Gegužės 14-oji minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena, pagerbiant devyniolikmetį Romą Kalantą, kuris 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje, protestuodamas prieš sovietinę valdžią, apsipylė benzinu ir susidegino sušukęs „Laisvę Lietuvai!“. Šis drąsus ir tragiškas aktas ne tik sukrėtė tuometinę Lietuvos visuomenę, bet ir tapo svarbiu impulsu antisovietiniam pasipriešinimui bei ilgainiui prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje. Jo šeima, kurioje augo trys sūnūs, vėliau persikėlė gyventi į Kauną. Mokykloje Romas nebuvo išskirtinis mokinys, tačiau jo mokyklinėse charakteristikose buvo pažymėta, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“. Jis buvo apibūdinamas kaip „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, bet kartu ir kaip tas, kuris „kovojo su melu ir neteisybe“. Jau jaunystėje jam rūpėjo tautos egzistencijos problemos ir jį jaudino visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje, ribojanti tautinę ir asmenybės saviraišką. Kaip ir daugelis to meto jaunų žmonių, protestuodamas prieš saviraiškos laisvės suvaržymą, jis nešiojo ilgus plaukus ir mėgo „The Beatles“ muziką. Jo religinga motina jį auklėjo katalikiška dvasia, ir Romas niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo įsitikinimų mokykloje kildavo nesutarimų, o 1971 m. jis buvo pašalintas iš komjaunimo. Tais pačiais metais jis turėjo baigti vidurinę mokyklą, bet neišlaikė egzaminų, nes nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis, ir perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pat metu jis dirbo Kauno „Aido“ fabrike.
Paskutiniais gyvenimo metais Romo nusivylimas gyvenimu ir protesto nuotaikos ryškėjo jo piešiniuose, kuriuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Jo užrašų knygelėje liko įrašai, liudijantys ketinimą nusižudyti: „vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, „mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Paskutinis įrašas bylojo apie jo supratimą, kodėl jis ryžosi tokiam žingsniui: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, Romas Kalanta apsipylė benzinu ir susidegino, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“. Nors greitosios pagalbos medikai jį nuvežė į ligoninę, pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos - konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai. Oficialiai Romas Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d.
Romo Kalantos susideginimas sukėlė didelį pasipiktinimą ir spontanišką protestą. KGB pareigūnai, siekdami išvengti žmonių susibūrimų, slapta palaidojo R. Kalantą ir paankstino laidotuves. Tačiau žinia apie laidotuvių pakeistą laiką ir vietą pasklido, ir į jas pavėlavę žmonės patraukė į jo žūties vietą, kur padėjo gėles ir iš tulpių sudėliojo žodį „LIETUVA“. Šis įvykis išprovokavo masines demonstracijas Kaune, kurios vyko gegužės 18-19 d. Jose dalyvavo tūkstančiai žmonių, skanduojančių „Laisvę Lietuvai!“ ir „Šalin okupantus!“. Mieste buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai. Šie neramumai Kaune buvo vieni didžiausių visoje Sovietų Sąjungoje. Valdžia prieš demonstrantus panaudojo miliciją, desantininkus ir saugumiečius. Buvo suimtas 402 asmenys, o aktyviausi protestų dalyviai nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis.
Sovietų valdžia ir KGB ėmėsi veiksmų, kad sumenkintų R. Kalantos poelgio politinę reikšmę. Jie mėgino jį ir protestų dalyvius pavaizduoti kaip „ilgaplaukius hipius“ ar „chuliganus“, atskiriant protestą nuo kovos už Lietuvos laisvę. Buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, kad R. Kalanta sirgo šizofrenija. Tačiau vėlesni tyrimai paneigė šią diagnozę, o 1989 m. sudaryta psichiatrų komisija pripažino jį psichiškai sveiką.
Romo Kalantos auka ir po jos sekę protestai turėjo didelį atgarsį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vakarų spauda plačiai nušvietė įvykius, primindama apie Lietuvos okupaciją. JAV lietuvių bendruomenės kasmet minėdavo R. Kalantos auką, primindamos pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį. Įdomu, kad R. Kalantos susideginimas ir protestai Kaune įvyko likus kelioms dienoms iki JAV prezidento Richardo Nixono vizito į Sovietų Sąjungą. Šie įvykiai griovė sovietinės imperijos mitą ir sustiprino Lietuvos išsivadavimo siekį.
Romo Kalantos aukos 40-osioms metinėms paminėti
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Romas Kalanta buvo deramai pagerbtas. 1990 m. jo kapui suteiktas vietinės reikšmės istorijos paminklo statusas. Apie jį ir vadinamąsias „Kalantines“ sukurti dokumentiniai filmai ir parašytos knygos. 2000 m. jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Nuo 2002 m. gegužės 14 d. minima Pilietinio pasipriešinimo diena. 2002 m. Kaune atidengtas paminklas „Aukos laukas“. 2022 m. Seimas paskelbė Romo Kalantos metais, minint jo žūties 50-ąsias metines.
Romo Kalantos auką galima laikyti vienu svarbiausių neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo simbolių Lietuvoje. Jo drąsa ir pasiaukojimas tapo įkvėpimu kovai už laisvę ir nepriklausomybę.
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1953 m. vasario 22 d. | Romo Kalantos gimimas Alytuje. |
| 1971 m. | Pašalintas iš komjaunimo, perėjo į vakarinę mokyklą. |
| 1972 m. gegužės 14 d. | Romas Kalanta susidegino Kauno muzikinio teatro sodelyje. |
| 1972 m. gegužės 15 d. | Romo Kalantos mirtis. |
| 1972 m. gegužės 18-19 d. | Masinės antisovietinės demonstracijos Kaune. |
| 1972 m. | KGB bandymai sumenkinti protesto politinę reikšmę, R. Kalantos pripažinimas psichikos ligoniu. |
| 1989 m. | Psichiatrų komisija pripažino R. Kalantą psichiškai sveiką. |
| 1990 m. | Jo vardu pavadinta gatvė Kaune, sukurtas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“. |
| 2000 m. | Po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. |
| 2002 m. gegužės 14 d. | Gegužės 14 d. paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena, atidengtas paminklas „Aukos laukas“. |
| 2022 m. | LR Seimas paskelbė Romo Kalantos metais. |
