Kazys Binkis (1893-1942) buvo vienas originaliausių ir neramiausių XX amžiaus pomaironinės kartos poetų, mėgęs iššūkius ir eksperimentus, jautęs būtinybę atnaujinti poezijos žodyną, įkvėpęs „Keturių vėjų“ sąjūdį. Jis nesikratė ir liaudies švietėjo misijos, ir populiarios eiliuotos žurnalistikos. Jo kūryba daugiažanrė, skirta skirtingo išsilavinimo ir įvairaus estetinio skonio skaitytojams. Jai būdingas vitališkas temperamentas, atidus savo epochos stebėjimas, demokratizmas, dėmesys visų pažiūrų ir socialinių sluoksnių žmonėms.
Poetas gimė 1893 m. lapkričio 4 d. Gudelių sodžiuje, netoli Papilio miestelio Biržų apylinkėse, vargingoje valstiečių šeimoje. Nuo mažumės garsėjo išdaigomis ir išradingumu, sodiečiai jį praminė vėjavaikiu. Anksti mirus tėvui, trylikametį paauglį prislėgė ūkio darbai, tačiau tai nesumažino jo troškimo lavintis, šviestis. Mokėsi mokytojų seminaruose ir kursuose Papilyje, Kaune, Biržuose.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. Gudelių sodžiuje, netoli Papilio miestelio Biržų apylinkėse, vargingoje valstiečių šeimoje. Jo tėvai buvo Antanas Binkis ir Petronėlė Binkienė (Būtėnaitė). Kazys turėjo sesę Uršulę. Nuo mažumės garsėjo išdaigomis ir išradingumu, sodiečiai jį praminė vėjavaikiu. Anksti mirus tėvui, trylikametį paauglį prislėgė ūkio darbai, tačiau tai nesumažino jo troškimo lavintis, šviestis. Binkis mokėsi Biržų keturklasėje mokykloje (1908-1910), Voroneco žemės ūkio mokykloje. 14 metų jis pradėjo lankyti Papilio liaudies mokyklą. Sužinojęs, kad Biržuose atidaryta keturklasė mokykla, labai apsidžiaugė. Netrukus jis jau Biržuose. Šioje mokykloje jis pramoko vokiečių ir prancūzų kalbų, o vėliau jas, ypač vokiečių, išmoko tobulai.
1912 m. rudenį Binkis pirmąsyk atvyko į Vilnių, ėmė suktis jaunų, ambicingų lietuvių inteligentų būryje, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir kitų inteligentų namuose klausėsi privačiai skaitomų garsių profesorių paskaitų. Nepajėgdamas numalšinti aistros rašyti, kurti, 1912 m. rudenį be skatiko kišenėje atsirado Vilniuje. Kazys Binkis atsivežė pluoštą eilėraščių, kuriuos tikėjosi paskelbti lietuviškuose laikraščiuose, ketino savarankiškai rengtis brandos atestato egzaminams. 1915 m. Vilniuje baigęs mokytojų kursus mokytojavo Papilyje. 1920-1923 m. Berlyno universitete lankė literatūros ir filosofijos paskaitas. Savo visus mokslus Kazys Binkis baigė Berlyno universitete, studijuodamas literatūrą ir filosofiją.
Kūrybinė veikla ir avangardizmas
Eilėraščius pradėjo skelbti 1913 m. Bendradarbiavo žurnale „Vaivorykštė“, almanache „Pirmasai baras“. Binkis tada debiutavo kaip rašytojas ir vertėjas, pirmojo pripažinimo sulaukė 1913 m., pradėjęs spausdintis žurnale „Vaivorykštė“. 1913 m. (1907 - 1915) Kazys Binkis pradėjo dirbti „Vilties“ laikraščio korektoriumi.
Pirmasis eilėraščių rinkinys „Eilėraščiai“ pasirodė 1920 m. Jame poetas įamžino improvizacijas liaudies dainų temomis („Gėlės iš šieno“, „Dukružėlė“), grynosios poezijos šedevrus trioleto forma („Utas“), gamtinę lyriką. Eilėraščiuose įamžintas technologinės pažangos nepaliestas idiliškas kaimas, kuriame skamba romansai apie bernelio ir mergelės meilę ir aiškiai juntamas gamtos laikas. Ryškių socialinių kontrastų nejaučiama, tik retkarčiais pereinama į prozinę, donelaitiškai rupią kalbą, teikiančią peizažui vėjavaikiškos energijos.
1922 m. pasirodė naujos literatų grupuotės idėjas skleidžiantis „Keturių vėjų pranašas“, kurį pradėjo Binkio eilėraštis „Salem Aleikum!“. Keturvėjininkai rinkdavosi pas K. Binkį ir diskutuodavo apie literatūrą. Nuo 1922 m. poeto bute Kaune reguliariai rinkdavosi jaunų literatų draugija, vėliau sudariusi žurnalo „Keturi vėjai“ branduolį. Save jie vadino „broliais paldieninkais“, o Binkį, kuris tarp jų buvo vyriausias, titulavo „Maestro“. Susibūrusi avangardistinė keturvėjininkų literatūrinė grupuotė paskelbė kolektyvinę naujojo meno programą „Keturių vėjų pranašas“ (1922).
Kritika gana palankiai įvertino Binkio rinkinį „100 pavasarių“ (1923). Šio laikotarpio Binkio poezija daiktiškai konkreti, pilna prozaizmų, stačiokiškos intonacijos šūksnių. Greta vakarietiško didmiesčio su jo prijaukinta, sukultūrinta gamta vėl švystelėjo lietuviškas sodžiaus peizažas, stebinantis pavasarinio sprogimo ekspresyvumu. Eksperimentuojama radikalaus modernizmo išraiškos priemonėmis, kaip tai buvo įprasta Vakarų poezijoje, konstruojamas karščiuojančio ligonio pasąmonės impulsų, dialoginių nuotrupų koliažas, smagiai žaidžiama nesąvokinės kalbos sąskambiais. Pirmasis eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ leidimas išėjo Kaune 1923 m., bet spausdinta knyga buvo Berlyne. Antrą kartą šis eilėraščių rinkinys pasirodė 1926 m. Šis pasiūlymą visapusiškai apsvaršęs, atsidėjęs dar kartą perskaitė įteiktus eilėraščius, „taip nepanašus į kitų poetų kūrinius“, ir pagaliau sutiko. 1926 m. pradžioje skaitytojai išvydo antrąjį ir paskutinį K.Binkio eilėraščių rinkinį, kuris ligi šiol vadinamas epochiniu.
Daugialypė kūryba ir visuomeninė veikla
Binkis mokėjo meistriškai prisitaikyti prie skaitytojų auditorijos, keisti stilių ir tematiką. Vykstant kovoms su lenkais (1920), eiliavo karo maršus. Nuo 1927 m., bendradarbiaudamas su „Mūsų rytojaus“ laikraščio redakcija, užsiėmė tuo, ką pats juokais vadino „perdirbamąja pramone“: rašė tarp sodiečių išpopuliarėjusius eiliuotus feljetonus, išaugusius iki šmaikščių poemų apie Tamošių Bekepurį, kriaučių Motiejų, Raulą keliauninką ir kitus neramios sielos herojus. Alijošiaus vardu skelbti tekstai pasižymėjo skambumu, minties paprastumu, pagaulia sodiečio psichologijos jausena.
1928 m. „Mūsų rytojuje“ Binkis ėmė skelbti eilėraščius ir poemėles vaikams. Puikiai jautęs, ko iš jo tikisi reikliausi skaitytojai, mažiesiems ir kiek paaugusiems vėjavaikiams jis skyrė vienas meniškiausių poezijos knygų: „Meškeriotojas“ (1935), „Dirbk ir baiki“ (1936), „Kiškių sukilimas“ (1937) ir kt.
1937 m. Valstybės teatrui įteikė pjesę iš moksleivijos gyvenimo „Atžalynas“ (1938). Pirmoji meniškai brandi pjesė jaunimui lietuvių literatūroje pasižymi nesudėtingu siužetu, joje sprendžiamas moralinis konfliktas, linkstama į didaktizmą. Išskirtinę vertę pjesei suteikia psichologiškai motyvuotai plėtojama intriga, spalvingi tipažai, gyvi dialogai, jaunų žmonių gyvenimo tikroviškumas. „Atžalyno“ tikslas - parodyti pasitikėjimą jaunu žmogumi, nes, pasak Binkio, gero žmogaus negali pakeisti jokios gyvenimo aplinkybės.
Pjesė „Generalinė repeticija“ buvo rašoma 1939-1940 m. sandūroje, ją inspiravo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, tačiau „dėl sąlygiškos formos konkrečios ano meto realijos čia įgyja apibendrinantį turinį“ (Reda Pabarčienė). „Generalinė repeticija“ parašyta moderniosios dramos ir teatro kalba, sukurta rašytojui orientuojantis į naujausią pasaulio dramaturgijos kontekstą. Sarkazmo ir lyrizmo derinys - vienas originaliausių Binkio pjesės „Generalinė repeticija“ bruožų.
K. Binkis parašė nemaža straipsnių literatūros, kultūros, švietimo klausimais. Straipsniuose ryškiausiai atsispindi jo estetinės pažiūros ir simpatijos, jo pasaulėžiūra ir ideologinės pozicijos. Rašytojas nuolat rūpinosi lietuvių kultūros ir literatūros ugdymu, sielojosi dėl liaudies švietimo, ragindamas kurti ne buržuaziniam elitui, o plačiosioms masėms. Ne vieną kartą jis ypač aštriai kritikavo buržuazinės valdžios kultūrinę politiką, lietuviškosios biurokratijos abejingumą meno reikalams, skundėsi sunkiomis literatūros ugdymo ir rašytojų gyvenimo sąlygomis.
Asmeninis gyvenimas ir paskutiniai metai
1921 m. birželio 24 d. Kupiškio miestelyje įvyko K. Binkio ir P. Adomonytės vestuvės. Maždaug po 10 m. jo žmona mirė. 1941 m. lapkričio 16 d. mirė jo mama. Šis įvykis K. Binkį prislėgė ir nualino.
Antrojo pasaulinio karo metais Binkio namuose buvo slepiami žydai, todėl kartu su žmona jis vėliau pelnė garbingą Pasaulio teisuolių vardą. Poetas mirė 1942 m. balandžio 27 d. nacių okupuotame Kaune.
Kazys Binkis (1893 m. lapkričio 16 d. Gudeliuose, Papilio vlsč. - 1942 m. balandžio 27 d. Kaune) - žymus lietuvių rašytojas, poetas, dramaturgas ir žurnalistas, vienas originaliausių XX a. pomaironinės kartos poetų.
Per keturiasdešimt devynerius metus jis sugebėjo parašyti tiek daug poezijos, prozos bei dramos kūrinių. Per tokį trumpą laiko tarpą Kazys Binkis pavergė žmonių širdis. Jo eilėraščiai yra nepaprastai gražūs. Mes Kazio Binkio neturėtume pamiršti! Juk jis savo poezija paįvairino mūsų gyvenimą.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1893 m. lapkričio 4 d. | Gimė Kazys Binkis Gudelių sodžiuje. |
| 1913 m. | Pradėjo spausdintis žurnale „Vaivorykštė“, debiutavo kaip rašytojas ir vertėjas. |
| 1920 m. | Išleido pirmąjį lyrikos rinkinį „Eilėraščiai“. |
| 1923 m. | Išleido eilėraščių rinkinį „100 pavasarių“. |
| 1927 m. | Pradėjo bendradarbiauti su „Mūsų rytojaus“ laikraščiu, rašyti eiliuotus feljetonus. |
| 1928 m. | Pradėjo skelbti eilėraščius ir poemėles vaikams. |
| 1938 m. | Valstybės teatrui įteikė pjesę „Atžalynas“. |
| 1939-1940 m. | Parašė pjesę „Generalinė repeticija“. |
| 1942 m. balandžio 27 d. | Mirė nacių okupuotame Kaune. |
