Nepilnamečių įkalinimo įstaigos susiduria su unikaliais iššūkiais, bandydamos subalansuoti bausmės vykdymą, resocializaciją ir žmogiškojo orumo išsaugojimą. Istoriškai, nepilnamečių pataisos sistemoje dominavo požiūris, grįstas baime ir smurtu, tačiau pastaruoju metu pastebimi reikšmingi pokyčiai, siekiant sukurti humaniškesnę ir efektyvesnę aplinką jauniems nuteistiesiems.
Subkultūros įtaka ir kova su ja
V. Lamauskas, nepilnamečių kalinimo įstaigos direktorius, atvirai pripažįsta, kad santvarka, grįsta baime ir smurtu, čia buvo gerokai įsišaknijusi. „Kai susidūriau su subkultūra, man kiekviena diena buvo stresas, nežinojau, ką jos organizatoriai pasiūlys tą dieną: ar tai bus kažkoks masinis nepasitenkinimas, ar kažkokio vieno žmogaus išsišokimas, ar vėl nauja sumušta auka“, - pasakoja jis. Subkultūra yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės iš įkalinimo įstaigų išeina nepasikeitę, o dažnai - netgi priešingai - sužvėrėję. Ji palaikoma jėga ir baime, pažeidžia žmogaus orumą ir atima žmogiškumą.
Direktorius pasakoja, kad atėjęs įstaigos vadovo pareigas 2016 metais, jis iš karto suprato, kad subkultūros egzistavimas yra akivaizdus, nepaisant to, kad tuometėse ataskaitose buvo teigiama priešingai. „Iš karto sakiau - ką čia bandote apgaudinėti?“, - prisimena jis. Viena iš didžiausių problemų, su kuria susidūrė, buvo būtent subkultūros įtaka. Priemonės, kurių imtasi kovojant su ja, apėmė rizikos vertinimo metodikas, kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimą ir adekvačią reakciją į nusikaltimus, vykstančius įstaigos viduje. Taip pat buvo siekiama sukurti saugią aplinką nukentėjusiems asmenims, skatinant juos bendradarbiauti su administracija. „Ir įvyko lūžis - jie pamatė, kad yra saugūs, ir pradėjo kalbėti“, - teigia direktorius, pažymėdamas, kad po šių priemonių įgyvendinimo smurtas per metus sumažėjo 60 procentų.
Sistema ir žmogiškumo trūkumas
V. Lamauskas kritiškai vertina nusistovėjusį požiūrį į bausmės vykdymą Lietuvoje. „Dalykas, kurio labiausiai trūko šiai sistemai - tai elementaraus žmogiškumo“, - teigia jis. Pasak jo, visuomenės noras atkeršyti čia ir dabar lemia tai, kad nuteistasis turi ne tik prarasti laisvę, bet ir skausmingai kentėti. „Mes niekada nevertinome, kad bausmė yra laisvės atėmimas“, - pabrėžia direktorius. Jis mano, kad aštuoneri ar dešimt metų kalėjime yra pakankamai sunki bausmė, ir jei žmogus praranda orumą, krenta į narkotikų ar smurto ratą, jo noras išeinant į laisvę bus keršyti. Todėl svarbu nutraukti šį ratą ir neauginti naujų nusikaltėlių.
Dažnai pasigirsta nuomonių, kad vaikai, patekę į įkalinimo sistemą, yra pasmerkti, ypač jei neturi šeimos ar yra kilę iš vaikų namų. V. Lamauskas pripažįsta, kad visuomenė juos atmeta, ir jiems sunku rasti darbą. Tačiau jis pabrėžia, kad svarbu matyti vaiko pokyčius pirminėje stadijoje, profesionaliai reaguoti į jo elgesį ir padėti jam psichologiškai. „Daugelis vaikų, patekę čia, mato, kad yra pagarbus, lygiavertis santykis - jie gauna tai, ko anksčiau negavo“, - teigia direktorius. Jis kritikuoja visuomenės polinkį ignoruoti problemas, pavyzdžiui, mokyklose.
Įkalinimo įstaigos struktūra ir resocializacijos modelis
Nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai veikia kaip „du viename“ įstaiga, suskirstyta į tris dalis. Tardymo izoliatoriuje laikomi iki teismo suimti nepilnamečiai, taip pat tie, kuriems paskirta arešto bausmė. Teismo sprendimu įsiteisėjus, vaikai perkeliami į pataisos namus. Trečioji dalis, remiantis skandinavų praktika, yra pusiaukelės namai, kur vaikai ruošiami išėjimui į laisvę, lavinami jų socialiniai įgūdžiai. Per visus tris skyrius vaikų yra apie 100, iš jų pusė jau yra sulaukę pilnametystės. Įstatymas leidžia laikyti vaikus iki 24 metų, jei nusikaltimas padarytas nuo 14 iki 18 metų amžiaus.
Priešingai nei anksčiau, kai kriminalinės subkultūros taisyklės reikalavo savarankiškai parašyti prašymą persikelti į suaugusiųjų pataisos namus, dabar tokių, kurie nori išvažiuoti, yra vienetai. Direktorius su jais kalbasi, aiškinasi priežastis ir perspėja apie rizikas. „Mes nelaikome jų nusikaltėliais. Kiti vadina zekais, bet mes sakome, kad jie lygiai tokie patys kaip mes, tik suklydę“, - teigia V. Lamauskas, pabrėždamas, kad svarbu su jais bendrauti kaip su lygiaverčiais žmonėmis ir ugdyti teigiamas vertybes.
V. Dambrauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad darbas su nepilnamečiais prasideda nuo mažmožių, kitą kartą, regis, visai nereikšmingų dalykų. Tarkime, jie parduotuvę vadino larioku. Ilgainiui nustojo. Būna pratrūksta išsikeikia necenzūriniais žodžiais. Tokiu atveju prašomi rasti atitikmenį pasakytam keiksmažodžiui. „Mes dirbame išskirtinai su nepilnamečiais“, - akcentuoja direktorius. „Klausiam vaiko: ar tu nepabėgsi, jei gausi galimybę eiti laisvėje į mokslus ar darbą? Vaikas sako: o kur aš bėgsiu? Ir daug vaikų neturi kur išeiti.“
Vaikai ir bausmių vykdymo sistema
Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad laisvės atėmimo įstaigose kalintys asmenys naudoja vaikus kaip priemonę siekdami lygtinai išeiti į laisvę. Bausmių vykdymo kodeksas numato, kad asmenys, turintys vaikų iki 7 metų arba 2 ir daugiau nepilnamečių vaikų, gali būti paleisti anksčiau laiko, atlikę trečdalį bausmės. Tačiau yra atvejų, kai nuteistieji piktnaudžiauja šia sąlyga, pripažįsta tėvystę net ne savo vaikui, o išėję į laisvę jos atsisako.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, per devynis šių metų mėnesius užregistruoti 22 atvejai, kai atliekantys bausmę tėvai prašyme nurodė neteisingą savo vaikų skaičių. Dažnai „pamirštami“ vaikai iš ankstesnių santuokų ar gimę gyvenant su pirmosiomis sugyventinėmis. Nuteistieji ignoruoja atžalas ir dėl to, kad patys smurtavo šeimose, nesirūpino vaikų ugdymu ir auklėjimu, nerėmė materialiai. Kalėjimų departamento duomenimis, kas penktas nuteistasis Lietuvoje turi vaikų iki 18 metų.
Europos Sąjungos teisė, įskaitant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, pabrėžia žmogaus orumo neliečiamybę, teisę į šeimos gyvenimą ir vaiko teises. Europos Tarybos dokumentai, Europos konvencija dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos bei Europos žmogaus teisių teismo sprendimai taip pat nustato standartus, susijusius su tinkamomis kalinimo sąlygomis, smurto prevencija ir kalinių teisėmis. Nors direktyvos numato specialias apsaugos priemones vaikams kardomojo kalinimo metu, svarbu, kad nacionalinės teisės aktai ir jų taikymas atitiktų šiuos aukštus standartus.
Nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų pareigūnų komanda, dirbanti tikslingai kaip komanda, tiki, kad pigiau nei bet koks pinigų sutaupymas yra sudaryti galimybę asmenims iš tikrųjų pasikeisti ir nebepapulti į kalėjimą. „Stebime, juk kiekvienas čia esantis skirtingas. Psichologai, auklėtojai dirba, kalba su jais, kartą per savaitę pataisos namų administracija kartu su jais žaidžia krepšinį“, - pasakoja įstaigos atstovai. Jie mato, kad nepilnamečiai yra tokie patys kaip visi kiti, tik truputį izoliuoti už neteisingus pasirinkimus ir neturi tokios laisvės kaip kiti.
