Trombozė - tai pavojinga būklė, kai kraujo krešuliai užkemša kraujagysles, trukdydami kraujo apytakai ir deguonies tiekimui į gyvybiškai svarbius organus. Ši būklė gali sukelti paralyžius, plaučių emboliją, širdies infarktą ir net mirtį. Todėl labai svarbu žinoti pagrindinius trombozės požymius ir laiku kreiptis į gydytoją.
Trombozės simptomai ir priežastys
Vienas iš dažniausių trombozės požymių yra vienos kojos tinimas. Tai gali būti matoma plika akimi ir nereikėtų ignoruoti. Kiti simptomai apima skausmą kojoje ar rankoje, ypač vaikštant ar tiesiant koją aukštyn. Taip pat gali pasireikšti odos paraudimas, panašus į mėlynes, arba staigus, aštrus skausmas krūtinėje, ypač giliai įkvėpus, kas gali signalizuoti apie plaučių emboliją.
Dusulys ir padažnėjęs širdies plakimas taip pat gali būti trombozės požymiai, nes kraujo krešuliai trukdo deguoniui patekti į plaučius. Visi šie simptomai reikalauja nedelsiant kreiptis į gydytojus.
Vienos kojos tinimą gali sukelti įvairios priežastys. Viena dažniausių - venų nepakankamumas, kai venos nesugeba efektyviai grąžinti kraujo į širdį, todėl jis kaupiasi kojose. Kita priežastis - limfedema, sutrikusi limfos tėkmė, dėl kurios limfa kaupiasi audiniuose, sukeldama tinimą. Traumos ir sužalojimai taip pat gali sukelti tinimą, nes organizmas reaguoja į pažeistą vietą. Širdies ir inkstų ligos, infekcijos ir uždegimai taip pat gali pasireikšti kaip vienos kojos tinimas.
Jei tinimas trunka ilgai, pasireiškia staiga ar kartu su kitais simptomais, būtina kreiptis į gydytoją. Gydymas priklauso nuo tinimo priežasties. Venų nepakankamumui gydyti gali būti skiriamos kompresinės kojinės ar vaistai, gerinantys kraujotaką. Limfedemos atveju taikoma limfodrenažinė terapija. Traumos atveju tinimas paprastai praeina savaime, tačiau rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju.
Stabligę sukelia bakterija *Clostridium tetani*, kuri yra labai plačiai paplitusi gamtoje, ypač dirvožemyje. Šia liga užsikrečiama stabligės bakterijoms arba sporoms patekus į žaizdą. Ypač pavojingos gilios, dirvožemiu užterštos arba purvinais įrankiais, aprūdijusiais rakandais padarytos žaizdos, tačiau stablige galima užsikrėsti ir per bet kurias kitas žaizdas: įkandus gyvūnui, stipriai nušalus, nusideginus ugnimi ar cheminėmis medžiagomis, nusiplikius verdančiais skysčiais, per pragulas. Stablige gali užsikrėsti kiekvienas susižeidęs žmogus.
Į žaizdą patekusios stabligės bakterijos sparčiai dauginasi ir išskiria toksinus, paveikiančius nervų sistemą. Vėliau atsiranda ligai būdinga, vadinamoji sardoniška šypsena. Stabligės sukeliami spazmai ima stiprėti ir dažnėti, apima vis daugiau raumenų grupių. Ligoniui periodiškai susitraukia kaklo, sprando, nugaros ir liemens raumenys. Stabligės spazmai yra labai skausmingi ir varginantys, trunkantys nuo kelių sekundžių iki kelių minučių.
Stabligė paprastai nustatoma pagal ligai būdingus, pirminius simptomus - žandikaulių ir veido spazmus. Taip pat, įvertinus anamnezę, t. y. Nustačius stabligę, ligonis gydomas ligoninėje, įprastai - intensyvios terapijos skyriuje. Stablige sergančiam ligoniui sušvirkščiama serumo prieš stabligę, stabligės anatoksino arba specifinio imunoglobulino. Dėl aktyviai vykdomos prevencijos ir geros medicininės priežiūros susirgus, stabligė yra labai reta liga. Lietuvoje kasmet fiksuojami pavieniai stabligės atvejai, vidutiniškai suserga 1-2 žmonės. Pavyzdžiui, 2017-aisiais nustatyti 3 stabligės atvejai (vienas žmogus mirė), 2016-aisiais - 2 (vienas žmogus mirė), 2015-aisiais - 2. Lietuvoje pagal profilaktinį vaikų skiepijimų kalendorių nuo stabligės vaikai skiepijami kombinuota DTaP vakcina (skiepai nuo kokliušo, difterijos, stabligės). Imunitetas nuo stabligės nėra ilgalaikis, todėl suaugusiems rekomenduojama skiepus „atnaujinti“ kas 5-10 metų. Jeigu stablige susirgęs žmogus išgyvena ir pasveiksta, natūralus imunitetas nesusidaro.
Aneurizma - klastinga liga, žmogus gali nukraujuoti žaibiškai - vos per dešimt minučių. Pagrindinė jos priežastis yra aterosklerozė, išskyrus retus atvejus - traumas, apsigimimus. Žmonės vyresni nei šešiasdešimties metų turėtų tikrintis kaklo arterijas, pilvo aortą ir širdies kraujagysles.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojas kraujagyslių chirurgas Artūras Mackevičius pasakojo, kad dėl aneurizmos pilvo aorta vis plečiasi, kol galiausiai ji nebeatlaiko slėgio ir plyšta kaip padanga. Dažniausiai tokie pacientai serga hipertenzija. Paciento, kurio istorija aprašyta straipsnyje, aorta buvo 8 cm skersmens, kai normali aorta būna iki 2 cm. Tai buvo atsitiktinis radinys, žmogus iki tol nežinojo, kad turi aneurizmą. Tačiau jam diagnozuota aterosklerozė, nes jis buvo ištirtas dėl širdies ir kraujagyslių problemų. Staiga vieną rytą jau plyšus aortai pacientas pajuto skausmą pilve. Dažnai žmonės gali su tokia problema gyventi ir nieko nejausti, nes Lietuvoje nėra madinga profilaktiškai tirtis. Vienas dalykas - gydyti aortą, kai ji dar nėra plyšusi, nes tuomet galima tikėtis puikių rezultatų. Pasaulyje ir Lietuvoje plyšus aortai mirtingumas operacijos metu siekia 50-80 proc. vien dėl to, kad pacientas greitai nukraujuoja. Šiuo atveju ligonis prieš operaciją buvo praktiškai miręs - be spaudimo ir sąmonės. Jį atvežė su greitąja, o belaukiant, kol bus pasiruošta operacijai, įvyko antras pakartotinis plyšimas. Operacijos sėkmę nulėmė greitis.
Aortos aneurizmos dažniausia iki 80 proc. priežastis yra aterosklerozė. Vienu atveju aterosklerozės pažeista arterijos sienelė siaurėja, kitu atveju - dėl pažeidimo nebeatlaiko arterinio slėgio ir pradeda plėstis. Kai pasiekia tokį dydį, kad jau nebegali atlaikyti slėgio, aorta tiesiog sprogsta. Jeigu jos diametras siekia šešis centimetrus, yra 10 proc. rizika, kad ji plyš per artimiausius metus. Operacija taip pat buvo sėkminga dėl technologijų, nes nereikėjo nieko prapjauti. Operuoti pradėta ketvirtą, o devintą valandą vakaro pacientas jau galėjo ramiai šnekėti. Po operacijos specialaus režimo nereikėjo, nes ji nebuvo atvira. Antrą dieną žmogus, grįžęs iš reanimacijos, jau galėjo vaikščioti.
Jeigu aorta padidėjusi daugiau nei trimis centimetrais, jau laikoma aneurizma. Tačiau mažos aneurizmos neturi rizikos plyšti, dėl to rekomenduojama būklę nuolat stebėti. Kol vyrams aorta nėra išdidėjusi iki penkių su puse centimetro, o moterims - iki penkių centimetrų, nerekomenduojama operuoti. Kadangi operacijos rizika prasilenkia su plyšimo rizika. Bet aortai pasiekus penkis su puse centimetro atsiranda plyšimo rizika, dėl to rekomenduojama šią problemą sutvarkyti nedelsiant. Tuomet daroma arba atvira operacija, arba endovaskulinė operacija. Pagrindinis tokių pacientų gydymas yra arterinės hipertenzijos kontrolė, nes pakilus kraujospūdžiui aortos viduje atsiranda didelis slėgis, dėl to gresia plyšimas. Aneurizmos atsiradimą taip pat gali lemti ir genetika. Po pilvo aortos operacijos pacientui ši problema nebepasikartos, nes pilvo aorta jau yra „išjungta“.
Lietuvoje praėjusiais metais dėl šios priežasties išoperuoti 38 žmonės. Jų mirtingumas siekė 46 proc. - kas antras pacientas mirė. Planinė aneurizmos operacija atlikta 160 žmonių, kurių mirtingumas siekė vos 2,9 proc. Pagrindinė problema yra tai, kad Lietuvoje pusės tokių ligonių nė nerandame. Miršta žmogus, jeigu skrodimas nedaromas, jam užrašoma, kad įvyko infarktas, nors galėjo būti, kad plyšo aorta ir jis numirė akimirksniu. Palyginti su Danija mes nerandame maždaug pusės tokių pacientų. Žmonės turėtų galvoti apie profilaktiką. Visi vaikšto išsitirti kepenis, inkstus, bet nėra taip sudėtinga pažiūrėti ir į pačią aortą - yra elementarus ultragarso daviklis, kuris parodo, ar aorta yra normalaus diametro, tai neskausmingas ir greitas tyrimas. Labai dažnai aneurizmą diagnozuoja urologai, toks sutapimas, kad jie dažnai pamato, jog aorta yra išsiplėtusi, nes jų stebėjimo zonos yra panašios. Kaip bebūtų, tokia situacija yra visame pasaulyje. Be to, turėtų sunerimti žmonės, kuriems šešiasdešimt ir daugiau metų.
Kai kraujas nustoja cirkuliuoti po organizmą, jis susikaupia bet kuriose kūno vietose, kurios yra apačioje. Kartais žmonės miršta stovėdami, o kartais - gulėdami veidu į žemę, todėl įvyksta erekcija arba ejakuliacija. Tuo tarpu, raumenų atpalaidavimas po mirties nesitęsia amžinai. Atitinkamos raumenų ląstelių rūšys aktyvuojasi dėl kalcio jonų. Po aktyvavimosi ląstelės išnaudoja energiją, pašalindamos kalcio jonus. Po mirties membranos tampa pralaidesnės kalciui ir ląstelės nebeišnaudoja tiek daug energijos jonų išmetimui, todėl raumenys susitraukia. Tada ir įvyksta kūno sustingimas, kuris gali sukelti ejakuliaciją.
Net jei smegenys mirė, kitos nervų sistemos dalys gali likti aktyviomis. Medicinos seselės tikina mačiusius refleksų, kuriuos tikriausiai siunčia nugaros, o ne galvos nervai, dėl to po mirties gali prasidėti raumenų traukuliai ir spazmai. Kai kurie net tikina, kad matė, kaip po mirties juda krūtinės ląsta.
Žmogaus kūnas - tarsi dujų ir skysčio maišas, kurį palaiko kaulai (kurie taip pat užpildyti skysčiais). Puvimas prasideda tada, kai darbo imasi bakterijos ir dujų dalis padidėja. Dėl to, kad didžiąją bakterijų dalį žmogus nešioja savo kūne, dujų kiekis kaupiasi. Vienas iš būdų dujoms pasišalinti iš kūno - per trachėją. Kadangi stingsta ir raumenys, atsakingi už balso stygas, iš mirusio žmogaus kūno išsiskiria kraupoki garsai. Žmonės girdi mirusių žmonių dejones ir dūsavimus.
Senovėje besilaukiančios moterys mirdavo dažniau, kartais - kai būdavo per šalta, kad pagimdytų. Tuomet gimė išsireiškimas “gimdymas karste". Kūno viduje besikaupiančios dujos ir suminkštėję audiniai išstumdavo negyvybingą vaisių iš kūno.
Kiekvienas gyvas organizmas galiausiai turi prieiti savo dienų galą. Apie mirtį galima kalbėti ir romantiškai, ir dramatiškai, bet mediciniškai tai gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų nutrūkimas. Mirties momentas reiškia, kad žmogus kaip mąstanti ir sąmoninga, sociali būtybė nustoja egzistuoti. Tačiau kūnas žemėje pasilieka daug ilgiau - dešimtis ar net tūkstančius metų.
Kauno klinikų Anesteziologijos klinikų vadovas, gydytojas anesteziologas, profesorius Andrius Macas LRT.lt įvardijo, kad mirtis - tai pagrindinių gyvybinių funkcijų - kvėpavimo, širdies veiklos ir sąmonės - sustojimas. Pasak jo, suaugusiems dažniausiai pirmiausia sustoja širdis, tuomet dingsta sąmonė ir galiausiai nutrūksta kvėpavimas. O vaikams atvirkščiai - pirmiausia nutraukiama kvėpavimo funkcija. Mirtis gali būti staigi arba lėta. „Jeigu žmogus miršta nuo senatvės, lėtinių ligų, vyksta lėtinis mirimo procesas, turintis savo etapus. Tai yra agonija su įvairiais pasikeitimais fiziologijoje, prieblandinėje sąmonės būklėje, kvėpavimo ritmo, dažnio, gilumo pasikeitimais. Tai natūralus gesimo procesas. Žmogus būna guvesnis, žvalesnis, būna vangesnis.
Pasak jo, staigios mirties atveju dažnai žmogui susvaigsta galva ir jis tiesiog griūva be sąmonės. Taip nutinka dėl pirminio širdies sustojimo, kai širdies ritmas sutrinka, tačiau plakti ji iškart nenustoja. „Jis gali pajusti kažkokį širdelės persivertimą, nusigąsti ir viskas tuo baigiasi. Jeigu yra gaivinamas, atkuriama elektrinė širdies veikla, žmogus atsigauna ir sako: „Kažkaip buvau užmigęs, neatsimenu, kas man nutiko.“ Kai mes atgaiviname žmones, jie būna nustebę“, - kalbėjo A. Macas.
Kaip aiškino profesorius, remiantis ankstesniu apibrėžimu, klinikine mirtimi vadinamos pirmosios minutės, kai dar galima atgaivinti žmogų. „Klinikinė mirtis apibrėžiama trukme. Kambario temperatūroje klinikinės mirties trukmė yra iki penkių minučių, nes po to arba net anksčiau pradeda vystytis negrįžtami smegenų pokyčiai. Bet, pavyzdžiui, šaltoje temperatūroje, po ledu, žmogus gali išbūti ilgiau, klinikinės mirties trukmė šiek tiek išsitęsia“, - tvirtino gydytojas.
Kaip aiškino A. Macas, staigios mirties atveju žmogus net nesuvokia, kad tai pabaiga: galva pradeda svaigti, krūtinėje širdis tarsi persiverčia, prarandama sąmonė... ir viskas. „Vyras, kuriam 60 metų, sportuoja ir jaučia, kaip pradeda baladotis širdis. Jis jaučia vadinamąsias ekstrasistoles. Dėl jų gal labai jaudintis ir nereikėtų, bet atkreipti dėmesį vertėtų.
Profesorius patikino, kad organizmas iškart taip paprastai nepasiduoda - jis kovoja su artėjančia mirtimi. „Kodėl labai svarbu anksti pradėti gaivinti? Jeigu žmogus netenka sąmonės, pirmos penkios minutės yra pačios sėkmingiausios. Kuo anksčiau pradėsite, tuo sėkmingesni bus rezultatai“, - tvirtino A. Macas.
Vilniaus universiteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros doc. J. Stasiūnienė teigė, kad „Iškart po žmogaus mirties, nutrūkus deguonies patekimui, organizme prasideda sudėtingi negrįžtami fiziniai, biocheminiai, anaboliniai procesai. Ankstyviems lavoniniams reiškiniams priskiriami: lavoninis atšalimas (algor mortis), lavondėmės (livores), lavoninis sustingimas (rigor mortis), lavono odos ir gleivinių išdžiūvimas (pergamentatio), autolizė (autolysis) - savaiminis organų virškinimasis. Vėlyvieji lavoniniai reiškiniai gali būti ardomieji (puvimas; vabzdžių ir gyvūnų ardomasis poveikis) bei konservuojamieji (mumificatio); suvarškėjimas (saponificatio); užsikonservavimas durpyne (taninisatio)“, - pasakojo J. Stasiūnienė.
„Kaip matome, mirusio kūno visiškas suirimo procesas ilgas ir priklauso nuo daugybės endogeninių ir egzogeninių veiksnių, gali tęstis dešimtis metų, o esant tam tikromis aplinkybėmis, ir šimtmečius, ir tūkstantmečius“, - aiškino J. Stasiūnienė.
Anot jos, iš karto po mirties, kai pradeda garuoti skysčiai, lavonas ima džiūti: pirmiausia tos vietos, kurios iki mirties buvo drėgnos, pavyzdžiui, akių ragenos, lūpų gleivinė. Kadangi kūnas nustoja gaminti energiją, su ja nebegaminama ir šiluma, todėl kūnas po mirties ima vėsti. Pasak J. Stasiūnienės, per valandą kūnas praranda maždaug po 1 laipsnį. Greičiausiai atvėsta periferinės, atviros kūno dalys, pavyzdžiui, veidas, plaštakos, o lėčiausiai atvėsta vidaus organai.
„Pirmomis valandomis po mirties, veikiami gravitacijos, organizmo skysčiai susitvenkia apatinėse kūno dalyse, odoje bei vidaus organuose, formuojasi lavondėmės. Įprasta lavondėmių spalva - melsvai violetinė, todėl ankstyvos stadijos ne specialisto gali būti painiojamos su poodinėmis kraujosruvomis. Lavondėmės gali būti ir kitokios spalvos (pavyzdžiui, apsinuodijus cianidu, lavondėmės yra tamsiai raudonos, anglies monoksidu - šviesiai raudonos, nitratais - rudos). Lavondėmės atsiranda per pirmas 48 valandas po mirties“, - teigė J. Stasiūnienė.
Kaip ji aiškino, praėjus 1-4 valandoms po mirties, lavono raumenys pamažu susitraukia, sąnariai fiksuojami toli toje padėtyje, kurioje buvo lavonas, stebimas lavoninis sustingimas. Anksčiausiai sustingsta stiprūs, masyvūs, trumpi raumenys, pavyzdžiui, kramtomieji veido raumenys. Visi raumenys maksimaliai sustingsta po 24 valandų ir taip išbūna 2-4 paras.
Mirtis sutrikdo fermentinių sistemų veiklą, todėl suaktyvėja viduląstelinių fermentų poveikis į ląsteles - prasideda savaiminis organų virškinimas.
„Kaip minėjau, be ankstyvųjų lavoninių reiškinių, yra ir vėlyvieji. Vienas jų - puvimas. Puvimas vyksta dėl organizmo baltymų skilimo, veikiant mikroorganizmų išskiriamiems proteolitiniams fermentams. Greičiausiai puvimas vyksta ore, lėčiau - vandenyje, lėčiausiai - dirvoje. Optimali temperatūra puvimui 30-40 laipsnių Celsijaus. Anksčiausiai puvimo procesas pasireiškia burnoje, trachėjoje, virškinamajame trakte. Esant tam tikromis sąlygomis, gali būti stebimas vadinamasis lavono suvarškėjimas. Lavonas suvarškėja trūkstant oro drėgnoje, šaltoje aplinkoje - dažniausiai vandenyje arba molingoje dirvoje, pelkėje. Lavono riebalai suskyla į gliceriną ir riebalų rūgštis, jos jungiasi su kalcio ir magnio druskomis ir susidaro vandenyje netirpūs junginiai - „lavono muilas“, arba „lavono varškė“ (adipocere)“, - aiškino J. Stasiūnienė.
Pasak jos, sausoje, šiltoje ir gerai vėdinamoje aplinkoje, pavyzdžiui, oloje, smėlingoje dirvoje arba palėpėje, kūnas nustoja pūti ir pradeda džiūti. Kai aplinkos oras šiltesnis nei skysčiai kūno viduje, jie greičiau išgaruoja ir lavonas mumifikuojasi.
Kartais tenka išgirsti, kad netyčia pavyksta rasti labai gerai išsilaikiusių tūkstančių metų senumo žmonių ar gyvūnų palaikų. Tai dar vienas vėlyvųjų reiškinių pavyzdys - užsikonservavimas durpyne. „Kaip matome, mirusio kūno visiškas suirimo procesas ilgas ir priklauso nuo daugelio endogeninių ir egzogeninių veiksnių, gali tęstis dešimtis metų, o esant tam tikromis aplinkybėmis, ir šimtmečius, ir tūkstantmečius. Tiesa, Lietuvoje sparčiai populiarėjantis laidojimo būdas kremavimas šį procesą sumažina iki minimalios trukmės“, - tvirtino J. Stasiūnienė.
Anot jos, mirtis - natūralus žmogaus raidos etapas. „Jeigu mes mirtį išbraukiame iš žmogaus raidos, jo gyvenimo kelio, atsiranda neviltis. Viskas vis tiek baigsis. Aš visuomet buvau įskaičiavęs mirtį kaip žmogaus natūralų baigties etapą. Supranti, kad nieko nenupaišysi kitaip, kad visus ji ištiks, norėtųsi, kad vėliau, bet gali ramiai dirbti. Mes tikrai turime stebuklingų atvejų, kai atrodo, kad žmogus žūsta, bet gyvena. Net ir lėtiniai ligoniai, kur atrodo, kad jau nieko nebus, pasitaiso. Man labai svarbu, kad žmogus gyventų, o ne mirtų, bet kad gyventų sąmoningą gyvenimą. Turime atvejų, kai žmones atgaiviname, bet jų smegenys būna taip pažeistos, kad jie nieko nedaro, tik guli, ir viskas. Apskritai mirties buvimas ramina, tai leidžia kaip tik ramiai dirbti ir kovoti“, - dėstė A. Macas.
Mirties riba išbluko ir mokslininkai su filosofais susitiko bendrame taške - sąmonė nesibaigia tuomet, kai nutrūksta širdies ir net smegenų veikla. Tai kada mes apskritai mirštame? Negrįžtama mirties riba yra visą laiką stumiama tolyn.
Viskas dažniausiai vyksta taip - sustoja širdis, nustoja cirkuliuoti kraujas, o po kelių minučių medicininė aparatūra nebegali užfiksuoti ir smegenų veiklos. Žinoma, žmonės miršta pačiais įvairiausiais būdais, tačiau šiuo atveju manoma, kad mirusios smegenys reiškia, kad negrįžtamai dingo ir žmogaus sąmonė. Būtent ta riba, nuo kurios negrįžtama, ir yra laikoma mirtimi - filosofai taip ją apibrėžė jau gana seniai. Tačiau mokslininkai ir medikai tą ribą tik stūmė į priekį, versdami pasukti galvas - jei prieš 100 metų ta riba buvo sustojusi širdis, o dabar ją galima ir vėl priversti plakti, tai galbūt kada nors ir sustojusios smegenys nebus negrįžtamas faktas?
Mokslininkai pakankamai neseniai pastebėjo, kad ne visos žmogaus kūno ląstelės miršta per akimirką. Iš tikrųjų, tai net sunku įsivaizduoti. Kaip vienu metu užgestų ir jūsų odos ląstelės kojų pirštuose, ir, pavyzdžiui, už klausą atsakingi neuronai? Mokslininkai teigia, kad kai kurios smegenų ląstelės po mirties gali išgyventi net keletą dienų, galimai, išlikdamos ir aplinkinių ląstelių žūties dėka. Tarp jų tikrai yra ir smegenų ląstelių. Jos miršta po truputį, kai kurios yra ištvermingesnės už kitas. Klausimas yra vienas - kiek gyvų ląstelių reikia nors minimaliam sąmonės lygiui išlaikyti.
Mes nesame visą laiką vienodai sąmoningi. Anestezija, miegas, kai kurios ligos ar smūgiai į galvą (nokautai bokso ringe) mūsų sąmonės lygį sumažina, tačiau visiško jos neišjungia. Taigi, kai viena po kitos kelias valandas ar dienas mūsų smegenų ląstelės miršta viena po kitos, mūsų sąmonė palaipsniui blėsta? Ar gali taip būti, kad žmogus suvokia, kad yra nebegyvas, ar girdi gydytojus sakant, kad nebefiksuojamas jo smegenų aktyvumas? Ne visai taip - smegenys išties yra nebegyvos, nors kai kurios jų ląstelės išlieka. Mokslininkams sunku pasakyti, kiek gyvų ląstelių reikia nors kokiam nors sąmoningumo lygiui palaikyti, tačiau aišku, kad nebefiksuojamas aktyvumas bent jau turėtų reikšti, kad žmogus mažų mažiausiai nebegali suvokti jį supančio pasaulio. Kita vertus, juk ir to momento, kuomet užmiegate ar miegodami verčiatės ant kito šono jūs neatsimenate, nes esate žemesniame sąmonės lygyje, kuris tarsi nėra įrašomas į atminti. Todėl ir pomirtinis suvokimas, jei toks yra, būtų tik labai ribotas.
Vašingtono universiteto mokslininkai pasakoja, kad mirusių žmonių kūnų tyrimų metu buvo ne kartą pastebėti ir aktyvūs genai. Mokslininkai nusprendė šį fenomeną patyrinėti atidžiau, pasitelkdami pelių ir zebrinių danijų kūnus. Tyrimo metu mokslininkai surado net 1063 genus, kurie išliko aktyvūs po mirties. Kai kurie iš šių genų buvo pastebimai aktyvūs po mirties praėjus net keturioms dienoms, o kai kurių aktyvumas po mirties net šoktelėjo. Įdomiausia tai, kad didžioji dalis šių genų yra susiję su augimu ir vystymusi embriono stadijoje. Atrodo, kad taip ląstelės traktuoja pomirtinį periodą. Pelių ir tirtų žuvų atveju kai kurios ląstelės nėra peržengusios tos negrįžtamos mirties ribos net ir po kelių savaičių.
Jei jūsų nuomonė apie žmogaus sąmonę ir jos ryšį su žmogaus gyvybe dar nėra visai supainiota, paminėsime ir 2016 metais atliktą tyrimą su žmonėmis. Keturi pacientai buvo atjungti nuo gyvybę palaikančios aparatūros. Vieno iš jų smegenys buvo pastebimai aktyvios net 10 minučių po mirties paskelbimo. Žmogus nereagavo į aplinką, jokie vyzdžių judesiai nebuvo pastebimi, jis nekvėpavo, jo širdis neplakė (ji nustojo plakti dar prieš mirties fakto paskelbimą), tačiau smegenys vis dar skleidė medicinine įranga aptinkamas bangas. Lygiai tokias, kokias skleidžia miegančio žmogaus smegenys. Įprastai po mirties medicininė aparatūra tokio aktyvumo nepastebi (kaip buvo ir kitų trijų šio tyrimo dalyvių atveju) net jei kai kurios ląstelės yra gyvos. Net tada negalima tvirtai pasakyti, kad žmogaus sąmonė yra išnykusi, o šįkart apskritai atrodo, kad žmogus tas 10 minučių sapnavo. O po to gyvų ląstelių aktyvumas pasidarė per mažas, kad jį būtų galima išmatuoti, nors jos išliko gyvybingos bent kelias valandas. Mokslininkai dabar jau užtikrintai sako, kad sąmonė nemiršta su kūnu. Kurį laiką ji dar tikrai yra aktyvi ir tai tikriausiai yra susiję su tomis lėtai gęstančiomis smegenų ląstelėmis. Tačiau neįmanoma pasakyti, kokio ji lygio, ką žmogus gali suvokti, kada ir kaip ji galiausiai išnyksta.
Kristina Ušackienė, sveikatos psichologė, konsultuoja vaikus, paauglius, suaugusius ir poras. Psichologė veda asmeninio augimo seminarus, skaito paskaitas, domisi auklėjimo bei santykių temomis. Šįkart pokalbis pasisuka gedėjimo tema. Apie tai labai daug kalbėjo psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross. Pirma yra šokas ir neigimas, nes labai sunku suvokti patį mirties faktą. Mūsų smegenys linkusios apsaugoti mus, todėl negali iš karto priimti visos informacijos, tam reikia laiko. Kitos stadijos - depresijos, liūdesio, skausmo, pykčio, derėjimosi fazė. Pavyzdžiui, depresijos ir pykčio fazės gali kaitaliotis arba eiti kartu - kai žmogui liūdna, bet taip pat ir pikta. Esant pykčio stadijai, pyktis gali būti tiesiogiai nukreiptas į mirusįjį, jam užduodami klausimai: „Kodėl tu palikai, kodėl dabar taip sunku?“ Pyktis gali būti platesnis galvojant, kodėl tai atsitiko būtent man. Gali kilti pyktis ant Dievo. Derėjimosi fazėje vyksta darbas su savo kaltės jausmu, mąstoma, kad, jeigu būčiau neišėjusi, gal būčiau išgelbėjusi jį ar ją, iškvietusi greitąją pagalbą. Daug galvojama, kad galbūt buvo galima kažką pakeisti. Galiausiai ateina pripažinimas ir susitaikymas.
Pirmiausia, gedėjimo procesas yra labai individualus ir jį sunku apibrėžti labai tiksliai. Negalima tiksliai pasakyti, kiek gedėjimo fazės trunka, nebent apytiksliai. Šokas trunka nuo kelių valandų iki kelių dienų ar net poros savaičių. Depresijos, pykčio fazės gali trukti iki pusės metų ar aštuonių mėnesių. Po maždaug aštuonių mėnesių galima pastebėti susitaikymo požymius. Patirtis tokia, kad jeigu miršta labai artimas žmogus, tai tikėtina, jog visus metus bus gedulas. Taip prasisuka visi kalendoriniai metai: pirmos Kalėdos, Velykos, gimtadienis, atostogos be to žmogaus. Atrodo, žmogus lyg ir ramiau gyvena, bet reikšminga data priverčia vėl patirti nemalonius jausmus. Laikomasi nuostatos, kad normalu gedėti nuo metų iki dvejų.
Papraščiausiai žmogus praeina visas stadijas. Būna atvejų, kai žinoma, kad žmogus serga nepagydoma liga, kai galima iš anksto numatyti ir tikėtis mirties. Galbūt tokiu atveju pirmoji stadija tarsi prašokama. Greičiausiai ši stadija įvyksta jau iki mirties, suvokiama, kad mirtis yra reali ir yra čia pat. Tačiau, vienaip ar kitaip, ta stadija irgi praeinama. Labai dažnai pasitaiko, kad pyktis, depresija, neigiamos emocijos yra vengiamos. Sakoma, kad geriausias gydytojas yra laikas. Tačiau gedėjimo atveju taip nėra, pats laikas savaime negydo. Labai svarbu pereiti visą gedėjimo procesą, leistis į skausmą, sielvartą. Iki galo mes niekada nesusitaikome - labai artimo žmogaus netektis vis tiek skausmingai iškyla. Tačiau yra suvokimas, kad tai jau praeitis, o dabartyje gyvename be to žmogaus, galime pasidžiaugti nebent išlikusiais maloniais prisiminimais. Tas suvokimas yra ženklas, kad mirtis priimama.
Susitaikymo ženklai yra net gebėjimas atsisveikinti su žmogaus daiktais. Esu turėjusi atvejį, kai viena mama, mirus jos vaikui, kambarį pavertė „mauzoliejumi“, kuriame nieko negalima judinti. Tai rodo, kad negali atsisveikinti ir paleisti. Galima pasilikti brangius, artimus daiktus, kurie primins, bet kai kuriuos daiktus reikia atiduoti. Kai yra susitaikymas, žmonės gali tai padaryti.
Svarbus aspektas yra tai, ar žmogus turi su kuo kalbėtis apie netektį, nes jeigu viskas nešiojamasi tik savyje, tai irgi yra ženklas, kad reikalinga specialisto pagalba. Jeigu jaučiama, kad niekas negerėja, tarkim, po netekties atsiradusios miego problemos nedingo ar nepraeina atsiradę valgymo sutrikimai ir pan., tada taip pat vertėtų kreiptis į specialistą. Jeigu nutrūko santykiai ir nebeišeina sugrįžti ar sukurti naujų, tai rodo, kad tiek daug koncentruojamasi į tą žmogų, kad neleidžiama sau pilnavertiškai gyventi.
Esu girdėjusi, kad žmonės pasilieka ir labai brangina artimų mirusiųjų daiktus. Nėra to vieno atsakymo kaip taisyklės. Nėra, kaip turėtų būti. Vienam žmogui tas daikto pasilikimas gali būti kaip trigeris, kai dar labiau jautrina ir jis negali susitaikyti. O kitam kaip tik teikia ramybę, sugrąžina gražius prisiminimus. Per tokį simbolinį perkėlimą. Mūsų santykis su mirusiu žmogumi nenutrūksta, bet pereina į kitokį lygį, labiau vidinį santykį. Kartais yra ir kalbamasi, prisimenama, galvojama ir prašoma patarimo.
Pirmiausia žmonės šiek tiek skiriasi pagal jautrumą bendrąja prasme. Vieni yra labiau jautresni, giliau išgyvena liūdesį, todėl natūralu, kad užtrunka ilgiau. Priklauso nuo santykio su mirusiu žmogumi, kuo santykis yra stipresnis, kuo žmogus yra artimesnis, tuo daugiau tikėtina, kad procesas užtruks ilgiau. Kai mes bendraujame su žmogumi, yra tiesioginis santykis ir mūsų viduje susikuria to žmogaus vaizdinys, mes jį nešiojamės savo viduje. Tas žmogus tampa mūsų dalimi. Jeigu tai yra mano mama, tai viduje aš esu savo mamos dukra. Kai miršta mama, tarsi kažkokia mano dalelė irgi miršta, atsiranda tuštuma toje vietoje. Tą tuštumą užpildyti reikia laiko ir galimybės išliūdėti. Jeigu yra labai artimas ryšys, mes gedime ilgiau.
Kartais gedėjimas užtrunka ir tuo atveju, jeigu santykis yra artimas, bet negatyvus. Vieni žmonės verkia, kiti neverkia. Bet kartais negalėjimas verkti yra dar gilesnės depresijos požymis. Išoriškai gali atrodyti, kad jeigu žmogus neverkia, tai jam neliūdna, jis neišgyvena. Ne visada tai yra tiesa. Žmogus gali sąmoningai nerodyti, ką jaučia. Gali užsitęsti neigimo ir šoko fazė, kai bėgama nuo emocijų. Tačiau yra netekties išgyvenimo grupės.
Žinau žmonių, kuriems į laidotuves eiti yra per sunku. Kaip manote, ar šiuo atveju reikėtų neiti? Dažnai sulaukiu klausimo, ar vesti vaikus ar nevesti į laidotuves. Yra šermenų dalis ir pačios laidotuvės. Nuėjimas ir atsisveikinimas su žmogumi svarbus kaip mirties fakto priėmimas, kad žmogus tikrai mirė. Pasitaiko atvejų, kai žmonės dingsta be žinios, tai artimieji kaip ir neturi santykio su juo, bet nežino, kur jis yra. Tai dvigubas jausmas, kai žinoma, kad žmogaus nėra, greičiausiai jis miręs, bet jaučiama slapta viltis, nes trūksta įrodymų. Tada sunkiau susitaikyti. Ėjimas į laidotuves turi prasmę. Gedėjimas ir neturi būti lengvas procesas.
Kai kurie žmonės negali važiuoti į kapines, net šalia kapinių būti, apsuka jas ratu. Pirmiausia reikėtų įsiklausyti į save, iš kur ateina tas poreikis. Ėjimas į kapines gali būti jausmų ventiliacijos priemonė. Žmonės ten dažnai verkia, neša laiškus, juos skaito, kalbasi. Tai kartais terapiškai labai svarbus momentas. Ypač jeigu ta mirtis įvyksta staiga, netikėtai ir kartais lieka kažkas nepasakyta, nepaklausta, žmonės nuėję į kapines lengviau tai gali padaryti, pasakyti ar mintyse paklausti. Iš kitos pusės, tai gali būti ir užstrigimo požymis, kai ėjimas į kapines tampa didžiausia realybe ir pabėgimu nuo realaus pasaulio. Kai žmogus atsiriboja nuo pasaulio, atsisako visų paiūlymų, su niekuo nebendrauja, tik eina į kapines.
Skausmas niekada nedingsta, nes mes turime santykį ir daug prisiminimų su tuo žmogumi. Tačiau skausmas turėtų tapti nebe toks intensyvus. Nėra taip, kad visą laiką jaučiamos negatyvios emocijos, tačiau jos gali sugrįžti kartu su prisiminimais. Tai po truputį retėja ir intensyvumas mažėja.
Kaip reikėtų bendrauti su žmogumi, kuris neseniai neteko artimojo? Pagrindinė taisyklė yra nuoširdumas. Užuojauta nebūtinai pareiškiama žodžiais, svarbu tiesiog pabūti kartu, apkabinti, tai irgi yra užuojautos forma. Užuojauta gali būti įvairi. Kai žmogus yra netekęs artimojo, jis yra labai jautrus. Dažnai žmonės sako, kad man nepatinka, kai kiti klausinėja, nori patenkinti savo smalsumą. Iš kitos pusės, jeigu niekas jų neklausia, irgi jaučiasi, kad niekam nerūpi. Labai svarbu nebėgti nuo tos temos ir, jeigu pats žmogus pradeda kalbėti, tada leisti jam išsipasakoti. Dažnai vengiama nemalonių, skausmingų emocijų ir stengiamasi skubėti pralinksminti. To daryti nereikia, reikia leisti žmogui praventiliuoti jausmus. Savo prisiminimų pasakojimas padeda susitaikyti.
Pagalba sau prasideda nuo labai paprastų dalykų. Pirmiausia reikia pasirūpinti savimi fiziškai, tai reiškia leisti išsimiegoti, nes dažnai būna sutrikęs miegas. Sveikai maitintis, tuo metu gali būti nebesvarbu, ar išvis aš valgau, tarsi pamirštu. Svarbi sportinė veikla, trys kartai per savaitę būtų rekomenduotina. Naujausi neurologiniai tyrimai rodo, kad bėgimas bent pusvalandį per dieną veikia smegenų lygį, išsiskiria seratoninas ir depresijos atveju tai veiksminga. Svarbu turėti galimybę su kažkuo pasikalbėti. Jeigu nėra artimo žmogaus, tada reikėtų kreiptis į psichologą, jis galėtų būti tuo žmogumi. Būna, kad žmogus gali atsiriboti ir nenorėti bendrauti, individualiai gali norėtis pabūti su savimi, bet ne per ilgai. Jeigu žmogus yra tikintis, malda irgi yra pagalba. Žmogui nesinorės labai linksmai būti, bet galima užsiimti kažkokia kultūrine veikla, dėmesio pakeitimas grąžina į realybę ir suteikia teigiamų emocijų.
