Taurusis elnias (lot. Cervus elaphus) - tai elninių (Cervidae) šeimos poranagis žinduolis, paplitęs Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir dalyje Šiaurės Amerikos žemynų. Šie gyvūnai aptinkami įvairiose buveinėse: miškuose, stepėse, miškastepėse, kalnuose ir net dykumose. Lietuvoje aptinkamas taurusis elnias priklauso hippelaphus porūšiui. Ši rūšis yra svarbus medžiojamasis žvėris, o jos populiacija Lietuvoje nuo seno buvo gausi, ypač šiauriniuose regionuose.
Taurusis elnias yra atrajotojas, valgantis maistą dviem etapais. Suaugę gyvūnai paprastai būna 175-230 cm ilgio ir sveria nuo 160 iki 240 kg. Patelių kūno masė yra smulkesnė, sudaro apie 2/3 patino masės, o Lietuvoje gyvenančių suaugusių patelių vidutinė masė siekia 69 kg, kai patinų - 142,8 kg (be vidaus organų, kojų apatinės dalies ir galvos). Rudenį visi tauriojo elnio porūšiai augina storesnį kailį, kuris padeda apsisaugoti žiemą, o patinams susiformuoja karčiai.
Kojos ilgos, laibos, tačiau tvirtos. Ausys ilgos, judrios. Kaklas iš šonų plokščias, tačiau vyresnių patinų jis storesnis ir apaugęs gerokai ilgesniais plaukais - karčiais, todėl atrodo trumpesnis. Uodega trumpa, apie jos pamatą matomas gelsvai rudas veidrodėlis. Elnių odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų, o specifinės kvapiosios liaukos atsiveria prie akių ir užpakalinės pėdos apatinės dalies išorinėje pusėje.
Fizinės savybės ir amžiaus nustatymas
Taurusis elnias yra proporcingas, tvirtas. Jo svoris vienodai pasiskirstęs ant priekinių ir užpakalinių kojų. Senstant elnio kaklas storėja, karčiai tankėja ir ilgėja, galva iš profilio tampa vis bukesnė, kampuota (trikampio formos), laikoma vis labiau nuleista. Dėl to kaklo ir nugaros linijų kampas didėja, eidamas elnias linkčioja galva, atsiranda ir didėja gogas, o nugaros ir šlaunies kampas ties veidrodėliu darosi vis bukesnis. Senas taurusis elnias atrodo masyvus, svorio centras yra ties priekinėmis kojomis, o kūnas į užpakalį siaurėja.
Nustatyti gyvų tauriųjų elnių amžių, ypač vidutinio amžiaus žvėrių, nelengva. Jaunos patelės grakščios, jų kūno linijos apvalios, pilvas nenukaręs, galva iškelta aukštyn, ausys stačios. Senoms patelėms kaklas stambesnis, kartais apauga trumpais karčiais, ausys nulinkusios, pilvas nukąręs, nugara išlinksta, liemuo tampa kaulėtas.
Patinai turi ragus, kurie yra antrinis lyties požymis, turnyrinis ginklas, imponuojantis bei teritorijos žymėjimo organas. Kasmet nuo vasario pabaigos iki gegužės mėnesio patinai ragus numeta. Kuo jaunesnis žvėris, tuo vėliau jis numeta ragus. Nauji ragai pradeda augti maždaug po savaitės ir iki rugpjūčio pabaigos užauga. Iš pradžių jie padengti trumpais plaukais apaugusia oda, kurią per rugpjūčio mėnesį elnias nutrina į medžius. Pirmieji ragai išauga antraisiais metais. Sveiko, normaliai besivystančio žvėries iki 10-12 (14) metų amžiaus kasmet išauga vis stambesni ragai, o vyresniems žvėrims jie kasmet menkėja.
Ragų paviršius išraižytas vagelių (buvusių kraujagyslių, kurios maitino augantį ragą, žymės) ir „nusėtas” kauburėliais - perlais. Ragų didumas yra svarbus žvėrių lytinės atrankos ir ranginės kaimenės struktūros veiksnys.
Mityba ir buveinės
Tauriesiems elniams tinkamiausi lapuočių ir mišrūs miškai. Jie vengia grynų pušynų. Maitindamiesi dažnai lankosi žemės ūkio naudmenose. Minta augaliniu maistu: žoliniais augalais (per 70 rūšių), puskrūmiais (viržiai, mėlynės, bruknės), sumedėjusių augalų lapais, ūgliais, žieve (labiausiai mėgsta uosį, ąžuolą, drebulę, karklą, eglę, pušį), vaisiais (ąžuolo gilės, obuoliai). Taip pat ėda kultūrinius augalus (dobilus, žiemkenčių želmenis ir grūdus, avižas, kukurūzus, runkelius).
Nustatyta, kad suaugęs patinas per parą suėda apie 15 kg maisto, o patelė - 11 kg. Elniai noriai ėda sumedėjusių augalų ūglius, lapus, žievę - uosių, ąžuolų, drebulių, karklų, šaltekšnių, šermukšnių lapus, pušų spyglius, ūglius. Dažniausiai laupo uosių, drebulių, eglių žievę. Mėgstamiausias elnių maistas yra viržiai, mėlynių, bruknių ūgliai.
Reprodukcija ir nėštumas
Taurieji elniai lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais, tačiau dauguma patelių rujoti pradeda tik trečiaisiais metais. Aktyviausiai rujoja rugsėjo mėnesį. Ruja prasideda paskutinę rugpjūčio dešimtadienį ir tęsiasi iki spalio pradžios, jos kulminacija - rugsėjo antrasis dešimtadienis. Elnių kergimas aptvaruose prasideda rugsėjo viduryje ir tęsiasi iki lapkričio pradžios.
Prieš rują fiziškai išsivystę patinai užima individualias teritorijas. Į pamėgtas rujojimo vietas po vasaros klajonių ateina iš gana toli. Teritoriją žymi kvapiųjų liaukų išskyromis, ragais aplaužydami medelius, baubimu. Baubti pradeda vakare ir baigia ryte, kartais baubia ir dieną. Prie baubiančio patino renkasi patelės, taip susidaro haremai. Suaugęs patinas jaunus ir silpnus patinus iš užimtos teritorijos išveja, o su stipriais varžovais rungiasi. Kartais dvikova baigiasi vieno iš varžovų žuvimu, būna, kad varžovų ragai susikabina, tada žūva abu.
Reprodukcinio sezono metu patinas gali netekti iki 25 % kūno masės, nes per rują beveik nesimaitina.
Nėštumas trunka apie 8 mėnesius. Gegužės-birželio mėnesiais, dažniausiai gegužės pabaigoje - birželio pabaigoje, gimsta vienas, retai du jaunikliai. Tik ką gimęs elniukas sveria apie 8 kg (kituose šaltiniuose - apie 7 kg). Po kelių valandų jauniklis geba eiti, o po poros dienų - bėgti.
Patelės lytinis ciklas trunka apie 18-19 parų. Ruja trunka iki 24 valandų. Po pirmųjų rujos požymių praėjus parai įvyksta ovuliacija, o po poravimosi praėjus 36 valandoms - apvaisinimas. Nėštumą galima diagnozuoti iš kraujo ir pieno pagal specifinį nėštumo baltymą B (glikoproteiną), kurį išskiria gimda. Ultragarso tyrimai nėštumą gali patvirtinti nuo 30 dienos.
WOW! Baubiantis elnias už 3 m!
Būrių struktūra ir priešai
Taurieji elniai visais metų laikais laikosi būriais, kurių struktūra skirtinga:
- Patelės su tų metų ir pernykščiais jaunikliais (neretai kartu būna ir jauni iki 3 m. amžiaus patinai).
- Patinai (nusenę patinai laikosi pavieniui).
- Rujos haremai - patinas ir 2-4 patelės su jaunikliais.
Patelių būriui vadovauja vėlesnė, turinti jauniklį patelė. Būriuose dažniausiai yra 4-10 žvėrių. Patinai visus metus, išskyrus rujos periodą, praleidžia atskiruose būriuose. Jaunesni patinai sudaro gausesnius būrius, o vyresnieji (7-11 metų) - būrius iš ne daugiau kaip 5-6 žvėrių.
Natūralūs tauriųjų elnių priešai yra vilkai. Taip pat elniams gali pakenkti introdukuoti dėmėtieji elniai, ypač dėl genofondo kryžminimosi.
Taurieji elniai Lietuvoje
XIX a. Lietuvoje taurieji elniai buvo išnykę. Jų reaklimatizacija susijusi su Žagarės miškais. Pirmosios žvėrių apskaitos metais (1934 m.) Žagarės miške priskaičiuota 18 tauriųjų elnių. Į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Karaliaučiaus srities. Nuo 1969 m. Lietuvoje pradėti vykdyti jų gaudymo ir perkėlimo į naujas gyvenamąsias vietas darbai. 1956 ir 1972 m. buvo paleisti iš Voronežo srities (Rusija) atvežti 51 taurusis elnias. 1996 m. vasario mėnesį visoje Lietuvoje buvo 14005 elniai. Mokslininkai teigia, jog nuo 2016 m. tauriųjų elnių populiacija Lietuvoje nuosekliai auga.
Dėl didelio elnių skaičiaus jie gali padaryti žalos miškų ir žemės ūkiui. Siekiant apsaugoti vertingus medynus, rekomenduojama naudoti repelentus, vertingiausius miško plotus aptverti, gerinti natūralias mitybos sąlygas žiemą papildomai šeriant ir reguliuoti žvėrių skaičių medžiokle.
Taurusis elnias yra svarbus medžiojamasis žvėris. Lietuvoje elnius medžioti buvo leista nuo 1938 m., o po Antrojo pasaulinio karo - nuo 1971 m. Medžioklės sezonas skiriasi patinams, patelėms ir jaunikliams. Iš vieno sumedžioto tauriojo elnio vidutiniškai gaunama apie 70 kg žvėrienos.
Daugelyje šalių taurieji elniai veisiami aptvaruose. Elnininkystė - tai žemės ūkio verslo šaka, kuriai taurusis elnias puikiai tinka, nes yra nereiklus pašarams. Nelaisvėje taurusis elnias gyvena iki 20 metų, laukinėje gamtoje - vidutiniškai 10-13 metų. Iš elnio gaunamos produkcijos Lietuvoje labiausiai vertinama mėsa.
