Lietuvos heraldika, kaip praktinių ir teorinių taisyklių sistema ir disciplina, susiformavo jau XIII amžiuje.
Heraldika yra istorinė disciplina, tirianti herbus, jų atsiradimo ir vystymosi istoriją, herbų sudarymo principus ir kanonus, aprašanti heraldikos taisykles, herbų simboliką, spalvinius ir kompozicinius sprendimus, herbų elementų prasminę ir simbolinę reikšmę.
Europoje Lietuvos didikų ir bajorų herbai buvo seniausi. Ypač archaiški, sukurti iš “žvaigždinio rašto” - runų, buvo Gediminaičių, Bersnevičių, Blusių, Kęstartų, Kosmauskų, Pukštų, Rimvydų, Skorulskių, Vijūkų ir kitų herbai.
Net žymiai vėliau, - 1413 metų Horodlės sutartyje lenkai, kurie buvo žemesnės kilmės, nei lietuvių aristokratija, perima ir savo reikmėms pritaiko 50 lietuvių bajorų šeimų herbų.
Iš anksčiausių lietuviškų herbynų galima paminėti “Analekta digesta herbow Panstwa W.X. Litewskiey”, Wenecya, Aldus Manutius, 1499. “Summariusz kleynotow Abo herbow Panstwa i Rycerzstwa Korony Polskiey y W.X. Litewskiey”, Krakowie, 1621 ir t. t.
Lietuvos valstybiniai ir giminių herbai įtraukiami ir į kitų šalių herbynus.
Pvz., XV amž. flamandų dailininkas Bergshamaras paruošia herbyną Burgundijos hercogui ir ten patalpina Lietuvos valstybinį herbą.
Renesanso laikais lietuviški herbynai buvo spausdinami Europos spaustuvėse, jų dažnai būdavo galima gauti pavasarinėse ir rudeninėse Frankfurto knygų mugėse, kurios jau nuo XV amžiaus pabaigos būdavo kasmet rengiamos.
Jei kam tektų savo akimis pamatyti tomų tomus Lietuvos herbynų, kurie yra saugomi Lietuvos Istorijos archyve, iškart suprastų, kiek daug Lietuvoje buvo diduomenės ir kilmingų žmonių, garbingų karvedžių ir bebaimių riterių.
Būtina paminėti, kad jei XVI-XVII amžiuje Prancūzijoje bajorija sudarė tik 1% gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje - 5% bajorų, tai Lietuvoje bajorai sudarė net 10% gyventojų!
Nuo viduramžių heraldiką išmanė tik specialiai paruošti žmonės - heroldai, kurie būtinų būtiniausiai privalėjo būti mažiausiai trečios kartos bajorai, nes be specialių mokslų ir pastovių studijų dar privalėjo turėti ir įgimtą genetinį heraldikos simbolių ir spalvų pajautimą.
Lietuvos valstybės herbu yra laikomas nuo senų seniausių laikų naudojamas herbas “Vytis”, apibūdinamas viduramžiškai glaustai ir aiškiai: “Rikis ant šuoliuojančio žirgo” (Rikis - karo vadas).
Heraldiškoji Lietuvos herbo eksplikacija skamba kiek kitaip: “Karališkos spalvos purpuriname skyde ant balto žirgo, šuoliuojančio į Rytus, baltas Rikis veda kovon. Rikio iškeltas kalavijas rodo parengtį, o Rikio lietuviškame skyde matyti Lietuvos Karališkosios giminės Gediminaičių herbas “Stulpai”.
Lietuvos valstybinė vėliava - purpuro spalvos (ne raudona, o purpuro spalva Europos heraldikoje yra karališkoji spalva) lauke baltas Vytis. Šitą vėliavą Lietuva turėjo mažiausiai 3500 metų, su šia vėliava lietuviai kariavo su Egiptu ir Persija, nukariavo Indiją, Europą ir Romos imperiją.
Mūsų vėliavą matė sumušti turkai, totoriai, rusai, mongolai, lenkai, vengrai, kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, su ja buvo sutriuškinti Žalgirio mūšyje kryžiuočiai ir nenugalimieji švedai. Su ja lietuviai ėjo į 1794 m., 1830-31 m., 1863 m. laisvės karus.
Lietuvoje, į valdžią atėję iš valstiečių kilę inteligentai taip pat atsisakė karališkųjų valdžios insignijų, antra vertus, tuo metu Seime buvo tik vienas kilmingas lietuvis-bajoras Stanislovas Narutavičius, kurio balsas ir argumentai apie Lietuvos valstybines insignijas to meto Seimo daugumai buvo nesuprantamas, tad bendroje nepriklausomybės euforijoje buvo nutarta sukurti ir naują, nepriklausomą vėliavą.
Vėliavą, aišku, kūrė žmogus, nieko neišmanantis heraldikoje. Heraldikoje kiekviena spalva ir kiekvienas spalvų derinys turi savo simbolinę reikšmę, nežinant jų, bet naudojant savo giminės, o ypač valstybės insignijose ir atributikoje, galima apsijuokti prieš visą pasaulį.
Būtent tas ir atsitiko su nauja Lietuvos vėliava - trimis juostomis - geltona, žalia ir raudona. Heraldikoje šis chromografinis junginys yra tarpusavyje nesiderinantis, afektuotas, nerekomenduotinas.
Labai gaila, kad ir naujojo, šiandien naudojamo Lietuvos herbo kūrėjai nebuvo susipažinę su heraldikos reikalavimais ir neturėjo Lietuvos herbo apercepcijos, aksesuarų ir atributų architektonikos, chromografijos dimensijų. Tokios kūrybos rezultatas - šiandien naudojamas diskredituojantis Lietuvą herbas.
Šiuolaikinio Lietuvos herbo chromografinis sprendimas yra paremtas XV amž. flamandų demiurgo chromografija.
Norint suprasti, kaip vaikams paaiškinti, kaip nupiešti herbą, svarbu pradėti nuo paprastų elementų. Galima pradėti nuo skydo formos. Skydai būna įvairių formų: apvalūs, stačiakampiai, su smailiais kraštais. Paprastai vaikams lengviausia piešti stačiakampį skydą su šiek tiek užapvalintais apatiniais kampais.
Kai skydas nupieštas, galima pereiti prie pagrindinio figūros - skydininko - piešimo. Skydininkas heraldikoje dažnai vaizduojamas kaip riteris. Riterio figūrą galima supaprastinti vaikams.
1. Galva ir šalmas: Pradėkite nuo apskritimo galvai. Virš jo nupieškite paprastą šalmą. Galima nupiešti ir vizierius (šalmo priekinę dalį), bet tai gali būti sudėtingiau.
2. Kūnas: Po galva nupieškite stačiakampį arba ovalą liemeniui. Ant jo galima pridėti šarvų detales - tiesiog kelias linijas, imituojančias metalinius šarvus.
3. Rankos: Nupieškite dvi rankas. Viena ranka gali būti pakelta į viršų, tarsi laikydama kalaviją ar ietį. Kita ranka gali būti nuleista arba šiek tiek sulenkta.
4. Kojos: Nupieškite dvi kojas, kurios baigiasi batais ar botais. Jei skydininkas stovi ant žirgės, kojų piešimas bus kitoks.
5. Skydas: Skydininkas dažnai laiko skydą. Galima jį nupiešti vienoje iš rankų. Skydas gali būti paprastos formos arba su kokiais nors simboliais.
6. Detalės: Pridėkite keletą detalių: pavyzdžiui, kalaviją, ietį, antpečius. Jei piešiate riterį ant žirgo, tuomet reikės nupiešti ir arklį.
7. Spalvos: Kai piešinys bus baigtas, galima jį nuspalvinti. Heraldikoje spalvos turi simbolinę reikšmę, tačiau vaikų piešiniuose svarbiausia, kad jie būtų ryškūs ir džiugintų.
Paprastai vaikiškame herbe skydininko figūra supaprastinama. Svarbiausia perduoti idėją - drąsų gynėją, kovotoją. Galima naudoti ryškias, kontrastingas spalvas, kurios patrauktų vaikų dėmesį.
Lietuvos valstybės herbas “Vytis” yra sudėtingas ir turtingas simboliais, tačiau vaikams galima parodyti jo pagrindinius elementus: raitelį ant žirgo, kardą ir skydą.
Vaikiško Vyčio piešimo etapai:
- Žirgas: Pradėkite nuo žirgo piešimo. Galima nupiešti paprastą, judantį žirgą. Svarbu parodyti jo jėgą ir greitį.
- Raitelis: Ant žirgo nupieškite raitelį (skydininką). Galima jį vaizduoti kaip riterį su šalmu ir šarvais.
- Kardas: Raitelis turėtų laikyti pakeltą kardą. Tai simbolizuoja kovą ir gynybą.
- Skydas: Raitelis taip pat laiko skydą. Ant jo galima nupiešti stilizuotą Gediminaičių stulpų simbolį, arba palikti jį tuščią, kad vaikas galėtų jį papuošti savaip.
- Spalvos: Žirgas gali būti baltas, raitelis - su tamsiais šarvais. Skydas gali būti raudonas arba mėlynas. Svarbiausia, kad spalvos būtų ryškios.
Toks supaprastintas herbas padės vaikams suprasti pagrindinę jo idėją ir galbūt paskatins juos domėtis heraldika.
Heraldika yra senovės menas, tačiau ji gali būti įdomi ir vaikams. Svarbiausia - pateikti informaciją paprastai ir suprantamai, naudojant vizualinius pavyzdžius.
Nors senovės heraldika turėjo griežtas taisykles, vaikų piešiniuose svarbiausia kūrybiškumas ir džiaugsmas. Piešiant vaikišką herbą, galima eksperimentuoti su formomis, spalvomis ir simboliais.
tags: #kaip #vaikiskai #nupiesti #herbe #skydininka
