuriame buvo įkurta Lietuviškoji socialdemokratų partija (LSDP). 1901 m. su bendraminčiais įkūrė knygnešių ir draudžiamos lietuviškos literatūros platintojų organizaciją „Artojų draugija“. 1902 m. spalio 17 d. dalyvavo XV varpininkų suvažiavime, kuriame buvo įkurta Lietuvių demokratų partija (LDP). 1906 m. kartu su kitais parengė LDP programą, kurioje buvo numatyta siekti Lietuvos nepriklausomybės.

1905 m. gruodį K. Grinius su bendraminčiais įkūrė kultūros draugiją „Šviesa“, kuri Marijampolėje įsteigė pirmąją mokyklą su dėstomąja lietuvių kalba. 1905 m. lapkričio 28 d. jis buvo suimtas Marijampolėje ir įkalintas Kauno kalėjime, tačiau netrukus paleistas. 1905 m. pabaigoje, verčiamas generalgubernatoriaus, persikėlė į Vilnių, kur bendradarbiavo leidiniuose „Lietuvos ūkininkas“ ir „Vilniaus Žinios“. Jis taip pat parengė 1905 m. gruodžio 22 d. įkurtos Lietuvos valstiečių sąjungos programą.

1906 m. kovo mėn. gavęs valdžios leidimą, K. Grinius grįžo į Marijampolę ir tęsė visuomeninę veiklą. Tų pačių metų rugsėjį su žmona Joana buvo suimti ir dvylikai dienų įkalinti Marijampolės kalėjime. 1908 m. už veiklą „Šviesos“ draugijoje suimtas ir 67 dienas kalintas Kalvarijos kalėjime. 1908-1910 m. buvo priverstas gyventi Vilniuje.

1909-1910 m. K. Grinius su Albinu Rimka redagavo savaitraštį „Lietuvos ūkininkas“, su Gabriele Petkevičaite - dienraštį „Lietuvos žinios“. Su Felicija Bortkevičiene įkūrė Pasitikėjimo bendrovę „F. Bortkevičienė ir K. Grinius“ laikraščiams ir knygoms leisti. 1911 m. rugsėjo 10 d. Marijampolėje surengė pirmąją lietuvių žemės ūkio parodą, už tariamą caro įžeidimą parodos metu vėl buvo suimtas ir pusantro mėnesio kalintas Kalvarijos kalėjime.

1913 m. kovą su bendraminčiais Tilžėje atnaujino laikraščio „Varpas“ leidimą. 1914 m. rugsėjį, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo evakuotas į Rusijos imperijos gilumą. 1915 m. kovą persikėlė į Šiaurės Kaukazą, kur dirbo gydytoju. 1917 m. gruodį persikėlė į Kislovodską pas šeimą ir dirbo sanatorijos vedėju. Tais pačiais metais aktyviai įsitraukė į Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos veiklą ir buvo išrinktas Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje nariu bei jos prezidiumo pirmininku.

1918 m. rugsėjo 8 d. Kislovodske raudonarmiečiai nužudė K. Griniaus žmoną Joaną ir dukrą Gražiną. 1919 m. gegužę su sūnumis išvyko iš Kislovodsko, o 1919 m. liepą Paryžiuje buvo paskirtas Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje Repatriacijos komisijos pirmininku.

Politinė karjera ir Prezidentūra

1919 m. lapkritį Kazys Grinius grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje, kur vertėsi gydytojo praktika. 1920 m. pradžioje buvo išrinktas Marijampolės miesto tarybos pirmininku.

1920 m. balandžio 14-15 d. vykusiuose pirmuosiuose visuotiniuose Seimo rinkimuose K. Grinius buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu nuo Marijampolės apygardos. Seime jis rūpinosi, kad būtų laikomasi demokratijos principų, gynė tautinių mažumų interesus ir siūlė įtraukti jų atstovus į komisijų darbą. Jis taip pat buvo vienas iš Laikinosios Valstybės Konstitucijos projekto komisijos narių.

Nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. vasario 2 d. Kazys Grinius vadovavo VI Ministrų kabinetui, tapdamas pirmuoju parlamento vadovaujamu premjeru. Jo vadovaujamai koalicinei Vyriausybei teko spręsti daugybę svarbių valstybės valdymo, ekonomikos ir socialinių klausimų.

1922 m. K. Grinius buvo vienas iš Lietuvos Valstybės Konstitucijos rengėjų. Jis tęsė darbą Seime, būdamas I, II ir III Seimų narys. Jo politinės pažiūros buvo artimos demokratams ir liaudininkams, jis siekė stiprinti parlamentinę demokratiją Lietuvoje.

1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis buvo inauguruotas birželio 8 d. ir ėjo pareigas iki 1926 m. gruodžio 17 d., kai įvyko 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas. Po perversmo, nesutikdamas su Konstitucijos laužymu, jis atsistatydino.

Po prezidentavimo K. Grinius toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, vadovavo Kauno miesto savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriui, kur įsteigė Motinos ir vaiko centrus, Kovos su tuberkulioze, Pieno lašo draugijas.

Veikla Holokausto metu ir vėlesni metai

Vokiečių okupacijos metais, 1942 m. lapkričio 14 d., dr. Kazys Grinius ir kiti buvę Lietuvos ministrai prof. Jonas Pranas Aleksa bei prof. kunigas Mykolas Krupavičius pasirašė ir įteikė okupacinės vokiečių kariuomenės generaliniam komisarui Lietuvoje memorandumą. Šiame memorandume buvo protestuojama dėl Lietuvos kolonizavimo, lietuvių, lenkų, rusų represijų ir žydų žudynių. Tuo metu tai buvo itin drąsus poelgis, rodantis didelį pilietinį pasiryžimą.

Dmitrijus Gelpernas, Kauno geto Antifašistinės kovos organizacijos vado pavaduotojas, liudijo, kad Kazys Grinius ir jo žmona Kristina ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė ryžtą ginti nekaltai žudomus bendrapiliečius. Grinių namuose D. Gelpernas gyveno kelis mėnesius, kur buvo šiltai priimtas ir maitinamas kartu su šeima. Tai liudija apie Grinių humaniškumą ir drąsą rizikuoti savo gyvybe gelbstint kitus.

1944 m. rugpjūtį, pasitraukdamas nuo sovietų okupacijos, Kazys Grinius su šeima išvyko į Vokietiją, o 1947 m. sausį - į Jungtines Amerikos Valstijas. JAV jis tęsė savo veiklą, kreipėsi į pasaulio valstybių vadovus dėl Lietuvos sovietinės okupacijos neteisėtumo ir Lietuvos gyventojų genocido.

Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje. 1994 m. spalio 8 d. urna su jo palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota maumedžių giraitėje prie Selemos Būdos, Kazlų Rūdos savivaldybėje.

Už žydų kilmės Lietuvos žmonių gelbėjimą per Holokaustą, K. Grinius po mirties buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2016 m. Lietuvos Seimas 2016 metus paskelbė prezidento Kazio Griniaus metais, pabrėždamas jo svarbą Lietuvos istorijai.

tags: #kazys #grinius #gime

• Geriausi gimtadienio palinkėjimai
• Vištininkystės pagrindai
• Mėsos gaminiai ir nėštumas
• Kaip sulankstyti sauskelnes
• Manto Daraškevičiaus biografija