Vaiko elgesys darželyje dažnai atspindi jo pasaulį ir tai, ką jis patiria namuose. Kai vaikai grįžta sumušti, arba kai auklėtojos skundžiasi dėl jų elgesio, tai gali sukelti nerimą tėvams. Tačiau svarbu suprasti, kad vaikų agresija ar sunkumai bendraujant yra normali dalis jų vystymosi, ypač kai jie dar tik mokosi suprasti ir valdyti savo emocijas.
Nereikia įsivaizduoti, kad auginate būsimą maniaką ar sociopatą, visiškai normalu, kad tokio amžiaus mažylis gali parodyti fizinę agresiją. Galbūt vaikas tiesiog nesuvaldė savo jausmų, galbūt kažko labai išsigando ar jį kankino stiprus nerimas ir pan., o visas savo emocijas išliejo per fizinį veiksmą. Emocijos greičiausiai kunkuliuote kunkuliavo ir išsiveržė kaip tik taip - per agresyvų veiksmą. Vaikas dar nemoka kitaip jų išlieti, o jausmų viduje nenulaikysi.
Sunerimti reikėtų tada, jei dažnai mušasi, kas vis dėlto jam darosi? Ar jis taip stipriai nesusivaldo ir tik taip gali parodyti savo jausmus? Tuomet reikia mokyti jį kitų - saugių būdų išlieti savo emocijas: pasakyti žodžiais, kas negerai, „Aš pykstu!”, patrepsėti, pakvėpuoti ir pan.
Kartais vaikas auga tokio aplinkoje, kurioje konfliktai taip sprendžiami - rėkaujant, trankantis, stumdantis, jis mato, kad taip elgiasi tėvai, broliai, sesės, darželyje tokia atmosfera, kad jei nori išgyventi, turi mojuoti kumščiais. Kitaip tariant, jeigu vaiko aplinka tokia, tai nieko nuostabaus, kad jis ir pat perima tokį modelį.
Tėvų Įtaka Vaikų Elgesiui
Tėvų elgesys ir reakcijos įvairiose situacijose turi didelės įtakos vaikų mokymuisi ir elgesiui. Tai, ką vaikai mato namuose, jie dažnai perkels į savo bendravimą su bendraamžiais.
„Tikrai yra tokių tėvų, kurie yra įsitikinę, kad gerai, jei vaikas esant konfliktinei situacijai sugeba panaudoti jėgą arba, kaip mėgstama sakyti, „pastovi už save”. Jeigu jis to nesugebės, tai gali būti silpnas, skriaudžiamas, neturės autoriteto ir iš viso jam nesiseks gyvenime. Bet juk tas „pastovėti už save” tikrai nerodo, jog būtinai reikia nuskriausti kitą, kad apgintum save. Žmogus kaip tik yra stipresnis, kai išmoksta spręsti konfliktus be fizinės agresijos. Kai moki suvaldyti padėtį žodžiais, kai supranti, kada protingiausia yra atsitraukti į saugią vietą arba tiesiog pasikviesti pagalbą. Darželinukas visada gali pašaukti auklėtoją, o suaugęs žmogus - išsikviesti policiją, o ne pats pulti muštis. Mokydami „duok atgal” tėvai gali padaryti vaikui meškos paslaugą. Vaikai tiki, ką sako tėvai, darželinukams spręsti konfliktus muštynėmis yra paprasčiausia, kitų būdu jie kol kas nelabai ir moka.
Yra tokia teorija, kad berniukams tam tikrame amžiuje padidėja vyriškojo hormono testosterono ir dėl to jie darosi agresyvesni. Todėl berniukus mokyti susikaupusias emocijas išlieti per fizinius veiksmus yra ypač pavojinga, nes to hormono laikui bėgant vis daugės, tuo pačiu metu didės ir agresija.
„Kovok dėl vietos po saule”, „Mokykis nugalėti savo silpnumą” - tai vis karo terminai. Tokių pamokymų dažnai atsiranda dėl to, kad patys tėvai jaučiasi nesaugiai, bėjėgiai. Kai keturmetis pareina iš darželio ir pasipasakoja, kad susimušė su kuo nors dėl žaislo, tėvų reakcija gali būti dvejopa. Vienis sakys, kad tas jo skriaudikas galbūt kitaip nemoka bendrauti, reikia ieškoti sprendimų, kaip jam paaiškinti, kad abi pusės liktų patenkintos. Kiti tėvai labai susinervins ir pamokys savo vaiką nepasiduoti ir kovoti. Ir tai rodo ne dramatišką situaciją darželyje, bet labai stiprią tėvų reakciją į tai. Tėvams patiems reikėtų apmąstyti savo reakciją į tą situaciją, kodėl jie patys taip audringai reaguoja.
Vaikai taip elgiasi, jiems taip įprasta, nes jie mokosi bendrauti ir daryti iš to tragedijos tikrai nereikėtų, kaip ir nereikėtų visiškai nekreipti dėmesio ir mestelėti: „Nieko čia nenutiko, nenumirsi, išgyvensi.” Reikia nuraminti savo mažylį ir pasakyti, kad tas, kuris mušėsi, pasielgė netinkamai, bet galbūt jis dar mokosi, kaip reikia bendrauti, gal dar kitaip tiesiog nesugeba. Jeigu tas mušeika dažnai taip elgiasi, galima savo vaikui patarti laikinai su juo nebendrauti, kol kaip tik taip elgiasi. Tėvai turėtų sau atsakyti į klausimą, kas juos pačius taip stipriai išgąsdino, kad jie savo vaiką skatina smurtauti. Ar jie mano, kad jų mažylis užaugs bejėgis, nesugebantis apsiginti, ar jis bus kažkoks nevykėlis, jeigu nesugebės kitam „užvožti”? Tai klausimai sau patiems, o ne vaikui.
Būna, kad ir tėvai įsivelia į konfliktus ir pradeda aiškintis tarpusavyje. Vertėtų įsidėmėti - vaikas mokosi ne vien iš žodžių, o daugiausia iš pavyzdžio. Jeigu mažylis ką tik išgirdo, kad muštis, stumdytis ir vadinti vienas kitą negražiais žodžiais negalima, o tėvai tuoj pat veliasi į konfliktą vieni su kitais…
Kada Tėvams Įsikišti į Vaikų Konfliktus?
Suaugusiųjų vaidmuo vaikų konfliktų sprendime yra labai svarbus. Svarbu ne tik sustabdyti agresiją, bet ir išmokyti vaikus tinkamai reikšti savo emocijas ir spręsti problemas.
„Jeigu mažyliai susimuša tėvų akivaizdoje, tarkime, nuėję į svečius, suaugusių reakcija turėtų būti vieninga - reikia įsikišti ir sustabdyti, nesvarbu, vaikas tavo ar ne. Reikia fiziškai atskirti vieną nuo kito, atsistoti tarp jų, pasakyti: „Stop, prašau liautis.” Antras žingsnis - nuraminti, išsiaiškinti, kas įvyko ir dėl ko dabar reikia kibti vienas kitam į atlapus. Aišku, abu mušeikos rėks vienas per kitą - „Ne aš, jis pirmas pradėjo.” Niekada nesužinosite, kaip viskas buvo iš tiesų, todėl net neverta žaisti detektyvų. Kad ir kuris pradėjo ir kuris kaltas, reikia aiškiai pasakyti, kad muštis bet kuriuo atveju negalima. Kad jie turi pasakyti tėvams, jog kažkas nepatiko, paprašyti pagalbos, jeigu susitarti nepavyko. Kai sustabdome, nuraminame, patariame, kaip kitokiais būdais spręsti konfliktą, įvertiname, ar vaikai nurimo, juos galima vėl palikti vienus.
Kada kištis, o kada nesikišti į vaikų konfliktą, riba labai aiški - kai kažkuriui jų gresia pavojus. Jie gali sėdėti ir rėkti vienas ant kito, ginčydamiesi, kieno lėlė ar mašinytė. Bet jeigu matote, kad vienam kyla grėsmė, tylėti nebereikėtų, būtina tai sustabdyti. Jei mušamasi šeimoje, kalbasi tėvai, jei darželyje - auklėtoja. Jei vaikas, grįžęs iš darželio, pasiskundžia, kad jį sumušė Petriukas, tuomet reikia pasikalbėti su auklėtoja, o ne su Petriuko tėvais. Auklėtoja turi spręsti, ar reikia pasikviesti mušeikos tėvus, ir visiems aptarti susidariusią padėtį.
Tėvai tik įkvepia oro, nurimsta, jei mato, kad vaikui tokią padėtį suvaldyti per daug sunku, tuomet reikia įsikišti ir padėti.
Vaikų Konfliktų Sprendimo Metodai
Vaikai mokosi bendrauti ir spręsti problemas per patirtį. Svarbu suteikti jiems įrankius, kurie padėtų jiems tai daryti konstruktyviai.
Tėvai turi paaiškinti vyresniui, kad muštis ir stumdytis negražu, tačiau lygiai taip pat pakalbėti ir su mažyliu, kad ir kokio amžiaus jis būtų: „Tu labai negražiai padarei, kad sugriovei brolio ar sesės pilį.” Tėvai visada nori, kad brolių ir seserų santykiai būtų geri, bet jeigu labiau palaiko vieną kurį, tuomet tiems gražiems santykiams pakišama koja. Vyresnėlis gali atrodyti lyg ir kaltesnis, nes jis ir patirties daugiau turi, ir proto, bet nereikėtų pamiršti, kad jis lygiai toks pat vaikas, tik vyresnis. Vyresnį vaiko amžių galima pabrėžti, tačiau tai reikia daryti individualiai, negirdint mažiukui, tiesiog paaiškinti vienam vyresnėliui ir nuraminti: „Supranti, tavo brolis ar sesė dar mažiukas, jis dar nemoka gražiai žaisti, gal tu kitą kartą žaisk kur nors kitame kambaryje, kad jis nematytų. Arba pasakyk man, kad nori pažaisti vienas. Jis dar nesupranta taip, kaip tu.”
Nuolat padaryti kaltu vyresnėlį labai negerai, pabandykite paklausti bet kurio, kuris buvo vyresnis šeimoje, ir išgirsite, kiek pykčio ir neteisybės jausmo paskatina tokios scenos. O jaunėliui taip pat padaroma meškos paslauga, lyg ir iš tos konfliktinės situacijos jis išeina jausdamasis nugalėtojas, bet ilgainiui pradeda jaustis nuvertintas - toks, į kurį rimtai net nežiūroma, nes jam nuolat kalama, kad jis mažas, nieko nesupranta, yra ne toks protingas ir jam reikia nusileisti. Gali būti, ilgainiui jaunylis save pradės labai nuvertinti, mažiau pasitikėti savo jėgomis.
Vaikai iš tiesų labai ilgai nesupranta, kaip jaučiasi kitas, jie empatijos, atjautos dar tik mokosi, dažniausiai kažką pradeda suvokti jau artėjant mokyklinio amžiaus link. Kol jie visai maži, tikrai nesupras, kad ir kitam gali skaudėti taip pat kaip jam. Būna, pliekiasi iki kraujo. Šiaip vaikai, jei nėra patys skriaudžiami artimoje aplinkoje, neturi tikslo stipriai sužaloti, todėl pamatę muštynių padarinius paprastai išsigąsta. Juk jie taip daro ne specialiai, jie nori kokį žaislą atimti, atkovoti savo teritoriją, bet neturi tikslo sužaloti ir nuskriausti. Guosti tokiu atveju reikia abu, o ne gąsdinti: „Tu vos neužmušei Petriuko, Onytė vos nenumirė nuo tavo smūgio ir pan.”
Būtina nuraminti ir mušeiką, ir nukentėjusįjį, jei yra žaizdelė, ją užklijuoti, pašaldyti, o tada sodinti abudu ir kalbėtis, kad toks elgesys yra neleistinas. Stabdyti muštynes reikia žodžiu, savo pavyzdžiu. Keistoka, kai tėvai moko berniuką: „Mergaičių mušti negalima”, o tai kitus tada galima? Reikėtų aiškiai pasakyti - skriausti, sukelti fizinio skausmo negalima niekam - nei žmonėms, nei gyvūnams.
Norėti kam nors trinktelėti yra normalu, o jau griebtis paties veiksmo - tikrai ne. Jį reikia išmokti suvaldyti, to mokyti - tėvų pareiga.
Vienas iš metodų - „Smėlio laikrodis”. Pavyzdžiui, jei vaikai nepasidalina žaislais, galima naudoti smėlio laikrodį, siekiant padėti jiems susitarti tarpusavyje nu(si)statant taisykles. Kol smėlio laikrodyje byra smėlis, žaidžia vienas vaikas, baigus byrėti smėliui, laikrodis apverčiamas, tada ateina eilė žaisti su tuo pačiu žaislu kitam vaikui. Šitaip vaikai turi galimybę mokytis pasidalinti žaislais, laikantis nusistatytų taisyklių.
Taip pat labai svarbu, jei įvyksta konfliktas, bendrauti su vaiku, klausti jo: „Kaip Tu jautiesi?“, Kaip jaučiasi Tavo draugas?“, „Kaip Tu jaustumeisi, jei tave skriaustų taip, kaip tu skriaudi kitą?“ Tokie klausimai padeda vaikams susimąstyti, įsivaizduoti save kito vaiko „kailyje“.
Vaikų Temperamentas ir Agresija
Nors kiekvienas vaikas yra unikalus, jo temperamentas gali turėti įtakos jo polinkiui į agresyvų elgesį.
Įgimtas temperamentas tikrai daug duoda. Bet tai visiškai nerodo, kad aktyvus vaikas būtinai bus mušeika, jis labiau savo jausmus išreiškia, todėl didesnė tikimybė, kad toks mažylis griebsis aktyvesnių veiksmų. O tas, kuris iš prigimties ramesnis ir uždaresnis, greičiausia nepuls iš karto kautis. Tie aktyvuoliai, kurie lipa, eina, daug šneka, jei susinervina, greitai apsiverkia, jei kas nepatiko, trinkteli durimis, didesnė tikimybė ir bus linkę daugiau muštis. Bet tai jokiu būdu nerodo, jog jie - blogesni vaikai, tai tik aiškus signalas, kad tėvai su jais turės daugiau darbo: dažniau raminti, laiku sustabdyti, daugiau aiškinti, ko griebtis, kad nereikėtų muštis, kandžiotis ir pan.
Aktyvuoliui visiškai netiks ramūs būdai, pavyzdžiui, pakvėpuoti ir nurimti. Įsiaudrinęs, ugningo temperamento vaikas gali taip „pakvėpuoti”, kad dar labiau save „užves”, o ne nurims. Tokiam reikėtų pasiūlyti saugiai išlieti savo pyktį: patrepsėti kojomis, padaužyti pagalvę, pasprogdinti balionų, paspardyti kamuolį. Jeigu, tarkime, spardosi, pasiūlykite smarkiai patrepsėti, tegul saugiai „susitvarko” su savo kojomis. Pakvėpuoti tam, kad nurimtų, tinkamesnis būdas ramesniems vaikams, apimtiems nerimo, stipriai išsigandusiems.
Vaikų Emocijų Suvokimas ir Empatija
Vaikams, ypač mažiems, gali būti sunku suprasti kitų jausmus. Mokymas empatijos yra svarbus jų socialiniam vystymuisi.
Vyresnis vaikas skriaudžia mažesnį ne šiaip spontaniškai, sukilus jausmams, o nuolat, savitai besimėgaudamas, ir taip jaučiasi stipresnis, galingesnis. Tada turėtų kilti klausimas, o kodėl jis nori jaustis galingesnis. Ar šitas vaikas nesijaučia šiaip galintis, mokantis, jam reikia panaudoti savo fizinę jėgą, kad parodytų kitam, silpnesniam, jog turi kažkokių galių? Dažniausiai būna taip, kad tokie vaikai patys jaučiasi pažeminti, silpni, nuvertinti. Gali būti, kad prieš juos kažkas naudoja fizinę arba emocinę jėgą.
Pavyzdžiui, kai tėvai ko nors reikalauja, tarkime, paprasčiausių kasdienių dalykų - valytis dantis, eiti valgyti, miegoti, nusiplauti rankas ir t. t., mažylis dažniausiai iš pirmo karto nepaklūsta, tuomet jie tempia jėga, nuolat šaukia. Kitaip tariant, tėvai auklėdami naudoja grubius būdus, ne kalbasi, tariasi, tuomet toks vaikas ir jaučiasi pažemintas. Kadangi turi tokį pavyzdį, kai naudojama jėga, o jis - auka, tai perkelia tokį santykių modelį savo aplinkoje, susiradęs mažesnį ir silpnesnį. Tokie, suaugusiųjų akimis žiūrint, užkietėję mušeikos, kurie taip elgiasi ne primokyti, ne spontaniško jausmo vedami, patys labai blogai jaučiasi: nesaugūs, nesuprasti. Jei vaikas skriaudžia už save silpnesnius - ne tik kitus mažylius, bet ir gyvūnus, reikia pagalvoti, kas jam darosi, kas jam negerai, kaip padėti.
Kai šeimoje auga keli vaikai, neišvengiamai vyksta ir brolių bei seserų kautynės. Tėvai labai dažnai daro vieną klaidą - visada užstoja jaunėlį, vyresniam dažnai pasakoma: „Tu turi nusileisti, jis gi mažesnis.” Taip elgtis nereikėtų, bet įvykus konfliktui nėra vieno teisaus, abi pusės padarė kažką netinkama. Vėl turi suveikti ta pati schema, vaikams reikia išaiškinti, nesvarbu, kas ką padarė, trenkti vienas kitam jokiu būdu negalima. Tarkime, vyresnysis žaidė, kažką statė, atėjo mažylis ir viską sugriovė, vyresnysis pastūmė, mažasis pravirko.
Tėvų ir Auklėtojų Bendradarbiavimas
Sėkmingas vaiko adaptacijos ir socializacijos procesas darželyje priklauso nuo glaudaus bendradarbiavimo tarp tėvų ir auklėtojų.
„Svetimų vaikų auklėti nereikia, nors ir kaip skaudėtų širdį dėl savo vaiko. Jei konfliktas įvyko kieme, parke ir pan. ir nėra su kuo iš suaugusiųjų pasikalbėti, pirmiausia reikėtų sustabdyti muštynes, o tada pasikalbėti su savo vaiku. Mes kiekvienam esame atsakingi už saviškį, todėl jį ir mokome, kaip elgtis tam tikromis aplinkybėmis. Neįmanoma įsivaizduoti gyvenimo be konfliktų. Su jais mes susiduriame kiekvieną dieną. Žmogus gali konfliktuoti pats su savimi, taip pat su draugais, šeimos nariais ar tiesiog parduotuvėje, eilėje prie kasos, su visai nepažįstamu žmogumi dėl paprasčiausios smulkmenos. Neseniai susibūręs ,,Pozityviosios tėvystės“ klubas 2014 m. spalio 20 dieną surengė pirmąją diskusiją tema ,,Ar žinai, kaip padėti vaikams spręsti konfliktus?” Manęs, kaip būsimos socialinės pedagogės, šios diskusijos tema nepaliko abejingos. Todėl, kad ateityje reikės dirbti su įvairiais vaikais, teks padėti jiems spręsti iškilusias problemas, konfliktus ir, žinoma, anksčiau ar vėliau turėsiu savo vaikų. Pamaniau, jog tai puiki galimybė įgyti naujų žinių, išgirsti kitų patirtis ir pažinti konfliktinių situacijų įvairovę. Eidama į diskusiją, nesitikėjau iš dalyvių išgirsti tiek daug nuoširdžių ir atvirų pasidalinimų darbo, sprendžiant konfliktines situacijas su vaikais, patirtimi. Diskusijoje dalyvavo LEU Socialinės edukacijos fakulteto studentai, Vilniaus miesto krizių centro socialinės darbuotojos, Vilniaus lopšelio-darželio „Strazdelis“, Vilniaus lopšelio-darželio „Žilvitis“ auklėtojos bei pati direktorė Inga Bielinienė. Nuo pat diskusijos pradžios vyravo jauki atmosfera, nors dauguma dalyvių buvo nepažįstami. Diskusijos metu atsiskleidė panašios vaikų problemiško elgesio tendencijos ir su tuo susijusios konfliktinės situacijos. Visi dalyviai dalinosi savo patirtimi, pasakodami situacijas, su kuriomis tenka susidurti darbe ar net artimoje aplinkoje - namuose. Daug dėmesio buvo skirta konfliktams tarp brolių ir seserų šeimoje, todėl vaikų Vilniaus lopšelio-darželio „Žilvitis“ auklėtoja Bronė pasidalino puikiais patarimais, metodais, kaip galima būtų išspręsti tokio pobūdžio konfliktus.
Auklėtojos dalinosi savo patirtimi, jog darželyje su panašiomis situacijomis jos susiduria beveik kiekvieną dieną. Tačiau būna tokių vaikų, kurie, susidūrę su problemomis ir konfliktais, nemoka jų spręsti, nes trūksta savarankiškumo. Tokiu atveju būtina padėti patiems vaikams išmokti spręsti savo problemas, juos skatinant kalbėtis, išsakyti savo nuomonę, poreikius ir suprasti bei išgirsti kitus. Diskusijoje buvo dalinamasi patirtimi apie tėvų elgesį vaikų konfliktinių situacijų metu. Dažniausiai suaugusieji įsikiša į vaikų konfliktines situacijas, susijusias su jų pačių vaikais, bet bijo kištis į kitų vaikų konfliktus dėl įvairių priežasčių (bijomasi kitų kritikos ar pačių vaikų reakcijos ir pan.). Ši diskusija man buvo naudinga, nes sužinojau įvairių vaiko elgesio modelių konfliktinių situacijų metu, susipažinau su įvairiais konfliktinių situacijų sprendimo metodais, kuriuos galėsiu pritaikyti savo gyvenimiškose situacijose „čia ir dabar“. Supratau, jog ateityje, dirbant su vaikais, reikės daug kantrybės, supratingumo ir pastangų, nes nuo mūsų gebėjimo padėti vaikui priklauso jų ateities laimė. Vaikai - mūsų ateities karta, taigi, kiek pastangų įdėsime, tą ir turėsime. Esu dėkinga diskusijos organizatoriams už diskusiją šia tema, o dalyviams - už nuoširdų dalinimąsi savo patirtimi. Pasidalinimą savo mintimis noriu užbaigti diskusijos metu išgirsta fraze: „Klysti žmogiška. Vaikai labai emocionalūs. Jeigu suaugęs žmogus į nuoskaudą ar įžeidimą gali sureaguoti tiesiog nutylėdamas, tai vaikų tarpusavio nesutarimas lengvai virsta konfliktu. Kiekvienas ikimokyklinio amžiaus mažylis - didelis egoistas! Vaikas pradeda suvokti savąjį “Aš” - savo poreikius, norus ir siekius. Suprantama, reikalauti iš mažylio mandagaus “Atleiskite, gal būtumėte toks malonus ir grąžintumėte mano mašinėlę?” - beprasmiška. Tačiau mokyti vaiką nesuirzti dėl smulkmenų tikrai verta, nes šio amžiaus vaikai labai jaučia suaugusiojo reakcijas į tam tikras situacijas ir patys prisiderina prie jų elgesio. Taigi jei mama pradės barti skriaudiką ar akivaizdžiai piktintis tuo, kas įvyko, tai ir vaikas ne iš karto užmirš “skriaudą”. O jei su šypsena pasakys: “Ir ko gi tu raudi? Vyresni nei 3-jų metų amžiaus vaikai jau aktyviai dalyvauja socialinėje aplinkoje. Šio amžiaus mažyliai pradeda lankyti darželį, o “naminukai” tampa pastovūs žaidimų aikštelių lankytojai. Atitinkamai, vaikas mokosi bendrauti (tuo pačiu ir konfliktuoti) su bendraamžiais. Šio amžiaus vaikams formuojasi supratimas kas yra “gerai”, o kas “blogai”, kas “teisinga”, o kas “neteisinga”. Todėl labai svarbu nepraleisti galimybės realios situacijos pavyzdžiu paaiškinti vaikui kas teisus, o kas kaltas (net jei vaikiško konflikto metu kaltas bus jis pats): “Tu neatsiklausęs paėmei Petriuko mašinėlę, todėl jis sugriovė tavo smėlio pilį. Taip pat reikėtų pasiūlyti galimus kitus veiksmingus konflikto sprendimo kelius: atsiprašyti, įrodyti savo teisingumą pašnekovui arba sugalvoti kompromisinį sprendimą. Ikimokyklinukas jau geba suprasti tokį paaiškinimą ir iš to pasidaryti bendrą išvadą: “Neskriausk kitų - tada ir tavęs neskriaus” ir tai sėkmingai taikyti kitose analogiškose situacijose. Patarimas: neskubėk savo mažylio gelbėti iš visų vaikiškų konfliktinių situacijų! Nors kartelį jis turi įsitikinti, ar tėvų pamokymai veikia ir kokia bus reakcija į jo paties veiksmus.
Tėvų ir auklėtojų ryšys yra itin svarbus, formuojant teigiamą vaiko adaptaciją ir socializaciją darželyje. Svarbu atvirai bendrauti, dalintis pastebėjimais ir kartu ieškoti sprendimų.
Teaching Preschool Children Conflict Resolution Skills
Vaiko raida skiriasi, tačiau dauguma vaikų yra pakankamai subrendę darželiui, sulaukę maždaug dvejų. Dauguma edukologų siūlo vaikus prie darželio pratinti po truputį: visų pirma, papasakoti vaikui apie darželį, žaisti su darželiu susijusius žaidimus, skaityti knygeles. Svarbu, vaiką tinkamai paruošti ir atrasti jam tinkančius nusiraminimo būdus.
Pirminiai socialiniai bendravimo įgūdžiai. Nors yra įsivaizduojama, kad bendravimo įgūdžius mažylis lavina darželyje, apsuptas bendraamžių ir auklėtojų, I.Norkutė-Mueck primena, jog pirminiai komunikacijos įgūdžiai turi atsirasti dar šeimoje. Psichologė teigia, kad vaiką į darželį geriausia pradėti galvoti leisti tada, kai vaikas geba pasirūpinti savimi ir nors kažkiek iškomunikuoti savo bazinius poreikius (pavyzdžiui, poreikį nueiti į tualetą - ne tik suprasti, bet ir apie jį pasakyti). Jeigu tėvai mato, jog mažylis jau geba savo poreikius atpažinti ir apie tai iškomunikuoti, tai yra vienas iš ženklų, kad vaiką galima ruošti darželio lankymui. Pasak psichologės, tėvų pareiga yra lavinti vaiko kalbą, jog jis būtų pasiruošęs išreikšti savo poreikius darželyje. Tėvai geriau nei kas kitas skaito vaiko ženklus, verbalinę ir neverbalinę kalbas. Dėl to dažnai jie supranta, kad mažylis kažko nori, iš gestų ar kūno pozos. Specialistė pabrėžia, kad tėvų vaidmuo ir atsakomybė yra įgarsinti tai, ką mažyliai mato, mokyti pagrindinių išgyvenimo arba sėkmingesnio prisitaikymo prie aplinkos frazių, kalbėti pilnais, tikrais žodžiais.
Tėvų ir auklėtojų ryšys. Pasak psichologės, vaikas mato ir jaučia tėvų būsenas, todėl svarbu apie darželį atsiliepti pozityviai, vengti naudoti tokių frazių kaip „prasidės tėvo vargelis, bet tu kažkaip ištversi, mamytė irgi kažkaip iškentės dienelę be tavęs“. Tikėtina, jog siedami naują darželio patirtį su neigiamomis emocijomis, sulėtinsite sėkmingą vaiko adaptaciją, jam bus sunkiau pasitikėti auklėtojomis, jis bus verksmingesnis. Vaikas, paliktas darželyje, jausis kur kas saugiau, jei žinos ir matys, kad tėvai pasitiki auklėtojomis. Todėl jau nuo pat pradžių tėvams svarbu bendrauti su darželio personalu - išsakyti baimes, lūkesčius ir nebijoti klausti. I.Norkutė-Mueck akcentuoja, kad sėkmingai adaptacijai itin svarbus dialogas tarp tėvų ir auklėtojų: kartais tėvai sako, jog auklėtoja jiems nepatinka, jie nesijaučia, jog jų lūkesčiai pateisinami, o vaikas lieka nesuprastas. Dažnu atveju tai būna ne faktinė, o emocinė informacija.
Auklėtojais tenka pasitikėti su avansu, bet kaip prisijaukinti mintį, jog mažylis visą dieną praleis su asmeniu, kurio nelabai mėgstate ar pasitikite? Specialistė pataria, kad, visų pirma, reikia pažinti pedagogą. Visos auklėtojos savo dienotvarkėje turi laiko, skirto tėveliams. Pasikalbėti galima telefonu ar aplankyti gyvai, susitarus atskirą laiką. Platesnis susipažinimas su žmogumi, jo ugdymo metodais padės užmegzti abipusį pasitikėjimą. Tėvai, kuriems kyla abejonių, turėtų nebijoti papasakoti apie savo vaiką. Galbūt auklėtojai šiek tiek sunkiau sekasi užmegzti ryšį su vaiku ar jumis, nes per mažai apie jus žino? Tarpusavio pažinimas leis auklėtojai geriau atliepti vaiko ir tėvų lūkesčius, o tai sukels mažiau nerimo paliekant mažylį darželyje.
